Rug­pjū­tis kve­pia duo­na

Derliu­mi rei­kia pa­si­da­ly­ti su gam­ta

Jei­gu žiū­rė­ti į nuo­sa­vy­bės fak­tą is­to­riš­kai iš gam­tos pu­sės, tai ta že­mė, ku­rio­je mes pa­sė­jo­me ar kaž­ką pa­so­di­no­me, is­to­riš­kai pri­klau­so vi­sai gy­vū­ni­jai. Žmo­gus, bū­da­mas pats di­džiau­sias plėš­rū­nas gam­to­je, iš­kir­to miš­kus, su­arė ir ap­sė­jo vi­sas pie­vu­tes, nu­sau­si­no pel­kes ir iš­tie­si­no na­tū­ra­lius upe­lius, kar­tu iš vi­sos gy­vū­ni­jos at­im­da­mas ar stip­riai ap­ri­bo­da­mas tei­sė­tą ga­li­my­bę gy­ven­ti, mai­tin­tis ir au­gin­ti vai­kus, jau ne­kal­bant apie tūks­tan­čių įvai­rių rū­šių gy­vū­nų ir paukš­čių iš­nai­ki­ni­mą.

Tai­gi, no­ri ne­no­ri, gy­vū­nai at­eis mai­tin­tis į jū­sų ja­vus ar bul­ves, nes pa­pras­čiau­siai jiems nė­ra dau­giau kur ei­ti pa­ės­ti, juk ne­pri­ver­si el­nių grauž­ti su­pu­vu­sios me­die­nos ar šer­nų mai­tin­tis ak­me­ni­mis miš­ke. Ap­sė­da­mas pa­miš­kes ja­vais, ūki­nin­kas tu­ri bū­ti nuo­vo­kus ir iš kar­to su­si­tai­ky­ti su tuo, kad už­au­gin­tu der­liu­mi rei­kia pa­si­da­ly­ti su gam­ta, o ne tik lauk­ti šla­man­čių eu­rų.

Va­žiuo­ju kai­mo ke­liu­ku, su­stab­do mo­te­ris. „Ri­ba­čiaus­kai, žiū­rėk, šer­nai nu­kni­so bul­ves, kur žiū­rit? Jei­gu ga­lė­čiau, tai aš juos vi­sus iš­šau­dy­čiau, tuš­čia jų...” – pik­ti­na­si mo­te­riš­kė. Pui­kios min­tys ir ke­ti­ni­mai. Įdo­mu, ką apie mus gal­vo­ja gy­vū­nai, ir, jei­gu tu­rė­tų ga­li­my­bę, ką su mu­mis pa­da­ry­tų...

Ana­li­zuo­da­mas tik­rų me­džio­to­jų ir tik­rų bū­re­lių veik­lą, pa­brė­žiu – tik­rų, o ne mė­sė­džių, pri­ei­nu prie ab­sur­diš­kos idė­jos, ku­ri daug kam ne­pa­tiks.

Tie tik­ri vy­rai ir mo­te­rys ar juos jun­gian­tys klu­bai ir bū­re­liai yra šim­tą kar­tų di­des­ni gam­tos my­lė­to­jai, ne­gu sa­ve ap­lin­ko­sau­gi­nin­kais lai­kan­tys vy­rai ir mo­te­rys, ku­rie ap­lin­ko­sau­gi­nius pro­jek­tus da­ro už di­de­lius eu­ro­pi­nius ar įvai­rių mi­nis­te­ri­jų pro­gra­mų pi­ni­gus, nes jų di­džio­ji mei­lė gam­tai bai­gia­si kar­tu su at­ei­nan­čiais pi­ni­gais...

Me­džio­to­jai, ne­gau­da­mi jo­kių pi­ni­gė­lių, vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą sau­go ir mai­ti­na gy­vū­nus, gau­si­na jų po­pu­lia­ci­ją ir dar at­ly­gi­na ūki­nin­kams ža­lą už tai, kad jie iš­ei­na pa­si­mai­tin­ti ar šiaip pa­si­vaikš­čio­ti. Ža­los at­ly­gi­ni­mas yra la­bai dis­ku­tuo­ti­nas.

Me­džio­to­jus vie­ni­jan­tys klu­bai ir bū­re­liai yra įpa­rei­go­ti pa­lai­ky­ti mi­ni­ma­lią žvė­rių po­pu­lia­ci­ją. Šiuo me­tu Dzū­ki­jo­je šer­nų po­pu­lia­ci­ja yra že­miau mi­ni­ma­lios. Ta­čiau net tūks­tan­ty­je hek­ta­rų gy­ve­nan­tis vie­nas brie­dis vi­sa­da žie­mą nu­grauš pu­šies jau­nuo­ly­nus, o vie­nas šer­nas ap­lan­kys jū­sų ja­vus ar bul­ves.

Ma­nau, to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je ūki­nin­kai tu­rė­tų pa­ro­dy­ti mei­lę ir su­pra­ti­mą gam­tai, ar­ba, esant mi­ni­ma­liai tam tik­ros rū­šies po­pu­lia­ci­jai, ža­lų klau­si­mą tu­rė­tų spręs­ti vals­ty­bė.

Po Bal­tra­mie­jaus var­lės nas­rai už­gy­ja

Rug­pjū­tis – pas­ku­ti­nis va­sa­ros mė­nuo. Lie­tu­viš­ki pa­va­di­ni­mai – Pjū­tė, Ši­li­nis (Dzū­ki­jo­je), Gri­ki­nis, Dre­vi­nis, De­gė­sis ar Paukšt­lė­kis. Paukš­čiai ruo­šia­si ke­lio­nei, kau­pia jė­gas. Rug­pjū­tį yra daug svar­bių re­li­gi­nių šven­čių, tai Žo­li­nė (15 d.), Šv. Bal­tra­mie­jus (24 d.).

Be­ne svar­biau­sia rug­pjū­čio šven­tė – Žo­li­nė. Se­no­vė­je ji bu­vo skir­ta di­džia­jai dei­vei gim­dy­to­jai La­dai. Bū­tent jai au­ko­da­vo pir­mą­jį su­bren­du­sį der­lių. Pa­pras­tai apie rug­pjū­čio 24 die­ną iš­skren­da gan­drai. Se­no­liai sa­ky­da­vo, kad po Bal­tra­mie­jaus var­lės nas­rai už­gy­ja.

Ker­džiaus di­dy­bė rug­pjū­čio pa­bai­go­je nu­blank­da­vo, nes der­lius nuim­tas, o lais­vai be­si­ga­nan­tiems gy­vu­liams už­tek­da­vo pie­me­nė­lių prie­žiū­ros. Po Šv. Bal­tra­mie­jaus bi­ti­nin­kai ne­be­ko­pi­nė­da­vo me­daus, nes bi­te­lėms rei­kė­da­vo pa­lik­ti lai­ko pri­si­neš­ti mais­to žie­mai.

Šer­nų jau­nik­liai jau švie­siai ru­di, el­ni­nių žvė­rių jau­nik­liai vaikš­to kar­tu su ma­mo­mis ir jas ve­ja­si sa­vo dy­džiu, la­piu­kai jau me­džio­ja pa­tys, ta­čiau vil­kiu­kai dar tik mo­ko­si me­džio­ti. Stir­nų ru­jos pi­kas bu­vo nuo rug­pjū­čio 1-osios iki 12 die­nos, da­bar ei­na į pa­bai­gą.

Nuo rug­pjū­čio 1 die­nos ga­li­ma me­džio­ti beb­rus, ta­čiau re­ko­men­duo­ja­ma ne­me­džio­ti pa­te­lių, jos iš­si­ski­ria sa­vo dy­džiu. Su­me­džio­jus abu tė­vus – jau­nik­liai ne­iš­gy­vens.

Rug­pjū­čio 15 die­ną pra­si­de­da van­dens paukš­čių me­džiok­lė, me­džio­ti ga­li­ma di­dži­ą­sias an­tis, ru­da­gal­ves kryk­les, kly­kuo­les ir ka­na­di­nes ber­nik­les. La­bai sun­kus pa­si­rin­ki­mas, nes at­skir­ti skren­dan­čias an­tis, tar­kim, ru­da­gal­ves nuo di­džių­jų, dryž­gal­ves kryk­les nuo ru­da­gal­vių kryk­lių, ypač jau­nik­lių, yra pa­kan­ka­mai sun­ki už­duo­tis net or­ni­to­lo­gams...

No­riu pri­min­ti, kad nuo ki­tų me­tų ba­lan­džio 1 die­nos van­dens paukš­čių me­džiok­lė­je bus ne­ga­li­ma nau­do­ti švi­ni­nių šra­tų, tad ne­kaup­ki­me jų.

Nuo rug­pjū­čio 15-osios pra­si­de­da tau­rių­jų el­nių pa­ti­nų me­džiok­lė. Vi­siems me­džio­to­jams tai lauk­tas lai­ko­tar­pis, ši me­džiok­lė su­tei­kia daug ža­ve­sio, iš me­džio­to­jo rei­ka­lau­ja daug bio­lo­gi­nių ir gam­tos pa­ži­ni­mo ži­nių, iš­tver­mės.

Pa­ti­nai ren­ka­si į pa­mėg­tas ru­jos vie­tas, už­ima te­ri­to­ri­jas, jas pa­si­žy­mi ra­gais nu­trin­da­mi krū­mus ir me­džius, pa­lik­da­mi sa­vo kva­pą, pa­si­ruo­šia „duo­bes“, jo­se at­liks kos­me­ti­nes (kva­pų) pro­ce­dū­ras. Gir­di­si tik pa­vie­niai bal­sai, ru­ja pra­si­dės ki­tą mė­ne­sį, da­bar rei­kia ruoš­tis.

Į sa­vo ru­jos vie­tas pra­de­da trauk­ti ir brie­džių pa­ti­nai, jų už­ima­mos ru­jos te­ri­to­ri­jos yra ke­lis kar­tus di­des­nės už tau­rių­jų el­nių pa­ti­nų.

Me­džiok­lės po­li­ti­ko­je – vel­nia­va

Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja ES pa­tei­kė sa­vo po­zi­ci­ją dėl švi­no šaud­me­nų ap­ri­bo­ji­mo šlap­že­mė­se. Pa­gal Ram­sa­ro kon­ven­ci­ją šlap­že­mė – tai sto­vin­tis ar bė­gan­tis van­duo, na­tū­ra­lus ar dirb­ti­nas van­dens tel­ki­nys. Mi­nis­te­ri­ja pri­ta­rė švi­no šaud­me­nų nau­do­ji­mo už­drau­di­mui mi­nė­to­se te­ri­to­ri­jo­se ir jų 100 ar 300 met­rų ap­sau­gi­nė­se zo­no­se.

Jei­gu įsi­skai­tė­te, tai 35-iuo­se pro­cen­tuo­se ša­lies te­ri­to­ri­jos bus nie­ko ne­ga­li­ma me­džio­ti švi­ni­niais šo­vi­niais, ne­ga­na to, mi­nė­to­se te­ri­to­ri­jo­se jų ne­ga­li­ma bus net tu­rė­ti. Vi­si „IŽ“, „TOZ“ mar­kės gin­klai ne­tin­ka šau­dy­ti mi­nė­tais šo­vi­niais, be to, tū­te­lės tu­rės bū­ti ne trum­pes­nės kaip 80 mm. Ten­ka kon­sta­tuo­ti, kad apie 42 tūkst. vnt. ly­gia­vamz­džių Ru­si­jo­je pa­ga­min­tų gin­klų teks kiš­ti po pre­su.

Ore pa­ki­bo be­veik vi­sų šau­dyk­lų at­ei­tis, iš­ki­lo pro­ble­ma žve­jams, šau­liams ir spor­ti­nin­kams. Ne­ga­na to, val­di­nin­kai pa­ra­šė, kad jų nuo­mo­nė su­de­rin­ta su vi­so­mis me­džio­to­jus vie­ni­jan­čio­mis vi­suo­me­ni­nė­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis (aiš­kus me­las), kad me­džio­to­jas pa­tirs tik 25 eu­rų nuos­to­lį (skai­čius iš de­be­sų), ir jie ne­ma­to jo­kių eko­no­mi­nių, so­cia­li­nių ir tei­si­nių pro­ble­mų (mis­ti­ka).

Ten­ka pri­pa­žin­ti, kad val­di­nin­kų šir­dy­se gy­ve­na ver­go ar­ba pro­vin­cia­lu­mo sin­dro­mas, jie ne­su­pran­ta, kad ES gy­ve­na kon­fe­de­ra­ci­jos prin­ci­pu, kur kiek­vie­na vals­ty­bė tu­ri tei­sę į sa­vo na­cio­na­li­nių (t. y. sa­vo pi­lie­čių) in­te­re­sų gy­ni­mą.

Gin­klų sa­vi­nin­kų aso­cia­ci­ja, Lie­tu­vos me­džio­to­jų są­jun­ga „Gam­ta“, Sū­du­vos me­džio­to­jų są­jun­ga ir Lie­tu­vos me­džio­to­jų drau­gi­ja su­vie­ni­jo jė­gas ap­gin­ti me­džio­to­jų, žve­jų, šau­lių, spor­ti­nin­kų ir šau­dyk­lų in­te­re­sus. Apie dvi­pras­miš­ką si­tu­a­ci­ją in­for­ma­vo­me eu­ro­par­la­men­ta­rus, ša­lies pre­zi­den­tą, Sei­mo na­rius, or­ga­ni­za­vo­me nuo­to­li­nes dis­ku­si­jas bei te­le­vi­zi­jos lai­das.