Kle­bo­no ke­tur­ko­jė au­gin­ti­nė at­si­ra­do, ta­čiau veis­li­nių šu­nų au­gin­to­jai Mi­ros­la­vo apy­lin­kė­se ne­ri­mau­ja

Pa­ka­bins dar vie­ną vaiz­do ka­me­rą

Iš­di­dus, stip­rus, at­kak­lus, ver­žlus – taip api­bū­di­na­mas Ry­tų Eu­ro­pos avi­ga­nis, pa­pras­tai au­gin­to­jų va­di­na­mas Ry­tų Eu­ro­pos vil­ku. Lie­tu­vo­je tai spar­čiai po­pu­lia­rė­jan­ti šu­nų veis­lė, ku­rios is­to­ri­ja dar tik ar­tė­ja prie pir­mo­jo šimt­me­čio. Jau ant­ras toks šuo bė­gio­ja po sa­vo šei­mi­nin­ko – ku­ni­go, pa­sto­ra­ci­nės te­olo­gi­jos dak­ta­ro, Mi­ros­la­vo Švč.Tre­jy­bės baž­ny­čios kle­bo­no M.Dov­dos gy­ve­na­mą­sias val­das. Tie­sa, pir­muo­ju, jau bran­daus am­žiaus ke­tur­ko­ju daž­niau rū­pi­no­si dva­si­nin­ko jau a.a. tė­vu­kas, sa­vo gy­ve­ni­mo sau­lė­te­ky­je at­vy­kęs, kaip pats yra sa­kęs, ūky­je pa­gel­bė­ti daž­nai į stu­di­jas Len­ki­jo­je iš­vyks­tan­čiam sū­nui.

Kle­bo­nas ir an­trą au­gin­ti­nį pa­si­rin­ko tos pa­čios veis­lės. Nors va­di­na­mie­ji Ry­tų Eu­ro­pos vil­kai pui­kiai tin­ka te­ri­to­ri­jos ap­sau­gai, jie lin­kę daug ben­drau­ti su žmo­nė­mis. To­kia so­cia­li, ne­ag­re­sy­vi bu­vo ir dar la­bai jau­na ku­ni­go Mi­ros­la­vo au­gin­ti­nė He­la.

Ta­čiau ket­vir­ta­die­nį, lie­pos 15-ąją, kaip įpras­ta va­ka­re su­si­ruo­šęs pa­ve­džio­ti šu­nį, dva­si­nin­kas jo pa­si­ge­do. Nei lau­ke, nei na­muo­se sa­vo au­gin­ti­nės jis ne­ra­do. Ne­ri­mą kė­lė tai, jog ne­si­ma­tė ir įpras­to­je vie­to­je te­ra­so­je lai­ko­mo pa­va­dė­lio bei pet­ne­šų.

Ku­ni­gas su ko­le­ga iš­ėjo į mies­te­lį, klau­si­nė­jo žmo­nių. Ga­lop apie įta­ria­mą va­gys­tę pra­ne­šė po­li­ci­jos pa­rei­gū­nams. Po šuns pa­ieš­kų pra­ėjus dviem va­lan­doms ir kle­bo­nui grį­žus į kle­bo­ni­ją, pa­si­gir­do He­los lo­ji­mas – ją kle­bo­nas ra­do pa­ra­pi­jos „Ca­ri­to“ pa­tal­po­je.

Ieš­ko­ti au­gin­ti­nės šei­mi­nin­kas, kaip pats pa­sa­ko­jo, iš­sku­bė­jo net kle­bo­ni­jos ne­už­ra­ki­nęs, o kai ne­ra­dęs ke­tur­ko­jės grį­žo na­mo iš to­li iš­gir­do jos bal­są. He­la, pa­sak kle­bo­no, nie­ka­da ten nė­ra bu­vu­si. Juo la­biau pa­tal­pos du­rys bu­vo už­da­ry­tos, tai­gi pats šuo ne­ga­lė­jo įei­ti ir pas­kui sa­ve už­si­da­ry­ti. Pa­tal­po­je bu­vo ir pa­va­dė­lis, o ša­lia te­ra­sos kle­bo­nas ra­do ir šuns ve­džio­ji­mo pet­ne­šas.

M.Dov­da tei­gia no­rin­tis ti­kė­ti, kad tai – tik ne­vy­kęs vai­kų pokš­tas, ta­čiau vil­kė ne­ste­ri­li­zuo­ta, tad ga­li­ma įtar­ti ir va­gys­tės at­ve­jį, nes šuo veis­li­nis ir bran­gus. Mi­ros­la­vo baž­ny­čios kle­bo­nas svars­to, kad teks im­tis pre­ven­ci­jos prie­mo­nių ir įreng­ti dar vie­ną vaiz­do ka­me­rą, nes kaip tik te­ra­so­je, kur šuo gu­lė­jo, jos ir ne­bu­vo.

Vis­kas bai­gė­si lai­min­gai, tad Mi­ros­la­vo baž­ny­čios kle­bo­nas, Vil­ka­viš­kio vys­ku­pi­jos tri­bu­no­lo vi­ce­ofi­cio­las M.Dov­da pa­reiš­ki­mo pa­rei­gū­nams ne­ra­šė.

Ieš­ko­da­mi ke­le­tą kar­tų gir­dė­jo šuns stau­gi­mą

Pa­skli­dus ži­niai, kad Mi­ros­la­vo apy­lin­kė­se kiek anks­čiau pa­si­ges­ta net dvie­jų veis­li­nių šu­nų, pa­ra­pi­jie­čiai ėmė ne­ri­mau­ti, kad tai tik­rai ne pokš­tas, o kaž­kie­no rim­tas ke­ti­ni­mas pa­si­sa­vin­ti re­tes­nės veis­lės ke­tur­ko­jus. Sa­vait­ga­lį su­si­sie­kė­me su ti­kin­čių­jų ger­bia­mu kle­bo­nu pa­si­tei­rau­ti, ar vis­kas ge­rai jo au­gin­ti­nei. Dar pa­si­do­mė­jo­me, ar esa­me tei­sūs sa­ky­da­mi, kad ir ant­ra­sis kle­bo­no šuo yra to­kios pa­čios veis­lės?

„Taip, tai yra Ry­tų Eu­ro­pos vil­kė, tik jau ki­ta, nes pir­masis šios veislės šuo mi­rė dėl li­gų ir se­nat­vės. He­la yra ki­taip auk­lė­ja­ma, tad su vi­sais drau­giš­ka. Teks ki­taip ją da­bar mo­ky­ti, kad drau­giš­ka bū­tų tik man esant ša­lia. Au­gin­ti­nės din­gi­mą lai­kau ne­vy­ku­siu pokš­tu, nes pa­im­ta ir pri­glaus­ta bu­vo kaž­kur ne­to­lie­se. Ieš­ko­da­mi ke­le­tą kar­tų gir­dė­jo­me jos stau­gi­mą, nes He­la tu­ri to­kią sa­vy­bę, kad, jei už­da­ry­ta ar pri­riš­ta, bai­siai gar­siai ver­kia, stau­gia. Ka­da pra­dė­jo­me ieš­ko­ti, o iš­ėjus iš na­mų pa­li­kau juos ne­už­ra­kin­tus, He­lą kaž­kas at­ve­dė, nes vaiz­do ka­me­ro­je ma­to­si, kaip ji įei­na. Du­rų vaiz­do ne­si­ma­to, ne­aiš­ku kas jas ati­da­rė. Gir­dė­da­mas at­ve­jų, kad pa­vog­ti šu­nys Me­te­liuo­se ir dar ki­tur, tik­rai iš­si­gan­dau ir pra­ne­šiau po­li­ci­jai. Ma­nau, kad tai bu­vo kaž­kie­no ne­vy­kęs pokš­tas ar­ba ne­pa­gal­vo­tas no­ras su He­la pa­žais­ti“, – sa­ko M.Dov­da. Jis pa­ste­bi, kad po din­gi­mo au­gin­ti­nė pa­si­da­re ki­to­kia, pra­dė­jo dau­giau lo­ti ir ap­lo­ja kiek­vie­ną, jei tik nė­ra ša­lia šei­mi­nin­ko, gal­būt dėl pa­tir­to stre­so pa­si­kei­tė šuns el­ge­sys.

Po Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo pir­ma­sis Ry­tų Europos avi­ga­nių veis­lės ke­tur­ko­jis mū­sų ša­ly­je už­re­gist­ruo­tas 2004 me­tais, o po me­tų re­gist­ruo­ta ir pir­mo­ji va­da. Tai pa­kan­ka­mai re­ta veis­lė. Šiuo me­tu Lie­tu­vos šu­nų veis­lių kny­go­je re­gist­ruo­ta per 450 šios šu­nų veis­lės at­sto­vų.

Veis­lės is­to­ri­jos pra­džia apy­tiks­liai lai­ko­mi 1940 me­tai. 1924 – 1936 m. iš Vo­kie­ti­jos į tuo­me­tę Ta­ry­bų są­jun­gą bu­vo at­vež­ta ke­lios ne­di­de­lės gru­pės skir­tin­gų ti­pų ir sa­vy­bių vo­kie­čių avi­ga­nių. To­li­mes­nis šių šu­nų vei­si­mas bu­vo skir­tas nau­jos veis­lės kū­ri­mui – veis­lės, ge­ban­čios dirb­ti ka­ri­nė­je tar­ny­bo­je, sie­nos ap­sau­go­je, po­li­ci­jo­je įvai­rio­sio­mis gam­tos ir kli­ma­to są­ly­go­mis. To­dėl ne­už­te­ko at­vež­ti­nius vo­kie­čių avi­ga­nius kryž­min­ti tar­pu­sa­vy­je, tam bu­vo pa­si­telk­ti vie­ti­niai šu­nys, tu­rin­tys pa­gei­dau­ja­mų sa­vy­bių. Pir­ma­sis Ry­tų Eu­ro­pos avi­ga­nių veis­lės stan­dar­tas pa­reng­tas ir pa­tvir­tin­tas Ta­ry­bų są­jun­go­je 1955 me­tais. DNR ty­ri­mai ro­do, kad Ry­tų Eu­ro­pos avi­ga­nis tu­ri Ry­tų Si­bi­ro lai­kos krau­jo.

Ry­tų Eu­ro­pos avi­ga­nis yra di­des­nis už vo­kie­čių avi­ga­nį. Jų ūgis ties ke­te­ra – 66-71 cm, pa­te­lių – 58-66 cm. Kai­lis trum­pas, tan­kus, su pa­vil­ne. Tvir­tų kau­lų, rau­me­nin­go su­dė­ji­mo. Ga­li bū­ti juo­dos ir ru­dos, juo­dos, rau­do­nai-ru­dos spal­vos. Re­tes­nės spal­vos bū­tų mels­vas at­spal­vis (ant nu­ga­ros ar vi­so kū­no), si­dab­ro, vi­siš­kai bal­ta.

Gal­va pa­na­ši į vil­ko, pro­por­cin­ga kū­nui. Kak­las pa­kan­ka­mai il­gas. Pui­kiai iš­si­vys­tęs apa­ti­nis žan­di­kau­lis, ga­li stip­riai kąs­ti. Akys ova­lios, tam­sios, ar­ti vie­na ki­tos, vi­du­ti­nio dy­džio. Akių vo­kai ryš­kūs. Ga­li­mos akių spal­vos – gin­ta­ro, ru­da ir švie­siai ru­da. Nu­ga­ra tvir­ta, pla­ti ir il­ga. Ko­jos tvir­tos ir tie­sios.