Vai­das Prač­kai­la: „Bi­jai vil­ko – neik į feis­bu­ką”

Kaip Apo­lio­ni­ja an­trą vir­tu­a­lų kvė­pa­vi­mą ga­vo

Kai Prač­kai­lų na­muo­se ka­dai­se at­si­ra­do kom­piu­te­ris, vie­ti­nis šios sri­ties meist­ras pa­juo­ka­vo: „Vai­dai, ar ži­nai, kad tai ant­ras kom­piu­te­ris Kro­kia­lau­ky­je?“ (Pir­mas, ži­nia, bu­vo jo pa­ties).

Pir­ki­nys bu­vo skir­tas au­gan­tiems vai­kams, ku­rie da­bar jau spė­jo su in­for­ma­ci­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis su­si­ju­sius moks­lus baig­ti, bet to­je sri­ty­je taip ir ne­dir­bo. (Dukros Vylūnė, kompiu­te­­ri­nių ir internetinių mokslų spe­cialistė, bei Vijolė, baigusi lietuvių ir anglų kalbų studijas, tėtei padeda kurti tekstus, tikrina klaidas, rūpinasi sklaida inter­neto platybėse). Vir­tu­a­lias ga­li­my­bes ne­ti­kė­tai at­ra­do pats Vai­das, nie­ka­da ypa­tin­gai su IT ne­drau­ga­vęs, bet įver­ti­nęs iš­skir­ti­nes feis­bu­ko tei­kia­mas ga­li­my­bes.

Šiuo me­tu jis pa­ni­ro į vir­tu­a­lių pokš­tų (au­to­ri­nis ru­siš­ko žo­džio „pri­kol“ ver­ti­mas pa­gal V.Prač­kai­lą) kū­ri­mą, juos žen­kli­na lo­go­ti­pu „ma­de in Zi­zirs­kie­nė FB“. Jiems pa­nau­do­ja įvai­rius links­mus pa­veiks­liu­kus, pats pie­šia ka­ri­ka­tū­ras, nuo­trau­kas. Juos pa­pil­do trum­pais teks­tais. 

Šie pokš­tai jau ta­po jo per­so­na­žo Apo­lio­ni­jos Zi­zirs­kie­nės pre­kės žen­klu.

„Apo­lio­ni­jos in­ter­ne­ti­nį pus­la­pį da­bar jau už­da­riau, nes jis ne­ga­li kon­ku­ruo­ti su feis­bu­ko ga­li­my­bė­mis. Pra­si­dė­jo vis­kas nuo to, kad iš­vers­da­vau in­ter­ne­te ras­tus anek­do­tus, pri­tai­ky­da­vau ko­kią nuo­trau­ką. Pa­ste­bė­jau, kad jie su­lau­kia la­bai ge­ro lan­ko­mu­mo. Ki­lo min­tis to­kius fo­to­pokš­tus pa­nau­do­ti kaip per­so­na­žo re­kla­mą. Lo­go­ti­pas „ma­de in Zi­zirs­kie­nė FB“ lei­džia pa­gal nuo­ro­dą su­ras­ti pir­mi­nį šal­ti­nį ir pri­trau­kia daug lan­ky­to­jų. La­bai ge­ras lan­ko­mu­mas ir ins­tag­ra­me. Taip ma­no­ji Apo­lio­ni­ja, links­ma mo­te­riš­kė iš Dzū­ki­jos, įga­vo nau­ją vir­tu­a­lų kvė­pa­vi­mą, su­lau­kia kvie­ti­mų ves­ti ren­gi­nius, ves­tu­ves, ki­to­kias pri­va­čias ir vie­šas šven­tes“, – pa­sa­ko­ja V.Prač­kai­la.

Lie­tu­viai juo­kia­si iš val­džios ir pi­jo­kų

Kaip Vai­dui pa­vyks­ta ne­pa­skęs­ti įvai­raus plau­ko in­ter­ne­ti­nių hu­mo­ris­ti­nių pos­tų jū­ro­je ir su­do­min­ti ten nar­šan­čiuo­sius?

„Žmo­nės šiais lai­kais yra per­si­so­ti­nę in­for­ma­ci­jos, bet fak­tas, kad kaž­kaip pa­vyks­ta. Esu net­gi su­da­ręs spe­cia­lų al­bu­mą, ku­ria­me ei­lės tvar­ka su­dė­lio­jau dau­giau­sia per­žiū­rų su­lau­ku­sių fo­to­pokš­tų to­pą. Pir­mo­je vie­to­je esan­tis tu­ri net 508 tūks­tan­čių per­žiū­rų, tai tik­rai daug. Ki­tą kar­tą žmo­nės už­kim­ba net ne­su­pra­si, ant ko“, – pa­sa­ko­ja Vai­das.

Pa­vyz­džiui, vie­na­me ru­siš­ka­me in­ter­ne­ti­nia­me pus­la­py­je jis ra­do pa­veiks­liu­ką, kri­ti­kuo­jan­tį val­džią. Nuo­trau­ko­se – me­dy­je įstri­gęs au­to­mo­bi­lis, ant elek­tros lai­dų pa­ki­bęs ožys ir teks­tas: „Ne­su­pran­tu, kaip jie ten at­si­ra­do?“ V.Prač­kai­la įdė­jo da­bar­ti­nio svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ro nuo­trau­ką. „Ne­tu­riu nie­ko prieš Ve­ry­gą, man tai bu­vo įdo­mu kaip špo­sas, pats mi­nist­ras ir­gi nie­kaip ne­su­re­a­ga­vo. Jis yra tie­siog liau­dies nu­my­lė­ti­nis, tai ko­dėl ne­pa­pokš­tau­ti?“

V.Prač­kai­la ne­sle­pia – šis po­li­ti­nis fo­to­pokš­tas yra vei­kiau iš­im­tis ir vie­nin­te­lis toks, nes po­li­ti­ka – ne jo dar­žas. „Ten­ka daž­nai gir­dė­ti kri­ti­ką šiuo­lai­ki­nio hu­mo­ro ad­re­su, kad jis vi­sai nu­si­va­žia­vo ir ne­re­tai yra vul­ga­rus. Bet, jei mes pri­si­min­si­me lie­tu­viš­ko hu­mo­ro šak­nis, Pu­pų dė­dę ir pa­na­šiai, tai pa­ma­ty­si­me, kad vi­sais lai­kais žmo­nės juo­kė­si iš to, kas bu­vo po no­si­mi – val­džios, pi­jo­kų, na, dar kaž­kas gal „į šo­ną“ nu­ė­jo. Bet vis­kas pri­klau­so nuo to, kaip pa­teik­si. Ga­li­ma ir la­bai sub­ti­liai“, – įsi­ti­ki­nęs V.Prač­kai­la.

Iš ko žmo­nės da­bar juo­kia­si? Spren­džiant pa­gal „ma­de in Zi­zirs­kie­nė FB“ per­žiū­ras, iš pa­čių įvai­riau­sių da­ly­kų. Jiems pa­tin­ka leng­vas ir taik­lus hu­mo­ras. Pa­vyz­džiui, vie­nas po­pu­lia­riau­sių fo­to­pokš­tų – pie­ši­nys, ku­ria­me pa­vaiz­duo­tas se­nas an­gli­nis ly­gin­tu­vas ir pa­ra­šy­ta: „Pa­mis­lyk tik, WF, ma­no mo­čiu­tė jau se­niai be­lai­dį pro­są tu­ri!“

No­ri „grei­to juo­ko“

Vai­das šyp­so­si: gy­ve­ni­mas kar­tais pats kre­čia pokš­tus. Jau se­no­kai jo feis­bu­ke gy­va­vo al­bu­mas pa­va­di­ni­mu „Tarp mū­sų ber­niu­kų“, tik po pu­sės me­tų jis pa­ste­bė­jo, kad pa­ra­šy­ta „trarp“, bet kam šiai lai­kais ko­rek­tū­ros klai­dos rū­pi? Pra­ėjo auk­si­nių kal­bos per­liu­kų lai­kai, kai net per TV juos pa­gar­sin­da­vo, o šiuo­lai­ki­niam in­ter­nau­tui duok vaiz­dą ir trum­pą in­for­ma­ci­ją. Ke­lių sa­ki­nių jau ga­li ne­skai­ty­ti – per daug lai­ko užims.

„Į vir­tu­a­lias dis­ku­si­ja ne­si­ve­liu“, – prin­ci­pi­nes nuo­sta­tas dės­to V.Prač­kai­la. Apo­lio­ni­ja tu­ri ir nuo­la­ti­nių in­ter­ne­ti­nių ger­bė­jų, ku­rie bū­ti­nai įver­ti­na kiek­vie­ną nau­ją fo­to­pokš­tą, ir kri­ti­kų. Ke­le­tas ypač ar­šiai gy­nė svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rą. Pa­šne­ko­vas ma­no, kad tai jų tei­sė – kiek­vie­nas ga­li pa­gar­sin­ti sa­vo nuo­mo­nę. „Pa­ti­kė­ki­te, man kar­tais ir­gi la­bai niež­ti ran­kas pa­ra­šy­ti, kad Vai­do Prač­kai­los nuo­mo­nė ne­bū­ti­nai su­tam­pa su Apo­lio­ni­jos Zi­zirs­kie­nės“, – pri­si­pa­žįs­ta.

Vie­nin­te­lė cen­zū­ra – pa­ties Vai­do po­žiū­ris, jei juo­kin­ga – pub­li­kuo­ja, jei jau­čia, kad kaž­ką ga­li įžeis­ti – ne. Yra ke­le­tas te­mų, ku­rio­mis jis „neš­po­si­ja“. „Ne­si­šai­pau iš baž­ny­čios, iš ne­įga­lių­jų, nors su jais gra­žiai drau­gau­ju ir tu­riu pa­sa­ky­ti, kad jie svei­kes­ni už dau­ge­lį svei­kų, ir jų hu­mo­ro jaus­mas yra pui­kus“, – pa­ste­bi V.Prač­kai­la.

Feis­bu­ką jis nau­do­ja ir re­kla­mos tiks­lais, sa­ko, kad vei­kia la­bai ge­rai, pa­si­tai­ko sma­gių grįž­ta­mų­jų „špo­sų“. Pa­vyz­džiui, su­lau­kė te­le­fo­no skam­bu­čio su aukš­tai­tiš­ku ak­cen­tu: „Tu man prieš ket­ve­rius me­tus ra­šei, kad ren­gi­niuo­se gro­jat, tai man da­bar 50, čia Za­ra­sų urėds.“

Dar feis­bu­ke pub­li­kuo­ja įvai­rius te­mi­nius pro­gi­nius straips­nius, kaip juos pats V.Prač­kai­la va­di­na, prie ku­rių ten­ka ir il­giau pa­dir­bė­ti.

Po­pu­lia­rus bu­vo teks­tas apie al­ko­ho­lio var­to­ji­mą, pa­gi­rias ir liau­diš­kas prie­mo­nes joms gy­dy­ti. Ki­ta itin ori­gi­na­li te­ma – anek­do­tų se­ri­jos he­ro­jaus Va­si­li­jaus Čia­pa­je­vo gim­ta­die­niui skir­tas pro­gi­nis straips­nis apie šį is­to­ri­nį per­so­na­žą.