Ne­ri­jus Ce­siu­lis: „Ga­lė­jo­me pa­sa­ky­ti „esa­me ne pa­sie­nio sa­vi­val­dy­bė ir vi­so ge­ro”, bet kiek tai bū­tų bu­vę žmo­giš­ka?”

„Ap­si­spręs­ti, ar pri­im­si­me 71 Lie­tu­vos–Bal­ta­ru­si­jos sie­ną ne­le­ga­liai kir­tu­sį mig­ran­tą ir pa­dė­si­me vals­ty­bei, mums te­ko la­bai grei­tai – vos per pu­sę va­lan­dos. Aš pats ko­or­di­na­vau šį klau­si­mą te­le­fo­nu, nes tuo me­tu atos­to­ga­vau ir bu­vau iš­vy­kęs. Su­lau­kė­me Va­rė­nos pa­sie­nio rink­ti­nės vie­nos už­kar­dų va­do skam­bu­čio su la­bai žmo­giš­ku pa­gal­bos pra­šy­mu: „Ne­tu­ri­me kur jų pa­dė­ti.“ Ar ga­lė­jo­me at­sa­ky­ti: „Mes – ne pa­sie­nio sa­vi­val­dy­bė, vi­so ge­ro“? Be abe­jo, taip, ga­lė­jo­me. Bet ne­pa­sa­kė­me, nes su­pra­to­me, kad vals­ty­bei rei­kia pa­gal­bos, o vals­ty­bė – tai vi­si mes. Kai vals­ty­bę iš­ti­ko bė­da dėl mig­ran­tų kri­zės, dau­ge­lio mies­tų me­rai pa­sa­kė: „Ne, tai jū­sų pro­ble­ma, spręs­ki­te, kaip no­ri­te.“ Bet kai rei­kia ke­lią nu­ties­ti, skir­ti lė­šų įstai­gai, ta­da tie­sia­me ran­ką, nes ži­no­me, kad vals­ty­bė mums pri­va­lo pa­dė­ti. Ko­dėl to­kie skir­tin­gi stan­dar­tai?

Be abe­jo, rei­kia įver­tin­ti ap­lin­ky­bes – vyks­ta hib­ri­di­nė ata­ka prieš Lie­tu­vą, bet re­a­ly­bė yra to­kia, kad žmo­gus sto­vi prieš ta­ve ir žiū­ri al­ka­no­mis aki­mis. Vis dėl­to tai žmo­nės, pa­var­gę, ne­val­gę, o ko­kiu tiks­lu jie čia at­ėjo – ki­tas klau­si­mas. Jei pats esi žmo­gus, tai tu­ri ma­ty­ti ir ki­tą. Tur­būt jau pa­mir­šo­me, kaip mū­siš­kai, mū­sų se­ne­liai, va­žia­vo į Ame­ri­ką, kaip tau­tie­čiai va­žia­vo į An­gli­ją už­si­dirb­ti, kai dar ne­bu­vo­me ES na­riai, pir­mie­ji – ne­le­ga­liai. At­ro­do, kad kai lie­tu­viai va­žiuo­ja į sve­čius kraš­tus ieš­ko­ti lai­mės, tai nor­ma, bet kai va­žiuo­ja pro mus (ar pas mus) – jau ne.

Ki­lo ne­ma­žai dis­ku­si­ją dėl pa­tal­pų, ku­rio­se ap­gy­ven­di­no­me mig­ran­tus. Di­de­lio pa­si­rin­ki­mo ir ne­tu­rė­jo­me. Ae­ro­dro­mo pa­tal­pos, nors pri­klau­so sa­vi­val­dy­bei ir yra ne­nau­do­ja­mos, ne­bu­vo pats ge­riau­sias va­rian­tas, jo­se net ne­bu­vo pa­jung­ta ka­na­li­za­ci­ja, ne­bu­vo du­šų, ne­su­tvar­ky­ti tu­a­le­tai. Kaip tu­rė­jo­me už­tik­rin­ti bent ele­men­ta­rias hi­gie­nos są­ly­gas? Vi­si šie dar­bai bu­vo at­lik­ti vals­ty­bei sky­rus fi­nan­sa­vi­mą, taip pat įreng­tos vaiz­do ka­me­ros, su­tvar­ky­tos ki­tos pa­tal­pos. Ar yra blo­gai, kad at­ei­ty­je sa­vi­val­dy­bė įreng­tą pa­sta­tą ga­lės nau­do­ti mies­to reik­mėms?

Aly­tu­je pa­vy­ko su­kur­ti mig­ran­tams vie­nas ge­riau­sių gy­ve­ni­mo są­ly­gų, pa­ly­gi­nus su ki­to­mis lai­ki­no ap­gy­ven­di­ni­mo vie­to­mis. Mums tik­rai ne­si­no­rė­jo Ita­li­jos ar Grai­ki­jos pa­tir­čių, kai mig­ran­tai at­ei­da­vo į vie­tos gy­ven­to­jų na­mus ir iš­neš­da­vo vis­ką, ką ras­da­vo šal­dy­tu­ve. Aly­tus – ne kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­la, kad lai­ky­tu­me si­tu­a­ci­jos įkai­tais ta­pu­sius žmo­nes pus­ba­džiu. Ar tai yra blo­gai, kad vie­ti­niai ver­slai, ku­rie tie­kė mai­ti­ni­mą, šiek tiek už­si­dir­bo? Mies­to biu­dže­tui mig­ran­tų iš­lai­ky­mas ne­kai­na­vo nė cen­to, bet kai­na­vo vals­ty­bei. Aš esu Aly­taus, o ne vals­ty­bės va­do­vas, man rū­pi ma­no mies­tas. Pa­ty­rė­me apie 100 tūkst. eu­rų iš­lai­dų, ku­rias 100 pro­cen­tų kom­pen­suo­ja vals­ty­bė. Aš su­pran­tu, kad gai­la ir keis­ta, kai dar­že­liuo­se vai­kus mai­ti­na­me pi­giau nei mig­ran­tus, o jiems ski­ria­mos pa­šal­pos yra di­des­nės nei mū­sų ša­lies gy­ven­to­jams, bet vals­ty­bės po­li­ti­ka yra to­kia.

Nuo pat pra­džių su­pra­to­me ir tai, kad vi­suo­me­nė bus la­bai prie­šiš­ka. Pra­ėjo be­veik trys mė­ne­siais, ar aly­tiš­kiai pa­ju­to, kad mig­ran­tai gy­ve­no mū­sų mies­te, ar ma­tė juos? Ne­bent ži­nių lai­do­se, ki­to­se ži­niask­lai­dos prie­mo­nė­se. Jo­kių in­ci­den­tų ne­bu­vo už­fik­suo­ta. Po­žiū­ris ir­gi kei­tė­si, at­si­ra­do dau­gy­bė no­rin­čių pa­dė­ti, aly­tiš­kiai au­ko­jo, ne­šė dra­bu­žius, pa­ta­ly­nę, bė­da su­vie­ni­jo, vy­ko kaž­kas pa­na­šaus kaip per 2019 me­tų gais­rą. Mes la­bai bi­jo­jo­me šal­to­jo se­zo­no, juk iš šil­tų kraš­tų at­va­žia­vu­siems žmo­nėms Lie­tu­vo­je ypač šal­ta, o ru­duo šie­met anks­ty­vas. Bu­vo­me pra­dė­ję kal­bė­tis ir dėl šil­dy­mo sis­te­mos įren­gi­mo, bet kaip tą pa­da­ry­ti pa­sta­te, ku­rio sie­nos ir lan­gai kiau­ri? Pri­im­da­mi mig­ran­tus, vals­ty­bės pra­šė­me tri­jų da­ly­kų: ap­mo­kė­ti iš­lai­das, ku­rias pa­tir­si­me, už­tik­rin­ti ap­sau­gą, kad aly­tiš­kiams bū­tų sau­gu ir mig­ran­tai ne­iš­ei­tų iš te­ri­to­ri­jos, ir, tre­čia, – pa­sa­ky­ti, kiek lai­ko jie čia pra­leis ir ka­da bus iš­ga­ben­ti. Tre­čias punk­tas bu­vo su­dė­tin­giau­sias, at­sa­ky­mo į jį nie­ka­da ir ne­tu­rė­jo­me.

Mig­ran­tų kri­zė Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bei – jau tre­čio­ji, po gais­ro ir ko­vi­do. Ne­pa­sa­kė­me „ne“, nors ga­lė­jo­me, no­ri­si ti­kė­ti, kad ir vals­ty­bė ne­nu­si­suks į ša­lį, jei mies­tui rei­kės pa­gal­bos – tai yra svar­bu, nes ge­rų dar­bų at­min­tis trum­pa. Sa­vi­val­dy­bei mig­ran­tų kri­zė taip pat bu­vo pa­kan­ka­mai ne­blo­ga pa­tir­tis. Pa­gal­vo­ki­me, o kas bū­tų, jei Lie­tu­vą stai­ga už­plūs­tų šim­tai tūks­tan­čių mig­ran­tų? Šį­kart si­tu­a­ci­ją su­val­dy­ti pa­vy­ko dau­gy­bės žmo­nių dė­ka, nuo sa­vi­val­dy­bės spe­cia­lis­tų iki Rau­do­no­jo Kry­žiaus sa­va­no­rių. Iš­šū­kiai bu­vo di­džiu­liai, pra­džio­je mes nie­ko ne­ži­no­jo­me apie mig­ran­tus, jie bu­vo tie­siog žmo­nės be do­ku­men­tų, mus gąs­di­no, kad ga­li­mai jie yra te­ro­ris­tai. Te­ko per pus­die­nį įreng­ti pa­tal­pas, ku­rio­se ga­lė­tų gy­ven­ti be­veik 100 žmo­nių, su­kur­ti sis­te­mą, kaip jie bus mai­ti­na­mi, už­tik­rin­ti sau­gu­mą. Mums pa­vy­ko, nes ge­bė­jo­me ope­ra­ty­viai re­a­guo­ti, stra­te­guo­ti ir ko­or­di­nuo­ti veiks­mus. Nors šian­dien at­ro­do, kad gy­ve­na­me sau­giai, bet įvyk­ti juk ga­li bet kas, ir vi­si ta­da žiū­ri į sa­vi­val­dy­bę ir me­rą – tu­ri­me ruoš­tis tam tik­riems pro­ce­sams, veiks­mams“.

Kalbėjosi Saulė Pinkevičienė