Vi­ta Zy­ku­tė: „Bet HO­MO juk SA­PIENS? Tai ir mąs­ty­ki­me. Die­vas mums da­vė pro­tą tam, kad juo gal­vo­tu­mė­me. Kiek­vie­nas” (6)

Tri­ko­ta­ži­nių marš­ki­nė­lių at­rai­žos Vi­tos Zy­ku­tės ran­ko­se virs­ta spal­vin­gu ki­li­mu. Asmeninė nuotr.
Tri­ko­ta­ži­nių marš­ki­nė­lių at­rai­žos Vi­tos Zy­ku­tės ran­ko­se virs­ta spal­vin­gu ki­li­mu. Asmeninė nuotr.
Šian­dien jau aki­vaiz­džiai ma­to­me, kad mū­sų Že­mei per sun­ku pa­kel­ti žmo­ni­jos ne­at­sa­kin­go po­žiū­rio į gam­tą pa­da­ri­nius – saus­ras, karš­čius, tirps­tan­čius le­dy­nus, gais­rus, po­tvy­nius, ura­ga­nus... Jei sa­vus gy­ve­ni­mus pa­kreip­tu­me tva­ru­mo link, mū­sų gam­ta at­si­ties­tų. O pra­dė­ti rei­kia nuo pa­pras­tų da­ly­kų – ma­žin­ti var­to­ji­mą, at­lie­kų kie­kį, at­si­suk­ti į sa­vo ša­ly­je ga­mi­na­mus ir au­gi­na­mus pro­duk­tus, nau­do­ti ma­žiau trą­šų, rink­tis pa­tva­ru­mą. Pa­vyz­džių, ku­riais de­rė­tų sek­ti, tu­ri­me: tva­riai sa­vo na­muo­se jau se­niai tvar­ko­si Pi­va­šiū­nų se­niū­ni­jos Bun­džių kai­mo gy­ven­to­jos Vi­tos Zy­ku­tės šei­ma. Jau­na mo­te­ris dir­ba Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos bu­hal­te­ri­jo­je, o bu­hal­te­riams, kaip ži­nia, bū­din­gas lo­giš­kas ana­li­ti­nis mąs­ty­mas, kruopš­tu­mas, įžval­gu­mas, at­sa­kin­gu­mas.

Prieš ge­rą mė­ne­sį Ši­lai­čių ben­druo­me­nės na­muo­se Vi­ta su­ren­gė įdo­mią pa­ro­dą, pri­sta­tė se­no­vi­nių su­vo­žia­mų kep­tu­vių ko­lek­ci­ją. Ta­da mo­te­ris tei­gė, kad vis ieš­kan­ti to, kas se­niau ne­gu šian­dien. Ji kal­bė­jo apie tva­ru­mą, net de­monst­ra­vo ke­pi­nius, pui­kiai iš­kep­tus se­nu­tė­se kep­tu­vė­se. V.ZY­KU­TĘ kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

 

– Ben­drau­da­ma su Ju­mis su­pra­tau, kad esa­te tva­rios gy­ven­se­nos puo­se­lė­to­ja. Ka­da su­pra­to­te, kad jau rei­kia kaž­ko­kių po­ky­čių ir at­sig­rę­žė­te į tva­ru­mą sa­vo šei­mos ūky­je?

– Nė­ra kon­kre­taus lai­ko, ka­da tai su­pra­tau. Au­go­me to­kiais lai­kais, ka­da tė­vai sta­tė­si na­mus, o apy­tuš­tės len­ty­nos par­duo­tu­vė­se ri­bo­jo ga­li­my­bes no­rams iš­si­pil­dy­ti. Tė­vai nuo ma­žens ug­dė bū­ti at­sa­kin­gus ir kū­ry­biš­kus. Prie vi­so to il­gai­niui pri­si­jun­gė su­pra­ti­mas apie žmo­nių da­ro­mą ža­lą gam­tai ir kaip vi­so to iš­da­va – pri­si­dė­jo no­ras ją „tau­py­ti“.

 

– Gy­ve­na­te kai­me, be abe­jo, ir že­mę dir­ba­te. Kas Jums su­for­ma­vo drau­giš­ką po­žiū­rį į že­mę?

– Yra toks fil­mas „Prie­sko­nių prin­ce­sė“. Vie­na­me epi­zo­de mer­gi­na, pre­kiau­jan­ti prie­sko­niais, anks­tų ry­tą at­si­da­ro par­duo­tu­vė­lės du­ris ir ky­lant sau­lei gi­liai įkve­pia ry­to orą. Pui­kus epi­zo­das. Tai įkve­pia steng­tis, kad įkvėp­tu­me gai­vų, šva­rų, ryt­die­nos orą.

Dir­ba­me že­mės ne­daug. Bet ne­nau­do­ja­mus plo­tus pa­lie­ka­me pie­voms ar go­je­liams aug­ti. Sa­va­ran­kiš­kai, su mi­ni­ma­liu įsi­ki­ši­mu, tiek, kad at­ro­dy­tų tvar­kin­gai. Nes ki­taip dar ga­li įsi­kiš­ti ir įsta­ty­mai, reg­la­men­tuo­jan­tys ne­pri­žiū­ri­mus že­mės plo­tus. Kuo dau­giau ža­lių lo­pi­nė­lių ant že­mės – tuo gry­nes­nis oras, ma­lo­niau akiai ir sie­lai.

Sa­ko­ma „Mąs­tyk glo­ba­liai – veik lo­ka­liai“. Sten­gia­mės tuo va­do­vau­tis. Vie­nu au­ga­lu, me­džiu dau­giau, vie­na ki­ta šiukš­le ma­žiau – at­ei­ty­je ga­lė­si­me gi­liau at­si­kvėp­ti.

 

– Kaip ma­no­te, ar tu­rint ma­žą že­mės skly­pe­lį ga­li­ma ap­si­rū­pin­ti sau­giais mais­to pro­duk­tais ir ma­žiau ža­los že­mei pa­da­ry­ti. Ar tuo tu­ri rū­pin­tis tik stam­būs ūkiai, ku­rie, steng­da­mie­si pa­si­im­ti kuo dau­giau nau­dos sau, nau­do­ja daug che­mi­jos?

– Pa­si­mė­gau­ti – taip. Ap­si­rū­pin­ti – tik­rai ne. Pa­si­mė­ga­vi­mui už­tek­tų ir na­tū­ra­lių trą­šų, bet, no­rint iš ma­žo skly­pe­lio vi­siš­kai ap­si­rū­pin­ti, to grei­čiau­siai ne­pa­kaks, teks nau­do­ti che­mi­nes trą­šas. Nors ir są­vo­ką „ma­žas že­mės plo­te­lis“ kiek­vie­nas ma­to sa­vaip.

Rim­čiau tuo rū­pin­tis rei­kė­tų stam­biems ūkiams, ku­rie, ska­ti­na­mi ver­sli­nin­kų (šie sa­vo ruož­tu ska­ti­na­mi taip pat ir pa­klau­sos), sten­gia­si už­au­gin­ti kuo gau­ses­nius der­lius, idant ap­rū­pin­tų vi­sus no­rin­čiuo­sius dar ir dar kaž­ko nu­si­pirk­ti. Pa­si­tel­kia­mos vi­sos prie­mo­nės pel­nui gau­ti.

Bet ir čia jau džiu­gi­na kai ku­rių ūki­nin­kų spren­di­mai steig­ti eko­lo­gi­nius ūkius. Dėl to – svei­kes­nis der­lius, ge­res­nė ko­ky­bė, o pa­ki­lu­si kai­na ska­ti­na at­sa­kin­ges­nį pir­kė­jo ap­si­spren­di­mą dėl per­ka­mo pro­duk­to kie­kio.

 

– Kiek svar­būs kas­die­niai pa­si­rin­ki­mai – pirk­ti duo­nos ar pa­nau­do­ti su­žie­dė­ju­sią?

Svar­būs tiek, kiek ga­li bū­ti svar­bus pa­si­rin­ki­mas – o kiek man duo­nos iš tik­rų­jų rei­kia? Gal pir­miau rei­kė­tų ap­si­spręs­ti, ką su ja da­ry­si­te, ką per ar­ti­miau­sias die­nas pla­nuo­ja­te? Kad kuo ma­žiau tos su­žie­dė­ju­sios lik­tų? Ir ta­da – dar spręs­ti, ką iš jos pa­da­ry­ti, kad jos ne­iš­mes­tu­mė­te: ap­kep­ti, da­ry­ti gi­rą, tru­pi­nius, ga­lų ga­le su­šer­ti žu­vims ar pa­na­šiai?

Svar­bus kiek­vie­nas pa­si­rin­ki­mas prieš pro­duk­tą įsi­de­dant į pir­ki­nių krep­šį. Šiuo at­ve­ju žiū­rė­ki­me per prak­tiš­ku­mo priz­mę ne­už­mirš­da­mi eko­lo­gi­jos ir eko­no­mi­jos. Ko­kį pro­duk­tą per­ka­me, kaip su­pa­kuo­tą, ko­kį kie­kį? Tuo­met ir ne­ši­me leng­viau, bū­si­me svei­kes­ni, liks ma­žiau šiukš­lių ir ne­rei­kės ap­mau­džiai gal­vo­ti, kad vėl per daug pri­si­pir­ko­me, pi­ni­gus iš­lei­do­me, o kur da­bar dė­ti?

 

– Bet juk aiš­kios ša­lies po­li­ti­kos apie tva­ru­mą tai nė­ra?

– Aiš­kios gal ir nė­ra. Bet HO­MO juk SA­PIENS? Tai ir mąs­ty­ki­me. Die­vas mums da­vė pro­tą tam, kad juo gal­vo­tu­mė­me. Kiek­vie­nas. Tai ap­si­dai­ry­ki­me ir pra­dė­ki­me da­ry­ti iš­va­das pra­dė­da­mi nuo sa­vęs. Kas­dien. Nors po tru­pu­tė­lį.

Stai­gūs puo­li­mai į kraš­tu­ti­nu­mus nie­ka­da ne­bū­na į ge­rą, kaip pa­si­ry­žus ei­ti spor­tuo­ti. Tad bent po žings­ne­lį. Ir ne nuo pir­ma­die­nio. Da­bar. Gam­ta pa­dė­kos.

– Ar tie­sa, kad tva­rus gy­ve­ni­mas – tai ir lė­tas gy­ve­ni­mas?

– Pra­džio­je – tik­rai taip. Ap­svars­tai kiek­vie­ną ėji­mą, kiek­vie­ną spren­di­mą, kiek­vie­ną įsi­gi­ji­mą ar ne­rei­ka­lin­go daik­to iš­me­ti­mą. Vė­liau tai tam­pa įpro­čiais, kas­die­ny­be, rem­da­ma­sis anks­tes­ne pa­tir­ti­mi ir at­si­ra­du­sia pa­pil­do­ma in­for­ma­ci­ja – grei­čiau ran­di spren­di­mą. Bet taip, iš es­mės gy­ve­ni­mą tai su­lė­ti­na.

– Ar Jums pa­vyks­ta su­ma­žin­ti dra­bu­žių kie­kį spin­to­je?

– O taip! Vi­si mes ži­no­me dra­bu­žių ro­ta­ci­ją: įsi­gy­ti–pa­si­puoš­ti–nau­do­ti kas­dien–ne­šio­ti „į par­duo­tu­vę“–su­ne­šio­ti na­mie–ko­kiu nors bū­du uti­li­zuo­ti.

Na, ži­no­ma, ne vi­soms dra­bu­žių ka­te­go­ri­joms tai tin­ka, ta­čiau dau­gu­mai. Mū­sų na­muo­se uti­li­za­vi­mas dar skirs­to­si į – per­duok ki­tam, kas no­ri, per­dirbk ir tik ta­da iš­mesk. Vi­sa­da pa­lai­kau daik­to ant­ri­nį per­dir­bi­mą ar pa­nau­do­ji­mą. Ne­rei­kia ska­tin­ti tar­šios dra­bu­žių pra­mo­nės nau­jais pre­ky­bos už­sa­ky­mais.

 

– Ar Jums as­me­niš­kai sun­ku pa­kel­ti ki­to nu­mes­tą šiukš­lę?

– Ne­sun­ku, ran­kos ne­nu­kris. Net­gi ne­sun­ku įdė­ti į ran­ki­nę ar ma­ši­ną tam, ku­ris ją nu­me­tė. To­kie mo­men­tai daž­niau­siai įsi­me­na­mi. Nes ne vi­si su­pran­ta klau­si­mą „ko­dėl tai pa­da­rei?“, ten­ka im­pro­vi­zuo­ti.

– Aš la­biau­siai no­rė­čiau, kad vis dau­gė­tų sen­gi­rių, draus­ti­nių su lau­ki­nės gam­tos plo­te­liais, pa­lik­tų tik gam­tai ir jos tvar­kai. Ir jo­kiu bū­du ten ne­lan­džio­tų me­džio­to­jai. Ko Jūs la­biau­siai no­rė­tu­mė­te?

– La­biau­siai? Kad žmo­nės at­sa­kin­giau žiū­rė­tų į sa­vo pa­si­rin­ki­mus. Kaip gy­ven­ti, kuo nau­do­tis, ką pirk­ti, kiek, ką iš­mes­ti, o ką per­leis­ti tam, kas ieš­ko. Ta­da il­gai­niui ir sen­gi­rių pa­dau­gės, ir draus­ti­nių, ir gy­vū­nų, ku­rių ne­rei­kės gel­bė­ti ne tik nuo me­džio­to­jų, bet ir nuo mū­sų sku­bė­ji­mo gy­ven­ti tik pa­to­giai.

 

– Jūs – prie tų ma­mų, mo­te­rų, ku­rios ieš­ko ga­li­my­bių ir bui­ties daik­tams su­teik­ti ke­lis gy­ve­ni­mus?

– Ži­no­ma, o kaip­gi ki­taip? Jau­čiu ma­lo­nu­mą mi­ni­ma­lio­mis są­nau­do­mis vi­siš­kai ar bent iš da­lies pa­kei­tu­si daik­tus, su­tei­ku­si jiems nau­ją gy­ve­ni­mą. Ma­no na­muo­se dra­bu­žiai tam­pa ki­li­mė­liais, kar­tu su se­nais bal­dais – pu­fais, vai­kiš­kais žais­lais; dė­žės, la­ga­mi­nai – spin­te­lė­mis. Apie va­zo­nus net ne­kal­bu. Mais­to ir­gi sten­gia­mės ne­švais­ty­ti – nau­ji re­cep­tai gims­ta daž­nai vien už­me­tus akį į li­ku­čius šal­dy­tu­ve.

Siun­ti­nių dė­žės daž­niau­siai virs­ta... siun­ti­nių dė­žė­mis. Ir džiu­gu, kad ga­vęs siun­ti­nį ma­tai, jog jis su­pa­kuo­tas į se­ną kar­to­ni­nę dė­žu­tę, daik­tas su­vy­nio­tas į se­ną, bet šva­rią ska­rą ar rank­šluostį. Va­di­na­si – vi­si tam­pa­me po tru­pu­tį at­sa­kin­ges­ni.

– Gal ži­no­te, kaip se­no­vė­je žmo­nės tai­sy­da­vo pra­kiu­ru­sį puo­dą, su­kli­juo­da­vo įski­lu­sį in­dą? Juk ne vi­si kiau­rą in­dą pa­nau­do­da­vo vie­to­je va­zo­no gė­lėms.

– Ma­nau, kad me­ta­li­nį su­knie­dy­da­vo taip pra­tęs­da­mi jam gy­ve­ni­mą. Bent taip da­rė ma­no se­ne­liai ir tė­tis. Va­zo­nas vi­sa­da yra ge­rai, bet iki to­lei jis dar ga­li pa­bū­ti sam­čiu grū­dams aruo­de pa­si­sem­ti, bul­ves lu­pant žie­vėms su­kris­ti, svo­gū­nams lai­ky­ti, šu­niu­kui ėde­siui su­krės­ti ir pa­na­šiai.

– Jū­sų vy­ras res­tau­ruo­ja se­nus au­to­mo­bi­lius, ar jis yra Jums tva­ru­mo pa­vyz­dys?

– Mes abu tu­ri­me mei­lės se­niems daik­tams. Sa­ko­me, „jei­gu daik­tas kaž­kam tar­na­vo 100 me­tų, va­di­na­si, mums jis dar tik­rai ati­tar­naus“. Na­muo­se mus su­pa se­no­vi­niai bal­dai, dau­gu­ma se­nų bui­ties ra­kan­dų, tad ne iš­im­tis ir se­ni au­to­mo­bi­liai.

Nau­ji au­to­mo­bi­liai šiais lai­kais ku­ria­mi ska­ti­nant jų pir­ki­mą (už­prog­ra­muo­ti ge­di­mai, spe­cia­liai pa­rink­tos il­gai ne­tar­nau­jan­čios de­ta­lių me­džia­gos, de­ta­lių kei­ti­mas su vi­sais jų maz­gais ir pan.). Dėl to ir my­li­me se­nus au­to­mo­bi­lius, ku­riuo­se vis­kas bu­vo da­ry­ta tam, kad tar­nau­tų il­gai, o re­mon­tas bū­tų kiek įma­no­ma pa­pras­tes­nis.

Di­džiuo­juo­si sa­vo vy­ru, ku­ris puo­se­lė­ja is­to­ri­ją ir ger­bia pra­ei­ties spren­di­mus tva­ru­mui.

Kas­die­ny­bė­je va­ži­nė­ja­me šių lai­kų au­to­mo­bi­liais, bet „se­na mei­lė ne­rū­di­ja“ (jei­gu taip ap­skri­tai ga­li­ma bū­tų sa­ky­ti apie au­to­mo­bi­lį, ku­riam virš 40 me­tų).

– Da­bar mąs­tau, o gal mums rei­kia pa­jus­ti ne­pri­tek­lių, kad im­tu­me tau­so­ti?

Ir taip, ir ne. Pri­klau­so nuo to, kiek są­mo­nin­gas esi, kaip su­pran­ti tva­ru­mą. Kaž­kam gal­būt rei­kia tik pa­si­ryž­ti – „ne nuo pir­ma­die­nio, o da­bar“. Ki­tiems, ko ge­ro, rei­kė­tų ko­kį mė­ne­sį pa­sė­dė­ti be in­ter­ne­to, kad pa­ma­ty­tų, kas ap­link da­ro­si, kaip kei­čia­si gam­ta nuo mū­sų vi­sų įta­kos. Gal at­si­bus­tų, gal ir su­pras­tų. Gal.

O šiaip – „ba­das ska­ti­na kū­ry­bą“. Pui­ki tai­syk­lė, lei­džian­ti grei­tuo­ju bū­du re­a­guo­ti į ne­pri­tek­lių, idant už­pil­dy­tu­me at­si­ra­du­sias kaž­ko­kio ba­do (ben­dri­ne pras­me) spra­gas gy­ve­ni­me. Ma­nau, daug kam su­veik­tų kaip šal­tas du­šas.

Yra, kad žmo­nės ir iš di­de­lio ne­pri­tek­liaus pri­ima ne­tva­rius spren­di­mus. Ta­čiau tai jau ver­sli­nin­kų nau­do­ji­ma­sis jų pa­dė­ti­mi – pirk, nes pi­gu.

– Daug­kar­ti­nis mai­še­lis kup­ri­nė­je ke­liau­ja su Ju­mis kar­tu?

– Net­gi ke­li. La­bai mėgs­tu so­vie­ti­nių lai­kų „siet­ke­les“ („ta­še­les“, „avos­kas“). Jos už­ima ne­pa­pras­tai ma­žai vie­tos ir yra la­bai tal­pios. Net džin­sų ki­še­nė­je jos ne­pa­ste­bi­mos. Jei­gu pri­si­me­na­te epi­zo­dus iš fil­mų su ke­le­tu ke­fy­ro bu­te­lių ir ba­to­nu, tai taip – tai jos. Da­bar jos jau at­gi­mu­sios pre­ky­bo­je ir gy­ve­na sa­vo ant­rą­jį gy­ve­ni­mą. Tas džiu­gi­na.

Ma­ne nuo se­no ste­bi­no pla­tus laik­raš­čių pa­nau­do­ji­mas: jais kli­juo­da­vo sie­nas, iš­kar­py­da­vo tri­kam­pė­lių len­ty­noms pa­puoš­ti, iš­klo­da­vo spin­te­les, dar vy­nio­jo bi­rias pre­kes, o su­glam­žę pa­nau­do­da­vo tu­a­le­te vie­to­je tu­a­le­ti­nio po­pie­riaus, ku­rio anuo­met ne­bu­vo. Da­bar, be abe­jo, laik­raš­čių tu­a­le­te ne­nau­do­si, bet daug ką iš pra­ei­ties ga­li pa­si­im­ti, pa­vyz­džiui, į laik­raš­tį gra­žiai su­pa­kuo­ti do­va­noms skir­tą kny­gą. Koks bū­tų Jū­sų pa­ste­bė­ji­mas?

– Daug re­čiau nei anks­čiau laik­raš­čiai ir šian­dien nau­do­ja­mi taip pa­čiai sėk­min­gai vi­sais jū­sų pri­si­me­na­mais bū­dais. Na, gal iš­sky­rus tu­a­le­tą, sie­nų ta­pe­ta­vi­mus ir pa­puo­ši­mus tri­kam­pė­liais.

Ta­čiau da­bar jie pui­kiai at­sto­ja pa­ka­vi­mo me­džia­gas siun­ti­niams, iš jų ga­li bū­ti lip­do­mos kau­kės ir pin­ja­tos, da­ro­mi įvai­rūs rank­dar­biai ir vis dar taip pa­čiai sėk­min­gai jais už­ku­ria­mi ži­di­niai ar kros­nys.

– Jus pyk­do tie, ku­rie nė­ra drau­giš­ki gam­tai?

– Taip, ne­neig­siu. To­kiems rei­kia su­krė­ti­mo, kad pra­dė­tų mąs­ty­ti. Tar­ki­me, kaip kad kal­bė­jot – pa­jus­tų ne­pri­tek­lių, su­pras­tų lai­ki­nu­mą. Ma­nau, jie gal­vo­ja trum­pa­re­giš­kai – čia ir da­bar. Tai­gi jo­kio ry­to­jaus, jo­kios at­ei­ties, jo­kių per­spek­ty­vų... Jo­kio ho­mo sa­piens?

 

 

    Komentaras

    Mielasis ar mieloji, pavydite p.Zykutei? Matau, kad pavydite. Ir naujienoms, kurios pastaruoju metu tikrai įdomios. Ten dirbančioms moterims linkiu kuo geriausios sėkmės.

    Komentaras

    "Mes visi įpratę". Bumbėti jūs visi įpratę nuo vaikystės :D jei tik straipsnis nors kažkiek šviesesnis, kažką įkvepiantis, kažką motyvuojantis, tai jau viskas, blogai? Ar čia pavydas elementarusis? :P

    Komentaras

    Graudu.... iki kokio lygio nusirito Alytaus naujienos. Užsakomieji straipsniai apie tvarumą, mes visi įpratę gyventi tvariai nuo vaikystės: auginame savo daržoves, keičiamės daiktais, nuolatiniai skudurynų lankytojai esame, o pakilus kainoms taupome pirkdami ne tik duoną. Pokalbis banalus, bobutė kaime panašiai papasakos nereikia ir Zykutės. Bet graudu ne dėl to, bet dėl visiško žurnalistų nupušimo, laikraštyje neliko jokios analitikos, jokių problemų viešinimo. Ar mieste ir politikoje viskas idealu? Toli gražu. Bet geriau valdžios lesyklėleje lesti.... buvo pandemija, dabar tvarumas ir pan.

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.