Me­džiok­lė ir me­džio­to­jas

Va­lio de­mo­kra­tijai

Skai­tau pa­sa­kas apie Pu­nios ši­lą, kur bu­vęs ap­lin­kos mi­nist­ras Kęs­tu­tis Na­vic­kas, siek­da­mas di­dži­ą­ją da­lį Pu­nios ši­lo pa­vers­ti re­zer­va­tu, o tam pa­si­prie­ši­nus vie­tos ben­druo­me­nei, po­strin­gau­ja: „Ši­to­je is­to­ri­jo­je es­mė sly­pi me­džiok­lė­je. Čia yra to­kia veid­mai­nys­tė, aš ne­abe­jo­ju, kad es­mė yra me­džiok­lė­je. Jos plo­tų ma­žė­ji­mas 2,2 tūkst. ha yra ne­pa­ke­lia­mas skaus­mas me­džio­to­jams.“

Svar­biau­sia, tai sa­ko­ma rim­tu vei­du. No­rė­čiau šio vy­ro pa­klaus­ti, ar jis tu­ri nors ma­žiau­sią su­pra­ti­mą apie me­džiok­lės įta­ką Lie­tu­vos vals­ty­bės for­ma­vi­mo­si pro­ce­se, ar tu­ri nors vie­no me­džio­to­jus vie­ni­jan­čio bū­re­lio ar klu­bo pro­tes­tą dėl mi­nė­to ši­lo, ar ži­no apie me­džio­to­jų įta­ką iš­ny­ku­sių rū­šių (stumb­rų, tau­rių­jų el­nių, beb­rų ir t. t.) grą­ži­ni­mui į ša­lies miš­kus, ar bū­tų to­kia di­de­lė mei­lė gam­tai, jei ne­bū­tų eu­ro­pi­nių pi­ni­gų, ir ar bu­vęs mi­nist­ras šal­tą il­gą žie­mą nu­pir­ko iš sa­vo at­ly­gi­ni­mo ir iš­ve­žė nors vie­ną sau­ją grū­dų ba­dau­jan­tiems gy­vū­nams ar paukš­čiams?..

No­riu pri­min­ti, kad re­zer­va­tuo­se drau­džia­ma bet ko­kia žmo­gaus veik­la, įskai­tant gry­ba­vi­mus, uo­ga­vi­mus, rie­šu­ta­vi­mus ir pan. Nu­žen­gė­me dar to­liau, štai so­cia­li­nia­me tin­ke „Fa­ce­bo­o­kas“ šių­me­čio rug­pjū­čio 7 die­ną gru­pė­je „Ap­gin­ki­me Lie­tu­vos miš­kus“ pi­lie­tis Vy­tau­tas Ra­da­vi­čius agi­tuo­ja dar įdo­miau, jis ra­gi­na „be gai­les­čio šau­ti į gin­kluo­tą me­džio­to­ją“.

Vi­sos at­sa­kin­gos tar­ny­bos ty­li, lyg bur­nos bū­tų pil­nos van­dens, ma­tyt, nė­ra pi­ni­gų, o jei pa­ra­gin­tas jau­ni­mas nu­keps ko­kį vie­ną ki­tą pa­lie­gu­sį me­džio­to­ją, tai bus dar links­miau. Va­lio de­mo­kra­tijai... Lau­ki­me sker­dy­nių...

Vis dėl­to po in­ten­sy­vių raš­tų Ge­ne­ra­li­nei pro­ku­ra­tū­rai Vil­niaus mies­to tre­čia­ja­me po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te šių me­tų rug­sė­jo 3 die­ną pra­dė­tas iki­teis­mi­nis ty­ri­mas pa­gal LR bau­džia­mo­jo ko­dek­so LK BK 170 str. 3 d.

Miš­kų gė­ry­bės

Žmo­nių tar­pu­sa­vio rie­te­nos ne­si­bai­gia. Ta­čiau gam­ta gy­ve­na sa­vo rit­mu ir sten­gia­si kiek ga­li­ma il­giau at­lai­ky­ti žmo­ni­jos spau­di­mą. Ga­lų ga­le miš­kai dzū­kams do­va­no­jo ba­ra­vy­kų, rau­don­vir­šių, „le­pu­čių“ gau­są, pin­ti­nė­mis juos vil­ko­me iš Ka­les­ny­kų, Var­čios, Pu­nios, Su­dva­jų ir Ge­di­mi­no miš­kų. Dzū­kai at­si­ga­vo, da­lį par­da­vė, ki­tus ma­ri­na­vo, džio­vi­no, rau­gė, sū­dė. Va­lio, tu­rė­si­me pi­ni­gė­lių, dra­bu­žių, mais­to...

Ste­bi­na ke­le­rius me­tus iš ei­lės gau­sus ąžuo­lų gi­lių der­lius. No­ri­si pri­min­ti, kad iš jų ga­mi­na­ma pui­ki ka­va, anks­čiau lie­tu­viai jas mal­da­vo, bu­vo ke­pa­ma duo­na, jos nau­do­tos kaip vais­tai imu­ni­te­tui stip­rin­ti, krau­ja­vi­mui stab­dy­ti, po­ten­ci­jai ge­rin­ti ir pan. Be to, žmo­nės jo­mis šer­da­vo na­mi­nius gy­vu­lius.

Vo­ve­rės, rie­šu­ti­nės, kėkš­tai ir gel­ton­kak­lės pe­lės jas kau­pia žie­mai, da­bar val­go ir vi­si ka­no­pi­niai žvė­rys. Gi­lės šer­nams de­li­ka­te­sas, to­dėl vi­lio­ji­mui pa­pil­ti ku­ku­rū­zai pa­tie­ka­lų są­ra­še yra ant­ro­je vie­to­je.

Tau­rie­ji el­niai ir brie­džiai

Tau­rių­jų el­nių ru­ja ei­na į pa­bai­gą, rims­ta miš­kai. Pir­muo­sius tau­rių­jų el­nių bau­bi­mus gir­dė­jau rug­pjū­čio 25-ąją. Pats ru­jos pi­kas pa­pras­tai bū­na rug­sė­jo 15–20 die­no­mis. Pas­kui bau­bia kas ne­tin­gi, se­nie­ji pa­ti­nai pra­de­da grįž­ti į sa­vo mėgs­ta­mas žie­mo­ji­mo vie­tas, ge­rai be­si­mai­tin­da­mi at­gaus jė­gas ir lauks nau­jo ru­dens ir nau­jų iš­šū­kių, o jau­ni – dar ku­rį lai­ką pa­lai­dys ger­kles.

Ta­čiau rug­sė­jis gra­žus tuo, kad kar­tu su tau­riau­siais el­niais ru­jo­ja ir brie­džiai. Daž­nai miš­kuo­se gir­di­me tam tik­rą ste­nė­ji­mą, me­džio­to­jai sa­ko „brie­džiai kos­ti“. Pa­pras­tai to­je pa­čio­je vie­to­je ne­vyks­ta brie­džių ir tau­rių­jų el­nių ru­ja. Nors ru­jos lai­ko­tar­pis be­veik tas pats, ta­čiau ski­ria­si cha­rak­te­riai, svo­riai ir pa­nos.

Keis­ta, ta­čiau Eu­ro­po­je ra­šy­ti­niuo­se is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se, fres­ko­se ar pie­ši­niuo­se šis pui­kus ir at­kak­lus gy­vū­nas vaiz­duo­ja­mas ir ap­ra­šo­mas ga­na re­tai. Gal to­dėl, kad jo su­me­džio­ji­mas vi­sa­da bu­vo pa­pras­tes­nis už stumb­ro, meš­kos ar tau­rio­jo el­nio.

Jis lė­tes­nis, smal­ses­nis, ne toks at­sar­gus, to­dėl leng­viau su­me­džio­ja­mas. Ir nors pa­ti­nai sve­ria iki pu­sės to­nos, ju­da leng­vai ir grakš­čiai, il­gos ko­jos, akuot­plau­kiai tuš­čia­vi­du­riai, pui­kiai plau­kia, ga­li net pa­ner­ti, jam nu­plauk­ti de­šim­tį ki­lo­met­rų vie­nas juo­kas.

Va­sa­ros me­tu mėgs­ta šla­pius miš­kus, to­dėl daug jų gy­ve­na Žu­vin­to ir Čep­ke­lių re­zer­va­tuo­se. Tai įro­do, kad ka­no­pos pui­kiai pri­tai­ky­tos vaikš­čio­ti po pel­kes, ru­de­nį ir žie­mą ei­na į jau­nuo­ly­nus, ypač mėgs­ta spyg­liuo­čių, taip da­ro ne­ma­žą ža­lą nu­lau­py­da­mas žie­vę, nu­kram­ty­da­mas ūg­lius, jei jų ne­pa­sie­kia, pa­pras­čiau­siai nu­lau­žia.

Tu­rė­da­mas il­gas ko­jas, pa­len­kęs gal­vą ne­pa­sie­kia že­mės, to­dėl no­rė­da­mas pa­ra­gau­ti žo­lės pri­va­lo at­si­klaup­ti. Pa­ti­nų ra­gai bū­na įvai­rių for­mų, ga­li bū­ti men­tiš­ki, ša­ko­ti ir sver­ti net 15 kg. Ra­gai au­ga į šo­nus, to­dėl jau­na­me am­žiu­je žiū­rint iš šo­no ne vi­sa­da jie ma­to­si.

La­bai įdo­mi gal­vos struk­tū­ra, net ne­pa­su­kęs gal­vos akis ga­li nu­kreip­ti at­gal, pa­gal au­sų for­mą ga­li­ma spręs­ti apie psi­cho­lo­gi­nę bū­se­ną: nu­svi­ru­sios – ra­mus, su­kio­ja – klau­so­si, pri­glaus­tos iš­il­gai kak­lo – su­si­ner­vi­nęs, at­suk­tos at­gal – iš­si­gan­dęs.

Brie­dis yra kla­jū­nas, tu­ri žie­mos, va­sa­ros ga­nyk­las. Per me­tus ap­su­ka ra­tą 20–25 tūkst. kv. km plo­te. To­dėl daž­nai Su­dva­jų ar Ne­mu­nai­čio miš­kuo­se ru­de­nį ir žie­mą ga­li­ma su­tik­ti juos at­kly­du­sius net iš Bal­ta­ru­si­jos. Brie­dė ne­pa­lie­ka sa­vo jau­nik­lio nuo pat gi­mi­mo ir ar­šiai jį gi­na.

Tai­gi, jei­gu ge­gu­žės mė­ne­sį miš­ke link jū­sų eis smal­sus, mie­las, il­ga­ko­jis ir links­mas brie­džiu­kas, re­ko­men­duo­ju trauk­tis, nes rei­kės lip­ti į me­dį... Bū­da­mas stip­rus, brie­dis daž­nai ban­do pa­ma­ty­ti tą ob­jek­tą, ku­ris se­ka jo pėd­sa­kais, daž­nai tai bū­na jo klai­da. Ki­ti ka­no­pi­niai taip ne­si­el­gia, jie sten­gia­si pa­si­trauk­ti.

Pa­gal me­džio­to­jų pa­teik­tus duo­me­nis, Aly­taus ra­jo­ne gy­ve­na 218 brie­džių, tarp jų – 64 pa­ti­nai. Me­džio­ja­mų­jų gy­vū­nų su­me­džio­ji­mo li­mi­tų nu­sta­ty­mo ko­mi­si­ja šia­me me­džiok­lės se­zo­ne lei­do su­me­džio­ti 32 brie­džius, iš ku­rių 11 pa­ti­nų.

Aly­taus ra­jo­no me­džio­to­jai kas­met su­me­džio­ja brie­džių pa­ti­nus, ku­rių ra­gai įver­ti­na­mi me­da­liais. Si­dab­ro me­da­liu įver­tin­tus brie­džio ra­gus 2016 me­tais su­me­džio­jo Lai­mis Si­mo­na­vi­čius, bron­zos me­da­liu – Al­gis Bal­tu­lis, 2017 me­tais bron­zos me­da­liu – Min­dau­gas Dzin­da, 2013-ai­siais bron­zos me­da­liu – Jo­nas Ge­gu­žis. Ir nors rug­sė­jis vi­sa­da skam­ba nuo brie­džių ir el­nių mei­lės dai­nų, lie­tu­viui jis aso­ci­juo­ja­si su der­liu­mi ir ra­my­be.

Nei plau­ko, nei tau­ko.