Aly­taus an­ge­lai: pa­pras­tų žmo­nių ne­pa­pras­ti dar­bai

Sau­sio 27-ąją mi­ni­ma Šv. An­ge­lės die­na. Ne vie­nas šį var­dą ta­pa­ti­na su an­ge­lu (gr. An­ge­los – pa­siun­ti­nys), ne­že­miš­ka, lais­vą va­lią ir pro­tą tu­rin­čia bū­ty­be, su­kur­ta Die­vo ir sau­gan­čia vi­sa, kas jo su­kur­ta.

13 met­rų aukš­čio Lais­vės an­ge­lo pa­min­klas nuo 1929 me­tų sau­go mū­sų mies­tą, Aly­tų, taip pat su lai­ku ta­po prieš 35-erius me­tus leis­ti pra­dė­tų „Aly­taus nau­jie­nų“ gra­fi­niu sim­bo­liu, ži­nios siun­tė­ju ir net sa­vo­tiš­ku sar­gu. Lais­vės an­ge­lo skulp­tū­ra tols­tant de­šimt­me­čiams pa­ty­rė griū­tį, kū­ry­bi­nį at­gi­mi­mą, at­kū­ri­mą ir nau­ją pri­pa­ži­ni­mą.

Apie An­ge­lės vardą ir an­ge­lus kal­ba­mės su An­ge­le Ja­ki­mo­nie­ne, Aly­taus Jur­gio Kun­či­no vie­šo­sios bib­lio­te­kos Pir­mo­jo Aly­taus fi­lia­lo vy­res­ni­ą­ja bib­lio­te­ki­nin­ke ir An­ge­le Nar­kū­nie­ne, Aly­taus tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to (TAU) lan­ky­to­ja.

– Šv. An­ge­lė sau­go nuo li­gų ir ne­ga­la­vi­mų bei tė­vų mir­ties, ši šven­to­ji yra ne­įga­lių­jų ir li­go­nių glo­bė­ja. Gra­ži mi­si­ja, bet ar vi­suo­met bu­vo­te pa­ten­kin­ta sa­vo var­du? Gal do­mė­jo­tės, kas Jums An­ge­lės var­dą iš­rin­ko ir ko­dėl to­kį?

An­ge­lė Ja­ki­mo­nie­nė: „Jau daug me­tų la­bai džiau­giuo­si sa­vo var­du ir jau­čiuo­si šiek tiek pa­ky­lė­ta. O šį var­dą iš­rin­ko ma­no ma­ma sa­vo ge­riau­sios drau­gės gar­bei, jų drau­gys­tė, už­si­mez­gu­si jau­nys­tė­je tę­sė­si iki pat gar­baus am­žiaus.“

An­ge­lė Nar­kū­nie­nė: „Tik da­bar su­ži­no­jau, kad Šv. An­ge­lė yra glo­bė­ja ir su­pra­tau, ko­dėl aš no­riu pa­dė­ti vi­siems ne­lai­mė­liams, net­gi tu­rin­tiems pri­klau­so­my­bes.

Kai aš gi­miau, tė­čiui at­ro­džiau la­bai gra­ži (juk vi­siems tė­vams jų vai­kai gra­žiau­si), tar­tum an­ge­liu­kas ir su­tei­kė An­ge­lės var­dą. O gal tė­vai, bū­da­mi trem­ty­je, no­rė­jo įprasmin­ti Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos gi­mi­mo bei Vy­tau­to Di­džio­jo ka­rū­na­vi­mo die­ną, ku­rią at­ėjau į pa­sau­lį. Sa­vo var­du džiau­giuo­si, jį pa­tei­si­nu. Jau­nys­tė­je dau­giau su­tik­da­vau ben­dra­var­džių, o da­bar vėl džiu­gu, nes var­das – re­lik­tas. Gai­la, kad da­bar­ti­niai tė­vai ne­su­tei­kia duk­roms An­ge­lės var­do.“

– Ar daž­nai ten­ka ben­drau­ti su ben­dra­var­dėmis? Ko­kia jau­niau­sia bu­vo Jū­sų su­tik­ta An­ge­lė?

An­ge­lė Ja­ki­mo­nie­nė: „Dar­be te­ko su­tik­ti ne vie­ną pa­na­šaus am­žiaus ben­dra­var­dę, bet jau­nes­nę ben­dra­var­dę, iki 30 metų, te­ko su­tik­ti tik vie­ną. Ki­ti lai­kai, ki­ti var­dai.“

An­ge­lė Nar­kū­nie­nė: „Anks­tes­nė­je dar­bo­vie­tė­je bu­vo­me trys ben­dra­var­dės, da­bar­ti­nė­je – vėl­gi trys, jau­niau­sia 57 me­tų am­žiaus.“

– Ar sa­vo var­dą ta­pa­ti­na­te su An­ge­lo var­du?

An­ge­lė Ja­ki­mo­nie­nė: „Kaž­kiek. Juk gy­ve­ni­me bū­na la­bai sun­kių aki­mir­kų ir kai jas rei­kia įveik­ti, tar­si jun­ti, kad tau kaž­kas pa­de­da, ta­ve sau­go ir tai tur­būt ta­vo an­ge­las sar­gas.“

An­ge­lė Nar­kū­nie­ne: „Ma­ne glo­bo­ja gy­ve­ni­me di­de­lė an­ge­lų ko­lek­ci­ja, ku­ri nuo­lat pa­si­pil­do. Ne­ga­liu nu­skriaus­ti nei vie­no sa­vo an­ge­lo, nes vi­si glo­bo­ja įvai­riais gy­ve­ni­mo eta­pais. Ačiū sa­kau Svei­ka­tos, Šei­mos, Dar­bo an­ge­lams ir ki­tiems Ne­pa­žįs­ta­mie­siems. Sa­vo var­du ne tik pa­ten­kin­ta, bet ir di­džiuo­juo­si, jį sten­giuo­si pa­tei­sin­ti. Mes, lie­tu­viai, esa­me kuk­lūs, apie sa­ve ge­ro ma­žai pa­sa­ko­me. Ap­lin­ki­niai pastebi, kad da­rau daug an­ge­liš­kų dar­bų.

– Aly­taus mies­tą sau­go Lais­vės an­ge­lo skulp­tū­ra. Tuo ti­ki­te?

An­ge­lė Ja­ki­mo­nie­nė: „Ti­kiu. Sau­go mū­sų mies­tą, mū­sų žmo­nes.“

An­ge­lė Nar­kū­nie­nė: „Ka­dan­gi ti­kiu sa­vo an­ge­lais, ti­kiu ir Lais­vės an­ge­lu. Te­rei­kia jį gerb­ti“

– Ar pa­ste­bė­jo­te, kad ir „Aly­taus nau­jie­nų“ lo­go­ti­pą ir­gi puo­šia an­ge­las?

An­ge­lė Ja­ki­mo­nie­nė: „Pa­ste­biu kas­kart, ka­dan­gi skai­tau kiek­vie­ną „Aly­taus nau­jie­nų“ nu­me­rį.“

An­ge­lė Nar­kū­nie­nė: „Taip pa­ste­bė­jau. To­dėl ir siū­lau, kad laik­raš­ty­je at­si­ras­tų sky­re­lis apie žmo­nes, pas mus at­lie­kan­čius an­ge­liš­kus dar­bus.“

Pa­pras­tų žmo­nių ne­pa­pras­tų dar­bų Aly­tu­je yra, o jie ga­li bū­ti dar la­biau ma­to­mi. Pavyzdžiui, prieš sa­vai­tę, per ste­bė­ti­nai trum­pą lai­ką su­au­ko­ta 18 tūks­tan­čių eu­rų jau­nos ma­mos Jus­ti­nos gy­dy­mui. Gar­baus am­žiaus aly­tiš­kė ste­buk­lu pa­va­di­no vie­no­je Aly­taus gy­dy­mo įstai­go­je dir­ban­čios me­di­kės įžval­gu­mą, gelbs­tint jos anū­ko gy­vy­bę. Apie ją – antradienio „Alytaus naujienų“ numeryje.

Skai­ty­to­jos An­ge­lės pa­siū­ly­mą ap­ta­rė­me re­dak­ci­jo­je ir nu­spren­dė­me, kad pa­pras­tų žmo­nių ne­pa­pras­tus dar­bus tik­rai ga­lė­tu­me pa­gar­sin­ti daž­niau.

NUOMONĖ

Da­rius Ba­bi­jo­nas, „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­to­rius:

Aš, kaip bu­vęs Aly­taus ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų (NVO) cen­tro, ben­druo­me­nės fon­do sa­va­no­ris, Aly­taus me­tų ap­do­va­no­ji­mų idė­jos su­ma­ny­to­jas ir pir­mų ren­gi­nių tal­ki­nin­kas, pa­ste­biu, kad pas­ta­rai­siais me­tais šis įvy­kis la­biau skir­tas ne tiek nu­si­pel­niu­siems pa­gerb­ti, kiek mies­to va­do­vams pri­sis­ta­ty­ti rink­ti­nės pub­li­kos aki­vaiz­do­je.

Ne­ma­tau nie­ko blo­go, jei Alytaus val­di­nin­kai, tie­sio­giai ar per or­ga­ni­za­to­rius, pri­si­de­da prie mies­te­lė­nų įver­ti­ni­mo, juo­lab pats ren­gi­nys pa­sie­kė aukš­tą me­ni­nį ly­gį, ta­čiau gai­la, kad Me­tų ap­do­va­no­ji­mai tam­pa vis val­diš­kes­ni.

„Sko­los“ pre­mi­jos – dar ga­li­ma su­pras­ti. Ta­čiau ir ki­tos no­mi­na­ci­jos virs­ta tie­sio­gi­niais „avan­sais“ ar „pa­dė­ko­mis“ kai ku­rioms or­ga­ni­za­ci­joms, su­in­te­re­suo­tų as­me­nų gru­pėms. Ste­bi­na ir vis ma­žė­jan­tis ap­do­va­no­ji­mų vie­šu­mas bei vie­ši­ni­mas. At­si­liep­ti į sa­vi­val­dy­bės kvie­ti­mą ir pa­siū­ly­ti kan­di­da­tus aly­tiš­kiai šie­met tu­rė­jo vos ke­lias die­nas.

Jo­kiu bū­du ne­nu­ver­tin­da­mas no­mi­nuo­tų­jų, lau­re­a­tų ir jų nuo­pel­nų, de­ja, vis aiš­kiau jau­čiu ren­gi­nio po­li­ti­nį po­sko­nį, pre­ten­den­tų at­ran­kos ten­den­ci­jas ir pa­na­šius da­ly­kus, ku­rių pa­vy­ko iš­veng­ti prieš 21 me­tus su ben­dra­min­čiais pra­dė­jus ben­druo­me­ni­nių ap­do­va­no­ji­mų tra­di­ci­ją Aly­tu­je.

Bet ku­riuo at­ve­ju, Aly­taus me­tų ap­do­va­no­ji­mams lin­kiu ge­ros klo­ties, o „Aly­taus an­ge­lams“ – tei­sin­gos pra­džios. 

Tu­ri­te is­to­ri­ją apie sa­vą­jį „Aly­taus an­ge­lą“ – ne­pa­pras­tus pa­pras­tų žmo­nių dar­bus, sa­va­no­riš­kai, be at­ly­gio nu­veik­tus, – pra­neš­ki­te apie juos „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­jai, o žur­na­lis­tai apie tai pa­pa­sa­kos vi­siems mū­sų laik­raš­čio ir in­ter­ne­to skai­ty­to­jams.