Žmo­gus, skai­čiuo­jan­tis pas­ku­ti­nes sa­vo gy­ve­ni­mo die­nas, ge­ba kal­bė­ti taip, lyg jam pri­klau­sy­tų am­ži­ny­bė

Lau­ra Ta­ran­dai­tė
Komentarai (5)
2019 Liepa 24
nuotruka
Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Prieš iš­drįs­da­mi įženg­ti į Pal. kun. My­ko­lo So­poč­kos hos­pi­są (pa­lia­ty­vio­sios slau­gos li­go­ni­nę), apei­na­me šios įstai­gos pa­sta­tą tris kar­tus ir dar 10 mi­nu­čių sto­vi­me lau­ke. Sun­ku ei­ti ten, kur mir­tis ne abst­rak­ci­ja, o kas­die­ny­bė. Čia slau­go­mi pa­cien­tai – sun­kiai ser­gan­tys, ne­pa­gy­do­mi li­go­niai, ku­rie at­vyks­ta į hos­pi­są nu­mir­ti, vis dar ti­kė­da­mi, kad pa­sveiks. Pra­vė­rus du­ris, iš­kart pa­si­tin­ka šil­tas se­sers Mi­cha­e­los žvilgs­nis ir sa­va­no­riai – žmo­nės, są­mo­nin­gai pa­si­rin­kę bū­ti gre­ta mirš­tan­čių pa­cien­tų ir, at­ėjus lai­kui, pa­dė­ti jiems iš­ke­liau­ti. Apie tai, koks jaus­mas bū­ti sa­va­no­riu ap­lin­ko­je, kur ri­ba tarp gy­vy­bės ir mir­ties be ga­lo tra­pi, kal­ba­me su be­veik dve­jus me­tus čia sa­va­no­re dir­ban­čia Ele­na (var­das pa­keis­tas).

– Ko­dėl nu­spren­dė­te sa­vo lais­vą lai­ką skir­ti hos­pi­sui?

– Šven­tai ti­kiu, kad ne žmo­gus nu­spren­džia tap­ti sa­va­no­riu, o sa­va­no­ria­vi­mas pats pa­si­ren­ka žmo­gų. Mes, ke­lios mo­te­rys, ieš­ko­jo­me vie­tos mels­tis drau­ge kar­tą per sa­vai­tę. Be to, jau­čiau­si be ga­lo dė­kin­ga Die­vui, no­rė­jau jam at­si­ly­gin­ti, to­dėl krei­piau­si į jį sa­ky­da­ma: „Aš no­riu ei­ti į pa­sau­lį ir pa­dė­ti Tau. Aš su­pran­tu, kad tur­būt nė­ra tiek me­tų ir tur­būt aš ne­tu­riu tiek šir­dies, kad Tau at­si­ly­gin­čiau, bet leisk pa­ban­dy­ti.“ Tai­gi, ieš­ko­jau pa­tal­pų mal­dai, skam­bi­nau į Šv. Kry­žiaus na­mus, į Šv. Jo­no kon­gre­ga­ci­jos Vil­niaus vie­nuo­ly­ną ir lyg ty­čia vi­sur sa­ko „ne“, o hos­pi­se iš kar­to at­sa­kė „ge­rai, at­ei­ki­te“. Kai mes čia at­ėjo­me... šir­dy­je pa­si­da­rė be ga­lo ra­mu ir ge­ra.

– Ko­kia da­lis Jū­sų slau­go­mų pa­cien­tų yra ti­kin­tys?

– Yra to­kių, ku­rie ne­pa­si­ruo­šę gir­dė­ti apie Die­vą. Juos pa­mai­ti­na­me, pa­juo­ki­na­me, pa­šne­ki­na­me, pa­skai­to­me kny­gą ar tie­siog už ran­kos pa­lai­ko­me. Įdo­mus da­ly­kas, kad vi­si pa­cien­tai yra pa­si­il­gę pa­pras­čiau­sio pri­si­lie­ti­mo. Jie ta­da taip nu­rims­ta, jiems taip ge­ra pa­si­da­ro.

– Ka­da pir­mą kar­tą iš­ly­dė­jo­te žmo­gų?

– Iš pat pra­džių man lei­do tik in­dus plau­ti, sa­lę tvar­ky­ti, o iš­ly­dė­ti žmo­gų te­ko tik po me­tų sa­va­no­rys­tės. Jei bū­tų iš kar­to, tur­būt aš bū­čiau čia ne­be­su­grį­žu­si.

– Kaip el­gia­tės ir ką jau­čia­te sto­vė­da­ma prie mirš­tan­čio­jo?

– Čia ne­mo­ko, kaip elg­tis, kai žmo­gus iš­ke­liau­ja, bet ir ne­rei­kia. Tą aki­mir­ką at­si­ran­da ir drą­sos, ir ži­no­ji­mo, ka­da rei­kia pa­lies­ti. Man as­me­niš­kai tai yra pa­lai­ma. Svar­bu su­vok­ti, kad tas žmo­gus greit su­si­tiks su Die­vu ir tai yra ypa­tin­ga. Tai, kad tu tu­ri ga­li­my­bę da­ly­vau­ti iš­ėji­me, iki pas­ku­ti­nio žmo­gaus ato­dū­sio, yra kaž­kas di­din­go.

– Koks Jū­sų san­ty­kis su mir­ti­mi?

– Aš vi­sa­da ap­si­mes­da­vau, kad mir­ties nė­ra. Aš apie ją ne­gal­vo­ju, į ją ne­re­a­guo­ju ir jos kaip ir nė­ra. Bet šian­dien aš ją pri­pa­žįs­tu ir, svar­biau­sia, jos ne­bi­jau. Ne­bi­jau lai­ky­ti pa­cien­to ran­kos, kol ji at­vės­ta.

– Kaip pa­vyks­ta su­val­dy­ti emo­ci­jas ša­lia pa­cien­tų?

– Prie pa­cien­tų verk­ti yra už­draus­ta, nes jie vis­ką gir­di ir vis­ką ma­to, jau­čia. Jei jau­ti, kad tuoj pra­virk­si, tai ap­si­me­ti, kad kaž­kur sku­bi, ta­da iš­ei­ni iš pa­la­tos, nu­brau­ki aša­rą ir grįž­ti at­gal. Ne­su­lai­kiau aša­rų per vie­nos mo­ters, ser­gan­čios plau­čių vė­žiu, iš­ėji­mą. Ji taip sun­kiai kvė­pa­vo, o kad įkvėp­tų oro, ji vi­sa su­si­ries­da­vo. Jai kiek­vie­nas įkvė­pi­mas bu­vo be­ga­li­nė kan­čia, o aš esu gir­dė­ju­si, kad bai­siau­sia mir­tis – už­du­si­mas. Ir kai sė­dė­jau prie jos lo­vos, tas bai­sus kvė­pa­vi­mas su gar­ga­lia­vi­mu... Ir ji sa­ko: „Ne­be­ga­liu, ne­be­ga­liu dau­giau...“ Ir ta­da jau ne­be­su­si­lai­kiau, pra­vir­kau, nie­kaip ne­su­pra­tau, ko­dėl ji tu­ri taip ken­tė­ti.

– Kaip pa­vyks­ta pri­im­ti fak­tą, kad Jū­sų slau­go­ma­sis ga­li bet ku­rią aki­mir­ką mir­ti?

– Su­pra­tau, kad ei­ti į an­trą aukš­tą, kur gu­li vi­si pa­cien­tai, rei­kia be lū­kes­čių, ne­rei­kia nie­ko ti­kė­tis. Tas su­vo­ki­mas at­ėjo maž­daug prieš me­tus, va­sa­rio mė­ne­sį. Tuo me­tu čia gu­lė­jo jau­na 38 me­tų ma­ma. Po sa­vait­ga­lio aš at­ėjau į jos pa­la­tą ir ma­tau – ant pa­lan­gės sto­vi at­vi­ru­kas, nu­pieš­tas jos aš­tuo­ne­rių me­tų duk­ters. At­si­me­nu, kar­tu su per­so­na­lu pra­šė­me Die­vo ste­buk­lo, nes jis da­ro ste­buk­lus, ir įsi­pa­rei­go­jo­me de­vy­nias die­nas mels­tis. Šeš­tą die­ną po dar­bų at­vy­kau į hos­pi­są. Bu­vo 20 val., la­bai sku­bė­jau, bet ma­ne su­si­stab­dė slau­gy­to­ja, klaus­da­ma: „Kur jūs taip vė­lai?“ Aš jai sa­kau, kad tie­siog pa­si­mels­ti at­ėjau, o ji man at­sa­ko, kad tos mo­ters jau ne­bė­ra. Iš­ėjau į lau­ką, žiū­rė­jau į žvaigž­dė­tą dan­gų ir jau­čiau, kaip „su­du­žau“.

– Ko­dėl, Jū­sų nuo­mo­ne, ver­ta tap­ti sa­va­no­re (-iu)?

– Prieš čia at­ei­da­ma ma­niau, kad aš duo­siu žmo­nėms, nes, at­ro­do, at­ei­nu, au­ko­ju sa­vo lai­ką, ati­duo­du sa­ve, bet kas­kart iš­ėju­si iš hos­pi­so pa­ti jau­čiuo­si pri­pil­dy­ta. Kas­kart iš čia iš­ei­nu su­pra­tu­si, jog vis­ką tu­riu. Net jei kaž­ko­kios pro­ble­mos ar ne­gan­dos at­ei­na, aš vis tiek ži­nau, kad šian­dien esu lai­min­ga. To­dėl vi­sus, ku­rie sa­ko, kad tu­ri pro­ble­mų, kvie­čiu at­ei­ti į hos­pi­są.

 

 Po po­kal­bio Ele­na mus pa­ly­dė­jo į an­trą aukš­tą, vie­tą, kur slau­go­mi vi­si pa­cien­tai. Lip­da­mi laip­tais vis dar abe­jo­jo­me jos žo­džiais, kad „ant­ra­me aukš­te vi­sai ki­ta erd­vė, lai­kas, ten žmo­nės ant slenks­čio ir tu tai jau­ti“, ta­čiau tik už­li­pę su­pra­to­me, kad ji bu­vo tei­si. Čia vi­sa sa­vo esy­be jau­ti lai­ką bei erd­vę tarp da­bar­ties ir ana­pus. Tie­sa, ei­ti į pa­la­tas vis dar ne­ra­mu: o kas, jei kal­bi­na­mas pa­šne­ko­vas liau­sis kvė­pa­vęs? Įžen­gę į vie­ną iš pa­la­tų su­vo­kė­me, kad čia vie­tos bai­mei ne­lie­ka: yra tik ra­my­bė ir lau­ki­mas. Kal­ba­mės su Vin­cu (var­das pa­keis­tas), 64-erių vy­ru, ku­ris hos­pi­so ant­ra­ja­me aukš­te slau­go­mas jau tre­čią mė­ne­sį. Tie­sa, vi­du­ti­nė bu­vi­mo hos­pi­se truk­mė – 3 sa­vai­tės.

 

– Svei­ki, Vin­cai, kaip Jūs šian­dien jau­čia­tės?

– Nor­ma­liai. Aš taip kas­dien jau­čiuo­si – nor­ma­liai.

– Ku­rią die­ną Jūs jau­tė­tės be pro­to lai­min­gas?

– Tur­būt per ves­tu­ves, 1974 me­tų rug­sė­jo 14 die­ną. Tą die­ną vi­si lai­min­gi bu­vo.

– O kur su­si­pa­ži­no­te su sa­vo žmo­na?

– Su­si­pa­ži­nau su žmo­na Kul­tū­ros ir po­il­sio par­ke, šo­kiuo­se. Jau­nas bu­vau, 22 me­tų. Tuo me­tu ta mei­lė emo­ci­nė bu­vo, nes jau­ni, o vė­liau at­si­ra­do ir dva­si­nė mei­lė.

– Ko­kias ša­lis per gy­ve­ni­mą ju­du ap­lan­kė­te?

– Vie­ną­kart su žmo­na ap­lan­kė­me Ame­ri­ką, Flo­ri­dą. Ten va­žia­vau žie­mą, nes va­sa­rą bai­siai karš­ta, o aš karš­čio ne­la­bai per­ne­šu. Kai skri­do­me, kaip tik bu­vo ma­no gim­ta­die­nis, tai at­šven­tė­me: 40 žmo­nių su­si­rin­ko, di­de­lė puo­ta bu­vo. Ap­lan­kiau dis­nei­len­dą, Kro­ko­di­lų mu­zie­jų, įžy­my­bių na­mus prie jū­ros. Be žmo­nos taip pat te­ko ke­liau­ti: po Lie­tu­vą, Mins­ką, Ry­gą, Le­ning­ra­dą, o Ka­li­ning­ra­de tar­na­vau.

– Koks pa­tie­ka­las, iš vi­sų ap­lan­ky­tų ša­lių, Jums pa­ti­ko la­biau­siai?

– Ce­pe­li­nai (juo­kia­si). Nors kei­kia juos kai ku­rie, tie, ku­rie sto­rė­ja. O aš ga­liu su­val­gy­ti, kiek no­riu. Ten nie­ko blo­go nė­ra: bul­vė – dar­žo­vė. Dar jei­gu an­trą die­ną per­pjau­ti iš­il­gai ir pa­šil­dy­ti, ga­li lie­žu­vį pra­ry­ti. Ame­ri­koj vi­siems la­bai pa­ti­ko ma­no žmo­nos pa­ga­min­ti ce­pe­li­nai.

– Vin­cai, ar gy­ve­ni­me nu­vei­kė­te vis­ką, apie ką sva­jo­jo­te?

– Ne vis­ką, aiš­ku, dar ne vis­ką. No­rė­čiau dar pa­ke­liau­ti su val­ti­mi po ma­rias ir pa­žve­jo­ti. Pa­ke­liau­ti po pa­sau­lį. Gal­būt ką nors pa­sta­ty­ti.

– O ar gai­li­tės ko­ nors?

– Ne­bent tos die­nos, kai ma­ne su­mu­šė ir li­kau ne­įga­lus. Da­bar me­tų ne­at­si­me­nu, bet par­ei­nu iš dar­bo na­mo, o ten kai­my­nų vai­kas ėjo iš sta­dio­no ir kaž­ką rė­kė ant jū­rei­vių. Tai šie pa­si­vi­jo jį į kie­mą, ku­ria­me gy­ve­no, ir pra­dė­jo spar­dy­ti. Aš pa­ma­čiau ir už­sto­jau. Tie jū­rei­viai iš­si­ė­mė dir­žus, ku­rių sag­tys, vel­niai ži­no, pri­pil­dy­tos švi­no (juo­kia­si), ir ma­ne „at­jun­gė“, per gal­vą tren­kę. Gal­vo­ju „mir­siu, mir­siu, mir­siu, mir­siu“, cinkt, ir at­si­ga­vau. Pra­bun­du, žiū­riu žmo­nės ap­link sto­vi, spok­so. Iš­kvie­tė grei­tą­ją, o po to kar­to vis po tru­pu­tį ir blo­gė­ja.

– Kal­bant apie sva­jo­nes, apie ką sva­jo­ja­te daž­niau­siai?

– Tu­riu pa­pras­tą sva­jo­nę – iš­gy­ti…

 

***

At­ei­ti į hos­pi­są bu­vo ne­leng­va, bet iš­ei­ti iš jo – dar sun­kiau. Sun­ku su­vok­ti, kad žmo­gus, skai­čiuo­jan­tis pas­ku­ti­nes sa­vo gy­ve­ni­mo die­nas, ge­ba kal­bė­ti taip, lyg jam pri­klau­sy­tų am­ži­ny­bė.

    Komentaras

    Prašome perskaityti ir susisiekti su dr. Saulėta, jei jums reikia stiprios meilės burtų, kad išspręstumėte nutrauktus santykius.
    Kai buvau šešis mėnesius nėščia su savo antruoju vaiku, išsiskyriau su vyru. Nuo tada, kai mūsų vaikas buvo pastojęs, mes nesutarėme ir ginčijomės, ji nebemylėjo jokios meilės ar pasitikėjimo juo, todėl jis mane išsiskyrė. Ir visas šias švilpukus, aš išbandžiau visas skirtingas priemones jam susigrąžinti, taip pat išbandžiau keletą skirtingų stebuklingų ratų savo gyvenamojoje šalyje, tačiau nė viena iš jų negalėjo grąžinti Tomui manęs. Tik daktaras Sunny garantavo skubų 48 valandų magijos rinkimą ir patikino, kad mano vyras vėl bus su manimi. Rašau norėdamas padėkoti ir padėkoti už pažadų laikymąsi ir už tai, kad panaudojote savo talentingas ir dideles jėgas, kad sugrąžintumėte jį namo. Man buvo malonu žinoti, kad jūs specializuojatės meilužių sujungime. Ačiū, pone, kad padėjote man blogiausiais gyvenimo laikais, kad buvau toks puikus magijos magas ir kad jis man suteikė meilės magiją, kuri man tiek santuokos metu atnešė tiek džiaugsmo. Mano vyras grįžo ir pažadu niekada daugiau manęs nepalikti. Jei abejojate jo galimybėmis, patikėkite. Jūs turėtumėte turėti galimybę. Tai atsiperka taip, kaip net negalėjote įsivaizduoti. Jei šiuo metu esate stipresnis ir jums reikalinga stipri ir skubi meilės meilė, kad sugrąžintumėte maloniai susisiekusį dr. Saulėta, šiuo metu yra vienintelis atsakymas atkurti nutrūkusius santykius ar santuoką. drsunnydsolution1@gmail.com arba „Whatsapp jam“ telefonu +2349030731985. Ačiū.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.