Ju­lius Sa­ba­taus­kas: „Vai­kys­tė trem­ty­je, ma­tyt, ma­ne už­prog­ra­ma­vo kaip so­cial­de­mok­ra­tą”

– Kiek reikš­mės Jū­sų po­li­ti­ko ke­lio pa­si­rin­ki­mui tu­rė­jo pra­ei­tis, vai­kys­tė trem­ty­je?

– Ma­nau, kad kiek­vie­nam žmo­gui daug le­mia vai­kys­tės pa­tir­tis. Aš – trem­ties vai­kas – ten gi­miau ir au­gau iki 10 me­tų. To­kia lem­tis, iš­ban­dy­mai, var­ga­nas gy­ve­ni­mas, grį­žus į Lie­tu­vą, ma­tyt, už­prog­ra­ma­vo ma­ne kaip so­cial­de­mok­ra­tą. At­si­me­nu, kad ir ma­ma steng­da­vo­si vi­sa­da pa­dė­ti ki­tiems, ku­riems rei­kė­da­vo pa­gal­bos. Trem­ty žmo­nės iš­gy­ve­no pa­dė­da­mi, pa­lai­ky­da­mi vie­nas ki­tą. Ir aš esu pa­žy­mė­tas tuo trem­ti­nio žen­klu.

– Ko­kie ryš­kiau­si vai­kys­tės trem­ty­je pri­si­mi­ni­mai?

– Ryš­kiau­siai pa­me­nu snie­gą ir ro­ges. Pri­snig­da­vo jau ru­de­nį ir ma­no dar­bas tuo­met bū­da­vo su ro­gė­mis par­vež­ti van­dens iš ko­lo­nė­lės. Ki­bi­rą su van­de­niu man pa­dė­da­vo už­neš­ti į an­trą aukš­tą, juk bu­vau ko­kių 6–7 me­tų vai­kas. To­mis pa­čio­mis ro­gė­mis su ma­ma temp­da­vo­me prie upės skal­bi­nius. Ma­ma žie­mą upė­je skalb­da­vo.

Vai­kys­tę pri­me­nan­čios nuo­trau­kos liu­di­ja, kad ma­ne, vie­ne­rių me­tų vai­ką, spe­cia­liai par­ve­žė iš Ru­si­jos gi­lu­mos į Lie­tu­vą pa­krikš­ty­ti. Tie­sa, aš tos ke­lio­nės ne­at­si­me­nu, bet į Si­bi­rą iš­trem­tai ma­no šei­mai tai bu­vo svar­bu.

O vie­ną vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mą – au­li­nu­kus iš el­nio odos – par­si­ve­žiau į Lie­tu­vą. Tai šiau­rie­čių tra­di­ci­nis apa­vas, va­di­no­si pi­mos. Šil­tos, pa­puoš­tos šiau­rie­tiš­kų mo­ty­vų or­na­men­tais ir raš­tais.

– Ar pa­švie­sė­jo gy­ve­ni­mas, grį­žus iš trem­ties į Lie­tu­vą?

– Grį­žus iš trem­ties, mū­sų šei­mai bu­vo la­bai sun­ku. Gi­mė tre­čia­sis bro­lis. Ma­mos svei­ka­ta pa­šli­jo, bu­vo ope­ruo­ta, ne­ga­lė­jo dirb­ti. Jos in­va­li­du­mo­ pen­si­jos ne­už­te­ko net vais­tams. Gy­ve­no­me var­gin­gai, nors ne­ba­da­vo­me. Bet pa­me­nu, kaip ne­sma­gu bū­da­vo ei­ti į mo­kyk­lą su­lo­py­to­mis kel­nė­mis. Kas yra pa­ty­čios, aš ta­da pa­ty­riau sa­vo kai­liu. Vai­kai ša­li­no­si ma­nęs, o kai ku­rie va­di­no tie­siai švie­siai – buož­vai­kiu, ban­di­tų vai­ku. Drau­gų mo­kyk­lo­je ne­tu­rė­jau.

Jau kai grį­žo­me į Lie­tu­vą, pa­si­ju­tau ki­toks. Ma­nęs ne­no­rė­jo pri­im­ti į mo­kyk­lą. Nors per va­sa­rą ruo­šiau­si – be­veik kas­dien mo­kiau­si skai­ty­ti lie­tu­viš­ką ele­men­to­rių „Sau­lu­tę“ – vis dėl­to, kai nu­ė­jo­me į mo­kyk­lą, pa­klau­sę ma­no skai­ty­mo, pa­siū­lė dar pa­si­mo­ky­ti ru­sų mo­kyk­lo­je. Mes abu su ma­ma ta­da pa­sa­kė­me tą pa­tį: „Ne to­dėl grį­žo­me į Lie­tu­vą, kad ei­čiau į ru­sų mo­kyk­lą.“

Vie­nas ryš­kiau­sių vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų – pir­mas lie­tu­vių kal­bos dik­tan­tas, įver­tin­tas kuo­lu, nes pa­da­riau 42 klai­das. Pas­kui grei­tai pa­nai­ki­nau lie­tu­vių kal­bos ži­nių trū­ku­mą ir blo­gus pa­žy­mius. Bet mo­ky­to­jams vis at­ro­dė, kad gal­būt ne­la­bai iš­moks­tu pa­mo­kas, pri­kai­šio­da­vo, kad ty­liai kal­bu.

– Ir da­bar daug kas pa­ste­bi, kad kaip po­li­ti­kas per­ne­lyg ra­miai ir ty­liai kal­ba­te. Ar tai ir­gi vai­kys­tės trem­ty­je pa­sek­mės?

– Pa­me­nu, kad šei­mo­je kal­bė­da­vo­me be­veik pa­šnibž­do­mis. Grį­žę į Lie­tu­vą, pa­sa­ko­tis, kal­bė­tis ei­da­vo­me į mū­sų bu­to ga­li­nį kam­ba­rį. Ma­no šei­mos, tė­vų gy­ve­ni­mo ke­lias ypač su­dė­tin­gas. Jie bu­vo du­kart iš­trem­ti. Pir­mą­kart –1941 me­tais bir­že­lio 14 die­ną. Ir ma­ma, ir tė­tis bu­vo iš­vež­ti dar de­šimt­me­čiai vai­kai. O vė­liau ir sa­vo vai­kus trem­ty­je au­gi­no.

Ant­rą­ją trem­tį po ka­ro jie jau ga­lė­jo pa­va­din­ti be­veik „sa­na­to­ri­ja“, nes kai juos iš­ve­žė su pir­mą­ja trem­ti­nių ban­ga, at­si­dū­rę Ko­mi­jos dy­ky­nė­se, rau­sė že­mi­nes, o mais­to da­vi­nio ka­ro me­tu gau­da­vo po duo­nos rie­kę per die­ną. Ma­no se­ne­lis, tė­čio tė­vas, grei­tai mi­rė nuo ba­do ir li­gų, kaip ir dau­gy­bė ki­tų lie­tu­vių trem­ti­nių.

1946 me­tais ir ma­mos, ir tė­čio šei­mos pa­bė­go iš trem­ties. Lie­tu­vo­je slaps­tė­si. Bet bu­vo po vie­ną iš­gau­dy­ti ir vėl iš­trem­ti. Vė­liau skai­čiau by­las, tar­dy­mo pro­to­ko­lus. Tė­tį, pa­aug­lį su jo mo­čiu­te, iš­ve­žė į Ir­kut­sko sri­tį, o ma­mą, pa­ė­mę iš mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jos suo­lo, iš­trė­mė at­gal – į Syk­tyv­ka­rą.

Tė­čio mo­čiu­tė trem­ty mi­rė. Jį, li­ku­sį vie­ną, iš­siun­tė dar to­liau, į Ja­ku­ti­ją. Tė­čio ma­ma grą­žin­ta į Ko­mi­ją ne­nu­ri­mo, ra­šė laiš­kus, pra­šy­mus, kol iš­si­rei­ka­la­vo, kad sū­nus ga­lė­tų bū­ti kar­tu.

– Kaip at­si­dū­rė­te po­li­ti­ko­je, So­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jo­je?

– Nuo pat vai­kys­tės ne­su­pra­tau ir ste­bė­jau­si, ko­dėl tuo­me­ti­nė Ta­ry­bų Są­jun­gos val­džia ėmė­si to­kių rep­re­si­jų, ne­jau­gi ti­kė­jo­si pa­keis­ti žmo­nių są­mo­nę, kai mums nuo ma­žens šei­mo­je bu­vo skie­pi­ja­mos vi­siš­kai ki­to­kios ver­ty­bės. Trem­tis jas tik su­stip­ri­no, kaip ir ne­pa­si­ti­kė­ji­mą val­džia.

Kai aš po moks­lų bai­gi­mo at­si­dū­riau Aly­tu­je, pra­si­dė­jo va­di­na­mie­ji „pe­rest­roi­kos“ po­ky­čiai. Įmo­nė­je, kur dir­bau vy­riau­siuo­ju ener­ge­ti­ku, žmo­nės iš­kė­lė ir tie­sio­giai iš­rin­ko ma­ne pro­fe­si­nės są­jun­gos ly­de­riu. Tuo­met pra­si­dė­jo Są­jū­džio lai­kas. Aš įkū­riau įmo­nė­je Są­jū­džio gru­pę.

1989 me­tais į Aly­tų at­vy­ko Do­bi­las Kir­ve­lis. Jis su ini­cia­ty­vi­ne gru­pe sie­kė Lie­tu­vo­je at­kur­ti So­cial­de­mok­ra­tų par­ti­ją. Taip aš kar­tu su ki­tais ke­tu­riais žmo­nė­mis ne­tru­kus įkū­rė­me So­cial­de­mok­ra­tų sky­rių Aly­taus mies­te. Iki tol ne­bu­vęs jo­kio­je ki­to­je par­ti­jo­je, nuo 1989 me­tų esu So­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos na­rys.

1990 me­tų pa­va­sa­rį bu­vau iš­rink­tas į Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bą. Są­jū­dis tuo­met rė­mė ma­no kan­di­da­tū­rą. Gal­vo­jau, ei­nu į po­li­ti­ką trum­pam, kol bus at­kur­ta ir įsi­tvir­tins Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bė, bet taip iš­ėjo, kad ta­ry­bos na­riu Aly­tu­je bu­vau 10 me­tų. Nuo 1995 me­tų va­do­va­vau So­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos sky­riui Aly­tu­je. O 2000-ai­siais bu­vau iš­rink­tas į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mą.

– Ko­kie lai­ko­tar­piai po­li­ti­ko­je Jums bu­vo reikš­min­giau­si ar įdo­miau­si?

– Iš sa­vi­val­dy­bių lai­ko­tar­pio – 1991 me­tų sau­sio 13-osios nak­tis. Aly­tiš­kiai tuo­met, sau­sio 12 die­ną, iš­va­žia­vo bu­dė­ti prie Vil­niaus ob­jek­tų, sau­go­ti nuo ga­li­mo ru­sų ka­riuo­me­nės už­ėmi­mo. Ta­da aš bu­vau Aly­taus mies­to ta­ry­bos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas, su me­rais ir vi­ce­me­rais bu­dė­jo­me sa­vi­val­dy­bės pa­sta­te iš­ti­sas ke­tu­rias pa­ras. Ta­da net ant­spau­dus iš­slaps­tė­me. Pa­ren­gė­me laiš­ką – krei­pi­mą­si pa­sau­lio ben­druo­me­nei, ku­rį bū­tu­me iš­siun­tę į Va­ka­rus per Len­ki­ją, jei­gu tuo­me­ti­nės są­jun­gos pa­jė­gos bū­tų pe­rė­mu­sios mū­sų ob­jek­tus. Tą­nakt Aly­taus ro­tu­šės aikš­tė­je su­si­rin­ko mi­nia žmo­nių. Mes iš­ėjo­me kal­bė­tis su jais. Tai ne­pa­mirš­ta­mo vie­ny­bės jaus­mo nak­tis.

Dirb­da­mas Sei­me in­ten­sy­viau­sią ir su­dė­tin­giau­sią lai­ką pa­ty­riau per Ro­lan­do Pa­kso ap­kal­tą. Iki tol nie­kad gy­ve­ni­me ne­te­ko nie­ko pa­na­šaus da­ry­ti. Šian­dien to­kios pro­ce­dū­ros vyks­ta ra­miau, joms ski­ria­ma dau­giau lai­ko. O tuo­met – di­džiu­lė įtam­pa ir su­ne­ri­mu­si, at­sa­ky­mų rei­ka­lau­jan­ti vi­suo­me­nė, tvy­ro­jo įtam­pa net­gi tarp ap­kal­tos ko­mi­si­jos na­rių. Be to, po­sė­džiuo­se da­ly­va­vo še­ši kal­ti­na­mo­jo ad­vo­ka­tai, pa­ty­rę tei­si­nin­kai. Ta­da jau­čiau la­bai di­de­lę at­sa­ko­my­bę už kiek­vie­ną žo­dį, pa­ra­šy­tą iš­va­do­je ar pa­sa­ky­tą vie­šai. Be to, dar ir Kon­sti­tu­ci­nia­me teis­me rei­kė­jo vis­ką gin­ti, įro­di­nė­ti.

Tai bu­vo pa­tir­tis, kai pa­ma­čiau, kad stre­so ir įtam­pos pil­no­je si­tu­a­ci­jo­je ma­no pro­tas pra­de­da veik­ti tiks­lin­gai ir aiš­kiai. Su­si­kon­cen­truo­ji, ei­ni, pri­imi­nė­ji spren­di­mus, nes rei­kia. Džiau­giuo­si, kad tu­riu kri­ti­nį mąs­ty­mą to­kiais at­ve­jais. Čia gal pa­de­da ir ma­no ho­bis – šach­ma­tai.

– Apie šach­ma­tus. Kiek me­tų šiam Jū­sų po­mė­giui, ži­nant, kad Jums per­nai su­ka­ko ju­bi­lie­ji­niai 60?

– Ho­biui jau ir­gi per 50. Tė­tė ma­ne iš­mo­kė žais­ti dar Syk­tyv­ka­re, trem­ty­je. Daž­nai žais­da­vo­me su­sė­dę na­muo­se. Bet tik aš su tė­te, ki­ti šei­mos na­riai „ne­už­si­ka­bi­no“ taip kaip aš. Kai grį­žo­me į Lie­tu­vą, no­rė­jo­si su kaž­kuo dau­giau pa­žais­ti, bet vie­nin­te­lį bū­re­lį at­ra­dau prie na­mų val­dy­bos, kur vie­nos mer­gai­tės tė­tis mus kiek pa­mo­kęs pa­sa­kė, kad mes jau jį per­au­go­me. Sun­ku bu­vo ras­ti, kas mo­ky­tų vai­kus pa­pil­do­mai. Vė­liau, vy­res­nė­se k­la­sė­se, at­si­ra­do ge­ras tre­ne­ris, tuo me­tu pa­sie­kiau pir­mą at­sky­rį. O pas­kui šach­ma­tai li­ko kaip ho­bis vi­sam gy­ve­ni­mui. Žai­džiau už Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­to ko­man­dą. At­nau­ji­nau įgū­džius iš­rink­tas į Sei­mą, da­ly­vau­da­mas Sei­mo šach­ma­tų tau­rė­se. Pa­kei­čiau mū­sų par­ti­jos da­bar­ti­nį Gar­bės pir­mi­nin­ką Čes­lo­vą Jur­šė­ną Šach­ma­tų fe­de­ra­ci­jos pre­zi­den­to pos­te.

Ga­liu tik pa­sa­ky­ti, kad po­li­ti­kui šach­ma­tai pa­de­da ne tik su­si­kon­cen­truo­ti ir pri­im­ti ge­riau­sią spren­di­mo va­rian­tą, bet ir, kas la­bai svar­bu, nu­ma­ty­ti ėji­mus į prie­kį. Juk įsta­ty­mų ne­ga­li pri­imi­nė­ti gal­vo­da­mas tik apie čia ir da­bar, tu­ri įver­tin­ti vi­sas ap­lin­ky­bes ir pa­sek­mes at­ei­čiai. 

– Te­be­va­ži­nė­ja­te į Aly­tų, ku­ris nė­ra gim­ta­sis mies­tas. Ten ne­dir­ba­te jau be­veik 20 me­tų?

– Taip, pri­si­pa­žįs­tu, nors Sei­me nuo 2000-ųjų, Vil­niu­je ne­įlei­dau šak­nų, ne­įsi­gi­jau čia būs­to, nors ne­ma­žai pa­ten­kan­čių į Sei­mą sten­gia­si įsi­tvir­tin­ti sos­ti­nė­je. Aly­tus, nors ir nė­ra gim­ta­sis mies­tas (ma­no tė­vų kraš­tas Že­mai­ti­jo­je), bet sen­ti­men­tus jau­čiu bū­tent dzū­kams ir Aly­tui. Čia au­gi­nau sa­vo duk­ras, o su šei­ma su­si­ję da­ly­kai man yra svar­būs ir reikš­min­gi. Čia įgi­jau po­li­ti­nės pa­tir­ties, kai dir­bau sa­vi­val­do­je. Aly­tus ma­ne su­for­ma­vo kaip po­li­ti­ką, aš čia su­bren­dau, už­au­gau.

Ne­re­tai grįž­ta­me į Aly­tų su žmo­na: čia mums kaip ku­ror­te – ra­mu, ge­ra. Aly­tu­je li­kęs ir di­de­lis ra­tas pa­žįs­ta­mų bei drau­gų. Pa­vyz­džiui, li­gi šiol į iš­vy­kas bai­da­rė­mis vyks­tu su sa­vo pir­mos dar­bo­vie­tės ko­lek­ty­vu.

– Kuo ki­to­kia da­bar­ti­nė so­cial­de­mok­ra­tų frak­ci­ja? Tai, kas įvy­ko par­ti­jo­je ir frak­ci­jo­je prieš me­tus – į ge­ra ar į blo­ga?

– Tai, kas įvy­ko dau­giau kaip prieš me­tus, – iš­ėjo da­lis bu­vu­sių par­tie­čių ir su­kū­rė ki­tą frak­ci­ją – tai bu­vo ta­ko­skyra tarp žmo­nių ir jų pa­žiū­rų. Da­bar­ti­nė so­cial­de­mok­ra­tų frak­ci­ja pa­si­žy­mi ki­ta dar­bo ko­ky­be, nors dir­ba­me, ta­ria­mės dėl po­zi­ci­jų kaip ir anks­čiau.

Ga­liu pa­at­vi­rau­ti, tuo­met, kai spren­dė­si klau­si­mas, ką pa­si­rinks so­cial­de­mok­ra­tai, aš bu­vau prieš iš­ėji­mą iš ko­a­li­ci­jos. Vis dėl­to par­ti­jos bi­čiu­lių spren­di­mas man bu­vo le­mian­tis. Da­bar, po me­tų, ga­liu pa­sa­ky­ti: tas spren­di­mas bu­vo tei­sin­gas.

Da­bar vi­si ma­to: so­cial­de­mok­ra­tai pa­si­rin­ko, iš­sig­ry­ni­no. Mums ne­svar­bu, ką bur­no­ja iš­ėję iš par­ti­jos na­riai, vi­siš­kai ne­si­no­ri vel­tis ir at­sa­ki­nė­ti tuo pa­čiu, nu­si­leis­ti į tą ly­gį. Ne­sa­kau, kad mes, da­bar­ti­nė so­cial­de­mok­ra­tų frak­ci­ja, esa­me to­bu­li ir ide­a­lūs. Pri­pa­žįs­tu, kad įgy­ven­din­ti ini­cia­ty­vas, bū­nant opo­zi­ci­jo­je, su­dė­tin­giau. Mū­sų tei­kia­mi pa­siū­ly­mai, pa­tai­sos daž­nai at­me­ta­mi, blo­kuo­ja­mi. Vis dėl­to ne­re­tai nu­tin­ka taip, kad vė­liau ana­lo­giš­ką pro­jek­tą su­for­muo­ja ir pa­tei­kia val­dan­tie­ji, tik jau kaip sa­vo nuo­pel­ną.

Frak­ci­ja da­bar, nors ir nė­ra di­de­lė, ne­la­bai gar­si­na­ma ži­niask­lai­dos, ta­čiau vei­kia pa­kan­ka­mai efek­ty­viai. Lai­kas ir vi­suo­me­nės nuo­mo­nių ap­klau­sos ro­do, kad iš pra­džių, kai da­lis bi­čiu­lių pa­li­ko frak­ci­ją ir par­ti­ją, rei­tin­gus pa­si­da­li­jo­me maž­daug per­pus. Da­bar vi­suo­me­nė jau at­si­rin­ko, pa­si­ti­kė­ji­mas mu­mis au­ga ir sie­kia jau be­veik to­kį ly­gį kaip 2017 me­tų va­sa­rą. Bet tik­ro­ji vi­suo­me­nės nuo­mo­nė, ži­no­ma, pa­aiš­kės per rin­ki­mus. Pir­ma­sis ver­ti­ni­mas lau­kia sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se.

– Kaip ma­no­te, ko­kios so­cial­de­mok­ra­tų per­spek­ty­vos sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se?

– Čia vei­kia daug fak­to­rių: re­zul­ta­tas pri­klau­so ir nuo vie­tos sky­rių bi­čiu­lių veik­los, ir nuo va­do­vy­bės, ir nuo frak­ci­jos įdir­bio.

Da­bar si­tu­a­ci­ja la­bai ne­vie­no­da, net ir to­se sa­vi­val­dy­bė­se, kur yra mū­sų me­rai. Bet dau­ge­ly­je ra­jo­nų po­zi­ci­jos tvir­tos – Kau­no, Kel­mės, Ak­me­nės, Jo­na­vos, Ma­ri­jam­po­lė­je ir Birš­to­ne.

Sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se tu­ri­me rim­tą iš­ban­dy­mą: vi­suo­me­ni­niai ko­mi­te­tai ku­ria­si vie­nin­te­liam tiks­lui – da­ly­vau­ti rin­ki­muo­se. Tai iš­krai­po rin­ki­mų es­mę, ka­dan­gi par­ti­jo­mis nu­si­vy­lę rin­kė­jai nu­bau­džia jas, o ko­mi­te­tai su­lig kiek­vie­nais rin­ki­mais ga­li keis­ti sa­vo pa­va­di­ni­mus, žmo­nes ir vėl ei­ti į rin­ki­mus. Pa­ma­ty­sim, ar žmo­nės „at­si­kąs“ ko­mi­te­tų, ta­čiau kol kas rin­ki­muo­se be­si­re­gist­ruo­jan­čių ir da­ly­vau­jan­čių ko­mi­te­tų tik dau­gė­ja.

– Ką, kaip frak­ci­jos va­do­vas, lai­ky­tu­mė­te svar­biau­siais dar­bais ir už­duo­ti­mis ar­ti­miau­siu lai­ko­tar­piu ar­ba šio­je ka­den­ci­jo­je?

– Ka­dan­gi so­cial­de­mok­ra­tų frak­ci­ja Sei­me yra tas avan­gar­das, ku­rį pa­si­tel­kus ga­li­ma re­a­li­zuo­ti ini­cia­ty­vas, krei­piuo­si į vi­sus bi­čiu­lius – siū­ly­ki­te ini­cia­ty­vas, lau­kia­me par­ti­jos ko­mi­te­tų pa­reng­tų siū­ly­mų, pro­jek­tų ar va­di­na­mų­jų pro­jek­tų ap­ma­tų.

Kvie­čia­me sky­rių na­rius at­va­žiuo­ti, ben­drau­ti, kal­bė­ti apie pro­ble­mas. Juk pa­grin­di­nis mū­sų vi­sų tiks­las – at­gau­ti vi­suo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mą.

O tai pa­da­ry­ti ga­li­me tik re­a­guo­da­mi į vi­suo­me­nės lū­kes­čius, ke­lia­mus klau­si­mus. Tai mes ir da­ro­me. Pa­vyz­džiui, jau da­bar pla­nuo­ja­me, su ko­kių sri­čių at­sto­vais su­si­ti­ki­nė­si­me sau­sio mė­ne­sį, ne­svar­bu, ko­kiai vi­suo­me­nės gru­pei pri­klau­so, ko­kiai pro­fe­si­jai ar par­ti­jai at­sto­vau­ja. Jei­gu ma­to­me, kad kal­ba­ma apie pro­ble­mą, krei­pia­mės į vyk­do­mą­ją val­džią, ini­ci­juo­ja­me įsta­ty­mų pa­tai­sas.

Frak­ci­jos na­riai ir pa­tys kiek ga­li va­žiuo­ja į ra­jo­nus, su­si­ti­ki­nė­ja su žmo­nė­mis. Per sa­vi­val­dos rin­ki­mus ke­ti­na­me ne ma­žiau va­ži­nė­ti. Net ir ne par­ti­jos, o frak­ci­jos Sei­me na­rys Li­nas Bal­sys pri­si­de­da, da­ly­vau­da­mas mū­sų ren­gi­niuo­se, stip­rin­da­mas mū­sų po­zi­ci­jas. Mū­sų nuo­sta­tos dau­gu­ma klau­si­mų su­tam­pa. Siū­ly­mus pa­lai­ko­me vie­nin­gai. Kai frak­ci­jos na­rių nuo­mo­nės ski­ria­si – tie­siog bal­suo­ja­me.

Frak­ci­ja re­a­guo­ja į da­bar­ti­nės val­džios ne­spren­džia­mas pro­ble­mas. Dar iki ma­si­nių pro­tes­to ak­ci­jų dėl švie­ti­mo pro­ble­mų so­cial­de­mok­ra­tai tei­kė pa­tai­sas biu­dže­to pro­jek­tui, siū­ly­da­mi su­tvar­ky­ti ir di­din­ti at­ly­gi­ni­mus dar­že­lių auk­lė­to­jams, so­cia­li­niams pe­da­go­gams, psi­cho­lo­gams, kul­tū­ros dar­buo­to­jams, dės­ty­to­jams ir moks­li­nin­kams. Tai, kad val­dan­tie­ji blo­kuo­ja to­kius siū­ly­mus, at­si­su­ka tik prieš juos pa­čius. Mū­sų frak­ci­ja ir to­liau teiks siū­ly­mus dėl vie­šo­jo sek­to­riaus at­ly­gi­ni­mų ne­to­ly­gu­mų nai­ki­ni­mo. Vyks­ta su­si­ti­ki­mai su pro­fe­si­nių są­jun­gų at­sto­vais, švie­ti­mo, kul­tū­ros, me­di­ci­nos sek­to­rių dar­buo­to­jais.

At­si­nau­ji­nus so­cial­de­mok­ra­tams, pro­fe­si­nės są­jun­gos vėl ta­po so­cial­de­mok­ra­tų part­ne­rė­mis. Prof­są­jun­gų at­sto­vai at­ei­na kal­bė­tis, kar­tu tar­da­mie­si for­muo­ja­me siū­ly­mus Sei­mui ir Vy­riau­sy­bei.

Ma­nau, la­bai svar­bu, kad ir žmo­nės ėmė ti­kė­ti pro­fe­si­nė­mis są­jun­go­mis, ėmė bur­tis, sten­gia­si ne­ty­lė­ti ir so­cial­de­mok­ra­tai pa­lai­ko to­kias pi­lie­ti­nes ini­cia­ty­vas.

Dar vie­nas iš­šū­kis ir už­duo­tis frak­ci­jai – pa­si­prie­šin­ti ra­jo­nų li­go­ni­nių nai­ki­ni­mui. Su­si­tin­ka­me su ra­jo­nų žmo­nė­mis, li­go­ni­nių at­sto­vais ir gir­di­me, kad ra­jo­nuo­se ne­lie­ka net bū­ti­no­sios pa­gal­bos pa­slau­gų. Toks val­dan­čių­jų po­žiū­ris į ra­jo­nų gy­ven­to­jus trum­pa­re­giš­kas. Juk „vals­tie­čiai“ ža­dė­jo re­gio­nų vys­ty­mą, o da­bar „cen­tra­li­za­vi­mo“ re­for­mos tik ma­ži­na dar­bo vie­tas. Žmo­nės gau­na vis ma­žiau švie­ti­mo ir svei­ka­tos pa­slau­gų – ar ga­li­ma tai va­din­ti re­gio­nų po­li­ti­ka? At­virkš­čiai. Frak­ci­ja tik­rai ko­vos dėl to, kad re­gio­nų žmo­nės ne­bū­tų dis­kri­mi­nuo­ja­mi. Ko­dėl ma­žes­nio mies­te­lio ar kai­mo gy­ven­to­jas, no­rė­da­mas gau­ti vie­šą­sias pa­slau­gas, pri­vers­tas va­žiuo­ti ka­žin kur?

– Esa­te tei­si­nin­kas. Tai la­biau pa­de­da ar truk­do po­li­ti­ko­je?

– Tei­si­nin­ko iš­si­la­vi­ni­mas po­li­ti­ko­je ir pra­ver­čia, ir truk­do. Daž­nai kaip po­li­ti­kas pri­imu spren­di­mus ar­ba lai­kau­si po­zi­ci­jos, ku­ri pa­grįs­ta tei­si­niais ar­gu­men­tais, bet kar­tais po­li­tiš­kai tai bū­na ne­po­pu­lia­rūs spren­di­mai. Net ir ži­niask­lai­dos at­sto­vai pa­tys pri­pa­žįs­ta, kad no­ri iš po­li­ti­kų šmaikš­čių ka­lam­bū­rų, kri­tiš­kų pa­si­sa­ky­mų, o ne tei­siš­kai pa­grin­džia­mo ar­gu­men­ta­vi­mo. Ką gi, ga­liu pri­si­pa­žin­ti, kad da­bar, kai ta­pau frak­ci­jos se­niū­nu, ten­ka la­biau pa­bū­ti po­li­ti­ku ne­gu tei­si­nin­ku.

Užs. Nr. 0008