Žur­na­lis­tė ir vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tė Si­gi­ta Zu­me­ry­tė: „Dau­gai – Lie­tu­vos per­las, ta­čiau ne­do­va­no­ti­nai ap­leis­tas”

Sigita Zumerytė
Sigita Zumerytė: „Dau­guo­se rei­kė­tų su­kur­ti ra­maus po­il­sio ir tu­riz­mo oazę, pro­tin­gai, dar­niai ir eko­lo­giš­kai iš­nau­do­jant gam­tos po­ten­cia­lą. Pa­ra­le­liai rei­kė­tų vyk­dy­ti Dau­gų rin­ko­da­ros kam­pa­ni­ją ir re­kla­muo­ti Dau­gus kaip pui­kią vie­tą šei­mos po­il­siui. Taip Dau­gai už­im­tų tu­riz­mo ni­šą, ku­ri nė­ra už­im­ta, ir bū­tų dar di­des­nis trau­kos ob­jek­tas, nei yra Tra­kai. “
Dau­guo­se už­au­gu­si ir prieš ke­le­tą me­tų iš nau­jo juos at­ra­du­si žur­na­lis­tė bei vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tė Si­gi­ta Zu­me­ry­tė sa­ko tu­rin­ti tiks­lą nu­va­ly­ti nuo šio ne­pa­pras­to mies­te­lio už­marš­ties dul­kes, pa­ro­dy­ti pla­čia­jai vi­suo­me­nei, ko­kį per­lą tu­ri­me, ir pri­si­dė­ti prie Dau­gų at­gi­mi­mo.

Pa­sak S.Zu­me­ry­tės, pa­ra­dok­sa­lu, ta­čiau nuo­sta­bi Dau­gų gam­ta ir is­to­ri­jos lo­biai yra ma­žai ži­no­mi pla­čia­jai Lie­tu­vos vi­suo­me­nei, o at­vy­kus į mies­te­lį akis ba­do daug da­ly­kų, ku­riuos bū­ti­na tai­sy­ti. „Pa­na­šu, kad vie­ti­nei val­džiai šir­dies dėl Dau­gų ne­skau­da ir Dau­gų at­gi­mi­mo jos pla­nuo­se nė­ra“, – svars­to S.Zu­me­ry­tė.

Kar­tu ji džiau­gia­si, kad sa­vo ke­ly­je nė­ra vie­na – ben­dra­min­čių, my­lin­čių Dau­gus ir sie­kian­čių, kad jie su­kles­tė­tų, at­si­ran­da vis dau­giau. To­kie žmo­nės gy­ve­na ne tik Dau­guo­se, ge­og­ra­fi­ja yra daug pla­tes­nė. Sa­ve tik­rai­siais dau­giš­kiais va­di­nan­tys žmo­nės da­bar gy­ve­na ne tik šia­me mies­te­ly­je, bet ir ki­to­se ša­lies bei pa­sau­lio vie­to­se: Vil­niu­je, Kau­ne, Lon­do­ne, Dub­li­ne, Os­le, Tbi­li­sy­je ir net už At­lan­to.

S.Zu­me­ry­tę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

 

– Dau­gų kraš­tas – Jū­sų gim­ti­nė?

– Ga­li­ma sa­ky­ti, kad Dau­gų kraš­tas yra ma­no ant­ro­ji gim­ti­nė, nes Dau­guo­se gy­ve­nu nuo de­šim­ties me­tų, čia bai­giau vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Į Dau­gus su tė­vais aš at­si­kė­liau gy­ven­ti 1980 me­tais. Jie abu ga­vo dar­bą Dau­guo­se. Ma­no ma­ma ta­po vy­riau­si­ą­ja ag­ro­no­me bu­vu­sia­me Dau­gų ta­ry­bi­nia­me ūky­je-tech­ni­ku­me, o tė­tis – ta­me pa­čia­me tech­ni­ku­me ma­te­ma­ti­kos ir brai­žy­bos dės­ty­to­ju.

– Ko­kie bu­vo Jū­sų vai­kys­tės Dau­gai? Ko­kie tė­ve­lių ar gi­mi­nės pa­sa­ko­ji­mai, ma­ty­ti vaiz­di­niai įsi­rė­žę į Jū­sų at­min­tį?

–Dau­guo­se gy­ven­ti tik­rai ne­bu­vo nuo­bo­du, juo­se bu­vo daug veiks­mo, daug žmo­nių, daug jau­ni­mo. Jau ne­kal­bu apie ypa­tin­gai gra­žią gam­tą. Di­džiu­lio ir ki­ti ša­lia esan­tys eže­rai yra tai, kas vie­ni­ja dau­giš­kius, kur jie be­gy­ven­tų. Žo­džiu, Dau­gai tik­rai pa­tei­si­na sa­vo pa­va­di­ni­mą – juo­se vis­ko bu­vo ir yra daug.

– Kaip daž­nai šian­dien lan­ko­tės šia­me kraš­te ir kas la­biau­siai krin­ta į akis, ko ne­tu­rė­tų bū­ti?

– Dau­gai šiuo me­tu yra ma­no ant­rie­ji na­mai. Čia esu pa­vel­dė­ju­si tė­vų na­mus, at­va­žiuo­ju kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį šil­tuo­ju me­tų lai­ku, taip pat čia lei­džiu sa­vo atos­to­gas.

Tie­są pa­sa­kius, kai bai­giau vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, aš no­rė­jau iš Dau­gų iš­trūk­ti, nes man rei­kė­jo daug pla­tes­nių ho­ri­zon­tų. To­dėl iš­vy­kau į Vil­nių „už­ka­riau­ti“ sos­ti­nės. To­kį kon­kre­tų tiks­lą ir tu­rė­jau (juo­kia­si). Man tai pa­vy­ko, ir bu­vo lai­ko­tar­pis, kai į Dau­gus aš grįž­da­vau re­tai.

Ta­čiau vis­kas aukš­tyn ko­jo­mis ap­si­ver­tė prieš ko­kius de­šimt me­tų. Aš sa­vo Dau­gus at­ra­dau iš nau­jo. Ko­dėl taip at­si­ti­ko? Ma­tyt, taip tu­rė­jo bū­ti. Kai mo­kiau­si mo­kyk­lo­je (tai bu­vo so­viet­me­čiu), tur­tin­ga Dau­gų is­to­ri­ja nuo mū­sų, mo­ki­nių, bu­vo sle­pia­ma. Ki­taip ta­riant, nie­kas mums ne­pa­sa­ko­jo, ko­kio­je ne­pa­pras­to­je vie­to­je mes gy­ve­na­me. Dau­gų is­to­ri­ja pra­dė­jau do­mė­tis sa­va­ran­kiš­kai maž­daug prieš 10–15 me­tų. Pa­ma­žu man ėmė ver­tis akys ir žio­tis bur­na (juo­kia­si)...

Ta­čiau jūs ma­nęs klau­sė­te apie ne to­kius džiu­gius da­ly­kus... Tai­gi, kas krin­ta į akis ir ko ne­tu­rė­tų bū­ti? Dau­gai yra ne­do­va­no­ti­nai ap­leis­tas mies­tas. Sa­kau mies­tas, nes Dau­gai iš tik­rų­jų tu­ri mies­to sta­tu­są (Mag­de­bur­go tei­sės Dau­gams su­teik­tos dar 1792 me­tais). Dau­gams yra dau­giau kaip 600 me­tų ir jie yra pa­na­šiai to­kio pat am­žiaus kaip Tra­kai.

Pa­ra­dok­sa­lu, ta­čiau Dau­gai, ki­taip nei Tra­kai, yra pla­čio­sios vi­suo­me­nės kol kas ne­at­ras­tas Lie­tu­vos per­las. Dau­gai pri­va­lė­tų bū­ti ne tik mies­tas, bet ir ku­ror­tas. Vie­to­je to vie­ti­nius gy­ven­to­jus, sve­čius ir po­il­siau­to­jus šiur­pi­na iš­tru­pė­ju­sio as­fal­to gat­vės, mal­kų krū­vos prie dau­gia­bu­čių, griū­van­ti žy­dų si­na­go­ga, se­ni, ap­griu­vę, už­terš­ti lau­ko tu­a­le­tai prie sto­ties ir ka­pi­nių bei ki­ti akies tik­rai ne­džiu­gi­nan­tys vaiz­dai. Dau­guo­se sve­čiams nė­ra kur ka­vos at­si­ger­ti, pa­pie­tau­ti, at­vy­kę po­il­siau­to­jai ne­ran­da pa­plū­di­mių, nes nė­ra į juos de­ra­mai nu­ve­dan­čių ro­dyk­lių, ne­ran­da kur ap­si­sto­ti nak­čiai, nes nė­ra jo­kios in­for­ma­ci­nės sis­te­mos mies­te, nė­ra tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cen­tro.

Jau ne­kal­bant apie tai, kad ypa­tin­gai tur­tin­ga is­to­ri­ja gar­sė­jan­tys Dau­gai ne­tu­ri mies­to mu­zie­jaus. Be­je, Aly­taus ra­jo­nas, re­gis, yra vie­nin­te­lis, ku­ria­me nė­ra rim­to is­to­ri­jos-et­no­gra­fi­jos mu­zie­jaus. Dau­guo­se taip ir ne­pa­sta­ty­tas pa­min­klas Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rui Vla­dui Mi­ro­nui.

Ga­lė­čiau tęs­ti są­ra­šą to­liau, ko Dau­guo­se nė­ra, o pri­va­lė­tų bū­ti. Tai­gi, nė­ra val­čių prie­plau­kos. Dėl to skun­džia­si vie­tos gy­ven­to­jai, nes be prie­plau­kos jie ne­ga­li vys­ty­ti van­dens tu­riz­mo pa­slau­gų. Prie­plau­ka pri­va­lo pa­si­rū­pin­ti ra­jo­no val­džia. De­ja... Dau­guo­se taip pat nė­ra dvi­ra­čių ta­kų. Ne­rei­kia tu­rė­ti di­de­lės fan­ta­zi­jos, kad su­vok­tum, jog pa­lei Di­džiu­lio eže­ro pa­kran­tę bū­ti­na nu­ties­ti dvi­ra­čių ta­kus. Be­je, aš ne kar­tą apie tai kal­bė­jau su ra­jo­no me­ru. Jis ža­dė­jo, ta­čiau ne­iš­te­sė­jo.

Ži­no­te, Dau­guo­se dar yra dau­gia­bu­čių na­mų, ku­rių gy­ven­to­jai ge­ria­mą­jį van­de­nį ne­ša­si iš šu­li­nio, o žie­mą šil­do­si mal­ko­mis, kū­ren­da­mi kros­nis. Ra­jo­no val­džia yra per­tvin­ku­si ci­niz­mu, jos ne­veik­lu­mas ne­do­va­no­ti­nas. Pa­na­šu, kad jai dėl Dau­gų ne­skau­da nei gal­vos, nei šir­dies.

– Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­ras pa­tei­kia fak­tų apie svar­bias vi­suo­me­nės, kul­tū­ros ir vals­ty­bės is­to­ri­jos as­me­ny­bes, įvy­kius Dau­guo­se. Ar jau­čia­te, kad pa­tys dau­giš­kiai tuo džiaug­tų­si? Vi­suo­ti­nio džiaugs­mo ir pa­si­di­džia­vi­mo nė­ra: kaž­ką da­ro gim­na­zi­ja, ver­slo mo­kyk­la, dar kaž­kas, o vie­nin­go vek­to­riaus nė­ra. Gal aš klys­tu?

– Vie­nin­gą vek­to­rių pri­va­lo nu­brėž­ti vie­tos val­džia, ji tam ir bu­vo rink­ta. Bū­tent ra­jo­no val­džia ir šios val­džios skir­ta se­niū­nė tu­ri pa­si­rū­pin­ti, kad bū­tų su­kur­ta ir vyk­do­ma so­li­di Dau­gų vys­ty­mo stra­te­gi­ja. Šio­je stra­te­gi­jo­je tu­ri bū­ti nu­ma­ty­tos kryp­tys ir prie­mo­nės, ko­kiu bū­du bus gar­si­na­mi Dau­gai, gai­vi­na­ma tur­tin­ga is­to­ri­ja, plė­to­ja­mas tu­riz­mas, pri­trau­kia­mos in­ves­ti­ci­jos, ku­ria­mos dar­bo vie­tos.

Klau­sia­te, ar ką nors da­ro pa­tys dau­giš­kiai. Tik­rai taip. Di­de­liam ma­no džiaugs­mui, Dau­guo­se šiuo me­tu vyks­ta kul­tū­ri­nis at­gi­mi­mas ir jis kas­met įgau­na vis di­des­nį pa­grei­tį. Į mies­te­lį su­grįž­ta, at­vyks­ta ir ap­si­gy­ve­na ar­ba nuo­lat lan­ko­si vis dau­giau jau­nų, iš­si­la­vi­nu­sių žmo­nių. Dau­guo­se yra įkur­tas kul­tū­ros klu­bas „Ki­taip“, ku­ris vyk­do įvai­rias kul­tū­ri­nes ini­cia­ty­vas: tu­ris­ti­nes eks­kur­si­jas po Dau­gus, val­čių žy­gį ap­link Di­džiu­lio eže­rą, dai­li­nin­kų ple­ne­rus. De­ja, vi­sos šios ini­cia­ty­vos ne­su­lau­kia ra­jo­no val­džios pa­lai­ky­mo.

– O gal Dau­gų mies­te­lio gy­ven­to­jai no­ri gy­ven­ti ra­miai, jiems juk net van­dens mo­to­cik­lai už­kliū­va?

– Žo­dį „ra­miai“ jūs pa­var­to­jo­te la­bai taik­liai. Ma­no, ir ne tik ma­no, ma­ny­mu, žo­dis „ra­miai“ ga­lė­tų bū­ti Dau­gų mies­te­lio mo­to. Šį mo­to rei­kė­tų įra­šy­ti į Dau­gų vys­ty­mo stra­te­gi­ją ir ei­ti ta kryp­ti­mi. Tai yra Dau­guo­se rei­kė­tų su­kur­ti ra­maus po­il­sio ir tu­riz­mo oazę, pro­tin­gai, dar­niai ir eko­lo­giš­kai iš­nau­do­jant gam­tos po­ten­cia­lą. Pa­ra­le­liai rei­kė­tų vyk­dy­ti Dau­gų rin­ko­da­ros kam­pa­ni­ją ir re­kla­muo­ti Dau­gus kaip pui­kią vie­tą šei­mos po­il­siui. Taip Dau­gai už­im­tų tu­riz­mo ni­šą, ku­ri nė­ra už­im­ta, ir bū­tų dar di­des­nis trau­kos ob­jek­tas, nei yra Tra­kai.

Be­si­do­mė­da­ma Dau­gų is­to­ri­ja su­ži­no­jau, kad il­gą lai­ką Dau­gų meist­rai bu­vo lai­ko­mi ge­riau­siais me­di­nių val­čių meist­rais Lie­tu­vo­je. Val­čių ga­my­bos tra­di­ci­ja bu­vo per­duo­da­ma iš kar­tos į kar­tą. Džiu­gu, kad ši tra­di­ci­ja ne­mi­rė. Vie­nas tra­di­ci­jos tę­sė­jų yra Dau­guo­se gy­ve­nan­tis skulp­to­rius Ro­ber­tas Oža­lins­kas.

– Aly­taus ra­jo­no va­do­vy­bė kvie­čia ke­liau­ti po Aly­taus ra­jo­ną. Bet ne­se­niai vie­na ak­ty­vi šei­ma iš Ma­ri­jam­po­lės skun­dė­si, kad taip ir ne­ra­do Dau­guo­se žmo­gaus, ku­ris sa­vait­ga­lį pa­pa­sa­ko­tų Dau­gų apy­lin­kių se­ną­ją is­to­ri­ją. Kaip ver­ti­na­te tai?

– La­bai blo­gai. Aš jau šiek tiek apie tai už­si­mi­niau. Tai yra ra­jo­no val­džios ap­lai­du­mas ir ne­įga­lu­mas vi­so­mis pras­mė­mis. Tai yra ele­men­ta­rus ne­si­do­mė­ji­mas, kas vyks­ta mies­te­ly­je, ne­ge­bė­ji­mas pa­si­telk­ti jau esa­mo po­ten­cia­lo, ne­ge­bė­ji­mas ben­dra­dar­biau­ti. Kaip mi­nė­jau, kul­tū­ros klu­bas „Ki­taip“ ren­gia eks­kur­si­jas po Dau­gus. Tai vyks­ta re­tai, eks­kur­si­jos, ga­li­ma sa­ky­ti, yra pri­va­čios, iš as­me­ni­nio en­tu­ziaz­mo, ne pel­no sie­kian­čios. Sa­vi­val­dy­bė ne­ro­do ini­cia­ty­vos ben­dra­dar­biau­ti, re­kla­muo­ti ar ki­taip pri­si­dė­ti. Man te­ko da­ly­vau­ti klu­bo su­reng­to­je eks­kur­si­jo­je. Ją ve­dė pro­fe­sio­na­li gi­dė Vai­da Ka­va­liaus­kai­tė. Bu­vau be ža­do, nes man per šią eks­kur­si­ją at­si­vė­rė akys, pa­ga­liau aiš­kiai su­pra­tau, ko­kio­je ne­pa­pras­to­je vie­to­je už­au­gau. Marš­ru­to su­da­ry­to­jai, pa­si­ro­do, ne vie­ną die­ną kaps­tė­si ar­chy­vuo­se, mums ro­dė ne tik re­a­lią vie­to­vę, bet ir is­to­ri­nę me­džia­gą.

– Šiuo me­tu, pa­sak Dau­gų se­niū­nės Ir­mos Ka­šė­tie­nės vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­teik­tos in­for­ma­ci­jos, Dau­guo­se gy­ve­na apie 1200 žmo­nių, tiek pat, kiek gy­ve­no 1959 me­tais. Ko­dėl taip dos­niai gam­tos ap­do­va­no­ti Dau­gai ne­trau­kia nau­ja­ku­rių?

– Tik­ro­ji tie­sa ne to­kia. Gal­būt ofi­cia­liai re­gist­ruo­tų gy­ven­to­jų skai­čius ir tei­sin­gas, ta­čiau fak­ti­nė si­tu­a­ci­ja yra vi­siš­kai ki­to­kia. Dau­gai, nors ne­tu­ri ku­ror­to sta­tu­so, ta­čiau de fak­to yra ku­ror­tas. Mies­te­ly­je jau ku­ris lai­kas vyks­ta ku­ror­tams bū­din­gi reiš­ki­niai. Bu­tus ir na­mus, kaip ant­ruo­sius sa­vo na­mus, čia yra įsi­gi­ję daug vil­nie­čių, kau­nie­čių, aly­tiš­kių ir ki­tų mies­tų gy­ven­to­jų. Iš Dau­gų yra daug emig­ra­vu­sių į Di­dži­ą­ją Bri­ta­ni­ją, Ai­ri­ją, Nor­ve­gi­ją ir ki­tas ša­lis. Ta­čiau čia tu­rė­tų na­mų ar pa­vel­dė­tų tė­vų na­mų jie ne­par­duo­da, lai­ko, tvar­ko, į juos in­ves­tuo­ja ir at­va­žiuo­ja atos­to­gau­ti. Vie­nas ki­tas dau­giš­kis jau yra grį­žęs iš emig­ra­ci­jos.

– Nė vie­na Aly­taus se­niū­ni­ja tik­riau­siai ne­tu­ri tiek daug pa­si­di­džia­vi­mo ver­tų is­to­ri­nių per­liu­kų, kiek jų yra at­sei­kė­ta Dau­gams. Ar toks at­sa­kin­gų dar­buo­to­jų ne­veik­lu­mas nė­ra nu­si­kals­ta­mas to­lia­re­giš­ku­mas?

– Taip, tai yra nu­si­kal­ti­mas lie­tu­vių tau­tai, ir ne tik lie­tu­vių. Dau­gų is­to­ri­ja yra glau­džiai su­si­ju­si su žy­dų tau­tos is­to­ri­ja. Dau­gų cen­tre yra griū­van­ti si­na­go­ga. Ra­jo­no val­džia ją par­da­vė pri­va­tiems as­me­nims ir da­bar ji ei­na iš ran­kų į ran­kas. Aš pa­ti ne kar­tą dėl jos skam­bi­nau ra­jo­no me­rui. Si­na­go­gą ra­jo­no val­džia tu­rė­tų at­pirk­ti, ieš­ko­ti fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­nių, res­tau­ruo­ti ir įkur­ti jo­je dau­gia­funk­cį kul­tū­ros cen­trą, ku­ria­me bū­tų is­to­ri­jos mu­zie­jus, me­ni­nin­kų dirb­tu­vės (Dau­guo­se gy­ve­na ne vie­nas me­ni­nin­kas), ga­le­ri­ja, bib­lio­te­ka, tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cen­tras bei ki­ti da­ly­kai. Dau­gai to ver­ti, tai pri­va­lo bū­ti įgy­ven­din­ta.

Jei­gu dar kal­bė­tu­me apie Lie­tu­vos is­to­ri­nę at­min­tį, tai Dau­guo­se tie­siog pri­va­lu pa­sta­ty­ti pa­min­klą Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rui Vla­dui Mi­ro­nui. Ge­riau­sia tam vie­ta – skve­ras prie­šais baž­ny­čią. Ten bu­vo is­to­ri­nė tur­gaus aikš­tė. Šią vie­tą bū­ti­na at­gai­vin­ti. Ji sim­bo­liš­kai su­jung­tų baž­ny­ti­nę ir pa­sau­lie­ti­nę V.Mi­ro­no veik­lą. Tą skve­rą rei­kia mo­der­niai su­tvar­ky­ti, įreng­ti suo­liu­kus, ži­bin­tus ir su­kur­ti dar vie­ną trau­kos cen­trą tu­ris­tams bei vie­ti­niams gy­ven­to­jams.

 

 

 

 

 

    Komentaras

    Šita ponia turbūt išsakė daugelio daugiškių (ir ne tik) nuomonę: miega Alytaus rajono kultūra ir istorija. Juk be kelių švenčių rajone praktiškai niekas nevyksta, o jei kas vyksta, tai būna parodomoji mero akcija su kviestiniais Seimo nariais, dažniausiai vienu, nuolat čia lendančiu, nors iš jo rajonui jokios naudos. Na, o Daugai tikrai labai apleisti, malkinėm ir sandėliukais apstatyti, užmiršti ir rajono valdžios negerbiami. Pakišo seniūnę, kuriai tie Daugai turbūt "iki lemputės", plius aiškiai matyti, kad trūksta ir kompetencijos, ir idėjų, ir entuziazmo.

    Komentaras

    Su tokiu kalbėjimo stiliumi ir kultūra,tai ponia gal tik A.Lukašenkos viešųjų ryšių atstove gali būti. Žurnalistams turėtų būt gėda del tokio neprofesionalumo ir demonstratyvaus užsiangažavimo

    Komentaras

    Betgi Sigita kalba, kad ji daug kartų į valdžią kreipėsi, siūlė įvairius pokyčius, bet sulaukė tik pažadų. Man irgi atrodo graudžiai Daugai, o tokia įdomi jų istorija.

    Komentaras

    Kai aš gimiau (oi kaip senai), Daugai buvo rajono centras. Buvo knygynas. Pamenu todėl, nes Mama ten nupirko man pirmąją knygą- ,,Negirdėtos neregėtos pasakos,,. Be viso, kas čia išsakyta, man užkliūva autobusų stotis. Tokia jau vargana, kaip tokiam gražiam miestui.

    Komentaras

    Daugai tikrai išskirtiniai savo gamta ir istorija. Kai kas juose padaryta, bet aplaidumo tikrai labai daug - per trisdešimt Nepriklausomybės metų jie turėtų būti jau atgaivinti, atkurta bei įamžinta, kas sunaikinta ar apleista. Stebėtina, kad žydų bendruomenė, kitur aktyviai kovojanti net dėl pamatų, nesugeba su vietos valdžia sutvarkyti dar išlikusio stovinčio pastato, kad signatarai su bažnyčia tinkamai nepasirūpino V. Mirono atminimu, kad ežerų apjuostame mieste nėra valčių prieplaukos ir pan. Sigita šaunuolė, kad viešai kelia šias problemas, gal viešumas išjudins ledus...

    Komentaras

    Bet nieko konkretaus. Nemalonus prieskonis liko, perskaičius interviu. Žurnalistė, viešųjų ryšių specialistė - ir toks keistas kalbėjimo stilius...
    Beje, ar kam teko skaityti, kaip iš Daugų kilusi influencerė garsina savo miestą?
    Man, pvz., teko kalbėti ne su viena vilniečių, kauniečių šeima, kuri mėgsta Daugus, randa čia visko - ir ramybės ir pramogų. Gal nereikia savo lizdo taip žiauriai dergti?

    Komentaras

    Teisingai pastebėta, Daugai iš tiesų pamirštas valdžios kampelis. Dar jauna moteris Daugų seniūnė turėtų jungtis prie aktyvaus jaunimo, paraginti ir inteligentiją, suremtų visi pečius, turėtume patrauklų gamtos kampelį poilsiui apskritus metus.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.