Apie fotografą Faustą ir jo fantomą

Apie dvigubą Alytų

„Kaip sugalvojai iš gimtosios Aukštaitijos atvažiuoti į Alytų?“ – klausiu Fausto. „Autobusu!“ – sako. Išlipęs stotyje sužinojo, kad reikės pereiti tiltą, nes „Alytai“, kaip jam tada paaiškino praeiviai, yra du. O atvykėliui reikėjo patekti į pirmą iš dviejų, nes atvažiavo dirbti į tuometinį Alytaus politechnikumą, baigęs fotografijos studijas Vilniaus technologijos technikume ir gavęs paskyrimą atidirbti, kaip 1987-ais dar buvo įprasta. 

Apie Alytų Faustas žinojo tiek, kad kelis kartus teko pro šalį važiuoti, matė miestą iš tolo. Pirmus kelerius metus jis nelabai ir priartėjo – daugiau laiko praleido Pirmame Alytuje, kol adaptavosi. Reikėjo dirbti, o savaitgaliais grįždavo namo į Aukštaitiją.

Apie ne tik juodai baltą politechnikumą 

Laboratorija, kurioje Faustas pradėjo dirbti laborantu po studijų ir ryškino nuotraukas, buvo įrengta Alytaus politechnikumo bendrabutyje. Fotografija – tik juodai balta. Politechnikumui ryškių spalvų ir nereikėjo, nebent išleistuvėms prabangiau užsisakydavo. „Fotografavau įvairius įstaigos renginius, pavaduotoja dirbusi Asadauskienė aktyviai kultūrinę veiklą organizavo. Apskritai kūrybinė terpė buvo gana gera, politechnikume dėstytoju dirbo Antanas Saulynas. Prisimenu jį kaip labai linksmą žmogų, kuris mokytojų kambaryje rengdavo susitikimus, skaitydavo poeziją ir vyno išgerdavome“, – pasakoja Faustas. 

Kur dabar yra Alytaus politechnikumo fotoarchyvai, jis nežino, prisimena, kad bendras archyvas gyvavo bendrabutyje, kaip ir laboratorija, paskui viską iškėlė. „Manau, kad sunaikinta, nes keitėsi laikai ir viskas buvo pradėta vos ne nulio“, – svarsto. 

Politechnikumo fotografas žinojo, kad Alytaus gamyklose, didesnėse įstaigose dirba jo vyresnieji kolegos. Pavyzdžiui, šaldytuvų gamykloje – Zenonas Bulgakovas, medvilnėje – Eugenijus Pangonis, Zita Stankevičienė, šilumos tinkluose – Sigitas Kizalas. Ir daugelis kitų, su kuriais į nepažįstamą miestą atvykęs jaunas fotografas nelabai tuo metu ir bendravo. Kodėl? „Ne tai, kad atsiskyręs buvau, bet labiau į meninę pusę linkau. Vestuves mažai fotografuodavau, laidotuves – nebent bendradarbių artimųjų. Uždarbiavimas buvo ne mano“, – pasakoja Faustas.

Apie tėvą ir profesiją

„Retą vokišką vardą man išrinko tėvas, nes jam patiko Getės „Faustas“. Jis ir fotografuodavo, buvo kūrybiškas žmogus, nors statybininkas pagal profesiją. Labai gerai baigė fotografijos kursus, aš vis galvojau – kodėl jis neina fotografuoti? Suprantu, kad turbūt nenorėjo imtis naujo užsiėmimo, juk reikia įprasti prie užsakovų, o jis dirbo ne su žmonėmis, o su betonu, Panevėžio statybos treste. Liejo pamatus Valdovų rūmuose, nes buvo aukščiausios kategorijos betonuotojas. Visą gyvenimą labai domėjosi fotografija, prenumeravo vengriškus, vokiškus, čekiškus  žurnalus apie fotografiją. Pirkti  fotoalbumų ir knygų važiuodavo į Rygą, latviškuose bukinistų knygynuose rasdavo ir fotografijos almanachų, juose buvo  nemažai lietuvių autorių“, – pasakoja Faustas. 

Tėvo pomėgis, ko gero, lėmė ir sūnaus profesijos pasirinkimą. Įstoti į Vilniaus technologijos technikumą tai laikais nebuvo lengva – konkursas 8 į vieną vietą, bet Faustui pavyko iš pirmo karto: „Ruošdavo ten ir kino operatorius, keli man kursiokai dirba LRT. Aš praktiką atlikau Lietuvos kino studijoje. Norint tapti kino operatoriumi, tais laikais būtų reikėję važiuoti mokytis į Maskvą, kinematografijos institutą. Apie tai galvojau, nes buvo ir fotografijos skyrius, bet reikėjo atidirbti, taip ir liko. O šiaip norėjau Minske studijuoti iliustracijų redaktoriaus leidyboje specialybę, bet pagalvojau, kad ten nebūtų fotografijos, o ir išvažiuoti iš Lietuvos nesinorėjo.“

Apie auksinius kadrus – savus ir konkursinius

Nemažai metų Faustas bendradarbiavo spaudoje, vietinėje ir respublikinėje. Dirbo „Ramovėje“, „Dainavos žodyje“, talkino „Alytaus kronikai“, nuotraukas publikavo laikraščiuose „Alytaus naujienos“, „Lietuvos rytas“, „Respublika“, „Valstiečių laikraštis“. Ypač jam patiko kūrybinės užduotys nufotografuoti žinomus menininkus, jos buvo publikuojamos ir žurnale „Stilius“, „Žmonės“, taip pat reportažinė sporto fotografija. 

Alytiškis priklauso Lietuvos spaudos fotografų klubui, daugelį metų dalyvauja konkurse „Lietuvos spaudos fotografija“. F. Augustino nuotraukos yra pakliuvusios tarp konkursų geriausių, o konkurencija juose milžiniška – dešimtys tūkstančių profesionalių, įvairiuose leidiniuose dirbančių fotografų, kadrų. „Kultūros“ kategorijoje įvertinta nuotrauka, kurioje – du mimai, Jonas Gaižauskas ir jo mokinys, teatro užkulisiuose, „Gyvenimo“ kategorijoje – pavargusios abiturientės portretas su taure po išleistuvių. Per tiek metų spaudos fotografijos nuotraukų gal nominuota ir daugiau, bet Faustas prisipažįsta, kad rezultatų nesureikšmina. Parodų ir įvairių konkursų būta daug, painiojasi jie. Turi alytiškis fotografas ir asmeninių „auksinių kadrų“, kuriuos pats vertina kaip kūrybinę sėkmę ir jie jam svarbiausi – eksperimentinių portretų, fotografinių ieškojimų, ne glamūrinių, ne viršelinių nuotraukų, o su erdve apmąstymui ir savitu pasaulio suvokimu, kuriame mažai vienareikšmių atsakymų, o klausimų – daug.

Apie bendrystę su Linu ir gimnazistais

Kaip Faustas save realizuoja šiandien? „Bendradarbiauju su parodų organizatoriumi Evaldu Griniumi, nes jis organizuoja ne virtualias, ne feisbukines, o realias parodas, man tai yra galimybė parodyti kūrybą“, – sako fotografas. Dar priduria, kad jam prie širdies fotonovelių žanras ir tai jį atvedė į kūrybinį tandemą su eiles rašančiu alytiškiu Linu Vitkausku. Faustas pasidžiaugia, kad Linas atranda jo poetiškose nuotraukose paraleles su savo mintimis ir iš šios bendrystės jau gimė ne tik parodos, bet ir keli leidiniai. 
Bendrą kalbą Faustas rado ir su Alytaus Putinų gimnazija, kurioje vyksta meninės pamokos-edukacijos. „Sunku papasakoti, kaip mes bendraujame. Reikėtų pabūti ir pamatyti, svarbiausia, kad yra abipusis poreikis. Pamokose dalyvauja dvi gimnazistų klasės, jie mane klausinėja, savotiškai išnaudoja. Dabar jau net... pradėjau daugiau šnekėti (juokiasi). O šiaip tai mažiau kalbu, bet daugiau dirbu. Kaip ten sakoma, kad turi darbai šnekėti, o ne autorius“, – svarsto Faustas.

Apie emocijas ir mikimauzus

„Apie save man neįdomu kalbėti, aš toks – nekomercinis. Aišku, valgyti norisi, o meno niekam nereikia, tai kažkaip ir ieškai išeičių“, – atvirai kalba fotografas, kurio nuotraukų rastume turbūt beveik kiekvienos alytiškių šeimos fotoalbumuose. Ir ne tik. Internete rašoma, kad F. Augustino kūrinių yra saugoma privačiose kolekcijose, bet pašnekovas ta proga prisimena ir linksmą istoriją: „Į JAV nusiunčiau gerų spalvotų aktų, fotografuotų romantiškai, rūke ir Alytaus piliakalnio fone. Sakau, jei jie dingo, tai, matyt, geri buvo? Gal tikrai kokioje kolekcijoje atsidūrė? Turbūt aferistai organizavo, nes ne aš vienas nudegiau“. 

Kitą kartą Kauno literatūros muziejaus prašymu Faustui teko savo archyve ieškoti iš Kančėnų kilusios poetės Onės  Baliukonės portreto, nuspausto vieno renginio tėviškėje metu, nes jis labai patiko rašytojai, nuotrauka buvo spausdinta ir „Nemuno“ žurnale. „Sąlyčio su menininkais turiu nemažai, esu iliustravęs bene penkias poezijos knygas. Dabar jau patys autoriai apsirūpina, prisifotografuoja obelų žiedų mobiliuoju telefonu, o man atrodo per saldu. Pavyzdžiui, Rauličkio knygos viršeliui buvau ąžuolą įamžinęs“, – sako Faustas.

Forografas priduria matęs labai gerų nuotraukų, padarytų mobiliuoju telefonu, bet bėda, jo manymu, tai, kad žmonės nemoka įvertinti. Neišsaugo, ištrina. „Kūrybiški žmonės, muzikai, poetai neretai turi ir vaizdo švarumo pajautimą, sako man – nufotografuok tikrą emociją, o „mikimauzų“ nedaryk. Bet padaryti gerą portretą yra labai sunku, kaip medžiotojas laukia akimirkos, taip ir fotografas stebi, kada skleisis emocijos. O kiti galvoja, kad „prišaudys“ ir paskui kažką atsirinks, bet taip nebus“, – įsitikinęs Faustas. 
Portretai – jo mėgstamas žanras, gal todėl pačiam patinkančių savo nuotraukų neturi – kaip reiklus modelis, fotografuoja autoportretus.

Apie kuprinę ir jos turinį

10 kilometrų per dieną pėsčiomis ir apie 8 kilogramus sverianti kuprinė ant pečių – o kas jos viduje? Toks klausimas kyla ne vienam Faustą akimis palydinčiam alytiškiui. Pasirodo, kuprinėje, kurios niekur nepalieka, jis nešiojasi profesionalų fotoaparatą ir objektyvą. Išmaniojo telefono nenaudoja, kad nebūtų pagundos juo fotografuoti, nes nukentėtų kokybė. Fotografas juokauja, kad yra įvaldęs savo darbo įrankį kasdienybėje  taip, kaip dauguma mūsų naudojame mobilųjį telefoną, apie tai net nesusimąstydami, „postindami“ socialiniuose tinkluose – taip Faustas „žongliruoja“ profesionalia optika. 

Visą straipsnį rasite naujausiame „Alytaus naujienų“ numeryje.

Laikraštį įsigykite parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus).  Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.