Se­na­jam Aly­taus mies­to so­do kuk­me­džiui pri­rei­kė me­džių dak­ta­ro

Kuk­me­dį Sta­sys Mar­cin­ke­vi­čius par­ve­žė 1961 me­tais iš Ka­ra­liau­čiaus

„Eu­ro­pi­nio kuk­me­džio is­to­ri­ja Mies­to so­de ge­ro­kai il­ges­nė, ta­čiau pas­ta­ruo­ju me­tu ta­po ap­gai­lė­ti­nai grau­di“, – sa­ko aly­tiš­kė Al­do­na Mar­cin­ke­vi­čie­nė, kruopš­čiai kau­pian­ti Aly­taus mies­to so­do is­to­ri­ją ir is­to­ri­jas, nes jos su­si­ju­sios su jos tė­čiu, tre­čiuo­ju šio so­do so­di­nin­ku a. a. Sta­siu Mar­cin­ke­vi­čiu­mi.

„Eu­ro­pi­niais kuk­me­džiais jis su­si­do­mė­jo kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo kur­suo­se Mask­vo­je vos pra­dė­jęs ei­ti so­di­nin­ko pa­rei­gas. Li­te­ra­tū­ro­je ra­do ži­nių, kad šie me­džiai XIX am­žiaus vi­du­ry­je dar au­go Lie­tu­vo­je na­tū­ra­liai, ta­čiau iš­ny­ko apie 1860-uo­sius. Juk ne vie­nas ir šian­dien gy­ve­nan­tis aly­tiš­kis yra dai­na­vęs (ar bent gir­dė­jęs) dai­ną apie ,,pyp­kę ku­ka­vi­nę“, t. y. iš­drož­tą iš ypa­tin­gos kuk­me­džio me­die­nos, ar ne?“ – pa­ste­bi Al­do­na.

Jos at­min­ty­je iš­li­ko, kad iš sa­vo ben­dra­kur­sio tė­tis su­ži­no­jo, jog kuk­me­džių dar yra Ka­li­ning­ra­do sri­ty­je. Min­tis par­vež­ti eu­ro­pi­nį kuk­me­dį į Aly­taus mies­to so­dą jo jau ne­ap­lei­do.

1961 me­tų anks­ty­vą pa­va­sa­rį, sa­vo atos­to­gų są­skai­ta, iš anks­to laiš­kais su­si­ta­ręs su mi­nė­tu ben­dra­moks­liu, marš­ru­ti­niu au­to­bu­su S.Mar­cin­ke­vi­čius iš­vy­ko į Ka­li­ning­ra­dą (jo žo­džiais ta­riant, Ka­ra­liau­čių), apė­jo eu­ro­pi­nio kuk­me­džio au­ga­vie­tes, su­si­pa­ži­no su iš­skir­ti­niais šio au­ga­lo eg­zem­plio­riais ir pa­si­kon­sul­ta­vo dėl au­gi­ni­mo ypa­tu­mų.

„Įsi­gi­jo maž­daug 4–5 me­tų au­ga­lė­lį, jį kruopš­čiai pa­ruo­šė ne­trum­pai ke­lio­nei ir vėl au­to­bu­su, kar­tu su iš­sva­jo­tu kuk­me­džiu, grį­žo į Aly­tų. Drau­ge su tuo me­tu Mies­to so­de dir­bu­siais il­ga­me­čiais dar­buo­to­jais a. a. Ju­li­ja Ba­ra­naus­kie­ne bei Pran­ciš­ka Sta­nai­tie­ne pa­rin­ko vie­tą ir au­ga­lą pa­so­di­no. Eu­ro­pi­nis kuk­me­dis sėk­min­gai už­au­go ir bu­vo ofi­cia­liai pri­pa­žin­tas di­džiau­siu bei gra­žiau­siu, gau­sius lan­ky­to­jus džiu­gi­nu­siu šios rū­šies au­ga­lu Pie­tų Lie­tu­vo­je“, – pa­sa­ko­ja aly­tiš­kė.

Vie­na bė­da ne bė­da – pas­kui ken­kė­jus už­klu­po sny­gis

A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė pa­ste­bi, kad pir­mo­sios ne­gan­dos – ken­kė­jai už­puo­lė kuk­me­dį prieš ge­rus tre­je­tą me­tų. Mies­to sa­vi­val­dy­bės Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­riaus spe­cia­lis­tai krei­pė­si į den­dro­lo­gus bei en­to­mo­lo­gus, at­lie­kan­čius mies­to žel­dy­nų ste­bė­se­ną, pra­šy­da­mi pa­gal­bos.

„Mies­to so­dą tuo­met pri­žiū­rė­ju­sios, de­ja, jau pa­nai­kin­tos „Aly­taus in­fra­struk­tū­ros“ dar­buo­to­jai, re­mian­tis jų spe­cia­lis­tų re­ko­men­da­ci­jo­mis, at­li­ko sa­ni­ta­ri­nį ge­nė­ji­mą ir au­ga­las ėmė pa­ste­bi­mai stip­rė­ti, teik­da­mas vil­čių, kad su­sig­rą­žins bu­vu­sį de­ko­ra­ty­vu­mą. Bet, kaip sa­ko­ma, vie­na bė­da – ne bė­da. Ši žie­ma, įė­ju­si į is­to­ri­ją kaip ypač snie­gin­ga, bu­vo ne­gai­les­tin­ga ir Mies­to so­dui, o ypač eu­ro­pi­niam kuk­me­džiui... Ypa­tin­gą ža­lą pa­da­rė bent dvi nak­tys, kai tę­sė­si in­ten­sy­vi šlap­dri­ba. Po pir­mo­sios nak­ties dar bu­vo ga­li­ma šla­pias ir sun­kias pus­nis nu­kra­ty­ti, ką ir da­rė pa­vie­niai Mies­to so­do lan­ky­to­jai (pa­ste­bė­jau, kad iš­im­ti­nai mo­te­rys). Po ant­ro­sios gau­sios šlap­dri­bos, oro tem­pe­ra­tū­rai pa­ry­čiais dar že­miau nu­kri­tus, pus­nys tie­siog pri­ke­pė, sa­vo svo­riu lenk­da­mos ir lau­žy­da­mos ša­kas. Be­veik vi­sos pa­grin­di­nės ša­kos tie­siog pri­ša­lo prie že­mės ir bu­vo gniuž­do­mos to­liau“, – ap­gai­les­tau­ja A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Ji sa­ko pa­ti as­me­niš­kai įsi­ti­ki­nu­si, kad vien ran­ko­mis tik­rai ne­bu­vo įma­no­ma Mies­to so­do sen­bu­vio iš­va­duo­ti nuo ne­pa­ke­lia­mos naš­tos: „Liūd­na. Tu­riu šiuo klau­si­mu as­me­niš­kos pa­tir­ties, ne vie­ną de­šimt­me­tį sėk­min­gai au­gi­nu du pa­kan­ka­mai bran­daus am­žiaus bū­tent šio Mies­to so­do eu­ro­pi­nio kuk­me­džio pa­li­kuo­nis. Ką da­ry­ti to­liau? Ne­lau­kiant, kol įsi­siū­buos kai ku­rios po­li­ti­nės va­ria­ci­jos šia te­ma, siū­ly­čiau Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­riaus spe­cia­lis­tams ofi­cia­liai kreip­tis į kom­pe­ten­tin­gus den­dro­lo­gus, pir­miau­sia, ži­no­ma, tuos, ku­rie jau su­si­pa­ži­nę su Mies­to so­do au­ga­li­ja ir at­li­ki­nė­ja (-o) Aly­taus žel­di­nių mo­ni­to­rin­gą.“

Ar mū­siš­kis kuk­me­dis su­lauks tūks­tan­čio me­tų?

Eu­ro­pi­nis kuk­me­dis – la­bai įdo­mus au­ga­las, pa­si­ro­do, jis ypa­tin­gai il­ga­am­žis, su­lau­kian­tis dvie­jų, o at­ski­rais at­ve­jais ir ke­tu­rių tūks­tan­čių me­tų am­žiaus. Be to, šis au­ga­las yra įra­šy­tas į Rau­do­ną­ją kny­gą ir au­ga la­bai lė­tai. Ką apie Aly­taus mies­to so­de au­gan­čio kuk­me­džio būk­lę ga­li pa­sa­ky­ti mies­to sa­vi­val­dy­bės ap­lin­ko­sau­gos spe­cia­lis­tai?

„Šią žie­mą už­klu­pu­sio sny­gio me­tu la­bai nu­ken­tė­jo vi­sa­me Ku­ror­to par­ke, taip pat ir Mies­to so­de au­gan­tys žel­di­niai. Me­džiai bu­vo iš­vers­ti, ap­lau­žy­tos jų vir­šū­nės bei ša­kos. Nu­ken­tė­jo ir Mies­to so­de au­gan­tis vie­nin­te­lis to­kio am­žiaus (dau­giau kaip 60 me­tų) ir aukš­čio Aly­tu­je vis­ža­lis krū­mas – eu­ro­pi­nis kuk­me­dis, dėl ku­rio iš­sau­go­ji­mo sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja ne­del­siant krei­pė­si pa­gal­bos į šios sri­ties pro­fe­sio­na­lus ar­bo­ris­tus. Ga­li­ma tik pa­dė­ko­ti pi­lie­tiš­kiems aly­tiš­kiams, ku­rie ban­dė pur­ty­ti snie­gą nuo kuk­me­džio, ta­čiau gam­tos sti­chi­ja yra ga­lin­ges­nė. Sny­gis ne­si­lio­vė ir nak­ti­mis, o ka­dan­gi kuk­me­dis yra di­de­lis, pla­čia la­ja krū­mas, šla­pias ap­ša­lęs snie­gas (ku­rį su­dė­tin­ga nu­pur­ty­ti) nu­lau­žė di­de­lę stam­bią jo ša­ką. Dar ir da­bar šią sti­chi­nę ne­lai­mę mums pri­me­na pri­va­čių na­mų kie­muo­se pa­ste­bi­mos iš­lin­ku­sio­mis vir­šū­nė­mis, ap­lau­žy­to­mis ša­ko­mis tu­jos, pu­šys ir ki­ti vis­ža­liai spyg­liuo­čiai au­ga­lai“, – sa­ko Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­riaus ve­dė­ja Vi­da Ma­čer­nie­nė.

Ji pa­tvir­ti­na, kad prieš ke­le­tą me­tų se­na­sis Mies­to so­do kuk­me­dis, ke­lian­tis nos­tal­giš­kus pri­si­mi­ni­mus aly­tiš­kiams, bu­vo stip­riai pa­kenk­tas sky­da­ma­rių ir vo­ra­tin­kli­nių er­kių. Tuo­met iš­ge­nė­tos jo ne­gy­vos ša­kos, pro­fi­lak­tiš­kai nu­purš­kus in­sek­ti­ci­dais bei pa­trę­šus, jo būk­lė bu­vo pa­ge­rė­ju­si. Šiuo me­tu pa­de­dant ar­bo­ris­tams ti­ki­ma­si iš­sau­go­ti jam gy­vy­bę.

Pa­gal su­da­ry­tą su­tar­tį Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to bo­ta­ni­kos so­do spe­cia­lis­tai Aly­taus mies­te vyk­do žel­dy­nų ir žel­di­nių būk­lės ste­bė­se­ną, at­si­žvel­gus į ste­bė­se­nos re­zul­ta­tus at­ei­ty­je bus spren­džia­ma dėl to­les­nio kuk­me­džio iš­sau­go­ji­mo ga­li­my­bių.

Esa­me eks­per­tų tau­ta: apie me­džių prie­žiū­rą ir krep­ši­nį iš­ma­no­me vis­ką?

„La­bai op­ti­mis­tiš­kai žiū­riu ir ti­kiu, kad Aly­tu­je au­gan­tis kuk­me­dis ne­nu­džio­vins ša­kos, bet už­au­gins ka­liu­są (au­ga­lo au­di­nys, su­si­da­ran­tis su­žeis­to­je vie­to­je – S.P.). Tuo tiks­lu jis ir yra pa­rem­tas, nes ta­me siau­ra­me že­mės ruo­že­ly­je yra ša­kos gy­vy­bė“, – sa­ko ar­bo­ris­tas R.Ži­lins­kas, ne pir­mą kar­tą pa­si­rū­pi­nan­tis ypa­tin­gu aly­tiš­kiu – eu­ro­pi­niu kuk­me­džiu.

Spe­cia­lis­tas pa­tvir­ti­na, kad Aly­taus mies­to so­de au­gan­tis kuk­me­dis yra tik­rai vie­nas se­niau­sių Lie­tu­vo­je, o aly­tiš­kiai tu­rė­tų ver­tin­ti ir bran­gin­ti sa­vo ža­li­ą­jį tur­tą. Re­nal­do pa­ste­bė­ji­mu, vi­suo­me­nė ap­skri­tai ma­žai ži­no apie žel­di­nių, ypač ver­tin­gų, prie­žiū­rą, tam rei­kia iš­ma­ny­mo. Kai trūks­ta in­for­ma­ci­jos, ži­no­ma, pra­si­de­da svars­ty­mai, ar tei­sin­gai spe­cia­lis­tai at­lie­ka sa­vo dar­bą ir pa­na­šiai.

„Pa­si­rū­pin­ti kuk­me­džiu rei­kė­jo su­skub­ti tie­sio­gi­ne to žo­džio pras­me – lai­ku nu­pur­ty­ti snie­gą, kol jis ne­pri­ša­lo. Sny­gis šie­met bu­vo tik­rai ypa­tin­gas me­te­o­ro­lo­gi­nis reiš­ki­nys, nes įpras­tai jis bū­din­gas pa­jū­riui, o šią žie­mą apė­mė vi­są Lie­tu­vą. Snie­gui ant au­ga­lų su­le­dė­jus, pa­tir­ta dau­gy­bė nuos­to­lių tiek pri­va­čiuo­se so­duo­se, tiek ir vie­šo­sio­se erd­vė­se, par­kuo­se“, – sa­ko R.Ži­lins­kas, be­je, pa­ste­bin­tis, kad aly­tiš­kio kuk­me­džio pro­ble­mos pra­si­dė­jo kur kas anks­čiau. Vie­na au­ga­lo pu­sė bu­vo pra­dė­ju­si džiū­ti, nes po juo bu­vo kar­tais su­pi­la­mas iš fon­ta­no iš­va­ly­tas dum­blas, te­ko ke­lias ša­kas iš­pjau­ti.

„Ne­tru­kus ma­ty­si­me, kaip me­dis re­a­guo­ja, jei ša­ka nu­džius, ją teks pjau­ti. Jei me­dis ją pri­si­ims, tai ir­gi ne­bus grei­tas pro­ce­sas, jis skai­čiuo­ja­mas me­tais, o ne mė­ne­siais, rei­kės kan­try­bės, at­ra­ma vi­są tą lai­ką bus rei­ka­lin­ga“, – sa­ko Lie­tu­vo­je ži­no­mas ar­bo­ris­tas.