Dar­bą be­bai­gian­tis me­ras Vy­tau­tas Gri­ga­ra­vi­čius: „Esu prieš juo­dą­sias tech­no­lo­gi­jas ir ma­no są­ži­nė ra­mi” (181)

Lau­ra BA­LIU­KO­NIE­NĖ
Vytautas Grigaravičius.
Vytautas Grigaravičius: „Naujai išrinktai val­džiai linkiu są­ži­nin­gai vyk­dy­ti sa­vo funk­ci­jas, at­sto­vau­ti mies­to ir jo gy­ven­to­jų in­te­re­sams, gerb­ti, su­pras­ti vie­nam ki­tą ir steng­tis su­si­kal­bė­ti.“   Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Ket­ve­ri be­si­bai­gian­tys me­ra­vi­mo me­tai – nau­jo vė­jo Aly­taus mies­to gy­ve­ni­me, ket­ve­ri me­tai – pa­sto­vu­mo ir už­tik­rin­tu­mo sto­ko­jan­čio­je po­li­ti­ko­je, ket­ve­ri me­tai – ne­ti­kė­tu­mų, džiaugs­mų, rū­pes­čių, nau­jų pa­žin­čių, pa­tir­čių, ket­ve­ri me­tai – iš­brauk­ti iš as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo. Taip be­si­bai­gian­tį dar vie­ną gy­ve­ni­mo eta­pą api­bū­di­na vie­ną ka­den­ci­ją Aly­taus mies­tui va­do­va­vęs Vy­tau­tas Gri­ga­ra­vi­čius. Kaip jis pats ver­ti­na sa­vo nu­veik­tus dar­bus? Ką veiks pas­ku­ti­nį kar­tą už­vė­ręs sa­vo kaip Aly­taus mies­to me­ro ka­bi­ne­to du­ris? Kaip jis ver­ti­na nau­ją iš­rink­tą val­džią ir kas, jo ma­ny­mu, Aly­taus lauks at­ei­nan­čius ket­ve­rius me­tus?

Ket­ve­rius me­tus sto­vė­jo­te prie Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės val­džios vai­ro. Kaip ver­ti­na­te šį lai­ko­tar­pį mies­to ir sa­vo as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo at­žvil­giu?

Ver­ti­nu ge­rai. Ma­nau, kad sa­vo mi­si­ją įvyk­džiau, sten­giau­si gar­bin­gai at­sto­vau­ti me­ro ins­ti­tu­ci­jai, nors te­gul tai ver­ti­na ki­ti. Ta­čiau sten­giau­si iš šir­dies. Šias pa­rei­gas pa­lie­ku ra­mia są­ži­ne ir su pa­si­di­džia­vi­mu, kad kaž­ką nu­vei­kė­me mies­to la­bui. Per vi­są ka­den­ci­ją pa­vy­ko iš­veng­ti di­de­lių skan­da­lų, ku­rie ly­dė­da­vo ki­tas ka­den­ci­jas. Ma­nau, kad Aly­tus kaip tik gar­sė­jo įvai­rio­mis ino­va­ci­jo­mis, taip pat kaip mies­tas, ben­drau­jan­tis su ki­tų vals­ty­bių mies­tais part­ne­riais, da­ly­vau­jan­tis įvai­riuo­se pro­jek­tuo­se, ieš­kan­tis ir įgy­ven­di­nan­tis ino­va­ci­jas, mies­tas, ku­ris su­ge­ba įsi­klau­sy­ti į dau­gu­mos gy­ven­to­jų įvai­rias nuo­mo­nes.

As­me­ni­nio gy­ve­ni­mo da­lis kiek ki­to­kia. Vaiz­džiai ta­riant, ket­ve­ri me­tai iš as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo bu­vo iš­brauk­ti. Pir­miau­sia bu­vo dar­bas, o tik ta­da tai, kas lik­da­vo nuo jo, – dė­me­sys šei­mai. Me­ro dar­bas yra ne­nor­muo­tas, tai ne tik biu­ro­kratinis lai­kas nuo 8 iki 17 va­lan­dos, ir me­ras va­žiuo­ja na­mo. Daž­nai va­ka­rais, sa­vait­ga­liais tek­da­vo da­ly­vau­ti įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, su­si­ti­ki­muo­se. Per šiuos ket­ve­rius me­tus nė kar­to ne­žve­jo­jau, o tą da­ry­ti man la­bai pa­tin­ka. Jei­gu lik­da­vo ko­kia lais­va va­lan­dė­lė, tai bran­gi­nau ją ir skir­da­vau šei­mai, anū­kams. Ne­be­no­rė­da­vau nie­kur va­žiuo­ti.

Ar ne­si­gai­li­te, kad sa­vo gy­ve­ni­me pa­da­rė­te po­sū­kį į po­li­ti­ką?

Ma­no gy­ve­ni­me tie­siog nė­ra to­kios sam­pra­tos gai­lė­tis ar ne­si­gai­lė­ti. Mąs­tau ki­to­kio­mis ka­te­go­ri­jo­mis. Jei­gu bu­vo pri­im­tas vie­noks ar ki­toks spren­di­mas, va­di­na­si, jis tu­ri bū­ti įvyk­dy­tas. Tik po to ga­li kon­sta­tuo­ti, kad tai bu­vo klai­da, ar­ba jos ne­bu­vo. Šiuo at­ve­ju, aš ne­ma­nau, kad tai bu­vo klai­da. Ma­no spren­di­mas bu­vo ge­rai ap­gal­vo­tas, nors ne kar­tą at­si­sa­kiau ei­ti į po­li­ti­ką, sa­kiau, kad tai – ne man. Ga­liau­siai su­ti­kau dirb­ti tik vie­ną ka­den­ci­ją ir tik­rai ne­no­riu sa­vo to­les­nio gy­ve­ni­mo sie­ti su po­li­ti­ka.

Nu­spren­dė­te ne tik ne­kan­di­da­tuo­ti ant­ra­jai ka­den­ci­jai į mies­to me­ro pos­tą, bet ir vi­sai trau­kia­tės iš po­li­ti­kos. Ar toks Jū­sų spren­di­mas yra su­si­jęs su vie­šo­je erd­vė­je kaž­ka­da iš­sa­ky­ta Jū­sų nuo­mo­ne, kad po­li­ti­ka yra pur­vi­nas da­ly­kas? Ar taip ma­no­te ir da­bar? Ko­dėl?

Taip, po­li­ti­ko­je – la­bai daug ne­igia­mų gri­ma­sų, ku­rios ne­da­ro gar­bės ir pa­čiai po­li­ti­kai. Apie įvai­rius po­li­ti­nius ju­dė­ji­mus, po­li­ti­nes par­ti­jas tu­riu sa­vo nuo­mo­nę jau se­niai. Tai nė­ra tik da­bar su­si­for­ma­vęs po­žiū­ris. Tu­rė­ti rei­ka­lų su įvai­raus ran­go po­li­ti­kais man te­ko dar tar­nau­jant po­li­ci­jo­je, dir­bant Aly­tu­je. Ma­čiau daug už­ku­li­si­nių da­ly­kų, kaip po­li­ti­kai vie­nas ki­tą plie­kia vie­šu­mo­je, o pas­kui prie vie­no sta­lo ge­ria ka­vą ir drau­giš­kai šne­ku­čiuo­ja­si. Tai man at­ro­do keis­ta, veid­mai­nia­vi­mas. Anuo­met su­si­dū­riau ir su tuo, kai vie­šai kal­ba­ma vie­na, o už­ku­li­siuo­se – vi­sai ką ki­ta. Aš esu žo­džio žmo­gus, esu pra­tęs gerb­ti sa­vo ir ki­to žmo­gaus žo­dį. Jei­gu yra pri­im­tas spren­di­mas, va­di­na­si, im­siuo­si vis­ko, kad jis bū­tų įgy­ven­din­tas.

Man ne­su­pran­ta­mi da­ly­kai, kai po nak­ties pa­si­kei­čia nuo­mo­nė ir el­gia­ma­si ki­taip. Po­li­ti­ko­je nė­ra jo­kio pa­sto­vu­mo, už­tik­rin­tu­mo. Su tuo te­ko su­si­dur­ti ir ma­no kaip me­ro ka­den­ci­jos me­tu. Aš 22 me­tus tar­na­vau po­li­ci­jo­je, esu ki­to­kių prin­ci­pų žmo­gus. Jei­gu dirb­ti, tai dirb­ti, ir ei­nu kaip tan­kas, nie­kur ne­si­dai­ry­da­mas. Ži­nau, kad ma­nęs ne­ap­vils tas, su ku­riuo su­si­ta­riau, ir mes pa­siek­si­me tiks­lą. O po­li­ti­ko­je jo ga­li ir ne­pa­siek­ti.

Pa­vyz­džiui, Aly­tu­je la­bai sun­kiai se­kė­si įgy­ven­din­ti sa­vi­val­dy­bės bokš­to laik­ro­džio at­nau­ji­ni­mo idė­ją, nors pa­ga­liau jis puo­šia mū­sų mies­tą. Ta­čiau li­ko ki­tų ne­įgy­ven­din­tų pro­jek­tų, ku­rie ne­su­lau­kė ta­ry­bos na­rių pri­ta­ri­mo. Tai ma­nęs ne­ža­vi ir yra vie­na prie­žas­čių, ko­dėl ne­no­riu sie­ti to­les­nio sa­vo gy­ve­ni­mo su po­li­ti­ka.

Kuo ma­žes­nė sa­vi­val­dy­bė, tuo po­li­ti­kos ma­žiau, o dau­giau įvai­rių ūki­nių klau­si­mų. Kai ku­rie po­li­ti­kai gal­vo­ja ki­taip, kad po­li­ti­ka yra me­nas bet ko­kia­me spren­di­ny­je, tad su to­kiais žmo­nė­mis man ne pa­ke­liui.

Ži­no­ma, po­li­ti­ko­je yra ir ge­rų bei gra­žių da­ly­kų. La­biau­siai pa­si­ge­siu me­rų su­va­žia­vi­mų, nes ten yra pui­kių, įdo­mių žmo­nių, su ku­riais ga­lė­jau pa­ben­drau­ti, pa­si­da­ly­ti pa­tir­ti­mi, pa­si­tar­ti.

Ko­kiais sa­vo nu­veik­tais dar­bais mies­to la­bui di­džiuo­ja­tės la­biau­siai?

Gal at­ro­dys ba­na­lu, bet di­džiuo­juo­si kiek­vie­nu dar­bu, ku­rį, ga­vus ta­ry­bos pa­lai­ky­mą, pa­vy­ko re­a­li­zuo­ti. Di­džiuo­juo­si vi­sais dar­bais, ku­rie pri­si­dė­jo prie mies­to įvaiz­džio, in­fra­struk­tū­ros ge­ri­ni­mo.

Gal­būt vie­nas di­džiau­sių ir su­dė­tin­giau­sių dar­bų bu­vo ši­lu­mos ūkio su­sig­rą­ži­ni­mas iš pri­va­taus ver­slo. Lai­mė­ji­mą la­biau­siai jun­ta mies­to gy­ven­to­jai.

Ko­kių dar­bų ne­su­spė­jo­te pa­baig­ti? Kas truk­dė?

Nau­ją iš­rink­tą bū­si­mą me­rą jau su­pa­žin­di­nau su mū­sų ka­den­ci­jos ne­baig­tais dar­bais. Vie­nas jų – Nau­jo­sios gat­vės re­konst­ruk­ci­jos už­bai­gi­mas. Šį pra­dė­tą pro­jek­tą ra­do­me at­ėję į sa­vi­val­dą dar 2015 me­tais, o mes jį tę­sė­me to­liau. Su­si­dū­rė­me ir su tam tik­rais iš­šū­kiais, ku­riuos jau teks spręs­ti nau­ja­jai val­džiai.

Jau pra­dė­jo­me dar­bus ir Ulo­nų, San­tai­kos gat­vių re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­to klau­si­mais. Tai ir­gi tę­sis ne vie­ną ka­den­ci­ją. Šis pro­jek­tas mies­tui yra stra­te­giš­kai svar­bus.

Šiuo me­tu vyks­ta dvie­jų įmo­nių at­ėji­mo į Aly­taus mies­tą pa­ren­gia­mie­ji dar­bai. Vie­na įmo­nė – iš Azi­jos pu­sės, ki­ta – lie­tu­viš­ko ka­pi­ta­lo. Aly­tu­je tu­rė­tų at­si­ras­ti dar ke­li šim­tai pa­pil­do­mų dar­bo vie­tų.

Ti­kiu, kad ne­nu­mirs ir ja­po­niš­ko so­do prie Aly­taus Dai­li­dės eže­rė­lio idė­ja. Tai tik­rai ga­li tap­ti reikš­min­gu tu­ris­tų ir mies­to sve­čių trau­kos ob­jek­tu.

La­bai no­rė­jau, kad bū­tų at­nau­jin­ta ir ma­žo­ji sa­vi­val­dy­bės po­sė­džių sa­lė, ku­rio­je pri­imi­nė­ja­me ir už­sie­nio de­le­ga­ci­jas. Ši sa­lė – so­viet­me­čio lai­kų re­lik­tas. Man bū­da­vo gė­da prieš už­sie­nie­čius, kai jie žiū­ri į lu­bas ir ma­to po jas iš­ve­džio­tus se­nus lai­dus ar ki­to­kius re­lik­tus, ku­rių ki­to­se ša­ly­se jau se­niai nė­ra. Jie į vi­sa tai žiū­ri su nuo­sta­ba ir, ži­no­ma, su­si­da­ro tam tik­rą po­žiū­rį į mū­sų sa­vi­val­dy­bę. Man la­bai gai­la, kad per ket­ve­rių me­tų lai­ko­tar­pį taip ir ne­su­ge­bė­jo­me tos sa­lės re­konst­ruo­ti ir pa­da­ry­ti šiuo­lai­kiš­kai. Tam bu­vo pa­ruoš­tas ir pro­jek­tas, de­ja, ne­su­lau­kė­me ta­ry­bos na­rių pri­ta­ri­mo. La­bai ti­kiuo­si, kad nau­jo­ji val­džia tai įgy­ven­dins.

Dau­gy­bė aly­tiš­kių da­bar ap­ta­ri­nė­ja nu­ei­nan­čios val­džios dar­bus ir ne iš vie­no ten­ka gir­dė­ti, kad iš Vy­tau­to G­ri­ga­ra­vi­čiaus kaip iš me­ro ti­kė­ta­si daug dau­giau. Pra­ėju­sia­me ta­ry­bos po­sė­dy­je daug kri­ti­kos su­lau­kė ir Jū­sų pri­sta­ty­ta me­ti­nė me­ro ir ta­ry­bos ata­skai­ta. Kaip ma­no­te, ko­dėl taip ver­ti­na­mi Jū­sų ka­den­ci­jos me­tu nu­veik­ti dar­bai? Ar ir pats iš sa­vęs kaip mies­to va­do­vo ti­kė­jo­tės dau­giau?

Me­ti­nę dar­bų ata­skai­tą kri­tiš­kai ver­ti­no opo­zi­ci­jos at­sto­vai, ku­rie vi­suo­met kri­ti­ka­vo dar­bus, ne­svar­bu, ar jie bu­vo ge­ri, ar blo­gi. Jie daž­nai kai­šio­da­vo pa­ga­lius į ra­tus. Ypač iš­si­skir­da­vo vie­nas ta­ry­bos na­rys, ku­ris nuo­lat ar­ba bal­suo­da­vo prieš, ar­ba su­si­lai­ky­da­vo. Ne­ži­nau, ar bu­vo bent vie­nas at­ve­jis, kad jis bal­suo­tų „už“.

Ži­no­ma, to­bu­lė­ji­mui ri­bų nė­ra ir ta ata­skai­ta ga­lė­tų bū­ti ir ki­to­kia. Ta­čiau rei­kė­tų pa­ste­bė­ti, kad ata­skai­ta – ne tik me­ro, bet ir ta­ry­bos na­rių. Tie, ku­rie jai ne­pri­ta­rė, iš es­mės su­kri­ti­ka­vo ir sa­vo dar­bą bei veik­lą. Tai ką to­kie ta­ry­bos na­riai iš vi­so vei­kė, kad ne­su­ge­bė­jo dirb­ti, jog ata­skai­ta jiems bū­tų bent jau pri­im­ti­na?

Jei­gu pa­a­na­li­zuo­tu­mė­te di­džiau­sių ata­skai­tos kri­ti­kų ko­mi­te­tų po­sė­džių lan­ko­mu­mą, da­ly­va­vi­mą pa­si­ta­ri­muo­se, tai pa­ma­ty­tu­mė­te, kad jie kaip ta­ry­bos na­riai ne­ga­li pa­si­gir­ti sa­vo as­me­ni­niais dar­bais.

O dėl gy­ven­to­jų nuo­mo­nės, tai pa­sa­ky­siu, kad me­ras nė­ra vi­sa­ga­lis. Vis dėl­to ta­ry­bo­je – 27 skir­tin­gi žmo­nės ir kiek­vie­no jų skir­tin­gi įsi­ti­ki­ni­mai, po­žiū­riai, mąs­ty­mas, men­ta­li­te­to ly­gis. Skir­tin­gai ma­to ir pro­ble­mas, to­dėl ir spren­di­mus pri­im­ti bū­na su­dė­tin­ga.

Kaip ma­no­te, kas nu­ti­ko, kad 2015 me­tais vy­ku­siuo­se sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se su­lau­kė­te di­džiu­lio aly­tiš­kių pa­lai­ky­mo – Jū­sų ves­tas ju­dė­ji­mas iš­ko­vo­jo ab­so­liu­čią dau­gu­mą ta­ry­bo­je, o pats me­ru bu­vo­te iš­rink­tas pir­ma­ja­me rin­ki­mų tu­re – o šiais me­tais rin­kė­jų pa­lai­ky­mas bu­vo žy­miai sil­pnes­nis?

Pri­si­me­nu, kai 2015 me­tais rin­ki­mai pa­si­bai­gė triuš­ki­na­ma ma­no per­ga­le, žur­na­lis­tė, ma­čiu­si ma­no vei­do iš­raiš­ką, klau­sė, ko­dėl ne­si­džiau­giu. At­sa­kiau jai, kad su­pran­tu, ko­kia at­sa­ko­my­bė lau­kia, nes už ma­ne bal­sa­vę žmo­nės tu­ri lū­kes­čių, ku­riuos įgy­ven­din­ti ne­bus leng­va. Ži­no­ma, aš sten­giau­si, kiek ga­lė­jau. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad ir pa­da­rė­me daug, ir jei­gu kas nors iš­sa­miau pa­a­na­li­zuo­tų, kiek ir ko­kių dar­bų at­li­ko bu­vu­sių ka­den­ci­jų val­dan­tie­ji, tai ne­abe­jo­ju, kad mū­sų ka­den­ci­jos dar­bas nu­sver­tų ki­tų ka­den­ci­jų pa­siek­tus re­zul­ta­tus. Tai tik ma­no nuo­mo­nė, ki­tam ga­li at­ro­dy­ti ki­taip.

Pa­ža­dų nie­kuo­met ne­da­li­nu. Dar prieš sa­vi­val­dos rin­ki­mus, kai kan­di­da­ta­vau į po­li­ti­ką, ma­nęs žmo­nės klaus­da­vo, ką pa­ža­dė­siu, kad jie bal­suo­tų už ma­ne. Tą­kart vi­siems sa­kiau, kad pa­ža­dų ne­da­li­nu.

Ne­slėp­siu, šių rin­ki­mų re­zul­ta­tai man bu­vo ne­ti­kė­ti. Ti­kė­jau­si, kad „Aly­taus pi­lie­čiai“ gaus ma­žiau bal­sų nei 2015 me­tų rin­ki­muo­se, ta­čiau ne­si­ti­kė­jau, jog bus tiek ma­žai. Su­pra­tau, kad ne pa­da­ry­ti dar­bai le­mia įver­ti­ni­mą, o ki­ti da­ly­kai, ku­rie pa­vei­kė rin­kė­jų nuo­mo­nę. Ta­čiau to­kia bu­vo jų va­lia ir ją mes pri­ima­me gar­bin­gai.

Kaip ma­no­te, ar ket­ve­rių me­tų ka­den­ci­jos už­ten­ka, kad me­ras mies­tui pa­lik­tų sva­rių tei­gia­mų po­ky­čių ir re­zul­ta­tų?

Il­ga­lai­kiams pro­jek­tams ga­li ne­už­tek­ti ir dvie­jų ka­den­ci­jų. Bet pri­kel­ti mies­tą iš skan­da­lų liū­no, gy­ven­to­jų nu­si­vy­li­mo val­džia, vie­nos ka­den­ci­jos tik­rai pa­kan­ka. Tą pa­ro­dė ir Kau­no pa­vyz­dys, iš da­lies ir mums pa­vy­ko tą pa­da­ry­ti. Ma­nau, kad mes tik­rai pa­li­ko­me pėd­sa­ką.

Kaip ver­ti­na­te nau­ją­jį aly­tiš­kių iš­rink­tą me­rą ir ta­ry­bą? Ko­kių pa­ta­ri­mų jiems duo­tu­mė­te?

Ne­etiš­ka ver­tin­ti bū­si­mą me­rą ir ta­ry­bą, kol jie dar net ne­pra­dė­jo dirb­ti. Ne­ži­nau, kaip sek­sis nau­jai iš­rink­tam me­rui, bet la­bai nuo­šir­džiai no­riu, kad jam sek­tų­si ir jis pa­da­ry­tų ge­riau ir dau­giau ne­gu pa­vy­ko man. Jei­gu jam bus rei­ka­lin­ga ma­no nuo­mo­nė, pa­ta­ri­mas, vi­suo­met bū­siu pa­si­ren­gęs pa­dė­ti. Lin­kiu sėk­mės. Jis yra pa­ty­ręs ir ak­ty­vus po­li­ti­kas, tad ne­abe­jo­ju, kad bus leng­viau per­im­ti va­džias, ne­gu bu­vo man.

Jei­gu jis dirbs ko­man­do­je, įsi­klau­sys ir į ki­tų ta­ry­bos na­rių nuo­mo­nę, pri­ims spren­di­mus dis­ku­si­jų bū­du, o ne, kaip jie pa­tys mėg­da­vo sa­ky­ti, bul­do­ze­riu, tai vis­kas bus ge­rai. Dis­ku­si­jų me­to­das il­giau už­trun­ka, bet yra pa­tva­res­nis.

Nau­jo­ji ta­ry­ba – mar­ga, net aš­tuo­nios de­da­mo­sios da­lys. Bus su­dė­tin­ga val­dy­ti, bus vis­ko. Tik­rai bus su­dė­tin­giau nei tu­rint ab­so­liu­čią dau­gu­mą.

Kuo, Jū­sų aki­mis, iš­si­sky­rė pra­ėju­si sa­vi­val­dos rin­ki­mų kam­pa­ni­ja?

Ir man at­ro­do, ir taip sa­ko il­gai po­li­ti­ko­je da­ly­vau­jan­tys žmo­nės, kad šie rin­ki­mai Aly­taus mies­te bu­vo iš­skir­ti­niai. Lyg ir vy­ko įpras­ti­nė rin­ki­mų kam­pa­ni­ja, ta­čiau ša­lia bu­vo pa­nau­do­ta ir ag­re­sy­vių tak­ti­kų, pa­si­tel­kiant juo­dą­sias tech­no­lo­gi­jas, įžei­di­nė­ji­mus, me­lus, pur­vų drabs­ty­mus, že­mi­ni­mus.

Ma­ne nu­ste­bi­no, kad da­lis aly­tiš­kių tam pa­si­da­vė ir lei­do­si ki­to­kiam jų mąs­ty­mo for­ma­vi­mui. Bu­vau įsi­ti­ki­nęs, kad su­au­gęs žmo­gus įpras­tai bū­na nu­spren­dęs dėl sa­vo ap­si­spren­di­mų. Pa­si­ro­do, bū­na ir ki­taip.

Šian­dien, kai rin­ki­mai jau pra­ėjo, vis­kas ap­ri­mo, ar ga­lė­tu­mė­te at­sa­ky­ti, ar tas as­muo, pa­dė­jęs gau­ti so­cia­li­nia­me tin­kle nu­te­kin­tą įra­šą apie To­mą Pa­čė­są, bu­vo­te Jūs?

Ne, tik­rai ne aš. Ga­liu pa­sa­ky­ti tik tiek, kad tas įra­šas at­si­ra­do Vil­niu­je, o maž­daug prieš po­rą me­tų jį man pa­ro­dė vie­nas žur­na­lis­tas. Dar ži­nau, kad Aly­tu­je to­kio įra­šo ir­gi nie­kas ne­ra­do, nes jo tie­siog čia nė­ra.

Tuo me­tu, kai tai vy­ko, va­do­va­vau Aly­taus po­li­ci­jai. Mes ne­tu­rė­jo­me to­kios tech­ni­kos, kad ga­lė­tu­me fil­muo­ti. Tą da­ry­ti at­va­žiuo­da­vo pa­rei­gū­nai iš Vil­niaus. Anuo­met bu­vo or­ga­ni­zuo­to nu­si­kals­ta­mu­mo bu­mas ir sos­ti­nės po­li­ci­ja daž­nai at­vyk­da­vo at­lik­ti įvai­rių pre­ven­ci­nių prie­mo­nių, kra­tų, su­lai­ky­mų. Su­lai­ki­nė­jo ir kra­tė ne kiek­vie­ną, o tik tuos, ku­rie bu­vo su­si­ję su nu­si­kals­ta­mo­mis struk­tū­ro­mis. Ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti tik tiek.

Be­je, dar prieš 2015 me­tų rin­ki­mus man vie­nas po­li­ti­kas pa­siū­lė įsi­gy­ti bu­vu­sio me­ro Jur­gio Kras­nic­ko gar­sų­jį įra­šą ir pa­nau­do­ti jį rin­ki­mų kam­pa­ni­jo­je. Aš ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kiau, nes man to­kie me­to­dai ne­tin­ka. Esu prieš juo­dą­sias tech­no­lo­gi­jas ir ma­no są­ži­nė ra­mi. Nie­kaip ne­pri­si­dė­jau ir prie Jū­sų pa­mi­nė­to įra­šo at­si­ra­di­mo. Jis yra prieš ma­no ver­ty­bes. Ne­ži­nau, kas jį at­kaps­tė ir pa­vie­ši­no.

Rin­ki­mų kam­pa­ni­jos me­tu pa­skleis­ta ne­igia­mos in­for­ma­ci­jos ir apie Jus. Bu­vo­te mi­nė­jęs, kad dėl šmeiž­to kreip­si­tės į tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jas. Ar jau krei­pė­tės ir ieš­ko­si­te tei­sy­bės teis­me?

Rei­kia­mi do­ku­men­tai yra pa­ruoš­ti, da­bar tik lau­kia­me at­sa­ky­mų iš ki­tų ins­ti­tu­ci­jų, į ku­rias bu­vo kreip­ta­si, ir tik nuo to pri­klau­sys, kaip elg­siuo­si to­liau. Da­bar tie­siog lau­kiu.

Kuo už­si­im­si­te to­liau, kai ga­lu­ti­nai Aly­taus mies­to val­džios vai­rą per­duo­si­te nau­ja­jam me­rui?

Gy­ven­siu sau ir šei­mai, anū­kams. Gal­vo­ju ra­šy­ti pri­si­mi­ni­mus, žve­jo­siu, ke­liau­siu, skai­ty­siu kny­gas, su­si­tik­siu su drau­gais. Tie­siog pa­mė­gin­siu pa­si­nau­do­ti įvai­riais ma­lo­nu­mais, ku­riais ga­li­ma džiaug­tis ne­dir­bant.

Gal­būt iš­vyk­siu il­ges­nių atos­to­gų į už­sie­nį. Kai su­kau­si tik sa­vo ver­sle, trims sa­vai­tėms iš­vyk­da­vau į Ki­ni­ją, Mek­si­ką, pu­sę šių ša­lių iš­mai­šy­da­vo­me, pa­ma­tė­me džiun­gles ir ki­tus įspū­din­gus da­ly­kus.

Da­bar tie­siog pail­sė­siu, lei­siu su­si­gu­lė­ti sa­vo min­tims, pla­nams, o ta­da au­to­ma­tiš­kai su­si­dė­lios ir kryp­tys, ku­rio­mis ei­siu to­liau. Man pa­sa­ko in­tui­ci­ja. Ne­at­me­tu ga­li­my­bės grįž­ti ir į sa­vo ver­slą – ver­slo kon­sul­ta­ci­nę įmo­nę. Tu­riu ir ki­tų pa­siū­ly­mų. Rei­kia vis­ką įver­tin­ti.

Ko pa­lin­kė­si­te nau­ja­jai iš­rink­tai val­džiai ir aly­tiš­kiams?

Val­džiai – są­ži­nin­gai vyk­dy­ti sa­vo funk­ci­jas, at­sto­vau­ti mies­to ir jo gy­ven­to­jų in­te­re­sams, gerb­ti, su­pras­ti vie­nam ki­tą ir steng­tis su­si­kal­bė­ti. Nuo to, kaip pa­vyks vi­sa tai įgy­ven­din­ti, pri­klau­sys ir dar­bo sėk­mė bei re­zul­ta­tai.

Gy­ven­to­jams no­riu pa­lin­kė­ti di­džiuo­tis sa­vo mies­tu, pa­lai­ky­ti sa­vo val­džią ir jai pa­dė­ti.  

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai