Jaunoji architektė Austėja Jurčiukonytė:  „Noriu, kad Alytaus vardas suskambėtų”

– Kaip ki­lo idė­ja da­ly­vau­ti „Iš­ma­nio­jo mies­to V“ kon­kur­se?

– Vi­sų pir­ma, rin­kau­si, ką ga­lė­čiau pa­da­ry­ti bai­gia­ma­jam ba­ka­lau­ro dar­bui. Kai nu­spren­džiau pro­jek­tuo­ti gim­ta­ja­me Aly­tu­je esan­tį Dai­nų slė­nį, at­vy­kau į  sa­vi­val­dy­bę su­si­tik­ti su vy­riau­siuo­ju mies­to ar­chi­tek­tu Min­dau­gu Ma­ta­žins­ku. Tam, kad ga­lė­čiau reng­ti sa­vo dar­bą, tu­rė­jau gau­ti dau­giau in­for­ma­ci­jos apie Dai­nų slė­nio te­ri­to­ri­ją, taip pat bu­vo rei­ka­lin­ga to­po­gra­fija, ki­ti do­ku­men­tai. Tuo­met ar­chi­tek­tas M.Ma­ta­žins­kas už­si­mi­nė apie STRUC­TUM or­ga­ni­zuo­ja­mą kon­kur­są, ku­ria­me sa­vi­val­dy­bė da­ly­vau­ja bū­tent su ap­leis­ta Dai­nų slė­nio te­ri­to­ri­ja. Nu­spren­džiau ir aš iš­ban­dy­ti sa­vo jė­gas var­žy­da­ma­si su Lie­tu­vos jau­nai­siais ar­chi­tek­tais. La­bai no­rė­jau, kad Aly­taus var­das su­skam­bė­tų, to­dėl man bu­vo di­džiu­lė gar­bė at­sto­vau­ti sa­vo gim­ta­jam mies­tui. Džiau­giuo­si už­ėmu­si trečią vie­tą. Taip pat sma­gu, kad pa­svei­kin­ti at­vy­ko ir Aly­taus mies­to va­do­vai, ku­rie ne­gai­lė­jo gra­žių žo­džių.

– Iš vi­sų te­ri­to­ri­jų, esan­čių Aly­tu­je, pa­si­rin­kai Dai­nų slė­nį. Ko­dėl?

– Su­gal­vo­ti, ku­rią mies­to te­ri­to­ri­ją pa­si­rink­ti, ne­bu­vo su­dė­tin­ga. Ma­no nuo­mo­ne, Dai­nų slė­nis il­gą lai­ką ne­tu­ri sa­vo iden­ti­te­to, to­dėl ma­ne pa­ska­ti­no no­ras su­tvar­ky­ti ap­leis­tą, pui­kų su­si­sie­ki­mą tu­rin­čią te­ri­to­ri­ją šian­die­nos mies­to po­rei­kiams. No­riu, kad Dai­nų slė­nis tap­tų dau­gia­funk­ce, kiek­vie­ną die­ną vei­kian­čia te­ri­to­ri­ja ir bū­tų pri­tai­ky­tas įvai­rioms am­žiaus gru­pėms.

– Kaip se­kė­si pro­jek­to idė­ją pri­sta­ty­ti mies­to sa­vi­val­dy­bei?

– Su­si­ti­ki­mo me­tu pri­sta­tė­me sa­vo pro­jek­tus, jų įgy­ven­di­ni­mo ga­li­my­bes, eta­pus Aly­taus mies­to va­do­vams. Taip pat iš­klau­sė­me ir ki­tų „Iš­ma­nio­jo mies­to V“ ko­man­dų pri­sta­ty­mus. Dis­ku­si­jos me­tu svars­tė­me, kas ga­lė­tų bū­ti su­pro­jek­tuo­tų pa­sta­tų lan­ky­to­jai, kaip pri­trauk­ti jau­nus žmo­nes grįž­ti į Aly­tų. Ma­nau, tu­ri­me gy­ven­to­jams su­teik­ti tai, ką duo­da did­mies­čiai: dar­bo vie­tas, mo­der­nius, iš­ma­nius ar­chi­tek­tū­ri­nius spren­di­mus, su­kur­ti trau­kos cen­trus, ku­rie ska­tin­tų žmo­nes kur­tis ir gy­ven­ti Aly­tu­je. Juk ge­riau­si spren­di­mai te­ri­to­ri­jų įpras­mi­ni­mui bus pri­im­ti tik ban­dy­mų ir ana­li­zės ke­liu, tuo­met ir ga­lė­si­me pa­siek­ti ge­riau­sių re­zul­ta­tų.

– Pa­pa­sa­kok, koks bu­vo Ta­vo ke­lias ar­chi­tek­tū­ros link.

– Jau mo­kyk­lo­je ži­no­jau, kad no­riu bū­ti ar­chi­tek­tė, to­dėl kryp­tin­gai to sie­kiau. Lan­kiau Aly­taus dai­lės mo­kyk­lą, už­si­ė­mi­mus Aly­taus jau­ni­mo cen­tre. Taip pat 11-oje kla­sė­je mo­kiau­si Jau­no­jo ar­chi­tek­to mo­kyk­lo­je Vil­niu­je. Į ją tek­da­vo va­ži­nė­ti sa­vait­ga­liais ir ruoš­tis sto­ja­mie­siems eg­za­mi­nams į ar­chi­tek­tū­ros stu­di­jas Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je, ku­rio­je sėk­min­gai pa­vy­ko gau­ti vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mas ba­ka­lau­ro stu­di­jas. Jas bai­gu­si už­pil­džiau sto­ji­mo pa­raiš­ką į ma­gist­ro stu­di­jas Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­te, ku­ria­me dėl ge­rų įver­ti­ni­mų vėl ga­vau ga­li­my­bę mo­ky­tis vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mo­je vie­to­je. Ei­da­ma šiuo ke­liu ran­du nau­jų idė­jų, pa­pil­dau ži­nių ba­ga­žą, ple­čiu pa­sau­lė­žiū­rą ir sam­pra­tą apie ar­chi­tek­tū­rą.

– Kaip ma­nai, ar Lie­tu­vo­je yra pa­kan­ka­mai sa­vi­re­a­li­za­ci­jos ga­li­my­bių ar­chi­tek­tams?

– Ma­no nuo­mo­ne, ar­chi­tek­tū­ra Lie­tu­vo­je yra ne­drą­si ir ap­ri­bo­ta už­sa­ko­vų, men­ko biu­dže­to. Ta­čiau ga­li­my­bių sa­vi­re­a­li­za­ci­jai yra – tu­ri­me pui­kių pa­vyz­džių, kad ei­na­me tei­sin­gu ke­liu. Juk se­niau brė­ži­niai bū­da­vo brai­žo­mi ran­ko­mis, vė­liau pra­dė­jo­me dirb­ti kom­piu­te­riais, o da­bar at­si­ra­do ir 3D pro­jek­ta­vi­mas, BIM mo­de­lia­vi­mas. Net­gi tu­ri­me ga­li­my­bę su vir­tu­a­lios re­a­ly­bės aki­niais vaikš­čio­ti po dar ne­įreng­tą pa­sta­tą, taip jaus­ti erd­ves, o ne tik žiū­rė­ti į brė­ži­nius. Džiu­gu, kad bė­gant lai­kui for­muo­ja­si ir ki­to­kia žmo­nių sam­pra­ta apie ar­chi­tek­tū­rą Lie­tu­vo­je: pa­sta­tas tu­ri bū­ti ne tik eko­no­miš­kas, bet ir ko­ky­biš­kas, daž­nai no­ri­ma mo­der­nių spren­di­mų ir ge­ros ar­chi­tek­tū­ri­nės vi­zi­jos.

– Ar sa­vo at­ei­tį sie­ji su Aly­tu­mi?

– Šiuo gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­piu sa­vo at­ei­tį sie­ju su Vil­niu­mi, ta­čiau ne­aiš­ku, ko­kia lin­kme ke­liai pa­si­suks vė­liau. Aly­tus ma­ne ža­vi sa­vo ra­my­be, gam­ta, pa­pras­tu su­si­sie­ki­mu. Tik­rai ge­ra grįž­ti, bet ne­ži­nau, ar vi­sam lai­kui.

– Ar pro­fe­si­nė­je sri­ty­je tu­ri au­to­ri­te­tų, į ku­riuos sa­vo dar­bais no­rė­tum ly­giuo­tis?

– Taip, ar­chi­tek­tė Za­za Ha­hid.

– Kas ta­ve įkve­pia kur­ti?

– Ge­ros emo­ci­jos – ne­ga­liu pro­jek­tuo­ti, kai nė­ra nuo­tai­kos. Ke­lio­nės, nes tu­riu ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti tik­rai ge­rų ar­chi­tek­tū­ri­nių kū­ri­nių, ku­rie įkve­pia. Tei­gia­ma ap­lin­ki­nių nuo­mo­nė apie ma­no pro­jek­tus – vi­sa­da ma­lo­nu bū­ti įver­tin­tai. Stu­di­jų me­tu įkve­pia dės­ty­to­jai, jų pa­sta­bos. Taip pat ki­tų ar­chi­tek­tų pa­ta­ri­mai, pa­sta­bos.

– Ku­ris ar­chi­tek­tū­ri­nis kū­ri­nys Lie­tu­vo­je Tau pa­tin­ka la­biau­siai?

– Jų yra ne vie­nas. Vil­niaus uni­ver­si­te­to bi­lio­te­ka – Moks­li­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos ir in­for­ma­ci­jos cen­tras, „Gre­en Hall“ ir „Swed­bank“ pa­sta­tai, sta­to­mas U219 Ver­slo cen­tras.

– Sva­jo­nių pa­sta­tas, ku­rį no­rė­tum su­pro­jek­tuo­ti?

– Statinio funk­ci­ja nė­ra svar­bi, ta­čiau no­rė­čiau su­pro­jek­tuo­ti pa­sta­tą, ku­ris kal­bė­tų ma­no var­du, ir žmo­nės dėl vie­no­kių ar ki­to­kių ma­no su­kur­to pa­sta­to ypa­ty­bių juo ža­vė­tų­si. No­rė­čiau, kad pa­sta­to ar­chi­tek­tū­ra įkvėp­tų žmo­nes do­mė­tis, kas yra au­to­rius. Nes tu­ri­me ži­no­mų ar­chi­tek­tų, ku­riais ža­vi­mės dėl jų uni­ka­lių kū­ry­bos vai­sių. To­kia ar­chi­tek­te no­rė­čiau bū­ti ir aš.

* * *

Dai­nų slė­nio pro­jek­tas ne­li­ko ne­pa­ste­bė­tas ir Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės me­ro Ne­ri­jaus Ce­siu­lio. STRUC­TUM jau­nų­jų ar­chi­tek­tų ap­do­va­no­ji­muo­se me­ras tei­gė, jog Aus­tė­jos idė­ja – kos­mi­nė.

Pa­klaus­tas, ar šis pro­jek­tas pla­nuo­ja­mas įgy­ven­din­ti, N.Ce­siu­lis at­sa­kė: „Aus­tė­jos idė­ja la­bai gra­ži ir mes ją ver­ti­na­me. Ta­čiau gro­žis, idė­ja yra vie­na, o ją įgy­ven­din­ti – ki­ta, mat tam rei­kia ga­li­my­bių. Vi­sa tai įgy­ven­din­ti šim­tu pro­cen­tų bū­tų su­dė­tin­ga, nes idė­ja – ne iš pi­giau­sių. Pa­si­kar­to­siu, ką sa­kiau ap­do­va­no­ji­mų me­tu, – idė­ja kos­mi­nė, bet klau­si­mas, ar mes ją su­ge­bė­si­me įgy­ven­din­ti. Vie­naip ar ki­taip, Dai­nų slė­niui tu­ri­me pla­nų. No­ri­me ne­di­de­lia­me jo skly­pe ma­ty­ti res­to­ra­ną su ma­žu vieš­bu­čiu. Šis pro­jek­tas tik­rai ne­truk­dy­tų Aus­tė­jos idė­jos įgy­ven­di­ni­mui, net gra­žiai pa­pil­dy­tų vie­na ki­tą.“

Me­ras pa­brė­žė, kad tiek mies­to val­džia, tiek Aus­tė­ja tu­ri vie­ną tiks­lą – įveik­lin­ti Dai­nų slė­nį, kad ja­me nuo­lat lan­ky­tų­si žmo­nės ir ge­rai leis­tų lai­ką, kad tai ne­bū­tų erd­vė, skir­ta tik mies­to die­nų ar ki­tiems ren­gi­niams.

* * *

Dainų slėnio projekto tikslas – išsaugoti aukštos kokybės žaliąsias zonas, pritaikyti apleistą teritoriją šiandieniams Alytaus miesto gyventojų poreikiams, suteikti apleistai teritorijai vertę.

Remiantis istorine Dainų slėnio koncepcija, bandoma išsaugoti pagrindinė teritorijos paskirtis – renginių ir koncertų organizavimas.

Rekreacinis kompleksas susideda iš trijų pastatų: Kultūros centro – jame projektuota didžioji salė, konferencijų blokas bei restoranas; Jaunimo veiklos centro, kurį sudaro vidinis kiemas su amfiteatru, bei klasės, skirtos renginių repeticijoms; taip pat Sveikatingumo ir laisvalaikio centras, kuriame yra baseinas, pirčių zonos, sporto salės.