Sū­ri­nin­kys­tės ver­slo im­tis pa­ska­ti­no smal­su­mas ir po­mė­gis eks­pe­ri­men­tuo­ti

Rita KRUŠINSKAITĖ
2018 Spalis 2
Vai­dos Ge­nie­nės ož­kų ban­da
Vai­dos Ge­nie­nės ož­kų ban­do­je tos pa­čios veis­lės, ta­čiau skir­tin­gų spal­vų ož­kos.  Ož­kų ban­dą sau­go Po­dha­lės avi­ga­niai. Ri­tos KRU­ŠINS­KAI­TĖS ir as­me­ni­nio al­bu­mo nuotr. 
Prieš še­še­rius me­tus bu­vu­si kau­nie­tė Vai­da Ge­nie­nė su šei­ma per­si­kė­lė gy­ven­ti į kai­mą Dau­gų se­niū­ni­jo­je. Da­bar mo­te­ris džiau­gia­si gy­ve­ni­mu gam­tos prie­globs­ty­je ir sėk­min­gai plė­to­ja sū­ri­nin­kys­tės ver­slą.

V.Ge­nie­nės ož­kų pie­no sū­rius su žen­klu „Ci­bos sū­ris“ ge­rai ži­no gur­ma­niš­kų sū­rių mė­gė­jai vi­so­je Lie­tu­vo­je – ir di­džių­jų mies­tų, ir ato­kių kai­me­lių gy­ven­to­jai. Jos pa­ga­min­ti sū­riai ke­liau­ja į Da­ni­ją, Nor­ve­gi­ją, Vo­kie­ti­ją.

Sa­vo sū­rių V.Ge­nie­nė spe­cia­liai ne­rek­la­muo­ja. „Pa­grin­di­nė re­kla­ma – ži­nia iš lū­pų į lū­pas. Daž­nai žmo­gus, nu­si­pir­kęs ma­no pa­ga­min­tų sū­rių, jais pa­vai­ši­na sa­vo sve­čius, jei­gu pa­tin­ka, tei­rau­ja­si, kas ga­mi­no, kur ga­li­ma nu­si­pirk­ti. Taip au­ga sū­rio val­gy­to­jų skai­čius“, – sa­kė mo­te­ris.

Kad V.Ge­nie­nės ga­mi­na­mi ož­kų pie­no sū­riai yra gar­dūs ir mėgs­ta­mi, pa­tvir­ti­na ir kas­met vyks­tan­čiuo­se Drus­ki­nin­kų sū­rių fes­ti­va­liuo­se pel­ny­ti ap­do­va­no­ji­mai. Šie­met V.Ge­nie­nės pa­ga­min­tiems sū­riams te­ko ypač daug ap­do­va­no­ji­mų.

Ge­riau­siu pe­lė­si­niu sū­riu pri­pa­žin­tas jos ga­mi­na­mas ža­lio ož­kų pie­no sū­ris „Lė­tas“, ge­riau­siu mė­ly­no­jo pe­lė­sio sū­riu – ža­lio ož­kų pie­no sū­ris „Dzū­kiš­kas rok­fo­ras“, ori­gi­na­liau­siu sū­riu ta­po „Juo­da­sis per­las“. Be to, V.Ge­nie­nės sū­ris pel­nė ir gra­žiau­sio sū­rio nuo­trau­kos ti­tu­lą.

Sū­riai rim­tai „už­ka­bi­no“

„Im­tis sū­ri­nin­kys­tės ma­ne pa­ska­ti­no smal­su­mas. Kai įsi­kū­rė­me kai­me, no­rė­jau im­tis ko­kios nors veik­los. Ga­mi­nau mui­lus, ban­džiau vel­ti iš avių vil­nos šle­pe­tes, ta­čiau vis bu­vo ne tai. Kai­my­nas, ži­no­da­mas, kad au­gi­nu ož­kas, pa­siū­lė iš jų pie­no da­ry­ti sū­rius ir jo­gur­tus“, – pa­sa­ko­jo apie sū­rių ver­slo pra­džią mo­te­ris. 

Nors V.Ge­nie­nės spe­cia­ly­bė – biu­ro ad­mi­nist­ra­to­rė, ne­tu­rė­jo nie­ko ben­dra su mais­to ga­mi­ni­mu, be to, bū­si­ma sū­ri­nin­kė ne­mėgs­ta suk­tis vir­tu­vė­je, ku­rią juo­kais va­di­na baus­mės vie­ta, sū­rių ga­my­ba mo­te­rį rim­tai „už­ka­bi­no“ ir ji nu­spren­dė im­tis bū­tent šios veik­los.

„Ne­tu­rė­jau nei rei­ka­lin­gų prie­mo­nių, nei ži­nių, to­dėl nak­tį sė­dė­da­vau in­ter­ne­te, o die­ną, pa­si­ė­mu­si 3 lit­rus pie­no, eks­pe­ri­men­tuo­da­vau. Kar­tais tek­da­vo per­skai­ty­ti de­šim­tis in­ter­ne­ti­nių pus­la­pių, kad ras­čiau kaž­ko­kį cin­ke­lį, ku­rio ne­bu­vo pa­mi­nė­ta jo­kia­me re­cep­te“, – pri­si­mi­nė pir­muo­sius žings­nius V.Ge­nie­nė.

Pir­ma­sis pa­ga­min­tas sū­ris bu­vo fe­ta. Ne­pails­ta­mai eks­pe­ri­men­tuo­jant, sū­rių tech­no­lo­gi­ja da­rė­si su­dė­tin­ges­nė, jie ta­po iš­raiš­kin­ges­nio sko­nio. Pa­ma­žu mo­te­ris iš­mo­ko per­pras­ti in­ter­ne­te ras­tus sū­rių ga­my­bos re­cep­tus, ku­rie daž­niau­siai bū­na pa­ra­šy­ti tam tik­rais ko­dais, su­pran­ta­mais tik sū­ri­nin­kams.

„Iš pra­džių sū­riais vai­ši­no­me drau­gus, kai­my­nus, o šie – sa­vo sve­čius. Pra­dė­ju­si su­lauk­ti pra­šy­mų įsi­gy­ti ra­gau­to sū­rio, su­pra­tau, kad man pa­vyks­ta. Tai ir bu­vo pa­grin­di­nis sti­mu­las im­tis sū­rių ga­my­bos“, – at­vi­ra­vo da­bar jau ži­no­ma sū­ri­nin­kė.

Kiek­vie­nam sa­vas sko­nis

„Man ska­niau­si va­di­na­mie­ji smar­dūs sū­riai su rau­do­na žie­ve­le. Kai ku­riems žmo­nėms at­ro­do, kad jų kva­pas pri­me­na ne­šva­rias ko­ji­nes, ki­ti su­gal­vo­ja dar ori­gi­na­les­nių pa­ly­gi­ni­mų. Ta­čiau man pa­tin­ka ir jų kva­pas, ir kon­sis­ten­ci­ja – nei klam­pi, nei gu­mi­nė. Prieš pra­dė­da­ma pa­ti to­kius ga­min­ti, jų par­si­vež­da­vau iš Pran­cū­zi­jos.

Ir šiaip man pa­tin­ka pe­lė­si­niai sū­riai. Jie iš­raiš­kin­go sko­nio, kiek­vie­na rū­šis tu­ri sa­vo ža­ve­sio. Val­gy­to­jai juos ver­ti­na skir­tin­gai – vie­niems tai gur­ma­niš­kas pro­duk­tas, ki­tiems – ne­val­go­mas“, – pa­sa­ko­jo V.Ge­nie­nė.

Sū­ri­nin­kės nuo­mo­ne, da­bar ir mū­sų sū­rių val­gy­to­jai, pa­ly­gin­ti su tais, ko­kie bu­vo anks­čiau, prieš ke­lio­li­ka me­tų, jau at­ro­do ge­ro­kai iš­pru­sę ši­to­je sri­ty­je.

Žmo­nėms, ke­ti­nan­tiems pra­ver­ti sū­rių pa­sau­lio du­ris, V.Ge­nie­nė pa­ta­ria pra­dė­ti nuo švel­nes­nio sko­nio sū­rių. Mėgs­tan­čių ypač ašt­rius, pi­kan­tiš­kus sū­rius pir­kė­jų vie­ne­tai. Mo­te­ris pa­ste­bė­jo, jog daž­niau­siai tai – pir­kė­jai, dau­giau ma­tę pa­sau­lio ir tu­rin­tys iš­la­vin­tą sko­nį.

Pri­trūk­tų vi­so gy­ve­ni­mo

Per ke­le­rius me­tus V.Ge­nie­nė įsi­ti­ki­no, kad ga­li­ma su­kur­ti la­bai daug vie­nos rū­šies sū­rio va­rian­tų – pa­kei­tei ga­mi­ni­mo tem­pe­ra­tū­rą, jis ki­toks, pa­kei­tei bran­di­ni­mo – įgau­na nau­jų sko­nio sa­vy­bių. Ga­li bū­ti minkš­tas, kie­tas, ašt­rus, sod­rus ir ypač švel­nus.

Net pa­gal tą pa­tį re­cep­tą ga­min­da­mi ir la­biau­siai pa­ty­rę sū­ri­nin­kai ne­pa­da­rys to­kio pa­ties sko­nio sū­rio. Mat ski­ria­si pie­nas, ga­nyk­los, nau­do­ja­mas van­duo, ter­mo­met­ro rod­me­nys, ne­kal­bant jau apie ož­kų veis­lių skir­tu­mus. Sū­rio sa­vy­bės pri­klau­so ir nuo to, ko­kią drus­ką nau­do­ji – ru­pią, smul­kią, pa­džio­vin­tą, ir dau­gy­bės ki­tų įvai­rių da­ly­kų.

„Tar­kim, smar­dūs sū­riu­kai, rau­do­na žie­ve­le, yra dau­gy­bi­nio plo­vi­mo ir drėg­mės re­zul­ta­tas, pri­klau­san­tis ir nuo to, kaip plau­si – še­pe­tė­liu, kem­pi­nė­le ar šla­pia ran­ka. Pa­si­rink­tas plo­vi­mo bū­das for­muo­ja skir­tin­gą žie­ve­lę. To re­cep­tuo­se pa­pras­tai ne­bū­na, to­kius da­ly­kus at­ran­di nuo­lat eks­pe­ri­men­tuo­da­ma“, – aiš­ki­no sū­ri­nin­kė.

Dar vie­nas V.Ge­nie­nės sū­rių iš­skir­ti­nu­mas – spal­vo­ti sū­riai. Įpras­tų bal­tos, gels­vos spal­vų sū­rius ji nu­da­žo uo­gų ir dar­žo­vių sul­ti­mis, su­teik­da­ma eg­zo­tiš­ką iš­vaiz­dą. Sū­ris „Juo­da­sis per­las“ iš pa­žiū­ros at­ro­do bal­tas, nie­kuo neiš­si­ski­rian­čios iš­vaiz­dos, ta­čiau pra­pjo­vus jį, lau­kia staig­me­na – tam­sus vi­dus.

Min­tis su­kur­ti juo­dos spal­vos sū­rį V.Ge­nie­nei ki­lo val­gant juo­dos spal­vos le­dus.

Anot mo­ters, ka­žin ar už­tek­tų gy­ve­ni­mo no­rint per­pras­ti sū­ri­nin­kys­tę, nes vi­sa­da ga­li at­ra­si kaž­ką nau­ja, ne­iš­ban­dy­ta.

Spren­džia val­gy­to­jai

Sū­rio val­gy­to­jai iš da­lies for­muo­ja sū­ri­nin­kų dar­bą, tu­ri įta­kos nau­jų sko­nių sū­rių at­si­ra­di­mui, sa­ko V.Ge­nie­nė, su sa­vo ga­mi­na­mų sū­rių mė­gė­jais nuo­lat pa­lai­kan­ti nuo­la­ti­nį ry­šį ir ben­drau­jan­ti įvai­riau­siais klau­si­mais.

„Kar­tais jie pa­siū­lo ko­kią nors įdo­mią idė­ją. Aš ją įgy­ven­di­nu ir iš kar­to gau­nu at­si­lie­pi­mą. Ne­re­tai, pa­ga­mi­nu­si nau­jo sko­nio sū­rį, ga­ba­liu­ką įde­du pa­ra­gau­ti ir pra­šau ne pi­ni­gų, bet pa­si­da­ly­ti įspū­džiais – pa­ti­ko ar­ba ne­pa­ti­ko. Taip sū­rio li­ki­mą – gy­ven­ti ar ne – spren­džia val­gy­to­jai. Vie­nas nau­jau­sių pa­siū­ly­mų bu­vo sū­ris stik­lai­niuo­se. Val­gy­to­jų ver­dik­tas bu­vo ga­min­ti“, – kal­bė­jo sū­ri­nin­kė.

V.Ge­nie­nės sū­ri­nės ga­my­bos ap­im­tys nė­ra di­de­lės, ypač šie­met, nes dėl pra­ėju­sių lie­tin­gų me­tų bu­vo su­pras­tė­ju­si pa­ša­rų ko­ky­bė. Tai lė­mė pie­no su­ma­žė­ji­mą, o kar­tu ir sū­rių ga­my­bą. Pa­čiu pie­nin­giau­siu lai­ko­tar­piu mo­te­ris pa­ga­min­da­vo 3–4 ki­log­ra­mus sū­rio per die­ną. Su­si­klos­čius ge­roms ap­lin­ky­bėms sū­rių ga­min­da­vo dvi­gu­bai dau­giau. 

„Aš ne­žai­džiu kie­kiu. Man svar­biau­sia ko­ky­bė. Kiek­vie­ną mė­ne­sį sū­rio gur­ma­nams pa­siū­lau apie 26 sko­nių sū­rių, prieš Ka­lė­das dau­giau kaip 30. Po šios di­džiau­sios me­tų šven­tės da­rau 1–2 mė­ne­sių per­trau­ką. Pail­si ir ož­kos, ir val­gy­to­jai“, – juo­kau­ja V.Ge­nie­nė.

„Ci­bos sū­rio“ ga­li­ma už­si­sa­ky­ti tik in­ter­ne­tu. Sū­ri­nin­kė pa­skel­bia, ko­kių rū­šių sū­rių tu­ri, ir no­rin­tie­ji už­si­ra­šo, ta­da per au­to­bu­sų sto­ties siun­tų sky­rių iš­siun­čia pir­kė­jams į jų gy­ve­na­mą­sias vie­tas. Iš­siun­čia anks­ti ry­te, kad tą pa­čią die­ną gau­tų ir bir­žie­čiai, ir klai­pė­diš­kiai. Taip pa­to­gu ir jai, ir pir­kė­jams, nes kiek­vie­nas ga­li pa­si­im­ti jam tin­ka­miau­siu lai­ku. 

„Sū­rių ne­tei­kiu į par­duo­tu­ves ar spe­cia­li­zuo­tas par­duo­tu­vė­les, nes ta­da ma­no val­gy­to­jai lik­tų ant le­do. Jie ma­ne au­gi­no kaip sū­ri­nin­kę, pa­si­ti­ki ma­ni­mi, to­dėl per­kel­da­ma pre­ky­bą į par­duo­tu­ves, juos iš­duo­čiau“, – su pa­gar­ba ir dė­kin­gu­mu apie pir­kė­jus kal­bė­jo V.Ge­nie­nė.

Pa­ti­ko gro­žis ir prie­rai­šu­mas

Pir­mą­sias dvi pa­pras­tas lie­tu­viš­kas ož­kas V.Ge­nie­nei pa­do­va­no­jo ma­ma įkur­tu­vių pro­ga. Kiek vė­liau pa­ma­tė il­ga­au­ses An­glo-Nu­bian veis­lės ož­kas ir jo­mis su­si­ža­vė­jo. „Jos la­bai gra­žios, prie­rai­šios, man pa­tin­ka jų jau­ku­mas, smal­su­mas, o svar­biau­sia, kad An­glo-Nu­bian pie­nas kur kas rie­bes­nis ir bal­ty­min­ges­nis už ki­tų veis­lių ož­kų, to­dėl ir sū­riai bū­na ska­nes­ni“, – gy­rė sa­vo au­gin­ti­nes V.Ge­nie­nė. 

Kaip ir apie sū­rių ga­my­bą, taip ir apie ož­kų prie­žiū­rą mo­te­ris pir­miau­sia in­for­ma­ci­jos ieš­ko­jo in­ter­ne­te. Vė­liau at­si­ra­do pa­tir­tis. Da­bar sū­ri­nin­kė iš ož­kos elg­se­nos, iš­vaiz­dos ga­li spręs­ti apie jos sa­vi­jau­tą.

Šian­dien V.Ge­nie­nė tu­ri 18 mel­žia­mų ož­kų, pen­kias jau­nik­les ir bū­rį prie­aug­lio – iš vi­so dau­giau kaip 30 ož­kų ban­dą, ku­rią nuo vil­kų sau­go ke­li Po­dha­lės veis­lių avi­ga­niai, o per­gin­ti į ki­tą ga­nyk­lą pa­de­da du Bor­der­ko­lių avi­ga­niai.

Jos šei­mos ūky­je, be ož­kų, rū­pes­tin­gai pri­žiū­ri­mi gy­ve­na ir ki­ti na­mi­niai gy­vū­nai – ka­ti­nai, po­vai, fa­za­nai, pa­pū­gos, du žir­gai, viš­tos ir žą­sys. 

Ar per­spek­ty­vu steig­ti sū­rių ūkį? „Per­spek­ty­vu ar ne­per­spek­ty­vu – pri­klau­so nuo žmo­gaus po­žiū­rio ir no­ro pri­si­tai­ky­ti prie nau­jo­vių. Ne­rei­kia pa­mirš­ti ir to, kad kiek­vie­nam ver­slui rei­kia įdir­bio ir lai­ko. Taip ne­bus, kad pa­no­rė­jau, pra­dė­jau, kas no­rės su­si­ras. Ver­slo ra­tą rei­kia pra­dė­ti suk­ti pa­ma­žu, ta­da vis­kas bus ge­rai“, – pa­ta­rė no­rin­tie­siems im­tis sū­ri­nin­kys­tės ver­slo V.Ge­nie­nė.

Komentuoti

Ribotas HTML

  • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.