Vi­ta Zy­ku­tė: „Bet HO­MO juk SA­PIENS? Tai ir mąs­ty­ki­me. Die­vas mums da­vė pro­tą tam, kad juo gal­vo­tu­mė­me. Kiek­vie­nas”

Prieš ge­rą mė­ne­sį Ši­lai­čių ben­druo­me­nės na­muo­se Vi­ta su­ren­gė įdo­mią pa­ro­dą, pri­sta­tė se­no­vi­nių su­vo­žia­mų kep­tu­vių ko­lek­ci­ją. Ta­da mo­te­ris tei­gė, kad vis ieš­kan­ti to, kas se­niau ne­gu šian­dien. Ji kal­bė­jo apie tva­ru­mą, net de­monst­ra­vo ke­pi­nius, pui­kiai iš­kep­tus se­nu­tė­se kep­tu­vė­se. V.ZY­KU­TĘ kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Ben­drau­da­ma su Ju­mis su­pra­tau, kad esa­te tva­rios gy­ven­se­nos puo­se­lė­to­ja. Ka­da su­pra­to­te, kad jau rei­kia kaž­ko­kių po­ky­čių ir at­sig­rę­žė­te į tva­ru­mą sa­vo šei­mos ūky­je?

– Nė­ra kon­kre­taus lai­ko, ka­da tai su­pra­tau. Au­go­me to­kiais lai­kais, ka­da tė­vai sta­tė­si na­mus, o apy­tuš­tės len­ty­nos par­duo­tu­vė­se ri­bo­jo ga­li­my­bes no­rams iš­si­pil­dy­ti. Tė­vai nuo ma­žens ug­dė bū­ti at­sa­kin­gus ir kū­ry­biš­kus. Prie vi­so to il­gai­niui pri­si­jun­gė su­pra­ti­mas apie žmo­nių da­ro­mą ža­lą gam­tai ir kaip vi­so to iš­da­va – pri­si­dė­jo no­ras ją „tau­py­ti“.

– Gy­ve­na­te kai­me, be abe­jo, ir že­mę dir­ba­te. Kas Jums su­for­ma­vo drau­giš­ką po­žiū­rį į že­mę?

– Yra toks fil­mas „Prie­sko­nių prin­ce­sė“. Vie­na­me epi­zo­de mer­gi­na, pre­kiau­jan­ti prie­sko­niais, anks­tų ry­tą at­si­da­ro par­duo­tu­vė­lės du­ris ir ky­lant sau­lei gi­liai įkve­pia ry­to orą. Pui­kus epi­zo­das. Tai įkve­pia steng­tis, kad įkvėp­tu­me gai­vų, šva­rų, ryt­die­nos orą.

Dir­ba­me že­mės ne­daug. Bet ne­nau­do­ja­mus plo­tus pa­lie­ka­me pie­voms ar go­je­liams aug­ti. Sa­va­ran­kiš­kai, su mi­ni­ma­liu įsi­ki­ši­mu, tiek, kad at­ro­dy­tų tvar­kin­gai. Nes ki­taip dar ga­li įsi­kiš­ti ir įsta­ty­mai, reg­la­men­tuo­jan­tys ne­pri­žiū­ri­mus že­mės plo­tus. Kuo dau­giau ža­lių lo­pi­nė­lių ant že­mės – tuo gry­nes­nis oras, ma­lo­niau akiai ir sie­lai.

Sa­ko­ma „Mąs­tyk glo­ba­liai – veik lo­ka­liai“. Sten­gia­mės tuo va­do­vau­tis. Vie­nu au­ga­lu, me­džiu dau­giau, vie­na ki­ta šiukš­le ma­žiau – at­ei­ty­je ga­lė­si­me gi­liau at­si­kvėp­ti.

– Kaip ma­no­te, ar tu­rint ma­žą že­mės skly­pe­lį ga­li­ma ap­si­rū­pin­ti sau­giais mais­to pro­duk­tais ir ma­žiau ža­los že­mei pa­da­ry­ti. Ar tuo tu­ri rū­pin­tis tik stam­būs ūkiai, ku­rie, steng­da­mie­si pa­si­im­ti kuo dau­giau nau­dos sau, nau­do­ja daug che­mi­jos?

– Pa­si­mė­gau­ti – taip. Ap­si­rū­pin­ti – tik­rai ne. Pa­si­mė­ga­vi­mui už­tek­tų ir na­tū­ra­lių trą­šų, bet, no­rint iš ma­žo skly­pe­lio vi­siš­kai ap­si­rū­pin­ti, to grei­čiau­siai ne­pa­kaks, teks nau­do­ti che­mi­nes trą­šas. Nors ir są­vo­ką „ma­žas že­mės plo­te­lis“ kiek­vie­nas ma­to sa­vaip.

Rim­čiau tuo rū­pin­tis rei­kė­tų stam­biems ūkiams, ku­rie, ska­ti­na­mi ver­sli­nin­kų (šie sa­vo ruož­tu ska­ti­na­mi taip pat ir pa­klau­sos), sten­gia­si už­au­gin­ti kuo gau­ses­nius der­lius, idant ap­rū­pin­tų vi­sus no­rin­čiuo­sius dar ir dar kaž­ko nu­si­pirk­ti. Pa­si­tel­kia­mos vi­sos prie­mo­nės pel­nui gau­ti.

Bet ir čia jau džiu­gi­na kai ku­rių ūki­nin­kų spren­di­mai steig­ti eko­lo­gi­nius ūkius. Dėl to – svei­kes­nis der­lius, ge­res­nė ko­ky­bė, o pa­ki­lu­si kai­na ska­ti­na at­sa­kin­ges­nį pir­kė­jo ap­si­spren­di­mą dėl per­ka­mo pro­duk­to kie­kio.

– Kiek svar­būs kas­die­niai pa­si­rin­ki­mai – pirk­ti duo­nos ar pa­nau­do­ti su­žie­dė­ju­sią?

Svar­būs tiek, kiek ga­li bū­ti svar­bus pa­si­rin­ki­mas – o kiek man duo­nos iš tik­rų­jų rei­kia? Gal pir­miau rei­kė­tų ap­si­spręs­ti, ką su ja da­ry­si­te, ką per ar­ti­miau­sias die­nas pla­nuo­ja­te? Kad kuo ma­žiau tos su­žie­dė­ju­sios lik­tų? Ir ta­da – dar spręs­ti, ką iš jos pa­da­ry­ti, kad jos ne­iš­mes­tu­mė­te: ap­kep­ti, da­ry­ti gi­rą, tru­pi­nius, ga­lų ga­le su­šer­ti žu­vims ar pa­na­šiai?

Svar­bus kiek­vie­nas pa­si­rin­ki­mas prieš pro­duk­tą įsi­de­dant į pir­ki­nių krep­šį. Šiuo at­ve­ju žiū­rė­ki­me per prak­tiš­ku­mo priz­mę ne­už­mirš­da­mi eko­lo­gi­jos ir eko­no­mi­jos. Ko­kį pro­duk­tą per­ka­me, kaip su­pa­kuo­tą, ko­kį kie­kį? Tuo­met ir ne­ši­me leng­viau, bū­si­me svei­kes­ni, liks ma­žiau šiukš­lių ir ne­rei­kės ap­mau­džiai gal­vo­ti, kad vėl per daug pri­si­pir­ko­me, pi­ni­gus iš­lei­do­me, o kur da­bar dė­ti?

– Bet juk aiš­kios ša­lies po­li­ti­kos apie tva­ru­mą tai nė­ra?

– Aiš­kios gal ir nė­ra. Bet HO­MO juk SA­PIENS? Tai ir mąs­ty­ki­me. Die­vas mums da­vė pro­tą tam, kad juo gal­vo­tu­mė­me. Kiek­vie­nas. Tai ap­si­dai­ry­ki­me ir pra­dė­ki­me da­ry­ti iš­va­das pra­dė­da­mi nuo sa­vęs. Kas­dien. Nors po tru­pu­tė­lį.

Stai­gūs puo­li­mai į kraš­tu­ti­nu­mus nie­ka­da ne­bū­na į ge­rą, kaip pa­si­ry­žus ei­ti spor­tuo­ti. Tad bent po žings­ne­lį. Ir ne nuo pir­ma­die­nio. Da­bar. Gam­ta pa­dė­kos.

– Ar tie­sa, kad tva­rus gy­ve­ni­mas – tai ir lė­tas gy­ve­ni­mas?

– Pra­džio­je – tik­rai taip. Ap­svars­tai kiek­vie­ną ėji­mą, kiek­vie­ną spren­di­mą, kiek­vie­ną įsi­gi­ji­mą ar ne­rei­ka­lin­go daik­to iš­me­ti­mą. Vė­liau tai tam­pa įpro­čiais, kas­die­ny­be, rem­da­ma­sis anks­tes­ne pa­tir­ti­mi ir at­si­ra­du­sia pa­pil­do­ma in­for­ma­ci­ja – grei­čiau ran­di spren­di­mą. Bet taip, iš es­mės gy­ve­ni­mą tai su­lė­ti­na.

– Ar Jums pa­vyks­ta su­ma­žin­ti dra­bu­žių kie­kį spin­to­je?

– O taip! Vi­si mes ži­no­me dra­bu­žių ro­ta­ci­ją: įsi­gy­ti–pa­si­puoš­ti–nau­do­ti kas­dien–ne­šio­ti „į par­duo­tu­vę“–su­ne­šio­ti na­mie–ko­kiu nors bū­du uti­li­zuo­ti.

Na, ži­no­ma, ne vi­soms dra­bu­žių ka­te­go­ri­joms tai tin­ka, ta­čiau dau­gu­mai. Mū­sų na­muo­se uti­li­za­vi­mas dar skirs­to­si į – per­duok ki­tam, kas no­ri, per­dirbk ir tik ta­da iš­mesk. Vi­sa­da pa­lai­kau daik­to ant­ri­nį per­dir­bi­mą ar pa­nau­do­ji­mą. Ne­rei­kia ska­tin­ti tar­šios dra­bu­žių pra­mo­nės nau­jais pre­ky­bos už­sa­ky­mais.

– Ar Jums as­me­niš­kai sun­ku pa­kel­ti ki­to nu­mes­tą šiukš­lę?

– Ne­sun­ku, ran­kos ne­nu­kris. Net­gi ne­sun­ku įdė­ti į ran­ki­nę ar ma­ši­ną tam, ku­ris ją nu­me­tė. To­kie mo­men­tai daž­niau­siai įsi­me­na­mi. Nes ne vi­si su­pran­ta klau­si­mą „ko­dėl tai pa­da­rei?“, ten­ka im­pro­vi­zuo­ti.

– Aš la­biau­siai no­rė­čiau, kad vis dau­gė­tų sen­gi­rių, draus­ti­nių su lau­ki­nės gam­tos plo­te­liais, pa­lik­tų tik gam­tai ir jos tvar­kai. Ir jo­kiu bū­du ten ne­lan­džio­tų me­džio­to­jai. Ko Jūs la­biau­siai no­rė­tu­mė­te?

– La­biau­siai? Kad žmo­nės at­sa­kin­giau žiū­rė­tų į sa­vo pa­si­rin­ki­mus. Kaip gy­ven­ti, kuo nau­do­tis, ką pirk­ti, kiek, ką iš­mes­ti, o ką per­leis­ti tam, kas ieš­ko. Ta­da il­gai­niui ir sen­gi­rių pa­dau­gės, ir draus­ti­nių, ir gy­vū­nų, ku­rių ne­rei­kės gel­bė­ti ne tik nuo me­džio­to­jų, bet ir nuo mū­sų sku­bė­ji­mo gy­ven­ti tik pa­to­giai.

– Jūs – prie tų ma­mų, mo­te­rų, ku­rios ieš­ko ga­li­my­bių ir bui­ties daik­tams su­teik­ti ke­lis gy­ve­ni­mus?

– Ži­no­ma, o kaip­gi ki­taip? Jau­čiu ma­lo­nu­mą mi­ni­ma­lio­mis są­nau­do­mis vi­siš­kai ar bent iš da­lies pa­kei­tu­si daik­tus, su­tei­ku­si jiems nau­ją gy­ve­ni­mą. Ma­no na­muo­se dra­bu­žiai tam­pa ki­li­mė­liais, kar­tu su se­nais bal­dais – pu­fais, vai­kiš­kais žais­lais; dė­žės, la­ga­mi­nai – spin­te­lė­mis. Apie va­zo­nus net ne­kal­bu. Mais­to ir­gi sten­gia­mės ne­švais­ty­ti – nau­ji re­cep­tai gims­ta daž­nai vien už­me­tus akį į li­ku­čius šal­dy­tu­ve.

Siun­ti­nių dė­žės daž­niau­siai virs­ta... siun­ti­nių dė­žė­mis. Ir džiu­gu, kad ga­vęs siun­ti­nį ma­tai, jog jis su­pa­kuo­tas į se­ną kar­to­ni­nę dė­žu­tę, daik­tas su­vy­nio­tas į se­ną, bet šva­rią ska­rą ar rank­šluostį. Va­di­na­si – vi­si tam­pa­me po tru­pu­tį at­sa­kin­ges­ni.

– Gal ži­no­te, kaip se­no­vė­je žmo­nės tai­sy­da­vo pra­kiu­ru­sį puo­dą, su­kli­juo­da­vo įski­lu­sį in­dą? Juk ne vi­si kiau­rą in­dą pa­nau­do­da­vo vie­to­je va­zo­no gė­lėms.

– Ma­nau, kad me­ta­li­nį su­knie­dy­da­vo taip pra­tęs­da­mi jam gy­ve­ni­mą. Bent taip da­rė ma­no se­ne­liai ir tė­tis. Va­zo­nas vi­sa­da yra ge­rai, bet iki to­lei jis dar ga­li pa­bū­ti sam­čiu grū­dams aruo­de pa­si­sem­ti, bul­ves lu­pant žie­vėms su­kris­ti, svo­gū­nams lai­ky­ti, šu­niu­kui ėde­siui su­krės­ti ir pa­na­šiai.

– Jū­sų vy­ras res­tau­ruo­ja se­nus au­to­mo­bi­lius, ar jis yra Jums tva­ru­mo pa­vyz­dys?

– Mes abu tu­ri­me mei­lės se­niems daik­tams. Sa­ko­me, „jei­gu daik­tas kaž­kam tar­na­vo 100 me­tų, va­di­na­si, mums jis dar tik­rai ati­tar­naus“. Na­muo­se mus su­pa se­no­vi­niai bal­dai, dau­gu­ma se­nų bui­ties ra­kan­dų, tad ne iš­im­tis ir se­ni au­to­mo­bi­liai.

Nau­ji au­to­mo­bi­liai šiais lai­kais ku­ria­mi ska­ti­nant jų pir­ki­mą (už­prog­ra­muo­ti ge­di­mai, spe­cia­liai pa­rink­tos il­gai ne­tar­nau­jan­čios de­ta­lių me­džia­gos, de­ta­lių kei­ti­mas su vi­sais jų maz­gais ir pan.). Dėl to ir my­li­me se­nus au­to­mo­bi­lius, ku­riuo­se vis­kas bu­vo da­ry­ta tam, kad tar­nau­tų il­gai, o re­mon­tas bū­tų kiek įma­no­ma pa­pras­tes­nis.

Di­džiuo­juo­si sa­vo vy­ru, ku­ris puo­se­lė­ja is­to­ri­ją ir ger­bia pra­ei­ties spren­di­mus tva­ru­mui.

Kas­die­ny­bė­je va­ži­nė­ja­me šių lai­kų au­to­mo­bi­liais, bet „se­na mei­lė ne­rū­di­ja“ (jei­gu taip ap­skri­tai ga­li­ma bū­tų sa­ky­ti apie au­to­mo­bi­lį, ku­riam virš 40 me­tų).

– Da­bar mąs­tau, o gal mums rei­kia pa­jus­ti ne­pri­tek­lių, kad im­tu­me tau­so­ti?

Ir taip, ir ne. Pri­klau­so nuo to, kiek są­mo­nin­gas esi, kaip su­pran­ti tva­ru­mą. Kaž­kam gal­būt rei­kia tik pa­si­ryž­ti – „ne nuo pir­ma­die­nio, o da­bar“. Ki­tiems, ko ge­ro, rei­kė­tų ko­kį mė­ne­sį pa­sė­dė­ti be in­ter­ne­to, kad pa­ma­ty­tų, kas ap­link da­ro­si, kaip kei­čia­si gam­ta nuo mū­sų vi­sų įta­kos. Gal at­si­bus­tų, gal ir su­pras­tų. Gal.

O šiaip – „ba­das ska­ti­na kū­ry­bą“. Pui­ki tai­syk­lė, lei­džian­ti grei­tuo­ju bū­du re­a­guo­ti į ne­pri­tek­lių, idant už­pil­dy­tu­me at­si­ra­du­sias kaž­ko­kio ba­do (ben­dri­ne pras­me) spra­gas gy­ve­ni­me. Ma­nau, daug kam su­veik­tų kaip šal­tas du­šas.

Yra, kad žmo­nės ir iš di­de­lio ne­pri­tek­liaus pri­ima ne­tva­rius spren­di­mus. Ta­čiau tai jau ver­sli­nin­kų nau­do­ji­ma­sis jų pa­dė­ti­mi – pirk, nes pi­gu.

– Daug­kar­ti­nis mai­še­lis kup­ri­nė­je ke­liau­ja su Ju­mis kar­tu?

– Net­gi ke­li. La­bai mėgs­tu so­vie­ti­nių lai­kų „siet­ke­les“ („ta­še­les“, „avos­kas“). Jos už­ima ne­pa­pras­tai ma­žai vie­tos ir yra la­bai tal­pios. Net džin­sų ki­še­nė­je jos ne­pa­ste­bi­mos. Jei­gu pri­si­me­na­te epi­zo­dus iš fil­mų su ke­le­tu ke­fy­ro bu­te­lių ir ba­to­nu, tai taip – tai jos. Da­bar jos jau at­gi­mu­sios pre­ky­bo­je ir gy­ve­na sa­vo ant­rą­jį gy­ve­ni­mą. Tas džiu­gi­na.

– Ma­ne nuo se­no ste­bi­no pla­tus laik­raš­čių pa­nau­do­ji­mas: jais kli­juo­da­vo sie­nas, iš­kar­py­da­vo tri­kam­pė­lių len­ty­noms pa­puoš­ti, iš­klo­da­vo spin­te­les, dar vy­nio­jo bi­rias pre­kes, o su­glam­žę pa­nau­do­da­vo tu­a­le­te vie­to­je tu­a­le­ti­nio po­pie­riaus, ku­rio anuo­met ne­bu­vo. Da­bar, be abe­jo, laik­raš­čių tu­a­le­te ne­nau­do­si, bet daug ką iš pra­ei­ties ga­li pa­si­im­ti, pa­vyz­džiui, į laik­raš­tį gra­žiai su­pa­kuo­ti do­va­noms skir­tą kny­gą. Koks bū­tų Jū­sų pa­ste­bė­ji­mas?

– Daug re­čiau nei anks­čiau laik­raš­čiai ir šian­dien nau­do­ja­mi taip pa­čiai sėk­min­gai vi­sais jū­sų pri­si­me­na­mais bū­dais. Na, gal iš­sky­rus tu­a­le­tą, sie­nų ta­pe­ta­vi­mus ir pa­puo­ši­mus tri­kam­pė­liais.

Ta­čiau da­bar jie pui­kiai at­sto­ja pa­ka­vi­mo me­džia­gas siun­ti­niams, iš jų ga­li bū­ti lip­do­mos kau­kės ir pin­ja­tos, da­ro­mi įvai­rūs rank­dar­biai ir vis dar taip pa­čiai sėk­min­gai jais už­ku­ria­mi ži­di­niai ar kros­nys.

– Jus pyk­do tie, ku­rie nė­ra drau­giš­ki gam­tai?

– Taip, ne­neig­siu. To­kiems rei­kia su­krė­ti­mo, kad pra­dė­tų mąs­ty­ti. Tar­ki­me, kaip kad kal­bė­jot – pa­jus­tų ne­pri­tek­lių, su­pras­tų lai­ki­nu­mą. Ma­nau, jie gal­vo­ja trum­pa­re­giš­kai – čia ir da­bar. Tai­gi jo­kio ry­to­jaus, jo­kios at­ei­ties, jo­kių per­spek­ty­vų... Jo­kio ho­mo sa­piens?