Ko­lek­ci­nin­ko kas­die­ny­bė – kar­tais vel­tui gau­ni, kar­tais per­mo­ki

Vai­kys­tė­je V.Mar­cin­ke­vi­čius, kaip ir dau­ge­lis vai­kų, rin­ko pa­što žen­kliu­kus per daug ne­suk­da­mas sau gal­vos dėl te­ma­ti­kos ar kla­si­fi­ka­ci­jos. Svar­biau­sia bu­vo su­rink­ti kuo dau­giau žen­kliu­kų ir jais keis­tis su drau­gais. Taip pa­ma­žu for­ma­vo­si bū­si­mam ko­lek­ci­nin­kui rei­ka­lin­gos sa­vy­bės – ge­bė­ji­mas rink­ti, tir­ti, sis­te­min­ti, api­pa­vi­da­lin­ti ir sau­go­ti su­rink­tą me­džia­gą bei ją nau­do­ti kul­tū­ros švie­ti­mo ir mo­ko­mie­siems auk­lė­ji­mo tiks­lams.

Rim­tai ko­lek­cio­nuo­ti V. Mar­cin­ke­vi­čius pra­dė­jo maž­daug prieš de­šimt­me­tį, įsto­jęs į Aly­taus ko­lek­ci­nin­kų klu­bą, kai Aly­taus dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­lo­je (da­bar Kau­no tai­ko­mo­sios dai­lės mo­kyk­los Aly­taus fi­lia­las) jau bu­vo bai­gęs in­ter­je­ro di­zai­no ir ke­ra­mi­kos moks­lus bei Kau­no aukš­tes­ni­ą­ją me­di­ci­nos mo­kyk­lą.

Šian­dien V.Mar­cin­ke­vi­čiaus ko­lek­ci­jo­je šim­tai žen­kliu­kų, nuo­trau­kų, do­ku­men­tų. Anot aly­tiš­kio, ver­tin­giau­sia ir gau­siau­sia ko­lek­ci­jos da­lis – žen­kliu­kai. Ji ver­ti­na­ma tūks­tan­čiais eu­rų. 

To­dėl ne­at­si­tik­ti­nai sa­vo ke­tu­rias­de­šim­to­jo ju­bi­lie­jaus pro­ga V.Mar­cin­ke­vi­čius Aly­taus ko­lek­ci­nin­kų klu­be su­ren­gė sa­vo pir­mą­ją me­di­ci­nos žen­kliu­kų pa­ro­dą ir vi­suo­me­nei pri­sta­tė dau­ge­lį me­tų rink­tus eks­po­na­tus.

Kiek­vie­nam eks­po­na­tui sa­va kai­na

Pir­mie­ji žen­kliu­kai, pa­ža­di­nę V.Mar­cin­ke­vi­čiau vi­du­je sly­pin­čią ko­lek­ci­nin­ko aist­rą, bu­vo skir­ti do­no­rys­tei.

„Jie ma­ne ir už­ka­bi­no. So­viet­me­čiu įvai­rio­mis pro­go­mis bu­vo iš­leis­ta la­bai daug do­no­rys­tei skir­tų žen­kliu­kų, to­dėl ne itin sun­ku bu­vo jų gau­ti. Pas­kui se­kė ki­toms, pa­čioms įvai­riau­sioms pro­goms iš­leis­ti žen­kliu­kai. Pa­ra­dok­sas, ta­čiau žen­kliu­kų me­di­ci­nos te­ma leng­viau gau­ti Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je, Len­ki­jo­je ar ki­to­se ša­ly­se nei Lie­tu­vo­je. Lie­tu­viš­kų pa­si­rin­ki­mas ga­na skur­dus, nes jų iš­leis­ta ne­daug“, – pa­sa­ko­jo V.Mar­cin­ke­vi­čius.

Kaip ir kiek­vie­nas ko­lek­ci­nin­kas, taip ir Val­das ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti įvai­riau­sių nu­ti­ki­mų ren­kant eks­po­na­tus. Vie­nus per­ka, su­mo­kė­da­mas jų tik­ro­sios ver­tės kai­ną, už ki­tus per­mo­ka, dar ki­tus gau­na kaip do­va­ną, dar tre­čius ran­da šiukš­lių krū­vo­je. Ir žen­kliu­kų par­da­vė­jai pa­tys įvai­riau­si – nuo ko­le­gų ko­lek­ci­nin­kų iki pa­pras­tų žmo­nių, į ku­rių ran­kas at­si­tik­ti­nai pa­ten­ka ko­lek­ci­nin­kus do­mi­nan­tys eks­po­na­tai.

Be­ne la­biau­siai vy­rui įsi­mi­nė ver­tin­go žen­kliu­ko pir­ki­mas iš su­val­kie­čio, kai už re­tą eg­zem­plio­rių iš jo pa­pra­šė vos vie­no li­to. Bū­na ir ku­rio­ziš­kų nu­ti­ki­mų. „Kar­tą pa­siū­lė pirk­ti la­bai so­li­džiai at­ro­dan­tį aš­tuon­kam­pį bal­tą žen­kliu­ką, ku­rio vi­du­je bu­vo įkom­po­nuo­tas ža­lios spal­vos kry­žius. Par­da­vė­jas ti­ki­no, kad tai ne­va ka­riš­kas žen­kliu­kas, ta­čiau pa­nar­šius in­ter­ne­te pa­aiš­kė­jo, jog tai Suo­mi­jos drau­di­mo agen­to žen­kliu­kas, su me­di­ci­na ne­tu­rin­tis nie­ko ben­dra. Kar­tais vel­tui gau­ni, kar­tais per­mo­ki“, – juo­kė­si vy­ras.

Bran­giau­sias jo žen­kliu­kų ko­lek­ci­jos eks­po­na­tas kai­na­vo 150 li­tų, da­bar no­rint to­kį įsi­gy­ti, rei­kė­tų pa­klo­ti tiek pat, o gal ir dau­giau eu­rų.

Kar­tais iš­si­aiš­kin­ti ne­pa­vyks­ta

V.Mar­cin­ke­vi­čius pa­sa­ko­jo, kad tu­ri ne­ma­žai žen­kliu­kų, apie ku­riuos te­ga­li pa­sa­ky­ti, jog, spren­džiant pa­gal iš­vaiz­dą, jie tu­rė­tų bū­ti su­si­ję su me­di­ci­na. „Kai ku­rių žen­kliu­kų pa­skir­ties ar kil­mės ne­įma­no­ma nu­sta­ty­ti, nes ant jų nė­ra jo­kio už­ra­šo“, – ap­gai­les­ta­vo ko­lek­ci­nin­kas.

Anot V.Mar­cin­ke­vi­čiaus, ką reiš­kia ar kam skir­tas vie­nas ar ki­tas žen­kliu­kas, kar­tais net pa­ty­rę ko­lek­ci­nin­kai ne­pa­jė­gia nu­sta­ty­ti, ir vi­sa­ga­lis in­ter­ne­tas bū­na be­jė­gis. Pa­dė­ti iš­si­aiš­kin­ti žen­kliu­ko ki­nų kal­ba pa­ra­šy­tu už­ra­šu bu­vo pa­si­šo­vu­si ko­le­gė. Mo­te­ris žen­kliu­ką nu­si­ve­žė į Ki­ni­ją, ta­čiau ir jai ne­pa­vy­ko – pa­tys ki­nai ne­ga­lė­jo tiks­liai iš­vers­ti už­ra­šo.

Ko­lek­ci­nin­kas jau se­niai įsi­ti­ki­no, kad kuo gau­ses­nė ko­lek­ci­ja, kuo dau­giau at­si­ran­da ga­li­my­bių kla­si­fi­kuo­ti žen­kliu­kus (pa­gal te­mas ar net spal­vas ir at­spal­vius), tuo dau­giau lai­ko rei­kia skir­ti jos tvar­ky­mui ir prie­žiū­rai.

Vy­ras lai­ko­si pa­grin­di­nių ko­lek­ci­nin­kų tai­syk­lių – vi­sus eks­po­na­tus lai­ko tvar­kin­gai, jau­čia pa­gar­bą eks­po­na­tui: „Tik ta­da eks­po­na­tą pa­vyks ne tik iš­sau­go­ti, bet ir su­do­min­ti juo ki­tus bei su­teik­ti įdo­mios in­for­ma­ci­jos.“

Aly­tiš­kio žen­kliu­kai tvar­kin­gai su­seg­ti į ne­di­de­lius sten­dus, o nuo­trau­kos ir ki­ti su me­di­ci­na su­si­ję eks­po­na­tai su­dė­lio­ti į al­bu­mus, kad juos bū­tų pa­to­gu ap­žiū­rė­ti ar pri­rei­kus pa­pil­dy­ti ko­lek­ci­ją.

Nuo­lat pil­do

V.Mar­cin­ke­vi­čiaus nuo­trau­kų ir do­ku­men­tų ko­lek­ci­niai rin­ki­niai, pa­ly­gin­ti su žen­kliu­kų, dar ga­na kuk­lūs, ta­čiau tai tik lai­ko klau­si­mas, ka­da ir ji pa­si­pil­dys ver­tin­gų eks­po­na­tų.

Jau šian­dien jo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti an­trą šimt­me­tį skai­čiuo­jan­čių nuo­trau­kų, ku­rio­se įam­žin­ti Lie­tu­vos ir ki­tų ša­lių me­di­kai bei li­go­niai. Me­di­ci­nos pa­žy­mos, trūks­tant po­pie­riaus, iš­ra­šy­tos ant že­mė­la­pio ki­tos pu­sės. Pra­ėju­sio šimt­me­čio vais­tų re­cep­tai, ku­rie bū­da­vo pri­kli­juo­ja­mi prie bu­te­liu­ko, bei dau­gy­bė ki­tų įdo­mių eks­po­na­tų, nu­ke­lian­čių de­šimt­me­čiais į pra­ei­tį. So­viet­me­tį me­na ne­dar­bin­gu­mo la­pe­liai, pro­fi­lak­ti­nio pa­tik­ri­ni­mo pa­žy­mos, įvai­rūs siun­ti­mai. 

Įspū­din­gai at­ro­do Sme­to­nos lai­kų nuo­trau­ka, ku­rio­je nu­fo­tog­ra­fuo­tas tų lai­kų odon­to­lo­gi­jos ka­bi­ne­tas ar, tiks­liau, ka­bi­ne­tai, nes vie­no gy­dy­to­jo dar­bo vie­tą nuo ki­tos te­ski­ria men­ku­tės per­tva­rė­lės. 

„Ap­gai­les­tau­ja, kad per vė­lai pra­dė­jau ko­lek­cio­nuo­ti nuo­trau­kas ir pra­ra­dau daug re­tų, įdo­mių fo­to­gra­fi­jų. Da­bar, no­rint įsi­gy­ti se­nų, ver­tin­gų nuo­trau­kų, ten­ka mo­kė­ti ge­ro­kai bran­giau“, – sa­kė V.Mar­cin­ke­vi­čius.

Be­ne di­džiau­sia ko­lek­ci­nin­ko sva­jo­nė – sa­vo rin­ki­nius pa­pil­dy­ti Nu­si­pel­niu­sio Lie­tu­vos gy­dy­to­jo žen­kliu­ku. Kol kas tai tik sva­jo­nė, ta­čiau, jei la­bai ti­ki, ji vie­ną die­ną bū­ti­nai iš­si­pil­do.