Afrika, įgyvendinta gamtininko svajonė, tapo kūrybinio įkvėpimo šaltiniu (161)
Meilę gamtai A.Zubavičius, ko gero, gavo su genais. Jo tėvasTeofilis Zubavičius buvo pirmasis Žuvinto biosferos rezervato darbuotojas, daugelį metų stebėjęs ir užrašinėjęs paukščių gyvenimą, artimai bendravęs su profesoriumi Tadu Ivanausku.
A.Zubavičius žavėjosi Lietuvos gamta, tačiau nuo vaikystės jo didžioji svajonė buvo tolimoji Afrika. Sužavėtas jos neaprėpiamų tolių, grožio, gyvūnų gausos, daugiškis tapo vienu žymiausių safario žanro rašytojų šalyje.
Šiandien rašytojo meilę gamtai liudija dvylika parašytų knygų ir įspūdingų trofėjų kolekcija.
Į medžioklę nuo aštuonerių
Anot A.Zubavičiaus, jo domėjimasis gamta atsirado kūdikystėje. Tėvas imdavo jį su savimi į valtį Žuvinto ežere, rodė vandens augalus, paukščius, vėliau ūgtelėjusį vesdavosi į palias, į medžioklę, mokė stebėti gyvūnų gyvenimą.
Aštuntą dešimtmetį bebaigiantis A.Zubavičius dar ir šiandien pamedžioja, pažvejoja, o pavasarį išsiruošia briedžių ragų paieškoti. Pirmoje medžioklėje daugiškis dalyvavo būdamas aštuonerių metų. Savarankiškai žvejoti Dovinės upelyje pradėjo dešimties, vėliau eidavo į palias uogauti, grybauti. Valtimi plaukdavo, kad pamatytų į vandenį įsibridusį ir pupalaiškius skabantį briedį.
„Tada buvo daug vilkų, jie pridarydavo didelių nuostolių žmonėms, avis pjaudavo, ėriukus išsitempdavo išsikasę skyles po pamatais, telyčias sudraskydavo, net arklius užpuldavo. Su tėčiu žiemą eidavau į medžioklę, nes tada privalomai reikėjo rezervate naikinti plėšrūnus, kad jie nepridarytų žalos paukščiams, kuriais buvo ypač rūpinamasi. Atmintyje išliko medžioklė su prof. T.Ivanausku, kai prieš pat jį iššokusi lapė krito nuo taiklaus šūvio“, – prisiminimais dalijosi A.Zubavičius.
Vienas pirmųjų Lietuvoje paukščių žieduotojų T.Zubavičius to išmokė ir sūnų. Pavasarį abu paukščius žieduodavo Žuvinto apylinkėse, o rudenį važiuodavo į Ventės ragą.
„Tėtį labai džiugindavo iš užsienio gauti pranešimai apie jo sužieduotus paukščius – šelmeninę kregždę iš Angolos, apie gandrą iš Rodezijos ar kitus sparnuočius, nukeliavusius į tolimuosius kraštus. Po daugelio metų, besilankant Afrikoje, pamačius gandrus apimdavo jaudulys“, – pasakojo gamtininkas.
A.Zubavičius įsitikinęs, kad stebėdamas gamtos gyvenimą, įgyji patirties, atsiranda kitas požiūris į gyvūnus, ne tik iš keptuvės pozicijos. Susidraugavęs su gamta išmoksti ja gėrėtis, grožėtis, saugoti, mylėti ir vertinti.
Mama ir profesorius
Bene pirmoji A.Zubavičiaus pažintis su Afrika įvyko 1947 metais, kai mama jį dar nedidelį berniuką nusivedė pažiūrėti kino apie Afriką. Ekraną atstojo išskleista paklodė, tačiau tai buvo visai nesvarbu, nes užgesus šviesoms, vaiko dėmesį prikaustė atsivėręs paslaptingas pasaulis su nuotykiais ir nematytais gyvūnais. „Pavadinimo nepamenu, tik žinau, kad tai buvo vokiečių trofėjinis filmas apie Afriką“, – sakė rašytojas.
Prabėgus keleriems metams, jis perskaitė prof. T.Ivanausko knygą „Trys mėnesiai Brazilijoje“. Knyga paaugliui patiko, tačiau kilo mintis, kodėl profesorius nevažiavo į Afriką. Vėliau sekė gamtos mokslų studijos Vilniaus universitete, kur įgijo biologo ichtiologo specialybę ir pagal ją dirbo Aukštadvaryje bei Daugų žuvininkystės ūkyje.
„Bebaigiant studijas, pasirodė gerų knygų apie Afriką, ir man kilo mintis ką nors gero padaryti savo šaliai. Žinojau, kad Vakarų muziejai turėjo įspūdingų trofėjų iš Afrikos, o Lietuvoje šia linkme nieko nebuvo padaryta“, – teigė A.Zubavičius.
Kartą, bevartydamas žurnalus, atsiųstus Pietų Afrikoje gyvenančio T.Ivanausko sūnaus, pastebėjo neteisingą užrašą po antilopės nuotrauka ir savo pastebėjimu pasidalijo su profesoriumi. Buvo nufotografuota vienos rūšies antilopė, o užrašyta, kad kitos. Žymusis Lietuvos gamtininkas iš karto atkreipė į tai dėmesį.
„Vaikeli, jei taip domiesi Afrika, padovanosiu tau gerą knygą apie Afriką. Ateityje žūtbūt stenkis ją pamatyti. Ir įteikė Zubavičių šeimos relikvija jau tapusią, antrą šimtmetį skaičiuojančią knygą „Afrikos džiunglėse“, – iki šiol prisimena prof. T.Ivanausko žodžius A.Zubavičius ir brangina gautą dovaną.
Pagaliau Afrika
Kad ir kiek pastangų dėjo, A.Zubavičius į išsvajotąjį žemyną pateko tik prabėgus ketvirčiui amžiaus. „Kiek durų bevarsčiau, niekas nedavė leidimo išvykti. Tik nustebdavo, esą ko man reikia toje purvinoje Afrikoje. Atkūrus nepriklausomybę, situacija pasikeitė. Supratau, kad Afriką pamatyti pavyks“, – pasakojo gamtininkas.
Svajonė išsipildė 1991 metais. A.Zubavičius mėnesiui išvyko į tarnybinę komandiruotę su Ukrainos mokslų akademijos ekspedicija. Taip daugiškis tapo vienu pirmųjų lietuvių, po nepriklausomybės atkūrimo išvažiavusių medžioti į Afriką.
Pirmoji pažintis su svajonių žemynu įvyko Gvinėjoje. Ši Vakarų Afrikoje esanti valstybė – ne pati turtingiausia gyvūnijos, palyginti su kitomis valstybėmis, tačiau suteikė galimybę iš arti pažvelgti į Afrikos gamtą, žmones, tradicijas.
„Pamedžioti teko tik vieną parą – epizodiškai, tačiau suspėjau pamatyti daug įdomių gyvūnų: leopardų, mangustų, antilopių. Po šios viešnagės atsirado noras dar kartą važiuoti į Afriką“, – kalbėjo apie neblėstančią meilę Afrikai rašytojas.
Antrą kartą A.Zubavičius į Afriką išvažiavo 2006-aisiais. Šį kartą nuvyko į Namibiją – tikrą laukinę Afriką. Anot gamtininko, žavėjo viskas – į horizontą nubėgantys toliai, kuriuose knibždėte knibžda gyvybė, ir vietinių genčių žmonės su savomis gyvenimo tradicijomis bei papročiais. O svarbiausia, kad Afrika visada pateikia ką nors nauja, ten kiekviename žingsnyje pamatai ką nors naujo kaip gamtininkas.
Vėliau dar lankėsi Pietų Afrikoje, Kenijoje. Ypač patiko Kenijoje, į kurią vyko pramokęs suahelių kalbos, kad galėtų tiesiogiai bendrauti su vietiniais gyventojais. Iki šiol mena įspūdingus masajų genties šokius ir dainas.
„Žuvinte medžiodamas labai džiaugdavausi septynių hektarų dydžio laukiniais plotais, o Afrikoje teko medžioti ir trisdešimties keturiasdešimties tūkstančių hektarų plotuose“, – lygino Afrikos ir Lietuvos medžioklės galimybes gamtininkas.
Bene vienintelė nesėkmė lankantis Afrikoje – laisvoje gamtoje taip ir nepavyko pamatyti gyvo liūto.
Trofėjai ir knygos
Už visus Afrikoje sumedžiotus gyvūnus A.Zubavičiui teko mokėti nemažus pinigus, nes tvarka tokia – medžiok, bet susimokėk. Tačiau medžiotojui išleistų pinigų negaila – juk įgyvendino vaikystės svajonę ir pasiekė vieną gyvenimo tikslų.
Didžiulę gamtininko aistrą medžioklei patvirtina gausi ir vertinga trofėjų kolekcija – daugelio medžiotojų svajonių laimikis, įspūdinga sraigtaragė antilopė didžioji kudu, antilopė gnu, zebras, buivolas, oriksas ir daugybė kitų, Lietuvos miškuose negyvenančių, gyvūnų. Visi jie mena buvusias medžiokles arba žmones, padovanojusius įspūdingus trofėjus.
Po pirmosios kelionės į Afriką A.Zubavičius parašė ir pirmąją savo knygą „Ilgas kelias į Afriką“. Joje rašytojas ne tik sudėjo kelionės įspūdžius, bet ir aprašė nueitą ilgą kelią, kol pateko į Juodąjį žemyną.
„Antroji knyga – „Seni laiškai iš Žuvinto“. Ji labai skausminga, nes tai mano ir mano artimųjų gyvenimo istorija“, – su jauduliu balse kalba A.Zubavičius.
Vėliau parašė knygelę vaikams „Algiuko Afrika“, kartu su sūnumi Tadu (miškininku, pavadintu prof. T.Ivanausko garbei) parengė tėvo parašytą knygą „Ištikimybė Medeinei“.
Kelionių ir prisiminimų įkvėptas parašė knygas: „Daktaro Igno Afrika“, „Antrasis safaris“, „Afrikos safariuose“, „Ichtiologo užrašai“, „Medžiotojo žinynas-kalendorius“, „Iš gamtininko dienoraščių“, „Jono Palinio dievų kalnas“, „Palių Atlantida“.
Už visą kūrybą ir nuopelnus puoselėjant medžioklės tradicijas, auklėjant jaunąją medžiotojų kartą apdovanotas medžiotojų globėjos Medeinės medaliu.
„Gyvenime nieko nenorėčiau keisti, tik sustiprintai daryčiau tai, ką dariau. Tačiau žmogus visada turi norų. Manieji – dar bent porą kartų pamatyti Afriką ir padirbėti Žuvinte, kur kiekvienas kampelis pažįstamas“, – kalbėjo neseniai 77-ąjį gimtadienį atšventęs gamtininkas, rašytojas, kolekcininkas A.Zubavičius.
Komentarai
Palikite savo komentarą
Kaip aš sugebėjau išsaugoti…
Komentaras
Kaip aš sugebėjau išsaugoti savo santuoką. Esu vedęs ir 35 metų amžiaus esu iš Briuselio. Aš vedęs 8 metus su savo vyru Kennedy, turime 2 vaikus. Mano santuoka su vyru visada buvo nuostabi, kol trečioji šalis nepateko į niekur. Viskas prasidėjo nuo tada, kai aš pradėjau stebėti artumą tarp Kennedy ir jo vadinamojo sekretoriaus. Aš net kreipiausi į jį dėl sekretoriaus ir jis sako, kad jie tik draugai. Aš žinojau, kad visa tai buvo melas tą dieną, kai pamačiau jo sekretoriaus telefoną meilės žinutėmis, su juo susidūriau, iškart jis įsiplieskė ir paklausė manęs, kokia teisė man teko nusiteikti jo telefonui, pasakiau jam, kad ketinu pranešti jam ir jo įmonės vadovo sekretoriui, iškart jis man atšovė išgirdęs ir pradėjo mane mušti, mūsų vaikai net pradėjo verkti. Nepaisant jo požiūrio, aš vis dar buvau su juo, jis nustodavo miegoti namuose kartais, net kai išsikraustydavo iš namų ir pradėjo eiti pas savo sekretorių, jis mane palikdavo su mūsų vaikais. Aš buvau iki ašarų, neturėjau į ką bėgti, nes viskas, ko norėjau, buvo mano vyro sugrįžimas namo, kol sutikau gydytoją Ajayi. Jis papasakojo mano problemų priežastį dėl to, kad mano vyrui buvo blogai pasakyta, kad tai jo akys nebuvo aiškios. Jis man pasakė, kad ketina ištarti burtus, o mano vyras grįš pas mane ir jis man pasakė, ką darysiu. Aš didžiuojuosi sakydamas, kad nepraėjo septynios dienos, kai mano vyras grįžo namo elgedamasis ir būdamas blaivus, mano šeima vėl kartu. Ačiū dr. Ajayi, galite susisiekti su juo naudodami „Viber“ ar „WhatsApp“ numerį: +2347084887094 arba el. Paštu: drajayi1990@gmail.com