Žemai­tės su­kur­tos lė­lės ži­nią apie Aly­tų sklei­džia po Lie­tu­vą ir sve­čias ša­lis

Ri­ta KRU­ŠINS­KAI­TĖ
Komentarai (1)
2019 Birželis 26
nuotruka
Lo­re­ta Skrui­bie­nė: „Man lėlės – meno objektas, kūrybinė išraiška.“ Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
„Esu lai­min­ga, kad sa­vo gy­ve­ni­mą ati­da­viau lė­lėms, tuo džiau­giuo­si ir di­džiuo­juo­si. La­bai džiau­giuo­si ir žmo­nė­mis, bu­vu­siais ir esan­čiais ša­lia ma­nęs“, – sa­ko vie­nin­te­lio pro­fe­sio­na­laus Pie­tų Lie­tu­vos lė­lių te­at­ro „Ait­va­ras“ įkū­rė­ja ir va­do­vė, dai­li­nin­kė Lo­re­ta Skrui­bie­nė.

Aly­taus lė­lių te­at­ras „Ait­va­ras“ įkur­tas 1996 me­tais mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Kul­tū­ros sky­riaus ir iš Že­mai­ti­jos ki­lu­sios me­ni­nin­kės L.Skrui­bie­nės ini­cia­ty­va. Ta­čiau lė­lių gy­ve­ni­mas Aly­tu­je pra­si­dė­jo de­šimt­me­čiu anks­čiau iki te­at­ro įkū­ri­mo, me­ni­nin­kei pen­kia­aukš­čio na­mo rū­sy­je įkū­rus lė­lių te­at­ro stu­di­ją.

Per dau­giau kaip tris­de­šimt me­tų kū­ry­bi­nės veik­los šia­me lė­lių te­at­re pa­sta­ty­ta be­veik pus­šim­tis spek­tak­lių vai­kams ir trys su­au­gu­sie­siems, suor­ga­ni­zuo­ta 11 tarp­tau­ti­nių lė­lių te­at­rų fes­ti­va­lių-kon­kur­sų „Ait­va­ras“, įkur­tas lė­lių mu­zie­jus „Lė­lių kam­ba­rys“, ku­ria­me vyks­ta te­at­ro ren­gi­niai, edu­ka­ci­jos, jis gau­siai lan­ko­mas vai­kų iš vi­sų ša­lies kam­pe­lių.

Šian­dien var­gu ar ras­tu­me aly­tiš­kį, ne­ži­nan­tį lė­lių te­at­ro „Ait­va­ras“ ir jo spek­tak­lių. Su šio te­at­ro spek­tak­lių per­so­na­žais už­au­go iš­ti­sos kar­tos, ga­vu­sios gė­rio, to­le­ran­ci­jos, nuo­šir­du­mo iš iš­min­ties pra­džia­moks­lio pa­mo­kas.  

Apie ke­lius, at­ve­du­sius į Dzū­ki­ją, lė­lių te­at­ro „Ait­va­ras“ su­kū­ri­mą, kū­ry­bi­nius ieš­ko­ji­mus ir at­ra­di­mus pa­sa­ko­ja me­ni­nin­kė L.Skrui­bie­nė.

Esa­te gi­mu­si ir anks­ty­vą­ją vai­kys­tę pra­lei­du­si Že­mai­ti­jo­je, Ra­sei­nių ra­jo­ne. Kaip at­si­dū­rė­te Dzū­ki­jo­je?

Iš Že­mai­ti­jos per­si­kel­ti gy­ven­ti į Dzū­ki­ją bu­vo tė­vų spren­di­mas. Iš Si­bi­ro po trem­ties su­grį­žu­siam tė­čiui sun­kiai se­kė­si su­si­ras­ti ge­riau ap­mo­ka­mą dar­bą, nes si­bi­ria­kų pri­veng­da­vo ir jais ne­pa­si­ti­kė­da­vo.

Kaip tik tuo me­tu Aly­tu­je pra­dė­jo veik­ti Eks­pe­ri­men­ti­nis na­mų sta­ty­bos kom­bi­na­tas, į ku­rį dirb­ti va­žia­vo žmo­nės iš vi­sos Lie­tu­vos. Taip ir at­si­dū­rė mū­sų šei­ma Aly­tu­je.

Per­si­kraus­tė­me 1973 me­tais. Aš bu­vau bai­gu­si penk­tą kla­sę.

Ar pa­ju­to­te et­ni­nius skir­tu­mus, ap­si­gy­ve­nu­si Aly­tu­je?

Jau nuo pir­mos at­va­žia­vi­mo die­nos. Iki šiol iš­li­kęs pir­mas įspū­dis. Bu­vo ką tik nu­li­jęs lie­tus, iš­li­pu­si iš au­to­bu­so aki­mirks­niu pa­ju­tau gai­vų žo­lės, me­džių dvelks­mą ir pa­ma­čiau dau­gy­bę ba­lu­čių. Mies­tas man pa­si­ro­dė la­bai ža­lias ir gra­žus.

Mo­kyk­lo­je ne­tru­kau pa­jus­ti, kad čia ne Že­mai­ti­ja. Ki­ti mo­ki­niai į ma­ne žiū­rė­jo kaip į bal­tą var­ną. Kai pa­kvies­da­vo at­sa­ki­nė­ti, kla­sė­je bū­da­vo taip ty­lu, kad bu­vo ga­li­ma gir­dė­ti, kaip mu­sė skren­da. Vi­si klau­sy­da­vo­si ma­no že­mai­tiš­kos tar­mės.

Pa­ma­žu vis­kas pa­si­kei­tė, jau dau­ge­lį me­tų kal­bu ben­dri­ne lie­tu­vių kal­ba, ta­čiau nu­va­žia­vu­si į Že­mai­ti­ją ap­lan­ky­ti ar­ti­mų­jų, net ne­pa­jau­čiu, kaip pra­de­du že­mai­čiuo­ti. Kal­bu gal ne vi­sai tai­syk­lin­gai tar­miš­kai, bet man tai ma­lo­nu.

Kaip Jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do lė­lės?

Bai­gu­si vi­du­ri­nę, la­bai no­rė­jau stu­di­juo­ti Dai­lės ins­ti­tu­te. Gy­ve­ni­me su­si­klos­tė taip, kad įsto­jau į ins­ti­tu­tą, ta­čiau stu­di­ja­vau ne sce­nog­ra­fi­ją, ku­ri ta­da bu­vo sie­kia­my­bė, bet dai­lės pe­da­go­gi­ką.

Tur­būt li­ki­mas lė­mė, kad su­si­ruo­šu­si sto­ti į sce­nog­ra­fi­ją, ne­iš­drį­sau. Me­no ta­ry­bai pa­ro­dy­ti kuk­lių sa­vo brė­ži­nių ir, net ne­pra­vė­ru­si du­rų, pa­si­trau­kiau be ko­vos. Šian­dien be­lie­ka spė­lio­ti – bū­tų pa­vy­kę ar ne.

Su­pra­tu­si, kad ma­no sva­jo­nė žlu­go, pri­sė­dau ant suo­liu­ko ša­lia Dai­lės ins­ti­tu­to pa­gal­vo­ti, ką da­ry­ti to­liau. Vėl at­si­tik­ti­nu­mas ar lem­tis, ša­lia pri­sė­do žmo­gus, ku­ris, su­ži­no­jęs, ko­kio­je aš at­si­dū­riau kryž­ke­lė­je, pa­ta­rė sto­ti į ne­aki­vaiz­di­nį sky­rių. Taip ir pa­da­riau.

Li­ki­mo vin­gis bu­vo ne­ti­kė­tas, ta­čiau šian­dien la­bai džiau­giuo­si, kad stu­di­ja­vau dai­lės pe­da­go­gi­ką. Mus ruo­šė tap­ti ne kon­kre­čios sri­ties me­ni­nin­kais, to­dėl stu­di­ja­vo­me vi­sas spe­cia­ly­bes – nuo gra­fi­kos iki ta­py­bos.

Su lė­lė­mis pir­mą kar­tą su­si­dū­riau ga­na at­si­tik­ti­nai, ra­šy­da­ma kur­si­nį dar­bą, ku­rio te­ma – lė­lių te­at­ro spe­ci­fi­ka ir rai­da. Kaip ir dau­ge­lis stu­den­tų pa­si­rin­kau te­mą, ti­kė­da­ma­si grei­tai su ja su­si­do­ro­ti. Pa­aiš­kė­jo, kad tai bu­vo iliu­zi­ja. Me­džia­gos be­veik jo­kios ne­bu­vo, te­ko vis­ką su­ran­kio­ti po kruo­pe­ly­tę. Pir­mo­ji pa­žin­tis įvy­ko Vil­niaus te­at­re „Lė­lė“, ste­bint Vi­ta­li­jaus Ma­zū­ro spek­tak­lius.

Tai ma­ne su­ža­vė­jo ir 1986 me­tais pa­ti įkū­riau lė­lių te­at­ro stu­di­ją dau­gia­bu­čio rū­sy­je. Pir­ma­sis spek­tak­lis „Pie­me­nai­tė ir ka­min­krė­tys“ bu­vo pen­kio­li­kos mi­nu­čių truk­mės. Vai­kams vai­di­nau aš ir Jo­nas Gai­žaus­kas.

Di­plo­mi­nis dar­bas taip pat bu­vo su­si­jęs su lė­lė­mis. Jo te­ma – kau­kių ga­my­ba.

Ko­kius įvar­dy­tu­mė­te pa­grin­di­nius lė­lių te­at­ro „Ait­va­ras“ žings­nius?

Pra­bė­gus de­šimt­me­čiui po stu­di­jos įkū­ri­mo, bu­vo įkur­tas lė­lių te­at­ras „Ait­va­ras“, de­biu­ta­vo­me su spek­tak­liu „Auk­so puo­das“ pa­gal Hof­fma­no pa­sa­ką. Spek­tak­lio pa­sta­ty­mą fi­nan­sa­vo Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė. Pir­mo­jo­je tru­pė­je va­dy­bi­nin­ku dir­bo Dai­nius Dze­kuns­kas, vai­di­no Po­vi­las Kaz­laus­kas, Gin­ta­ras Gvaz­dai­tis, Au­re­li­ja Vai­va­dai­tė, Ine­ta Vich­ro­vai­tė. Trum­pam, epi­zo­diš­kai, bu­vo pri­si­jun­gęs Ro­ber­tas Šar­knic­kas.

Žen­gus pir­muo­sius žings­nius, apie mus su­ži­no­jo Liau­dies kul­tū­ros cen­tras ir pra­dė­jo kvies­ti į įvai­rius mė­gė­jų lė­lių te­at­rų fes­ti­va­lius. Su spek­tak­liais va­žiuo­da­vo­me į mo­kyk­las, dar­že­lius.

2003 me­tais įkur­tas lė­lių mu­zie­jus „Lė­lių kam­ba­rys“. 

Bė­gant me­tams, au­go pro­fe­sio­na­lu­mas ir mus ėmė kvies­ti kaip pro­fe­sio­na­lus, ne mė­gė­jus. 2005-ai­siais „Ait­va­rui“ su­teik­tas pro­fe­sio­na­laus te­at­ro sta­tu­sas. Šian­dien mū­sų lė­lių te­at­ras pri­klau­so Lie­tu­vos na­cio­na­li­nei lė­li­nin­kų aso­cia­ci­jai UNI­MA ir tarp­tau­ti­nei vai­kų ir jau­ni­mo te­at­rų aso­cia­ci­jai ASI­TEJ.

1999 me­tais or­ga­ni­za­vo­me pir­mą­jį lė­lių te­at­rų fes­ti­va­lį, ku­ris iš­gar­si­no Aly­tų už­sie­ny­je ir Lie­tu­vo­je. Ta­da ir mies­te­lė­nų, ir po­li­ti­kų po­žiū­ris į kul­tū­ros ren­gi­nius bu­vo ki­tas. Da­bar jau rei­kė­tų keis­ti fes­ti­va­lių „Ait­va­ras“ po­bū­dį, bet vis­kas at­si­mu­ša į fi­nan­sa­vi­mą ir tam­pa tie­siog gė­din­gai skur­dus. O mies­tui gė­dos da­ry­ti ne­si­no­ri.

Džiau­giuo­si, kad mes per tuos tris­de­šimt me­tų iš­siug­dė­me pla­tų ger­bė­jų ra­tą. Žiū­ro­vų at­vyks­ta iš vi­sos Lie­tu­vos, ypač jų daug su­lau­kia­me pas­ta­ruo­sius tre­jus me­tus.

Bū­ta ir dau­giau reikš­min­gų žings­nių lė­lių te­at­ro gy­ve­ni­me. Mums, lė­li­nin­kams, svar­bus kiek­vie­nas spek­tak­lio pa­sta­ty­mas, su­tei­kęs žiū­ro­vams džiaugs­mo ir pa­ska­ti­nęs su­si­mąs­ty­ti.

Ko­kios lė­lės ap­si­gy­ve­na lė­lių kam­ba­ry­je?

Kiek­vie­nam spek­tak­liui ku­ria­ma nau­ja lė­lių ko­lek­ci­ja, tad per dau­ge­lį me­tų jų su­si­kau­pė daug. Iš­mes­ti į šiukš­ly­ną ne­ki­lo ran­kos, to­dėl su­ma­nė­me joms su­teik­ti an­trą gy­ve­ni­mą ir įkur­din­ti mu­zie­ju­je.

Di­dži­ą­ją eks­po­zi­ci­jos da­lį su­da­ro spek­tak­lių per­so­na­žai – tai plas­tiš­kos pirš­ti­ni­nės lė­lės, ma­rio­ne­tės, ku­rias ak­to­riai tam­po už vir­vu­čių. Pa­pras­tai vie­nu me­tu „Lė­lių kam­ba­ry­je“ gy­ve­na apie 300 lė­lių. Ta­čiau eks­po­zi­ci­ja yra kin­tan­ti, nes kai ku­rias lė­les pa­do­va­no­ju dar­že­liams ar­ba dar kam nors. Kai ku­rias par­duo­du, ko­lek­ci­nin­kai jas la­bai no­riai per­ka. Taip ir mig­ruo­ja po pa­sau­lį ma­no lė­lės.

Kas Jums yra lė­lė?

Lė­lė la­bai ar­ti­mai su­si­ju­si su žmo­gu­mi, tik kar­tais mes to ne­pa­ste­bi­me. Žmo­gus at­si­ra­do že­mė­je, o su juo at­si­ra­do ir lė­lė.

Man lė­lė – me­no ob­jek­tas, kū­ry­bi­nė iš­raiš­ka. Kiek su­kū­riau lė­lių, nie­ka­da ne­skai­čia­vau, ta­čiau ga­liu drą­siai sa­ky­ti, jog la­bai daug. Kar­tais sap­ne pa­ma­tau lė­lių vi­są vir­ti­nę iš­si­ri­kia­vu­sią. Gal kam nors to­kie sap­nai siau­bą su­kel­tų, bet ma­no­sios lė­lės ne to­kios.

Gre­ta te­at­ro lė­lių gy­vuo­ja ir in­ter­je­ri­nės lė­lės, ku­rias eks­po­nuo­ju as­me­ni­nė­se dai­lės pa­ro­do­se ša­lia pa­veiks­lų. Ne­se­niai lan­kiau ke­ra­mi­kos kur­sus, kad ga­lė­čiau kū­ry­bo­je pa­nau­do­ti įvai­res­nę me­džia­gą.

In­ter­je­ri­nės lė­lės – in­ter­je­ro puoš­me­na, skir­tin­gai nuo te­at­ro lė­lių, ga­li bū­ti ir ne­ju­dan­čios, ir keis­ti po­zas. Kur­da­ma jas mėgs­tu eks­pe­ri­men­tuo­ti, nau­do­ju pa­čias įvai­riau­sias me­džia­gas: me­dį, ke­ra­mi­ką, por­ce­lia­ną, siu­vi­nė­ju ka­ro­liu­kais.

Koks spek­tak­lis la­biau­siai įsi­mi­nė?

Kiek­vie­nas spek­tak­lis tu­ri sa­vo is­to­ri­ją, daug jų įsi­min­ti­nų. Iš­skir­čiau „Im­pe­ra­to­rių Jo­ną be­šir­dį“. Jį pir­mą kar­tą pa­sta­tė­me kar­tu su re­ži­sie­riu­mi Ar­vy­du Kin­de­riu dar lė­lių stu­di­jo­je. Vė­liau re­ži­sa­vau vie­na su „Ait­va­ru“. Spek­tak­lis la­bai pa­vy­ko. Jis mis­tiš­kas, įdo­mus.

Šil­tų pri­si­mi­ni­mų ke­lia už­ve­dan­tis spek­tak­lis „Ali­sa“, ro­man­tiš­kas – „Mu­zi­kan­tas ir žvaigž­dė“. Pas­ta­ruo­ju me­tu pil­nas žiū­ro­vų sa­les su­ren­kan­tis „Vil­kas ir ožiu­kai“, „Kau­lo bo­bos ap­ža­vai“.

Mū­sų spek­tak­liai yra vi­so­kie: ir links­mi, ir liūd­ni, ir pa­mo­kan­tys, ir nuo­šir­dūs, su vai­kais ben­drau­ja­me kaip su sau ly­giais, juos lai­ko­me as­me­ny­bė­mis, ne­už­si­i­ma­me in­fan­ti­liz­mu. Spek­tak­lius ski­ria­me tie­siog šei­mos lais­va­lai­kiui, tad ir tė­tis, ma­ma ar mo­čiu­tė tu­ri ką veik­ti.

Ko­kią prog­no­zuo­ja­te lė­lių te­at­ro „Ait­va­ras“ at­ei­tį?

Kas­kart, pa­si­kei­tus mies­to val­džiai, ei­na­me kal­bė­tis dėl fi­nan­sa­vi­mo. At­ro­do, lyg ir iš­klau­so, ta­čiau ap­si­ri­bo­ja tik tuo, kad at­lei­džia nuo pa­tal­pų nuo­mos mo­kes­čio, nes Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė yra VšĮ Aly­taus lė­lių te­at­ro „Ait­va­ras“ da­li­nin­kė. At­ro­do, tiek ne­daug trūks­ta, kad bū­tų aky­liau žvilg­tel­ta į šios me­no rū­šies iš­sau­go­ji­mą mies­te. Per dau­giau kaip tris­de­šimt me­tų taip ir ne­su­ge­bė­jo­me po­li­ti­kams įro­dy­ti, kad lė­lių te­at­ras mies­tui tik­rai rei­ka­lin­gas.

Ki­tos sa­vi­val­dy­bės su­si­tvar­kė su to­kiais te­at­rais, sky­rė vie­no­kį ar ki­to­kį fi­nan­sa­vi­mą, su­tei­kė pa­tal­pas, tin­kan­čias te­at­rui. Nė vie­no ki­to te­at­ro žiū­ro­vams ne­rei­kia ka­ba­ro­tis į tre­čią aukš­tą, yra dra­bu­ži­nės, ka­vi­nu­kės. At­va­žia­vu­sie­ji ste­bi­si, kad mes taip gy­ve­na­me. Ko­dėl taip yra, ne­ga­liu at­sa­ky­ti. Džiau­gia­mės, kad žiū­ro­vai ver­ti­na mū­sų spek­tak­lius, džiau­gia­mės ir pa­tal­po­mis, ku­rio­se esa­me, nors daž­nai jau­čia­mės kaip ak­me­nys kaž­kie­no ke­ly­je.

Mes gy­vuo­ja­me iš už­dir­ba­mų lė­šų už spek­tak­lius, edu­ka­ci­nes pro­gra­mas, su­teik­tas kū­ry­bi­nes pa­slau­gas ir pro­jek­ti­nių lė­šų. Tai ge­rai, bet no­rint plė­to­ti kū­ry­bi­nes am­bi­ci­jas, to ne­pa­kan­ka. No­ri­si ir jau­nat­viš­kų kū­ry­bi­nių am­bi­ci­jų ban­gos, bet pa­si­kvies­ti jau­ni­mo tie­siog nė­ra lė­šų. Toks gy­ve­ni­mas tam­pa ab­sur­diš­kas ir ne­per­spek­ty­vus.

La­bai no­rė­tų­si, kad mies­tui lik­tų lė­lių te­at­ras, ta­čiau ga­li bū­ti ir ki­to­kia baig­tis. Man jau ar­tė­ja lai­kas, kai ei­siu anū­kų au­gin­ti. Ar kas nors pe­rims lė­lių te­at­rą, ar jo ne­be­liks, tai jau ne ma­no są­ži­nės rei­ka­las. Kad bū­tų TAIP, ko­vo­jau vi­są gy­ve­ni­mą.

Pa­sau­ly­je lė­lių te­at­rai gy­vuo­ja ir mies­tai di­džiuo­ja­si, kad juos tu­ri. Mū­sų gal ki­to­kia kul­tū­ri­nė si­tu­a­ci­ja ar po­žiū­ris?

Apie „Ait­va­ro“ per­spek­ty­vas ne­no­riu kal­bė­ti. Mū­sų te­at­ro tru­pė, ku­rią, su ad­mi­nist­ra­to­re, su­da­ro pen­ki žmo­nės, ku­ria ir džiau­gia­si šia die­na.

    Komentaras

    Labai gera ir prasminga, kad jūs Loreta esate tokia energinga, kad šalia susibūrė savi žmonės,o su jais ir lėlės. Gyvuokit ir džiaukitės dar ilgai ilgai... Sėkmės !!!

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.