Ne­ri­jus Ce­siu­lis: „Ga­lė­jo­me pa­sa­ky­ti „esa­me ne pa­sie­nio sa­vi­val­dy­bė ir vi­so ge­ro”, bet kiek tai bū­tų bu­vę žmo­giš­ka?” (13)

Alytus, Nerijus Cesiulis
Meras Nerijus Cesiulis sako, kad priimti sprendimą, ar Alytuje laikinai apgyvendinti nelegalius migrantus, teko labai greitai, vos per pusvalandį. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Pas­ku­ti­nį rug­sė­jo pir­ma­die­nį Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­sam­dy­tas au­to­bu­sas iš­ga­be­no iš Dzū­ki­jos sos­ti­nės ne­le­ga­lius mig­ran­tus. Ar­tė­jant šil­dy­mo se­zo­nui, pas­ku­ti­niai 47 žmo­nės per­ke­lia­mi į Vy­riau­sy­bės nu­ma­ty­tas ir šal­ta­jam se­zo­nui la­biau pri­tai­ky­tas ap­gy­ven­di­ni­mo vie­tas. Be­veik tris mė­ne­sius mig­ran­tai bu­vo ap­gy­ven­din­ti Aly­taus ae­ro­dro­mo ad­mi­nist­ra­ci­nia­me pa­sta­te. Ne pa­slap­tis, kad šis mies­to va­do­vų spren­di­mas su­lau­kė įvai­rių mies­tie­čių ver­ti­ni­mų, dis­ku­si­jos vi­rė ir in­ter­ne­to erd­vė­je, ir tie­siog gat­vė­je. Kaip ver­ti­na pa­mo­kas, gau­tas iš mig­ran­tų kri­zės val­dy­mo? – klau­sia­me Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės me­ro Ne­ri­jaus Ce­siu­lio.

„Ap­si­spręs­ti, ar pri­im­si­me 71 Lie­tu­vos–Bal­ta­ru­si­jos sie­ną ne­le­ga­liai kir­tu­sį mig­ran­tą ir pa­dė­si­me vals­ty­bei, mums te­ko la­bai grei­tai – vos per pu­sę va­lan­dos. Aš pats ko­or­di­na­vau šį klau­si­mą te­le­fo­nu, nes tuo me­tu atos­to­ga­vau ir bu­vau iš­vy­kęs. Su­lau­kė­me Va­rė­nos pa­sie­nio rink­ti­nės vie­nos už­kar­dų va­do skam­bu­čio su la­bai žmo­giš­ku pa­gal­bos pra­šy­mu: „Ne­tu­ri­me kur jų pa­dė­ti.“ Ar ga­lė­jo­me at­sa­ky­ti: „Mes – ne pa­sie­nio sa­vi­val­dy­bė, vi­so ge­ro“? Be abe­jo, taip, ga­lė­jo­me. Bet ne­pa­sa­kė­me, nes su­pra­to­me, kad vals­ty­bei rei­kia pa­gal­bos, o vals­ty­bė – tai vi­si mes. Kai vals­ty­bę iš­ti­ko bė­da dėl mig­ran­tų kri­zės, dau­ge­lio mies­tų me­rai pa­sa­kė: „Ne, tai jū­sų pro­ble­ma, spręs­ki­te, kaip no­ri­te.“ Bet kai rei­kia ke­lią nu­ties­ti, skir­ti lė­šų įstai­gai, ta­da tie­sia­me ran­ką, nes ži­no­me, kad vals­ty­bė mums pri­va­lo pa­dė­ti. Ko­dėl to­kie skir­tin­gi stan­dar­tai?

Be abe­jo, rei­kia įver­tin­ti ap­lin­ky­bes – vyks­ta hib­ri­di­nė ata­ka prieš Lie­tu­vą, bet re­a­ly­bė yra to­kia, kad žmo­gus sto­vi prieš ta­ve ir žiū­ri al­ka­no­mis aki­mis. Vis dėl­to tai žmo­nės, pa­var­gę, ne­val­gę, o ko­kiu tiks­lu jie čia at­ėjo – ki­tas klau­si­mas. Jei pats esi žmo­gus, tai tu­ri ma­ty­ti ir ki­tą. Tur­būt jau pa­mir­šo­me, kaip mū­siš­kai, mū­sų se­ne­liai, va­žia­vo į Ame­ri­ką, kaip tau­tie­čiai va­žia­vo į An­gli­ją už­si­dirb­ti, kai dar ne­bu­vo­me ES na­riai, pir­mie­ji – ne­le­ga­liai. At­ro­do, kad kai lie­tu­viai va­žiuo­ja į sve­čius kraš­tus ieš­ko­ti lai­mės, tai nor­ma, bet kai va­žiuo­ja pro mus (ar pas mus) – jau ne.

Ki­lo ne­ma­žai dis­ku­si­ją dėl pa­tal­pų, ku­rio­se ap­gy­ven­di­no­me mig­ran­tus. Di­de­lio pa­si­rin­ki­mo ir ne­tu­rė­jo­me. Ae­ro­dro­mo pa­tal­pos, nors pri­klau­so sa­vi­val­dy­bei ir yra ne­nau­do­ja­mos, ne­bu­vo pats ge­riau­sias va­rian­tas, jo­se net ne­bu­vo pa­jung­ta ka­na­li­za­ci­ja, ne­bu­vo du­šų, ne­su­tvar­ky­ti tu­a­le­tai. Kaip tu­rė­jo­me už­tik­rin­ti bent ele­men­ta­rias hi­gie­nos są­ly­gas? Vi­si šie dar­bai bu­vo at­lik­ti vals­ty­bei sky­rus fi­nan­sa­vi­mą, taip pat įreng­tos vaiz­do ka­me­ros, su­tvar­ky­tos ki­tos pa­tal­pos. Ar yra blo­gai, kad at­ei­ty­je sa­vi­val­dy­bė įreng­tą pa­sta­tą ga­lės nau­do­ti mies­to reik­mėms?

Aly­tu­je pa­vy­ko su­kur­ti mig­ran­tams vie­nas ge­riau­sių gy­ve­ni­mo są­ly­gų, pa­ly­gi­nus su ki­to­mis lai­ki­no ap­gy­ven­di­ni­mo vie­to­mis. Mums tik­rai ne­si­no­rė­jo Ita­li­jos ar Grai­ki­jos pa­tir­čių, kai mig­ran­tai at­ei­da­vo į vie­tos gy­ven­to­jų na­mus ir iš­neš­da­vo vis­ką, ką ras­da­vo šal­dy­tu­ve. Aly­tus – ne kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­la, kad lai­ky­tu­me si­tu­a­ci­jos įkai­tais ta­pu­sius žmo­nes pus­ba­džiu. Ar tai yra blo­gai, kad vie­ti­niai ver­slai, ku­rie tie­kė mai­ti­ni­mą, šiek tiek už­si­dir­bo? Mies­to biu­dže­tui mig­ran­tų iš­lai­ky­mas ne­kai­na­vo nė cen­to, bet kai­na­vo vals­ty­bei. Aš esu Aly­taus, o ne vals­ty­bės va­do­vas, man rū­pi ma­no mies­tas. Pa­ty­rė­me apie 100 tūkst. eu­rų iš­lai­dų, ku­rias 100 pro­cen­tų kom­pen­suo­ja vals­ty­bė. Aš su­pran­tu, kad gai­la ir keis­ta, kai dar­že­liuo­se vai­kus mai­ti­na­me pi­giau nei mig­ran­tus, o jiems ski­ria­mos pa­šal­pos yra di­des­nės nei mū­sų ša­lies gy­ven­to­jams, bet vals­ty­bės po­li­ti­ka yra to­kia.

Nuo pat pra­džių su­pra­to­me ir tai, kad vi­suo­me­nė bus la­bai prie­šiš­ka. Pra­ėjo be­veik trys mė­ne­siais, ar aly­tiš­kiai pa­ju­to, kad mig­ran­tai gy­ve­no mū­sų mies­te, ar ma­tė juos? Ne­bent ži­nių lai­do­se, ki­to­se ži­niask­lai­dos prie­mo­nė­se. Jo­kių in­ci­den­tų ne­bu­vo už­fik­suo­ta. Po­žiū­ris ir­gi kei­tė­si, at­si­ra­do dau­gy­bė no­rin­čių pa­dė­ti, aly­tiš­kiai au­ko­jo, ne­šė dra­bu­žius, pa­ta­ly­nę, bė­da su­vie­ni­jo, vy­ko kaž­kas pa­na­šaus kaip per 2019 me­tų gais­rą. Mes la­bai bi­jo­jo­me šal­to­jo se­zo­no, juk iš šil­tų kraš­tų at­va­žia­vu­siems žmo­nėms Lie­tu­vo­je ypač šal­ta, o ru­duo šie­met anks­ty­vas. Bu­vo­me pra­dė­ję kal­bė­tis ir dėl šil­dy­mo sis­te­mos įren­gi­mo, bet kaip tą pa­da­ry­ti pa­sta­te, ku­rio sie­nos ir lan­gai kiau­ri? Pri­im­da­mi mig­ran­tus, vals­ty­bės pra­šė­me tri­jų da­ly­kų: ap­mo­kė­ti iš­lai­das, ku­rias pa­tir­si­me, už­tik­rin­ti ap­sau­gą, kad aly­tiš­kiams bū­tų sau­gu ir mig­ran­tai ne­iš­ei­tų iš te­ri­to­ri­jos, ir, tre­čia, – pa­sa­ky­ti, kiek lai­ko jie čia pra­leis ir ka­da bus iš­ga­ben­ti. Tre­čias punk­tas bu­vo su­dė­tin­giau­sias, at­sa­ky­mo į jį nie­ka­da ir ne­tu­rė­jo­me.

Mig­ran­tų kri­zė Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bei – jau tre­čio­ji, po gais­ro ir ko­vi­do. Ne­pa­sa­kė­me „ne“, nors ga­lė­jo­me, no­ri­si ti­kė­ti, kad ir vals­ty­bė ne­nu­si­suks į ša­lį, jei mies­tui rei­kės pa­gal­bos – tai yra svar­bu, nes ge­rų dar­bų at­min­tis trum­pa. Sa­vi­val­dy­bei mig­ran­tų kri­zė taip pat bu­vo pa­kan­ka­mai ne­blo­ga pa­tir­tis. Pa­gal­vo­ki­me, o kas bū­tų, jei Lie­tu­vą stai­ga už­plūs­tų šim­tai tūks­tan­čių mig­ran­tų? Šį­kart si­tu­a­ci­ją su­val­dy­ti pa­vy­ko dau­gy­bės žmo­nių dė­ka, nuo sa­vi­val­dy­bės spe­cia­lis­tų iki Rau­do­no­jo Kry­žiaus sa­va­no­rių. Iš­šū­kiai bu­vo di­džiu­liai, pra­džio­je mes nie­ko ne­ži­no­jo­me apie mig­ran­tus, jie bu­vo tie­siog žmo­nės be do­ku­men­tų, mus gąs­di­no, kad ga­li­mai jie yra te­ro­ris­tai. Te­ko per pus­die­nį įreng­ti pa­tal­pas, ku­rio­se ga­lė­tų gy­ven­ti be­veik 100 žmo­nių, su­kur­ti sis­te­mą, kaip jie bus mai­ti­na­mi, už­tik­rin­ti sau­gu­mą. Mums pa­vy­ko, nes ge­bė­jo­me ope­ra­ty­viai re­a­guo­ti, stra­te­guo­ti ir ko­or­di­nuo­ti veiks­mus. Nors šian­dien at­ro­do, kad gy­ve­na­me sau­giai, bet įvyk­ti juk ga­li bet kas, ir vi­si ta­da žiū­ri į sa­vi­val­dy­bę ir me­rą – tu­ri­me ruoš­tis tam tik­riems pro­ce­sams, veiks­mams“.

 

Kalbėjosi Saulė Pinkevičienė

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.