Žmo­gus, skai­čiuo­jan­tis pas­ku­ti­nes sa­vo gy­ve­ni­mo die­nas, ge­ba kal­bė­ti taip, lyg jam pri­klau­sy­tų am­ži­ny­bė

Lau­ra Ta­ran­dai­tė
Komentarai (3)
2019 Liepa 24
nuotruka
Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Prieš iš­drįs­da­mi įženg­ti į Pal. kun. My­ko­lo So­poč­kos hos­pi­są (pa­lia­ty­vio­sios slau­gos li­go­ni­nę), apei­na­me šios įstai­gos pa­sta­tą tris kar­tus ir dar 10 mi­nu­čių sto­vi­me lau­ke. Sun­ku ei­ti ten, kur mir­tis ne abst­rak­ci­ja, o kas­die­ny­bė. Čia slau­go­mi pa­cien­tai – sun­kiai ser­gan­tys, ne­pa­gy­do­mi li­go­niai, ku­rie at­vyks­ta į hos­pi­są nu­mir­ti, vis dar ti­kė­da­mi, kad pa­sveiks. Pra­vė­rus du­ris, iš­kart pa­si­tin­ka šil­tas se­sers Mi­cha­e­los žvilgs­nis ir sa­va­no­riai – žmo­nės, są­mo­nin­gai pa­si­rin­kę bū­ti gre­ta mirš­tan­čių pa­cien­tų ir, at­ėjus lai­kui, pa­dė­ti jiems iš­ke­liau­ti. Apie tai, koks jaus­mas bū­ti sa­va­no­riu ap­lin­ko­je, kur ri­ba tarp gy­vy­bės ir mir­ties be ga­lo tra­pi, kal­ba­me su be­veik dve­jus me­tus čia sa­va­no­re dir­ban­čia Ele­na (var­das pa­keis­tas).

– Ko­dėl nu­spren­dė­te sa­vo lais­vą lai­ką skir­ti hos­pi­sui?

– Šven­tai ti­kiu, kad ne žmo­gus nu­spren­džia tap­ti sa­va­no­riu, o sa­va­no­ria­vi­mas pats pa­si­ren­ka žmo­gų. Mes, ke­lios mo­te­rys, ieš­ko­jo­me vie­tos mels­tis drau­ge kar­tą per sa­vai­tę. Be to, jau­čiau­si be ga­lo dė­kin­ga Die­vui, no­rė­jau jam at­si­ly­gin­ti, to­dėl krei­piau­si į jį sa­ky­da­ma: „Aš no­riu ei­ti į pa­sau­lį ir pa­dė­ti Tau. Aš su­pran­tu, kad tur­būt nė­ra tiek me­tų ir tur­būt aš ne­tu­riu tiek šir­dies, kad Tau at­si­ly­gin­čiau, bet leisk pa­ban­dy­ti.“ Tai­gi, ieš­ko­jau pa­tal­pų mal­dai, skam­bi­nau į Šv. Kry­žiaus na­mus, į Šv. Jo­no kon­gre­ga­ci­jos Vil­niaus vie­nuo­ly­ną ir lyg ty­čia vi­sur sa­ko „ne“, o hos­pi­se iš kar­to at­sa­kė „ge­rai, at­ei­ki­te“. Kai mes čia at­ėjo­me... šir­dy­je pa­si­da­rė be ga­lo ra­mu ir ge­ra.

– Ko­kia da­lis Jū­sų slau­go­mų pa­cien­tų yra ti­kin­tys?

– Yra to­kių, ku­rie ne­pa­si­ruo­šę gir­dė­ti apie Die­vą. Juos pa­mai­ti­na­me, pa­juo­ki­na­me, pa­šne­ki­na­me, pa­skai­to­me kny­gą ar tie­siog už ran­kos pa­lai­ko­me. Įdo­mus da­ly­kas, kad vi­si pa­cien­tai yra pa­si­il­gę pa­pras­čiau­sio pri­si­lie­ti­mo. Jie ta­da taip nu­rims­ta, jiems taip ge­ra pa­si­da­ro.

– Ka­da pir­mą kar­tą iš­ly­dė­jo­te žmo­gų?

– Iš pat pra­džių man lei­do tik in­dus plau­ti, sa­lę tvar­ky­ti, o iš­ly­dė­ti žmo­gų te­ko tik po me­tų sa­va­no­rys­tės. Jei bū­tų iš kar­to, tur­būt aš bū­čiau čia ne­be­su­grį­žu­si.

– Kaip el­gia­tės ir ką jau­čia­te sto­vė­da­ma prie mirš­tan­čio­jo?

– Čia ne­mo­ko, kaip elg­tis, kai žmo­gus iš­ke­liau­ja, bet ir ne­rei­kia. Tą aki­mir­ką at­si­ran­da ir drą­sos, ir ži­no­ji­mo, ka­da rei­kia pa­lies­ti. Man as­me­niš­kai tai yra pa­lai­ma. Svar­bu su­vok­ti, kad tas žmo­gus greit su­si­tiks su Die­vu ir tai yra ypa­tin­ga. Tai, kad tu tu­ri ga­li­my­bę da­ly­vau­ti iš­ėji­me, iki pas­ku­ti­nio žmo­gaus ato­dū­sio, yra kaž­kas di­din­go.

– Koks Jū­sų san­ty­kis su mir­ti­mi?

– Aš vi­sa­da ap­si­mes­da­vau, kad mir­ties nė­ra. Aš apie ją ne­gal­vo­ju, į ją ne­re­a­guo­ju ir jos kaip ir nė­ra. Bet šian­dien aš ją pri­pa­žįs­tu ir, svar­biau­sia, jos ne­bi­jau. Ne­bi­jau lai­ky­ti pa­cien­to ran­kos, kol ji at­vės­ta.

– Kaip pa­vyks­ta su­val­dy­ti emo­ci­jas ša­lia pa­cien­tų?

– Prie pa­cien­tų verk­ti yra už­draus­ta, nes jie vis­ką gir­di ir vis­ką ma­to, jau­čia. Jei jau­ti, kad tuoj pra­virk­si, tai ap­si­me­ti, kad kaž­kur sku­bi, ta­da iš­ei­ni iš pa­la­tos, nu­brau­ki aša­rą ir grįž­ti at­gal. Ne­su­lai­kiau aša­rų per vie­nos mo­ters, ser­gan­čios plau­čių vė­žiu, iš­ėji­mą. Ji taip sun­kiai kvė­pa­vo, o kad įkvėp­tų oro, ji vi­sa su­si­ries­da­vo. Jai kiek­vie­nas įkvė­pi­mas bu­vo be­ga­li­nė kan­čia, o aš esu gir­dė­ju­si, kad bai­siau­sia mir­tis – už­du­si­mas. Ir kai sė­dė­jau prie jos lo­vos, tas bai­sus kvė­pa­vi­mas su gar­ga­lia­vi­mu... Ir ji sa­ko: „Ne­be­ga­liu, ne­be­ga­liu dau­giau...“ Ir ta­da jau ne­be­su­si­lai­kiau, pra­vir­kau, nie­kaip ne­su­pra­tau, ko­dėl ji tu­ri taip ken­tė­ti.

– Kaip pa­vyks­ta pri­im­ti fak­tą, kad Jū­sų slau­go­ma­sis ga­li bet ku­rią aki­mir­ką mir­ti?

– Su­pra­tau, kad ei­ti į an­trą aukš­tą, kur gu­li vi­si pa­cien­tai, rei­kia be lū­kes­čių, ne­rei­kia nie­ko ti­kė­tis. Tas su­vo­ki­mas at­ėjo maž­daug prieš me­tus, va­sa­rio mė­ne­sį. Tuo me­tu čia gu­lė­jo jau­na 38 me­tų ma­ma. Po sa­vait­ga­lio aš at­ėjau į jos pa­la­tą ir ma­tau – ant pa­lan­gės sto­vi at­vi­ru­kas, nu­pieš­tas jos aš­tuo­ne­rių me­tų duk­ters. At­si­me­nu, kar­tu su per­so­na­lu pra­šė­me Die­vo ste­buk­lo, nes jis da­ro ste­buk­lus, ir įsi­pa­rei­go­jo­me de­vy­nias die­nas mels­tis. Šeš­tą die­ną po dar­bų at­vy­kau į hos­pi­są. Bu­vo 20 val., la­bai sku­bė­jau, bet ma­ne su­si­stab­dė slau­gy­to­ja, klaus­da­ma: „Kur jūs taip vė­lai?“ Aš jai sa­kau, kad tie­siog pa­si­mels­ti at­ėjau, o ji man at­sa­ko, kad tos mo­ters jau ne­bė­ra. Iš­ėjau į lau­ką, žiū­rė­jau į žvaigž­dė­tą dan­gų ir jau­čiau, kaip „su­du­žau“.

– Ko­dėl, Jū­sų nuo­mo­ne, ver­ta tap­ti sa­va­no­re (-iu)?

– Prieš čia at­ei­da­ma ma­niau, kad aš duo­siu žmo­nėms, nes, at­ro­do, at­ei­nu, au­ko­ju sa­vo lai­ką, ati­duo­du sa­ve, bet kas­kart iš­ėju­si iš hos­pi­so pa­ti jau­čiuo­si pri­pil­dy­ta. Kas­kart iš čia iš­ei­nu su­pra­tu­si, jog vis­ką tu­riu. Net jei kaž­ko­kios pro­ble­mos ar ne­gan­dos at­ei­na, aš vis tiek ži­nau, kad šian­dien esu lai­min­ga. To­dėl vi­sus, ku­rie sa­ko, kad tu­ri pro­ble­mų, kvie­čiu at­ei­ti į hos­pi­są.

 

 Po po­kal­bio Ele­na mus pa­ly­dė­jo į an­trą aukš­tą, vie­tą, kur slau­go­mi vi­si pa­cien­tai. Lip­da­mi laip­tais vis dar abe­jo­jo­me jos žo­džiais, kad „ant­ra­me aukš­te vi­sai ki­ta erd­vė, lai­kas, ten žmo­nės ant slenks­čio ir tu tai jau­ti“, ta­čiau tik už­li­pę su­pra­to­me, kad ji bu­vo tei­si. Čia vi­sa sa­vo esy­be jau­ti lai­ką bei erd­vę tarp da­bar­ties ir ana­pus. Tie­sa, ei­ti į pa­la­tas vis dar ne­ra­mu: o kas, jei kal­bi­na­mas pa­šne­ko­vas liau­sis kvė­pa­vęs? Įžen­gę į vie­ną iš pa­la­tų su­vo­kė­me, kad čia vie­tos bai­mei ne­lie­ka: yra tik ra­my­bė ir lau­ki­mas. Kal­ba­mės su Vin­cu (var­das pa­keis­tas), 64-erių vy­ru, ku­ris hos­pi­so ant­ra­ja­me aukš­te slau­go­mas jau tre­čią mė­ne­sį. Tie­sa, vi­du­ti­nė bu­vi­mo hos­pi­se truk­mė – 3 sa­vai­tės.

 

– Svei­ki, Vin­cai, kaip Jūs šian­dien jau­čia­tės?

– Nor­ma­liai. Aš taip kas­dien jau­čiuo­si – nor­ma­liai.

– Ku­rią die­ną Jūs jau­tė­tės be pro­to lai­min­gas?

– Tur­būt per ves­tu­ves, 1974 me­tų rug­sė­jo 14 die­ną. Tą die­ną vi­si lai­min­gi bu­vo.

– O kur su­si­pa­ži­no­te su sa­vo žmo­na?

– Su­si­pa­ži­nau su žmo­na Kul­tū­ros ir po­il­sio par­ke, šo­kiuo­se. Jau­nas bu­vau, 22 me­tų. Tuo me­tu ta mei­lė emo­ci­nė bu­vo, nes jau­ni, o vė­liau at­si­ra­do ir dva­si­nė mei­lė.

– Ko­kias ša­lis per gy­ve­ni­mą ju­du ap­lan­kė­te?

– Vie­ną­kart su žmo­na ap­lan­kė­me Ame­ri­ką, Flo­ri­dą. Ten va­žia­vau žie­mą, nes va­sa­rą bai­siai karš­ta, o aš karš­čio ne­la­bai per­ne­šu. Kai skri­do­me, kaip tik bu­vo ma­no gim­ta­die­nis, tai at­šven­tė­me: 40 žmo­nių su­si­rin­ko, di­de­lė puo­ta bu­vo. Ap­lan­kiau dis­nei­len­dą, Kro­ko­di­lų mu­zie­jų, įžy­my­bių na­mus prie jū­ros. Be žmo­nos taip pat te­ko ke­liau­ti: po Lie­tu­vą, Mins­ką, Ry­gą, Le­ning­ra­dą, o Ka­li­ning­ra­de tar­na­vau.

– Koks pa­tie­ka­las, iš vi­sų ap­lan­ky­tų ša­lių, Jums pa­ti­ko la­biau­siai?

– Ce­pe­li­nai (juo­kia­si). Nors kei­kia juos kai ku­rie, tie, ku­rie sto­rė­ja. O aš ga­liu su­val­gy­ti, kiek no­riu. Ten nie­ko blo­go nė­ra: bul­vė – dar­žo­vė. Dar jei­gu an­trą die­ną per­pjau­ti iš­il­gai ir pa­šil­dy­ti, ga­li lie­žu­vį pra­ry­ti. Ame­ri­koj vi­siems la­bai pa­ti­ko ma­no žmo­nos pa­ga­min­ti ce­pe­li­nai.

– Vin­cai, ar gy­ve­ni­me nu­vei­kė­te vis­ką, apie ką sva­jo­jo­te?

– Ne vis­ką, aiš­ku, dar ne vis­ką. No­rė­čiau dar pa­ke­liau­ti su val­ti­mi po ma­rias ir pa­žve­jo­ti. Pa­ke­liau­ti po pa­sau­lį. Gal­būt ką nors pa­sta­ty­ti.

– O ar gai­li­tės ko­ nors?

– Ne­bent tos die­nos, kai ma­ne su­mu­šė ir li­kau ne­įga­lus. Da­bar me­tų ne­at­si­me­nu, bet par­ei­nu iš dar­bo na­mo, o ten kai­my­nų vai­kas ėjo iš sta­dio­no ir kaž­ką rė­kė ant jū­rei­vių. Tai šie pa­si­vi­jo jį į kie­mą, ku­ria­me gy­ve­no, ir pra­dė­jo spar­dy­ti. Aš pa­ma­čiau ir už­sto­jau. Tie jū­rei­viai iš­si­ė­mė dir­žus, ku­rių sag­tys, vel­niai ži­no, pri­pil­dy­tos švi­no (juo­kia­si), ir ma­ne „at­jun­gė“, per gal­vą tren­kę. Gal­vo­ju „mir­siu, mir­siu, mir­siu, mir­siu“, cinkt, ir at­si­ga­vau. Pra­bun­du, žiū­riu žmo­nės ap­link sto­vi, spok­so. Iš­kvie­tė grei­tą­ją, o po to kar­to vis po tru­pu­tį ir blo­gė­ja.

– Kal­bant apie sva­jo­nes, apie ką sva­jo­ja­te daž­niau­siai?

– Tu­riu pa­pras­tą sva­jo­nę – iš­gy­ti…

 

***

At­ei­ti į hos­pi­są bu­vo ne­leng­va, bet iš­ei­ti iš jo – dar sun­kiau. Sun­ku su­vok­ti, kad žmo­gus, skai­čiuo­jan­tis pas­ku­ti­nes sa­vo gy­ve­ni­mo die­nas, ge­ba kal­bė­ti taip, lyg jam pri­klau­sy­tų am­ži­ny­bė.