Vi­tas Su­je­ta: „Esu įsi­ti­ki­nęs, kad ge­riau­sias spor­to vi­ru­sas yra pa­vyz­dys”

– Jū­sų svei­kos gy­ven­se­nos spor­to erd­vių kai­my­nys­tė­je vei­kia vai­kų die­nos cen­tras „Ga­li“. Jo so­cia­li­nės dar­buo­to­jos Gre­ta ir Lai­ma la­bai džiau­gia­si nuo­la­ti­ne Jū­sų pa­gal­ba. Dė­ka Jū­sų cen­trą lan­kan­tys vai­kai links­ta į spor­tą, ju­dė­ji­mą, mo­ko­si ge­ru­mo. Ne­at­ly­gin­ti­nai ve­da­te jiems už­si­ė­mi­mus, pa­dė­jo­te iš­kel­ti in­ki­lus paukš­čiams, pa­so­din­ti me­de­lių, at­lik­ti ki­tų dar­bų. Jūs vai­kams, ku­rie ne­tu­ri sa­vo tė­čio ge­ro pa­vyz­džio, jį pa­ro­do­te. Gra­žiais žo­džiais at­si­lie­pia ir mi­ros­la­viš­kiai, jiems taip pat esa­te pa­do­va­no­jęs ne­ma­žai sa­vo lai­ko, or­ga­ni­za­vęs ir da­ly­va­vęs de­šim­ty­se ne­tra­di­ci­nio ug­dy­mo pa­mo­kų, spor­to ren­gi­nių. Vsuo­met su­ran­da­te lai­ko toms ben­druo­me­nėms, ku­rios kaž­ką da­ro vai­kų la­bui. Ant pi­ni­gų mai­šo sė­din­tis funk­cio­nie­rius Jus tik­riau­siai keis­tuo­liu pa­va­din­tų. Ko­dėl tą da­ro­te ne­pra­šy­da­mas at­ly­gio?

– Gra­žiai čia apie ma­ne pa­kal­bė­jo­te, jau pra­de­du ries­ti no­sį, ge­rai, kad skai­ty­to­jai ne­ma­tys. Dirb­da­mas Mi­ros­la­ve tu­rė­jau su­draus­min­ti pa­tį „ak­ty­viau­sią“ mo­ki­nį, bet aš jam vie­to­je nuo­bau­dos pa­siū­liau suor­ga­ni­zuo­ti te­ni­so tur­ny­rą ir jam tai pui­kiai pa­vy­ko. Ta­da su­pra­tau, kad blo­gų vai­kų nė­ra, tik rei­kia juos tin­ka­mai nu­kreip­ti. Ačiū šiam mo­ki­niui už pa­mo­ką.

Pra­dė­jęs tre­ne­rio kar­je­rą Aly­tu­je, su­si­pa­ži­nau su vai­kų die­nos cen­tro „Ga­li“ dar­buo­to­jo­mis Gre­ta ir Lai­ma. Jau tre­ji me­tai, kai mes ne tik kar­tu spor­tuo­ja­me, bet ir po­il­siau­ja­me, mo­ko­mės my­lė­ti gam­tą, ge­riau pa­žin­ti sa­ve. Ne­at­si­tik­ti­nai ta­me pa­čia­me pa­sta­te at­si­da­rė spor­to erd­vė „ARIS“. Sma­gu, kai sa­lė­je kar­tu su vai­kais spor­tuo­ja ir Gre­ta su Lai­mu­te, sa­vo pa­vyz­džiu už­de­ga, mo­ty­vuo­ja vai­kus. O tur­tin­gi žmo­nės, ku­rie pri­si­de­da prie mū­sų ren­gi­nių, tai da­ro ne dėl re­kla­mos ir ne­no­ri vie­šin­tis, to­dėl daž­nai iš­lie­ka ne­pa­ste­bė­ti.

Ko­dėl aš tai da­rau ne­pra­šy­da­mas at­ly­gio? Pa­žiū­rė­ki­te į vai­kų akis po ren­gi­nio, var­žy­bų ar tre­ni­ruo­tės, jie bū­na pa­var­gę, su­ši­lę, bet kiek aky­se džiaugs­mo ir ener­gi­jos, tai di­džiau­sias at­ly­gis už ta­vo pa­stan­gas.

– Su jau­ni­mu ar vy­res­niais žmo­nė­mis leng­viau dirb­ti?

– Spor­tas – tai dau­giau su­au­gu­siems, vai­kams la­biau tik­tų fi­zi­nis ak­ty­vu­mas.

Ma­no tiks­las – ne spor­ti­nin­kus ruoš­ti, o kad vai­kai aug­tų svei­kes­ni, gau­tų tei­gia­mų emo­ci­jų. Tre­ni­ruo­čių me­tu jų gal­vos pail­si nuo moks­lų, stip­rė­ja kau­lai, rau­me­nys. O kur dar gra­ži lai­ky­se­na, virš­svo­rio nu­me­ti­mas. Sma­gu dirb­ti ir su vai­kais, ir su su­au­gu­siais, tik po tre­ni­ruo­tės su vai­kais la­biau pa­vargs­ti, nes daž­nai juos rei­kia pri­lai­ky­ti.

– Bi­čiu­lių esa­te va­di­na­mas ge­ros nuo­tai­kos, po­zi­ty­vių emo­ci­jų, pa­pras­tu­mo, as­me­ni­nio ak­ty­vu­mo pa­vyz­džiu. Pats la­bai daug spor­tuo­ja­te. Mėgs­ta­te vals­ty­bi­nes ir ki­tas svar­bias šven­tes pa­mi­nė­ti ypa­tin­gai. Plau­kia­te, nar­do­te, bė­ga­te, šau­do­te... tur­būt leng­viau bū­tų pa­sa­ky­ti, ko­kių spor­to ša­kų ne­sa­te iš­ban­dęs?

– Čia aš ne­kal­tas, čia ap­lin­ka kal­ta, drau­gai iš­ve­da iš ke­lio, jie vis kvie­čia pa­ju­dė­ti. O jei rim­tai tai vi­sa­da sten­giuo­si pa­lai­ky­ti ir da­ly­vau­ti ma­si­niuo­se spor­to ren­gi­niuo­se. Juk ten su­si­ren­ka ben­dra­min­čiai.

– Sa­ko­ma, kad, ne­pa­ži­nęs sa­vęs, ne­pa­žin­si ir gre­ta esan­čio. Kiek šia­me tei­gi­ny­je tie­sos? Kaip pa­žin­ti sa­ve?

– Aš va­do­vau­juo­si šia tai­syk­le: „Ap­sup­ki­te sa­ve tais žmo­nė­mis, ko­kiais no­rė­tu­mė­te bū­ti pa­tys, bū­ki­te su tais žmo­nė­mis, ku­rie įkve­pia, ku­rie ga­li bū­ti pa­vyz­dys, ir kuo jų dau­giau, tuo ge­riau“

Apie dva­si­nį sa­vęs pa­ži­ni­mą ne­kal­bė­siu, čia at­ski­ra te­ma. Bet, kal­bant apie kū­ną, tai žmo­gus po pir­mos tre­ni­ruo­tės pra­de­da jį pa­žin­ti. Tai su­ži­nau iš jų ži­nu­čių: „Tre­ne­ri, aš ra­dau ir jau­čiu ko­jų rau­me­nis, tre­ne­ri, pa­si­ro­do aš pil­ve tu­riu rau­me­nų“. Gal juo­kin­ga, bet tai ir yra pa­žin­tis su sa­vi­mi.

Prieš tris me­tus į vai­kų gru­pę at­ėjo virš­svo­rio tu­rin­tis Lu­kas. Ma­ty­da­vau, kaip jam sun­ku su ki­tais ju­dė­ti, ne vi­sus pra­ti­mus pa­vyk­da­vo at­lik­ti. Bet jis ne­pa­si­da­vė. Ne­pra­leis­da­vo nei vie­nos tre­ni­ruo­tės, kar­tu vyk­da­vo į ma­si­nes tre­ni­ruo­tes Vil­niu­je, į ren­gi­nius. Kar­tu su juo pra­dė­jo spor­tuo­ti ir ma­ma, bro­lis. Su­stip­rė­jęs ir įga­vęs pa­si­ti­kė­ji­mo, pra­dė­jo lan­ky­ti bok­so tre­ni­ruo­tes pas Ra­fa­e­lį Pa­ša­je­vą. Šiuo me­tu Lu­kas yra at­si­kra­tęs 50 kg. Tai pui­kus pa­vyz­dys tiems, ku­rie ma­no, kad tai ne­įma­no­ma.

– Ko­kį klau­si­mą daž­niau­siai iš­girs­ta­te iš pra­de­dan­čio­jo spor­tuo­ti, rū­pin­tis svei­ka gy­ven­se­na? Tur­būt, ar grei­tai ga­lė­siu gė­rė­tis re­zul­ta­tu? Ko­kia yra svei­ko ir gra­žaus žmo­gaus for­mu­lė?

– Klau­si­mų ky­la įvai­rių, ta­čiau dau­gu­ma ži­no, kad ma­no ver­ty­bė yra ne rau­me­nų ma­sės au­gi­ni­mas. Juk mū­sų svei­ka­tai rau­mens ap­im­ties ne­rei­kia. Rau­muo tu­ri bū­ti pa­jė­gus at­lik­ti dar­bą, tas už­duo­tis, ku­rios rei­ka­lin­gos kas­dien. Su­tin­ku, kad nuo­trau­kos ant žur­na­lų vir­še­lių yra mo­ty­vuo­jan­čios, ta­čiau ar tai svei­ki kū­nai? Esu da­ly­va­vęs ne vie­na­me kū­no te­sta­vi­mo se­mi­na­re ir įsi­ti­ki­nau, kad pil­vo pre­sas, at­ro­dan­tis kaip skal­bi­mo len­ta, nė­ra svei­ko kū­no po­žy­mis.

Esu įsi­ti­ki­nęs, kad svei­ka­tin­gu­mas – tai ne kaip aš at­ro­dau o kaip aš jau­čiuo­si. Ir tu­ri­me tre­ni­ruo­ti ne rau­me­nis o ju­de­sius. Tai ne­reiš­kia, kad mes ne­dir­ba­me su svar­me­ni­mis, bet tiks­lai ki­to­kie.

O svei­ko ir gra­žaus žmo­gaus for­mu­lė bū­tų: mi­ty­ba, fi­zi­nis ak­ty­vu­mas ir po­il­sis.

– Ar ga­li­te pa­dė­ti iš­spręs­ti ir spe­ci­fi­nes svei­ka­tos pro­ble­mas?

– Daž­niau­siai žmo­nės skun­džia­si nu­ga­ros skaus­mai. Pa­grin­di­nės prie­žas­tys – ydin­ga lai­ky­se­na, rau­me­nų dis­ba­lan­sas ir tarps­lanks­te­li­nių dis­kų iš­var­žos. Ap­ši­li­mo me­tu da­ro­me spe­cia­lius pra­ti­mus, su­stip­ri­nan­čius rau­me­nų gru­pes, at­sa­kin­gas už lai­ky­se­ną.

Prieš ket­ve­rius me­tus pats tu­rė­jau di­de­lių pro­ble­mų su nu­ga­ra. Pra­dė­jau ry­tais da­ry­ti pi­la­te­so pra­ti­mus, skai­čiau li­te­ra­tū­rą, va­ži­nė­jau į se­mi­na­rus. Da­bar ga­liu drą­siai mė­ty­ti anū­ką į vir­šų, ne­jaus­da­mas jo­kio nu­ga­ros skaus­mo.

Ma­no pa­ta­ri­mas pra­de­dan­tiems spor­tuo­ti – ne­pul­ti iš­kart prie „me­ta­lų“, su­stip­rin­ki­te gi­liuo­sius rau­me­nis, ku­rių pa­skir­tis lai­ky­ti stu­bu­rą. Stip­rūs iš­ori­niai rau­me­nys su­tei­kia kū­nui gro­žį, o gi­lie­ji rau­me­nys pa­si­rū­pi­na svei­ka­ta.

– Bet tur­būt ne spor­tu, o stik­li­ne van­dens pra­si­de­da Jū­sų ry­tas? Kaip yra svar­bu spor­tuo­jan­čiam van­duo, mais­tas?

– Prieš tre­jus me­tus tu­rė­jau iš­šū­kį mė­ne­sį lai­ko, vos pa­bu­dęs, iš­ger­ti dvi stik­li­nes van­dens. Džiau­giuo­si, iš­šū­kis dar tę­sia­si. Troš­ku­lys yra pa­vė­luo­tas sig­na­las, tai blo­gai, nes pra­de­da tirš­tė­ti krau­jas ir šir­džiai daug sun­kiau jį pum­puo­ti. No­rint to iš­veng­ti, rei­kia vi­są die­ną po tru­pu­tį gurkš­no­ti van­de­nį. Ir tre­ni­ruo­tės me­tu ga­li­ma ger­ti, tik ne­di­de­liais gurkš­ne­liais.

Mais­to te­ma – la­bai pla­ti. Trum­pai ga­liu at­sa­ky­ti, kad kiek­vie­nas esa­me skir­tin­gi, to­dėl ne­si­vai­ky­ki­me mi­ty­bos pla­nų in­ter­ne­te, kas ti­ko vie­nam – ne­bū­ti­nai tiks ir ki­tam. Mi­ty­bos pla­ną tu­ri su­da­ry­ti mi­ty­bos spe­cia­lis­tas as­me­niš­kai.

Dau­gu­mai gir­dė­ta mal­de­lė: „Pra­dė­siu spor­tuo­ti nuo ki­to mė­ne­sio, nau­jų me­tų ar sa­vai­tes pra­džios.“ Ir ga­li­ma nu­ma­ty­ti, kuo tai baig­sis. Jū­sų pa­ta­ri­mas sto­ko­jan­tiems mo­ty­va­ci­jos.

Pir­miau­siai rei­kia ras­ti vie­tą, kur spor­tuo­ti. Be­veik vi­suo­se klu­buo­se yra ne­mo­ka­mos tre­ni­ruo­tės, rei­kia iš­ban­dy­ti, nes cho­le­ri­kui ne­tiks pi­la­te­sas o me­lan­cho­li­kas ne­iš­bus in­ten­sy­vio­je tre­ni­ruo­tė­je. Su­tin­ku, kad no­ras lan­ky­tis sa­lė­je iš­blės­ta per ke­lias sa­vai­tes. Kad to ne­bū­tų, žmo­gui rei­kia mo­ty­va­ci­jos, tai yra už­si­ra­šy­ti tiks­lą ir ieš­ko­ti ke­lio, kaip jį pa­siek­ti. Tu­ri sau at­sa­ky­ti, ką kon­kre­čiai no­ri pa­siek­ti, per kiek lai­ko, ko­kia to tiks­lo ver­tė svei­ka­tai. Jei tai per­skai­ty­si­te kiek­vie­ną ry­tą, no­ras ju­dė­ti tik­rai ne­dings.

– Kiek svei­ka­ti­ni­mo tre­ni­ruo­tė­se, ap­skri­tai spor­te svar­bus ben­dra­vi­mas?

– Ben­dra­vi­mas tik­rai už­ima svar­bią vie­tą. Su ben­druo­me­ne kar­tu ne tik spor­tuo­ja­me, bet ir pra­mo­gau­ja­me. Mėgs­ta­me kar­tu ir į pir­tį nu­vyk­ti, ap­lan­ky­ti pi­lia­kal­nius, pa­žais­ti bou­lin­gą ar po tre­ni­ruo­tės iš­ger­ti ar­ba­tos. Pri­si­jun­gia­me prie spor­ti­nių ren­gi­nių mies­te, su svei­kuo­liais len­da­me į le­di­nį van­de­nį, da­ly­vau­ja­me bė­gi­muo­se. Nors kar­tais per di­de­lis ben­dra­vi­mas truk­do ves­ti tre­ni­ruo­tes.

– Ar spor­tas gam­to­je yra pra­na­šes­nis už spor­tą sa­lė­je?

– Gry­na­me ore žmo­nės jau­čia­si gy­vy­bin­ges­ni, ener­gin­ges­ni, esant vė­ses­niam orui su­de­gi­na­ma dau­giau ka­lo­ri­jų, nes rei­kia šil­dy­ti kū­ną. Lau­ke ga­li­ma ir su šei­ma pa­ju­dė­ti. Tik rei­kia pa­si­rink­ti, kur ma­žes­nis oro už­terš­tu­mas. Lau­ke stip­ri­na­me imu­ni­nę sis­te­mą, sau­lė duo­da mums vi­ta­mi­ną D, vė­jas grū­di­na kū­ną.

– Ko­kie žmo­nės Jus kaip tre­ne­rį for­ma­vo ir kas mo­ko da­bar?

– Prieš ket­ve­rius me­tus su­si­pa­ži­nau su svei­kos gy­ven­se­nos tre­ne­riais Ig­nu Ba­kė­ju­mi ir Ala­nu Dze­ra­no­vu. Klau­siau jų se­mi­na­rų, da­ly­vau­da­vau sto­vyk­lo­se. Džiau­giuo­si, kad abu bu­vo at­vy­kę į Aly­tų, skai­tė pa­skai­tas bei pra­ve­dė tre­ni­ruo­tes mū­sų jau­ni­mui.

Šiais lai­kais tre­ne­rį dau­gu­ma lai­ko vi­sa­ži­niu. Jis ir die­to­lo­gas, ir ki­ne­zi­te­ra­peu­tas, ir psi­cho­lo­gas. Taip, šios ži­nios rei­ka­lin­gos. Bet ma­no dar­bas stip­rin­ti rau­me­nis, la­vin­ti ju­de­sius, lanks­tu­mą, di­din­ti ju­de­sio am­pli­tu­dę, to­dėl aš sten­giuo­si dirb­ti ko­man­do­je.

Pro­ble­ma su virš­svo­riu, trūks­ta ener­gi­jos – siun­čiu pas pui­kią šios sri­ties ži­no­vę To­mą Gal­ubaus­kie­nę. Pi­la­te­so pra­ti­mų ir te­ori­jos mo­kau­si pas bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­rę Kris­ti­ną Zai­čen­ko­vie­nę. Tai­syk­lin­gos kū­no lai­ky­se­nos ir rau­me­nų dis­ba­lan­so pro­ble­mas pa­de­da spręs­ti spor­to me­di­ci­nos gy­dy­to­jas Kęs­tu­tis Lin­kus.

– Ko­kius ma­to­te sa­vo pra­smin­gos veik­los re­zul­ta­tus?

– Jei bū­čiau po­li­ti­kas sa­ky­čiau, kad svei­ka­tin­da­mas tau­tą ma­ži­nu iš­lai­das me­di­ci­nos sri­čiai, bet ma­ne grei­tai su­do­ro­tų far­ma­ci­nin­kai. Gai­la tų žmo­nių, ku­rie nu­ga­ros skaus­mus mal­ši­na te­pa­liu­kais, o ne­gy­do skaus­mo prie­žas­ties. Ko­kia ma­no veik­los pras­mė? Anks­čiau gal­vo­da­vau, kad, jei ma­no dė­ka nors vie­nas jau­nuo­lis at­si­sa­kys ža­lin­gų įpro­čių (tai lie­čia ir sė­dė­ji­mą prie kom­piu­te­rio, te­le­fo­no), pa­mils spor­tą, bū­siu daug nu­vei­kęs. Da­bar po­žiū­ris kei­čia­si, į sa­lę jau at­ei­na pa­ju­dė­ti ir šei­mos, at­si­ve­da vai­kus. Ma­nau, jiems spor­tuo­jan­tys tė­vai pui­kus pa­vyz­dys. Mū­sų ben­druo­me­nė yra di­de­lė ir vis pri­si­jun­gia nau­jų žmo­nių. Kiek­vie­nas jų, sa­vo pa­vyz­džiu pri­trau­kia ir drau­gus, pa­žįs­ta­mus, ska­ti­na juos pa­ju­dė­ti. Tai ir yra veik­los pras­mė bei re­zul­ta­tas.

– Ką Jū­sų kup­ri­nė­je vi­sa­da ras­tu­me?

– Anks­čiau ten bū­da­vo vi­sa spor­ti­nė ap­ran­ga, da­bar li­ko tik ger­tu­vė ir po­ra ba­na­nų ar obuo­lių.

– Esa­te ke­tu­rių vai­kų tė­tis ir vie­no anū­ko se­ne­lis. Už­krė­tė­te juos aist­ra ju­dė­ti?

– Taip, vi­sus už­kre­čiu. Spor­tas – kaip ir li­gos, vai­kai vis per­ser­ga, to­dėl vėl ieš­kau nau­jo spor­to vi­ru­so, ku­riam dar ne­įga­vo imu­ni­te­to. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad ge­riau­sias spor­to vi­ru­sas yra pa­vyz­dys, nes, jei aš vai­kams liep­čiau tai da­ry­ti, o pats sto­vė­čiau, jų mo­ty­va­ci­ja grei­tai iš­sek­tų. Kai dar pri­si­jun­gia duk­ry­tė, o ant pe­čių ma­no anū­kas, ta­da tik­rai ži­nai, kad pa­si­rin­kau ge­rą ke­lią.

– Iš mū­sų po­kal­bio su­pra­tau, kad Jums tre­ne­rio dar­bas pa­tin­ka – ir ne­at­ly­gi­na­mai kar­tais dir­ba­te, ir pi­ni­gų už­ten­ka. Kaip pa­vyks­ta ne­de­juo­ti ir ne­si­skųs­ti?

– Yra te­kę ir „į mi­nu­są“ dirb­ti, bet vi­sa­da ša­lia bu­vo žmo­nės, ku­rie pa­lai­kė ir ti­kė­jo ma­ni­mi. De­juo­ti nė­ra ko ir ka­da. Dar­bo daug, rei­kia ruoš­tis tre­ni­ruo­tėms, skai­ty­ti, do­mė­tis, daž­nai vyk­ti į se­mi­na­rus. Jei ne tre­ne­rio dar­bas, tik­rai ir pats ne­spor­tuo­čiau še­šis kar­tus per sa­vai­tę.

– Ar nė­ra ki­lę min­čių pa­kil­ti kaž­kur už van­de­nų?

– Už jū­rų pats jau bu­vau. Te­ko pa­dir­bė­ti Ita­li­jos pa­plū­di­my­je, te­ko ten ir tre­ni­ruo­tes ves­ti, bet tik­rai ne­ga­lė­čiau pa­lik­ti il­gam šei­mos, na­mų. Tai pat jau­čiuo­si at­sa­kin­gas ir prieš daug žmo­nių, ku­rie lan­ko ma­no tre­ni­ruo­tes. Ži­nau, aly­tiš­kiai, tik­rai ras­tų kur ju­dė­ti, ta­čiau ne­no­riu, kad per me­tus lai­ko su­si­kū­ru­si mū­sų nuo­sta­bi ben­druo­me­nė iš­ir­tų.

– Aly­tus yra pel­nęs spor­tiš­kiau­sio mies­to var­dą. Kaip ma­no­te, ar pel­ny­tai?

– Jei tau pa­tin­ka fi­zi­nis ak­ty­vu­mas, jei tuo gy­ve­ni, ta­da pra­de­di ap­lin­kui pa­ste­bė­ti ben­dra­min­čius. Pa­ma­tai, kiek Aly­tu­je yra ne­for­ma­lių gru­pe­lių, ku­rios or­ga­ni­zuo­ja žy­gius, bė­gi­mus, mau­dy­nes le­di­nia­me van­de­ny­je, o kiek vai­kams skirtų spor­ti­nių ren­gi­nių. Ir dau­gu­ma tai da­ro sa­va­no­riš­kai, tik iš idė­jos.

Ma­nau, prie spor­tiš­kiau­sio mies­to var­do pri­si­dė­jo ir mies­te įkur­tos spor­to aikš­te­lės.