Kad galiu mokytis nuotoliniu būdu – nesiskundžiu, tik labai nuvilia jo (ne)kokybė ir pamokų bei viso proceso organizavimas (3)
Dabar kitaip – sėdime prie kompiuterių ir varviname seilę žiūrėdami, kaip ryškiai ir šiltai už lango šviečia saulė. Specialiai atsidarau langą, kad girdėčiau, kaip čiulba paukščiai. Dažnai atsitinka, kad, įsižiūrėjusi į vėjo kedenamus medžių lapus, įsiklausiusi į paukščių čiulbesį, neišgirstu, ką pasako mokytoja. Ir, manau, tai visiškai normalu, atkreipus dėmesį į tai, kokios psichologinės būsenos dabar esu. Mokiniai yra pavargę, taip pat ir aš
Kartais net supykstu, kai įsistebeiliju į už lango vykstančius gamtos procesus ir mokytoja pakviečia atsakyti į klausimą – šiek tiek sutrukdo svajoti ir gyventi pavasariu. Bet tai irgi normalu, toks mokytojo darbas – klausti, mokyti, padėti.
Mes – mokiniai, mokytojai – esame labai pavargę. Kad ir kaip suaugusiems atrodytų gerai ir nesunku išsėdėti visą dieną prie kompiuterio, taip nėra. Dažnai girdžiu pasakymus, netgi artimoje aplinkoje, kad mokslas prie kompiuterio – ne mokslas.
„Juk tai lengva, nereikia eiti į mokyklą, tiesiog sėdi prie kompiuterio ir viskas“, – sako jie. Tik priminsiu, kad taip „sėdime prie kompiuterio“ jau septintą mėnesį iš eilės. Be pertraukos.
Man atrodo keista, kai visi kalba apie nuotolinio mokymo kokybės kėlimą, juk niekas nesikeičia. Mūsų mokykla taip pat visus mokslo metus darė apklausas, ką galėtų padaryti, jog mokiniai jaustųsi geriau, besimokydami nuotoliniu būdu. Visus kartus nuoširdžiai atsakinėjau, siūliau, kas galėtų būti kitaip, bet, atrodo, tik veltui gaišau laiką.
Žinau, kad ne aš viena aiškiai išreiškiau pasiūlymus, tam tikrų problemų sprendimo būdus, bet pabandykite atspėti, ar kas nors pasikeitė.
Naujausioje apklausoje buvo vienas klausimas apie tai, ką mokyklos administracija galėtų padaryti, kad mums būtų geriau. Taip ir atsakiau, kad turėtų ne tik nuolatos daryti apklausas, bet, naudojantis jų rezultatais, spręsti problemas – aiškintis, dėl ko tos problemos kyla, organizuoti diskusijas su visomis mokyklos bendruomenėje esančiomis grupėmis (administracija, mokiniais, mokytojais, galbūt netgi tėvais), išklausyti visų nuomonės, kartu daryti pokytį. Tai taip ir sėdim nieko nepešę.
Labiausiai nervina tai, kad yra tokių mokomųjų dalykų, kurių mokaisi, bet nesupranti nei kam, nei kodėl, nei už ką. Sėdi ir tau pasakoja, pabrėžiu, dešimtoje klasėje, kas yra PVM, GPM; arba tau liepia daryti pristatymus apie visiškai nereikšmingus dalykus, kuriuos, vos atsiskaitęs, pamiršti, nes tai tau tiesiog nėra naudinga. Ir štai čia atsiveria nuotolinio mokymo(si) spraga – pamokos nėra organizuojamos tinkamai arba jos išvis nevyksta. Na, bet tai jau kita tema.
Kadangi esu dešimtokė, šiais metais rašiau matematikos ir lietuvių kalbos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimus (PUPP).
Neslėpsiu, tai buvo tiesiog vienas didelis pasityčiojimas tiek Nacionalinei švietimo agentūrai pačiai iš savęs, tiek iš mokinių ir mokytojų. Net nežinau, nuo ko pradėti, nes viskas atrodė labai keistai ir sunkiai suprantamai sveiko proto žmogui.
Pirmiausia, reikėtų supažindinti su visa PUPP rašymo tvarka. Iš pradžių keliais srautais rašėme bandomuosius testus, tiek lietuvių, tiek matematikos. Dešimtokai buvo suskirstyti srautais, tikriausiai dėl to, kad „neužlūžtų“ sistemos, gan logiška. Vėliau rašėme tikrus testus, taip pat keliais srautais.
Aš skeptiškai žiūriu į šiuos testus, nes jie absoliučiai gyvenime nieko nelemia. Mokytojai sako, jog taip pasitikrini savo žinias. Na, bet kam? Jeigu mokeisi, tai ir moki, jei ne – nemoki. Paprasta matematika.
Atvirai pasakysiu, kad testams, arba kaip mokytojai vadino, egzaminams, beveik nesiruošiau. Turėjau draugų, kurie mokėsi, kartojosi, klausiau, kam ir kodėl jie tai daro, atsakė: „Nes bijau.“
O bijoti tikrai buvo ko, spaudimas vyravo tiek prieš, tiek per, tiek po testų. Prieš viską mokytojai spaudė, kad tai tikrai svarbus dalykas, bandė per kelias pamokas išmokyti ir pakartoti kelerių metų kursą, kas man asmeniškai atrodė tiesiog juokingai.
Dar prieš rašant, gavome lapus su taisyklėmis, ką galime ir ko negalime daryti, naudoti PUPP rašymo metu. Buvome suskaidyti į mažas grupeles ir kiekvienai buvo paskirti keli stebėtojai, kurie turėjo protokoluoti, jei kažkas tas taisykles pažeidžia. Įtampa tikrai vyravo.
Iš pradžių rašėme bandomuosius, kad ištestuotume aplinką, svetainę, kurioje rašėme, ir pamatytume, kokio tipo užduotis reikia atlikti. Kadangi tai buvo bandomieji, daug kas nedėjo šimtaprocentinių pastangų, aš irgi. Rašėme dėl to, kad buvome priversti.
Na, ir kaipgi be sensacingų rezultatų ir „tikrai visiems netikėtų“ naujienų. Po kelių savaičių, kai parašėme pirmuosius testus, išėjo straipsniai, kad pusė mokinių nusirašė, kad internete vieni su kitais dalijosi atsakymais ir panašiai. Ko, po perkūnais, jie dar galėjo tikėtis? Kad visi šventi ir rašys savarankiškai? Apeiti sistemą tikrai buvo lengva, lapai su taisyklėmis nebuvo stabdys.
Verta paminėti, kad per bandomuosius testus visų srautų užduotys buvo vienodos. Kai rašėme tikruosius, gavome šiokią tokią staigmenėlę – testus sudarinėjantys asmenys nepatingėjo ir visiems srautams sukūrė naujus užduočių paketus. Logiškas ir pagirtinas ėjimas, bet vis tiek tikriausiai nelabai pasiteisino.
Testų atlikimo metu buvo begalės niuansų ir kurioziškų situacijų. Antai mano draugui, gyvenančiam visai kitame Lietuvos gale, prisijungus į pokalbį ir įsijungus kamerą, prižiūrėtoja liepė parodyti asmens dokumentą, kad tai tikrai jis.
Pasakė, jog jei nors šiek tiek kas nors nukreips žvilgsnį į šoną, lieps aprodyti visą kambarį arba atjungs nuo sistemos ir nebeleis rašyti. Jis pasijautė lyg tardyme ar koncentracijos stovykloje.
Visi žinome ir suprantame, kad Lietuvoje ugdymo kokybė ir spartumas nėra vienodi. PUPP testuose buvo užduočių iš tokių temų, kurių mes nebuvome mokęsi, kai kurias sąvokas pirmą kartą gyvenime girdėjome. Tai yra tiesiog nelogiška.
Bet testai atėjo ir praėjo, o nuotolinis dar vis tęsiasi.
Šiaip, kad galiu mokytis nuotoliniu būdu – nesiskundžiu, tik labai nuvilia jo (ne)kokybė ir pamokų, viso proceso organizavimas.
Kadangi mokausi namuose ir, kaip sakiau, ugdymo procesas nėra normaliai organizuojamas, dėl ko esama daug langų, turiu nemažai laisvo laiko, kuris greitai tampa nebelaisvas. Karantino metu užsiimu savišvieta, manau, kad tai yra puiki galimybė tobulėti, augti, išbandyti save įvairiose srityse ir atrasti naujų dalykų.
Be to, daug lengviau susiplanuoti laiką, kurio didžiąją dalį skiriu kompetencijų kėlimui. Veikdama organizacijose, pabėgu nuo mokyklos rutinos, kuri tikrai labai nervina ir varo iš proto.
Nuoširdžiai nekenčiu dabartinės švietimo sistemos, ji spaudžia mokinį, nemoko gyvenime reikalingų dalykų. Dažnai visiems kartoju, kad užaugusi nežinosiu, kaip susimokėti už šildymą ar kitas paslaugas, kaip nelikti skolingai VMI, kaip apdrausti automobilį, bet žinosiu, kad stačiojo trikampio smailiojo kampo sinusu vadinamas prieš tą kampą esančio statinio ir įžambinės ilgių santykis. Valio!
Būtent savanoriaudama Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos struktūrose įgaunu tos patirties, kurios man reikės kur nors darbinantis, kuri gerina mano suvokimą apie tam tikrus procesus, pamatau, kaip veikia vieni ar kiti dalykai, kaip tinkamai naudoti vienus ar kitus resursus norint pasiekti geriausią rezultatą.
Nuotolinis po truputį baigiasi. Pamokų mažėja, mokytojos dėl sugrąžinto kontaktinio mokymo dvyliktokams kartais neveda pamokų, nes nespėja važinėti iš mokyklos į namus arba iš namų į mokyklą. Dar neseniai perskaičiau, kad švietimo, mokslo ir sporto ministrė nesupranta, kaip mokiniai ir mokytojai gali kalbėti apie tai, jog 5–11 klasių mokinių jau neapsimoka grąžinti į klases. Taip, neapsimoka. Liko mažiau nei mėnesis, tikro mokslo dvi savaitės, grįžti į mokyklas, kad žiūrėtume filmus? Ačiū, ne.
Tas laikas būtų išnaudojamas mokinių socializacijai, tikrai ne mokslui, kuris ir taip per karantiną stipriai nukentėjo. Jau geriau minimaliai, bet mokytis namuose, nei eiti į mokyklą ir nepabaigti šių mokslo metų kurso.
Pabaigai, meninis intarpas – berašant šį tekstą, į telefoną atėjo „15min“ portalo straipsnis su antrašte „Tiesa ar melas? D. Kepenis: vaikai per metus karantine priaugo po 10 kilogramų“. Tai tiek. Platesnių komentarų nebereikia, visi kolektyviai eikime sportuoti, bet ne daugiau kaip po penkis asmenis vienoje grupelėje!
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą
Onutė rašo, kad Gytė jauna…
Komentaras
Onutė rašo, kad Gytė jauna ir ją supranta.
Onutės komentaras, kaip Gytės straipsnis, tik nekoreguotas, jaučiasi, kad rašyta iš širdies Pastebėtojau.
Gytė kažko ieško ir dar kurį…
Komentaras
Gytė kažko ieško ir dar kurį laiką ieškos, nes ji tiesiog jauna, o Onutė turėtų pasimokyti skyrybos. Blogai, jei mokyklos administracija nereaguoja į mokinių pastabas ir pasiūlymus.
Nuoširdžiai nekenčiu da…
Komentaras
Nuoširdžiai nekenčiu dabartinės švietimo sistemos, ji spaudžia mokinį, nemoko gyvenime reikalingų dalykų'' Ta pati dainelė, kasmet kiekvienais metais. Ar gali Gyte atsakyti o kas tie reikalingi dalykai? Nepamiršk, kad pagal LR Konstituciją, tavo minimi dalykai, kurių tave tavo tėvai turi mokyti įgūdžių. Ar manai, kad reikalingi dalykai tik tie, kurių egzaminus laikysi? Jeigu ne, tai puiku. Bet jeigu taip, tai gyvenime dar pamatysi, kiek dalykų tau prireiks gyvenime, tik dabar atrodo, kad gali nereiks. Visas pasaulis išgyvena nuotolinį, visi mokosi dirbti tokiu būdu ir mokosi mokytis. Visi nori sugrįžti į normalų gyvenimą, deja mūsų negatyvas, tikrai nepadės negatyvas, ieškoti visa kame pozityvo ir gyvenimas tikrai pagražės. Kam tie priekaištai. Visą gyvenimą girdžiu, kad mokykla blogis 19 a. 20 a. ir 21 a., visose šalyse. Bet mokyklą reikia pabaigti, kad toliau tęsti savo savarankišką gyvenimą. Mokykloje išmokstame disciplinos, kuri paskui puikiai atsispindi jūsų studijose ir vėliau darbuose. Kodėl visais laikais darbdaviai nepasitiki jaunuoliais, kodėl nori, kad turėtų patirties, bet niekas nenori jos jam suteikti, nes tai brangus laikas. Ir darbdaviai nori visko iškart kaip ir darbuotojai. Tai amžinas ratas. Tas kas buvo kantrus mokykloje, tas puikus ir darbdavys ir iš jo neišgirsi koks dabar nepastovus jaunimas. Jeigu darbas patiks, žiūrėk ,,šefas'' nekoks, bet atlygimas netenkina. O jeigu darbas patinka ir šefas, tai kolegos ne kokie o ir atlygis nedžiugina. Bet juk dėl to nebėgiosite iš į darbą, kur rasite 4 in1, nes didesnė dalis džiaugiasi, kad bent 2 pliusus turi. O dažnai tik 1. Tai kaip su mokykla? Dažnas įvertina ją teigiamai tik po kelerių metų ir tada sako, kodėl tada nesimokiau, kodėl tą ir tą neigiau, atmečiau. Kodėl? Nes tai jaunimas ir viskas natūralu, tai tęsiasi metai iš metų, nes kantrybė formuojasi daug vėliau. Seneliai sako patys geriausi tėvai, nes tada jie pasiekia aukščiausią ramybės būseną. Čia kaip Samsara egzistencijos ratas, kiekvienas tikisi nušvitimo- Nirvanos, tai galutinis tikslas-nušvitimas, kurio kiekvienas siekiame ir tik nuo mūsų priklauso kada jį pasieksime, tikrai ne išorinis pasaulis padės jį pasiekti, o vidinis jūsų pasaulis. Baikime kaltinti aplinką ir kitus ir pasižiūrėkime o ką mes darome, kad man būtų geriau. Bet, tai pasikartosiu amžinas ratas į kurį patinka vos gimęs žmogus. Žmogus kiekvienas pats gimsta, pats mokosi vaikščioti, kalbėti ir t. t. Ir 22 amžiuje bus tas pats, negimsime iškart viską mokėdami ir deja mokykla ir mokytojas ir mokinys išgyvens tą patį. Mokinys neigs, mokytojas įrodinės o mokykla...gal bus kitoje dimensijoje, bet spaus abu. Visų profesijų dirbtinis intelektas nepakeis, todėl mokykla visada bus reikalinga. Ir kaip tik dabar ši pandemija parodė, kada ji reikalinga reali ir su tikru realiu mokytoju. Sėkmės gyvenime, jis čia pat!