Kad ga­liu mo­ky­tis nuo­to­li­niu bū­du – ne­si­skun­džiu, tik la­bai nu­vi­lia jo (ne)ko­ky­bė ir pa­mo­kų bei vi­so pro­ce­so or­ga­ni­za­vi­mas (3)

Gytė Augustinaitytė
Gytė
Nuo­to­li­niu mo­ky­mo­si bū­du bai­giu jau ant­rus gim­na­zi­jos me­tus. Dve­jus iš dve­jų. Vy­rau­ja jaus­mas, kad kaž­ko ne­ten­ku, ne­pa­ma­tau, ne­pa­ti­riu, ką ga­lė­čiau, jei ne­bū­tų pan­de­mi­jos. Anks­čiau, kai gy­ve­no­me nor­ma­liai, moks­lo me­tų pa­bai­ga bū­da­vo my­li­miau­sias lai­kas mo­kyk­lo­je: vi­si kal­bė­da­vo apie va­sa­ros pla­nus, vi­si džiaug­da­vo­si ši­lu­ma, po pa­mo­kų drau­giš­kai ei­da­vo­me pirk­ti le­dų, pa­si­vaikš­čio­ti. Ge­gu­žę jau gy­ven­da­vo­me atos­to­go­mis.

Da­bar ki­taip – sė­di­me prie kom­piu­te­rių ir var­vi­na­me sei­lę žiū­rė­da­mi, kaip ryš­kiai ir šil­tai už lan­go švie­čia sau­lė. Spe­cia­liai at­si­da­rau lan­gą, kad gir­dė­čiau, kaip čiul­ba paukš­čiai. Daž­nai at­si­tin­ka, kad, įsi­žiū­rė­ju­si į vė­jo ke­de­na­mus me­džių la­pus, įsi­klau­siu­si į paukš­čių čiul­be­sį, ne­iš­girs­tu, ką pa­sa­ko mo­ky­to­ja. Ir, ma­nau, tai vi­siš­kai nor­ma­lu, at­krei­pus dė­me­sį į tai, ko­kios psi­cho­lo­gi­nės bū­se­nos da­bar esu. Mo­ki­niai yra pa­var­gę, taip pat ir aš

Kar­tais net su­pyks­tu, kai įsi­ste­bei­li­ju į už lan­go vyks­tan­čius gam­tos pro­ce­sus ir mo­ky­to­ja pa­kvie­čia at­sa­ky­ti į klau­si­mą – šiek tiek su­truk­do sva­jo­ti ir gy­ven­ti pa­va­sa­riu. Bet tai ir­gi nor­ma­lu, toks mo­ky­to­jo dar­bas – klaus­ti, mo­ky­ti, pa­dė­ti.

Mes – mo­ki­niai, mo­ky­to­jai – esa­me la­bai pa­var­gę. Kad ir kaip su­au­gu­siems at­ro­dy­tų ge­rai ir ne­sun­ku iš­sė­dė­ti vi­są die­ną prie kom­piu­te­rio, taip nė­ra. Daž­nai gir­džiu pa­sa­ky­mus, net­gi ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je, kad moks­las prie kom­piu­te­rio – ne moks­las.

„Juk tai leng­va, ne­rei­kia ei­ti į mo­kyk­lą, tie­siog sė­di prie kom­piu­te­rio ir vis­kas“, – sa­ko jie. Tik pri­min­siu, kad taip „sė­di­me prie kom­piu­te­rio“ jau sep­tin­tą mė­ne­sį iš ei­lės. Be per­trau­kos.

Man at­ro­do keis­ta, kai vi­si kal­ba apie nuo­to­li­nio mo­ky­mo ko­ky­bės kė­li­mą, juk nie­kas ne­si­kei­čia. Mū­sų mo­kyk­la taip pat vi­sus moks­lo me­tus da­rė ap­klau­sas, ką ga­lė­tų pa­da­ry­ti, jog mo­ki­niai jaus­tų­si ge­riau, be­si­mo­ky­da­mi nuo­to­li­niu bū­du. Vi­sus kar­tus nuo­šir­džiai at­sa­ki­nė­jau, siū­liau, kas ga­lė­tų bū­ti ki­taip, bet, at­ro­do, tik vel­tui gai­šau lai­ką.

Ži­nau, kad ne aš vie­na aiš­kiai iš­reiš­kiau pa­siū­ly­mus, tam tik­rų pro­ble­mų spren­di­mo bū­dus, bet pa­ban­dy­ki­te at­spė­ti, ar kas nors pa­si­kei­tė.

Nau­jau­sio­je ap­klau­so­je bu­vo vie­nas klau­si­mas apie tai, ką mo­kyk­los ad­mi­nist­ra­ci­ja ga­lė­tų pa­da­ry­ti, kad mums bū­tų ge­riau. Taip ir at­sa­kiau, kad tu­rė­tų ne tik nuo­la­tos da­ry­ti ap­klau­sas, bet, nau­do­jan­tis jų re­zul­ta­tais, spręs­ti pro­ble­mas – aiš­kin­tis, dėl ko tos pro­ble­mos ky­la, or­ga­ni­zuo­ti dis­ku­si­jas su vi­so­mis mo­kyk­los ben­druo­me­nė­je esan­čio­mis gru­pė­mis (ad­mi­nist­ra­ci­ja, mo­ki­niais, mo­ky­to­jais, gal­būt net­gi tė­vais), iš­klau­sy­ti vi­sų nuo­mo­nės, kar­tu da­ry­ti po­ky­tį. Tai taip ir sė­dim nie­ko ne­pe­šę.

La­biau­siai ner­vi­na tai, kad yra to­kių mo­ko­mų­jų da­ly­kų, ku­rių mo­kai­si, bet ne­su­pran­ti nei kam, nei ko­dėl, nei už ką. Sė­di ir tau pa­sa­ko­ja, pa­brė­žiu, de­šim­to­je kla­sė­je, kas yra PVM, GPM; ar­ba tau lie­pia da­ry­ti pri­sta­ty­mus apie vi­siš­kai ne­reikš­min­gus da­ly­kus, ku­riuos, vos at­si­skai­tęs, pa­mirš­ti, nes tai tau tie­siog nė­ra nau­din­ga. Ir štai čia at­si­ve­ria nuo­to­li­nio mo­ky­mo(si) spra­ga – pa­mo­kos nė­ra or­ga­ni­zuo­ja­mos tin­ka­mai ar­ba jos iš­vis ne­vyks­ta. Na, bet tai jau ki­ta te­ma.

Ka­dan­gi esu de­šim­to­kė, šiais me­tais ra­šiau ma­te­ma­ti­kos ir lie­tu­vių kal­bos pa­grin­di­nio ug­dy­mo pa­sie­ki­mų pa­tik­ri­ni­mus (PUPP).

Ne­slėp­siu, tai bu­vo tie­siog vie­nas di­de­lis pa­si­ty­čio­ji­mas tiek Na­cio­na­li­nei švie­ti­mo agen­tū­rai pa­čiai iš sa­vęs, tiek iš mo­ki­nių ir mo­ky­to­jų. Net ne­ži­nau, nuo ko pra­dė­ti, nes vis­kas at­ro­dė la­bai keis­tai ir sun­kiai su­pran­ta­mai svei­ko pro­to žmo­gui.

Pir­miau­sia, rei­kė­tų su­pa­žin­din­ti su vi­sa PUPP ra­šy­mo tvar­ka. Iš pra­džių ke­liais srau­tais ra­šė­me ban­do­muo­sius tes­tus, tiek lie­tu­vių, tiek ma­te­ma­ti­kos. De­šim­to­kai bu­vo su­skirs­ty­ti srau­tais, tik­riau­siai dėl to, kad „ne­už­lūž­tų“ sis­te­mos, gan lo­giš­ka. Vė­liau ra­šė­me tik­rus tes­tus, taip pat ke­liais srau­tais.

Aš skep­tiš­kai žiū­riu į šiuos tes­tus, nes jie ab­so­liu­čiai gy­ve­ni­me nie­ko ne­le­mia. Mo­ky­to­jai sa­ko, jog taip pa­si­tik­ri­ni sa­vo ži­nias. Na, bet kam? Jei­gu mo­kei­si, tai ir mo­ki, jei ne – ne­mo­ki. Pa­pras­ta ma­te­ma­ti­ka.

At­vi­rai pa­sa­ky­siu, kad te­stams, ar­ba kaip mo­ky­to­jai va­di­no, eg­za­mi­nams, be­veik ne­si­ruo­šiau. Tu­rė­jau drau­gų, ku­rie mo­kė­si, kar­to­jo­si, klau­siau, kam ir ko­dėl jie tai da­ro, at­sa­kė: „Nes bi­jau.“

O bi­jo­ti tik­rai bu­vo ko, spau­di­mas vy­ra­vo tiek prieš, tiek per, tiek po tes­tų. Prieš vis­ką mo­ky­to­jai spau­dė, kad tai tik­rai svar­bus da­ly­kas, ban­dė per ke­lias pa­mo­kas iš­mo­ky­ti ir pa­kar­to­ti ke­le­rių me­tų kur­są, kas man as­me­niš­kai at­ro­dė tie­siog juo­kin­gai.

Dar prieš ra­šant, ga­vo­me la­pus su tai­syk­lė­mis, ką ga­li­me ir ko ne­ga­li­me da­ry­ti, nau­do­ti PUPP ra­šy­mo me­tu. Bu­vo­me su­skai­dy­ti į ma­žas gru­pe­les ir kiek­vie­nai bu­vo pa­skir­ti ke­li ste­bė­to­jai, ku­rie tu­rė­jo pro­to­ko­luo­ti, jei kaž­kas tas tai­syk­les pa­žei­džia. Įtam­pa tik­rai vy­ra­vo.

Iš pra­džių ra­šė­me ban­do­muo­sius, kad iš­tes­tuo­tu­me ap­lin­ką, sve­tai­nę, ku­rio­je ra­šė­me, ir pa­ma­ty­tu­me, ko­kio ti­po už­duo­tis rei­kia at­lik­ti. Ka­dan­gi tai bu­vo ban­do­mie­ji, daug kas ne­dė­jo šim­tap­ro­cen­ti­nių pa­stan­gų, aš ir­gi. Ra­šė­me dėl to, kad bu­vo­me pri­vers­ti.

Na, ir kaip­gi be sen­sa­cin­gų re­zul­ta­tų ir „tik­rai vi­siems ne­ti­kė­tų“ nau­jie­nų. Po ke­lių sa­vai­čių, kai pa­ra­šė­me pir­muo­sius tes­tus, iš­ėjo straips­niai, kad pu­sė mo­ki­nių nu­si­ra­šė, kad in­ter­ne­te vie­ni su ki­tais da­li­jo­si at­sa­ky­mais ir pa­na­šiai. Ko, po per­kū­nais, jie dar ga­lė­jo ti­kė­tis? Kad vi­si šven­ti ir ra­šys sa­va­ran­kiš­kai? Apei­ti sis­te­mą tik­rai bu­vo leng­va, la­pai su tai­syk­lė­mis ne­bu­vo stab­dys.

Ver­ta pa­mi­nė­ti, kad per ban­do­muo­sius tes­tus vi­sų srau­tų už­duo­tys bu­vo vie­no­dos. Kai ra­šė­me tik­ruo­sius, ga­vo­me šio­kią to­kią staig­me­nė­lę – tes­tus su­da­ri­nė­jan­tys as­me­nys ne­pa­tin­gė­jo ir vi­siems srau­tams su­kū­rė nau­jus už­duo­čių pa­ke­tus. Lo­giš­kas ir pa­gir­ti­nas ėji­mas, bet vis tiek tik­riau­siai ne­la­bai pa­si­tei­si­no.

Tes­tų at­li­ki­mo me­tu bu­vo be­ga­lės niu­an­sų ir ku­rio­ziš­kų si­tu­a­ci­jų. An­tai ma­no drau­gui, gy­ve­nan­čiam vi­sai ki­ta­me Lie­tu­vos ga­le, pri­si­jun­gus į po­kal­bį ir įsi­jun­gus ka­me­rą, pri­žiū­rė­to­ja lie­pė pa­ro­dy­ti as­mens do­ku­men­tą, kad tai tik­rai jis.

Pa­sa­kė, jog jei nors šiek tiek kas nors nu­kreips žvilgs­nį į šo­ną, lieps ap­ro­dy­ti vi­są kam­ba­rį ar­ba at­jungs nuo sis­te­mos ir ne­be­leis ra­šy­ti. Jis pa­si­jau­tė lyg tar­dy­me ar kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­je.

Vi­si ži­no­me ir su­pran­ta­me, kad Lie­tu­vo­je ug­dy­mo ko­ky­bė ir spar­tu­mas nė­ra vie­no­di. PUPP tes­tuo­se bu­vo už­duo­čių iš to­kių te­mų, ku­rių mes ne­bu­vo­me mo­kę­si, kai ku­rias są­vo­kas pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me gir­dė­jo­me. Tai yra tie­siog ne­lo­giš­ka.

Bet tes­tai at­ėjo ir pra­ėjo, o nuo­to­li­nis dar vis tę­sia­si.

Šiaip, kad ga­liu mo­ky­tis nuo­to­li­niu bū­du – ne­si­skun­džiu, tik la­bai nu­vi­lia jo (ne)ko­ky­bė ir pa­mo­kų, vi­so pro­ce­so or­ga­ni­za­vi­mas.

Ka­dan­gi mo­kau­si na­muo­se ir, kaip sa­kiau, ug­dy­mo pro­ce­sas nė­ra nor­ma­liai or­ga­ni­zuo­ja­mas, dėl ko esa­ma daug lan­gų, tu­riu ne­ma­žai lais­vo lai­ko, ku­ris grei­tai tam­pa ne­be­lais­vas. Ka­ran­ti­no me­tu už­si­i­mu sa­viš­vie­ta, ma­nau, kad tai yra pui­ki ga­li­my­bė to­bu­lė­ti, aug­ti, iš­ban­dy­ti sa­ve įvai­rio­se sri­ty­se ir at­ras­ti nau­jų da­ly­kų.

Be to, daug leng­viau su­si­pla­nuo­ti lai­ką, ku­rio di­dži­ą­ją da­lį ski­riu kom­pe­ten­ci­jų kė­li­mui. Veik­da­ma or­ga­ni­za­ci­jo­se, pa­bė­gu nuo mo­kyk­los ru­ti­nos, ku­ri tik­rai la­bai ner­vi­na ir va­ro iš pro­to.

Nuo­šir­džiai ne­ken­čiu da­bar­ti­nės švie­ti­mo sis­te­mos, ji spau­džia mo­ki­nį, ne­mo­ko gy­ve­ni­me rei­ka­lin­gų da­ly­kų. Daž­nai vi­siems kar­to­ju, kad už­au­gu­si ne­ži­no­siu, kaip su­si­mo­kė­ti už šil­dy­mą ar ki­tas pa­slau­gas, kaip ne­lik­ti sko­lin­gai VMI, kaip ap­draus­ti au­to­mo­bi­lį, bet ži­no­siu, kad sta­čio­jo tri­kam­pio smai­lio­jo kam­po si­nu­su va­di­na­mas prieš tą kam­pą esan­čio sta­ti­nio ir įžam­bi­nės il­gių san­ty­kis. Va­lio!

Bū­tent sa­va­no­riau­da­ma Lie­tu­vos jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų ta­ry­bos struk­tū­ro­se įgau­nu tos pa­tir­ties, ku­rios man rei­kės kur nors dar­bi­nan­tis, ku­ri ge­ri­na ma­no su­vo­ki­mą apie tam tik­rus pro­ce­sus, pa­ma­tau, kaip vei­kia vie­ni ar ki­ti da­ly­kai, kaip tin­ka­mai nau­do­ti vie­nus ar ki­tus re­sur­sus no­rint pa­siek­ti ge­riau­sią re­zul­ta­tą.

Nuo­to­li­nis po tru­pu­tį bai­gia­si. Pa­mo­kų ma­žė­ja, mo­ky­to­jos dėl su­grą­žin­to kon­tak­ti­nio mo­ky­mo dvy­lik­to­kams kar­tais ne­ve­da pa­mo­kų, nes ne­spė­ja va­ži­nė­ti iš mo­kyk­los į na­mus ar­ba iš na­mų į mo­kyk­lą. Dar ne­se­niai per­skai­čiau, kad švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nist­rė ne­su­pran­ta, kaip mo­ki­niai ir mo­ky­to­jai ga­li kal­bė­ti apie tai, jog 5–11 kla­sių mo­ki­nių jau ne­ap­si­mo­ka grą­žin­ti į kla­ses. Taip, ne­ap­si­mo­ka. Li­ko ma­žiau nei mė­ne­sis, tik­ro moks­lo dvi sa­vai­tės, grįž­ti į mo­kyk­las, kad žiū­rė­tu­me fil­mus? Ačiū, ne.

Tas lai­kas bū­tų iš­nau­do­ja­mas mo­ki­nių so­cia­li­za­ci­jai, tik­rai ne moks­lui, ku­ris ir taip per ka­ran­ti­ną stip­riai nu­ken­tė­jo. Jau ge­riau mi­ni­ma­liai, bet mo­ky­tis na­muo­se, nei ei­ti į mo­kyk­lą ir ne­pa­baig­ti šių moks­lo me­tų kur­so.

Pa­bai­gai, me­ni­nis in­tar­pas – be­ra­šant šį teks­tą, į te­le­fo­ną at­ėjo „15min“ por­ta­lo straips­nis su ant­raš­te „Tie­sa ar me­las? D. Ke­pe­nis: vai­kai per me­tus ka­ran­ti­ne pri­au­go po 10 ki­log­ra­mų“. Tai tiek. Pla­tes­nių ko­men­ta­rų ne­be­rei­kia, vi­si ko­lek­ty­viai ei­ki­me spor­tuo­ti, bet ne dau­giau kaip po pen­kis as­me­nis vie­no­je gru­pe­lė­je!

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Nuo­šir­džiai ne­ken­čiu da­bar­ti­nės švie­ti­mo sis­te­mos, ji spau­džia mo­ki­nį, ne­mo­ko gy­ve­ni­me rei­ka­lin­gų da­ly­kų'' Ta pati dainelė, kasmet kiekvienais metais. Ar gali Gyte atsakyti o kas tie reikalingi dalykai? Nepamiršk, kad pagal LR Konstituciją, tavo minimi dalykai, kurių tave tavo tėvai turi mokyti įgūdžių. Ar manai, kad reikalingi dalykai tik tie, kurių egzaminus laikysi? Jeigu ne, tai puiku. Bet jeigu taip, tai gyvenime dar pamatysi, kiek dalykų tau prireiks gyvenime, tik dabar atrodo, kad gali nereiks. Visas pasaulis išgyvena nuotolinį, visi mokosi dirbti tokiu būdu ir mokosi mokytis. Visi nori sugrįžti į normalų gyvenimą, deja mūsų negatyvas, tikrai nepadės negatyvas, ieškoti visa kame pozityvo ir gyvenimas tikrai pagražės. Kam tie priekaištai. Visą gyvenimą girdžiu, kad mokykla blogis 19 a. 20 a. ir 21 a., visose šalyse. Bet mokyklą reikia pabaigti, kad toliau tęsti savo savarankišką gyvenimą. Mokykloje išmokstame disciplinos, kuri paskui puikiai atsispindi jūsų studijose ir vėliau darbuose. Kodėl visais laikais darbdaviai nepasitiki jaunuoliais, kodėl nori, kad turėtų patirties, bet niekas nenori jos jam suteikti, nes tai brangus laikas. Ir darbdaviai nori visko iškart kaip ir darbuotojai. Tai amžinas ratas. Tas kas buvo kantrus mokykloje, tas puikus ir darbdavys ir iš jo neišgirsi koks dabar nepastovus jaunimas. Jeigu darbas patiks, žiūrėk ,,šefas'' nekoks, bet atlygimas netenkina. O jeigu darbas patinka ir šefas, tai kolegos ne kokie o ir atlygis nedžiugina. Bet juk dėl to nebėgiosite iš į darbą, kur rasite 4 in1, nes didesnė dalis džiaugiasi, kad bent 2 pliusus turi. O dažnai tik 1. Tai kaip su mokykla? Dažnas įvertina ją teigiamai tik po kelerių metų ir tada sako, kodėl tada nesimokiau, kodėl tą ir tą neigiau, atmečiau. Kodėl? Nes tai jaunimas ir viskas natūralu, tai tęsiasi metai iš metų, nes kantrybė formuojasi daug vėliau. Seneliai sako patys geriausi tėvai, nes tada jie pasiekia aukščiausią ramybės būseną. Čia kaip Samsara egzistencijos ratas, kiekvienas tikisi nušvitimo- Nirvanos, tai galutinis tikslas-nušvitimas, kurio kiekvienas siekiame ir tik nuo mūsų priklauso kada jį pasieksime, tikrai ne išorinis pasaulis padės jį pasiekti, o vidinis jūsų pasaulis. Baikime kaltinti aplinką ir kitus ir pasižiūrėkime o ką mes darome, kad man būtų geriau. Bet, tai pasikartosiu amžinas ratas į kurį patinka vos gimęs žmogus. Žmogus kiekvienas pats gimsta, pats mokosi vaikščioti, kalbėti ir t. t. Ir 22 amžiuje bus tas pats, negimsime iškart viską mokėdami ir deja mokykla ir mokytojas ir mokinys išgyvens tą patį. Mokinys neigs, mokytojas įrodinės o mokykla...gal bus kitoje dimensijoje, bet spaus abu. Visų profesijų dirbtinis intelektas nepakeis, todėl mokykla visada bus reikalinga. Ir kaip tik dabar ši pandemija parodė, kada ji reikalinga reali ir su tikru realiu mokytoju. Sėkmės gyvenime, jis čia pat!

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.