Ver­sli­nin­kas Ge­di­mi­nas Je­ge­le­vi­čius: „Ar dau­ge­lis gy­ven­to­jų ži­no, kiek ir ko­kių įmo­nių šiuo me­tu ak­ty­viai dir­ba Aly­tu­je, ką jos ga­mi­na, ko­kias pa­slau­gas tei­kia, ką ir kur eks­por­tuo­ja?” (5)

Ge­di­mi­nas Je­ge­le­vi­čius
Ge­di­mi­nas Je­ge­le­vi­čius: „Vis­kas, ką su­kū­rė­me ir dar su­kur­si­me, – vi­sų mū­sų va­lio­je.“ Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Vis daž­niau pra­by­la­ma, kad vi­sų pro­fe­si­jų rei­ka­lin­giau­sius spe­cia­lis­tus ša­lies ūkiui ruo­šian­čios moks­lo įstai­gos ne­be­spė­ja žings­niuo­ti ver­slo tem­pu, nors ir sten­gia­si, in­ves­tuo­ja į nau­jas tech­no­lo­gi­jas. Bet ver­slas sun­kiai pa­ve­ja­mas, jis sku­ba, gre­ti­na­si prie rin­kos po­rei­kių, ir jam spe­cia­lis­tai, pa­ruoš­ti pa­gal va­ka­rykš­tes tech­no­lo­gi­jas, jau ne­įdo­mūs. Ko­kie dar­buo­to­jai šian­dien rei­ka­lin­gi ver­slui? Al­do­nos KU­DZIE­NĖS po­kal­bis su ketvirtą de­šimt­me­tį gy­vuo­jan­čios UAB „Jun­dos sta­lių ga­mi­niai“ di­rek­to­riu­mi Ge­di­mi­nu JE­GE­LE­VI­ČIU­MI.

– Sa­ko­ma, kad ge­riau­sia re­kla­ma ta, ku­ri sklin­da iš lū­pų į lū­pas. Tai­gi, iš sa­vo skai­ty­to­jų esa­me gir­dė­ję daug gra­žių at­si­lie­pi­mų apie Jū­sų va­do­vau­ja­mą įstai­gą: esa­te so­cia­liai at­sa­kin­ga įmo­nė, sie­kia­te ko­ky­bės ir gra­žaus ben­dra­vi­mo. Kaip šiuo ne­leng­vu pe­ri­odu, dir­bant ko­vi­do są­ly­go­mis, pa­vyks­ta iš­la­vi­ruo­ti, kad ir už­sa­ko­vai, ir ga­min­to­jai lik­tų pa­ten­kin­ti?

– Ačiū. Vi­sa­da ma­lo­nu apie sa­ve ar­ba apie sa­vo ap­lin­ką iš­girs­ti ge­rą nuo­mo­nę. Gy­ve­na­me di­de­lių po­ky­čių lai­ku. Ap­lin­ky­bės žmo­nes ver­čia keis­ti VER­TY­BIŲ SKA­LĘ. Vi­siš­kai ne­se­niai bu­vę svar­būs da­ly­kai ta­po ma­žiau reikš­min­gi mū­sų gy­ve­ni­me ir prie­šin­gai. Ver­slams tai taip pat da­ro daug įta­kos. Kei­čia­si re­kla­mos po­bū­dis, kei­čia­si ver­slo mo­de­liai. Ge­ram pro­duk­tui, ar tai bū­tų pre­kė ar pa­slau­ga, šiuo laik­me­čiu kiek­vie­na re­ko­men­da­ci­ja yra „auk­so ver­tės“.

So­cia­li­nė at­sa­ko­my­bė kiek­vie­ną ver­slo sub­jek­tą da­ro kon­ku­ren­cin­ges­nį, įdo­mes­nį. Man, kaip įmo­nės va­do­vui, vi­sa­da bu­vo svar­būs veik­los pri­ori­te­tai: ko­ky­bė, punk­tu­a­lu­mas, ly­gia­ver­tis ben­dra­vi­mas, ne­žiū­rint, ku­rio­je „ba­ri­ka­dų“ pu­sė­je esi, ne­svar­bu, ar esi darb­da­vys, ar sam­do­mas dar­buo­to­jas, par­da­vė­jas ar pir­kė­jas. Toks po­žiū­ris daž­nai pa­de­da iš­lik­ti pa­ti­ki­mu ver­slo part­ne­riu ir su­dė­tin­go­mis rin­kos są­ly­go­mis.

Ko­vi­das įne­šė daug su­maiš­ties ver­slo ap­lin­ko­je. Vyks­ta di­de­li po­ky­čiai rin­ko­se, kar­tu san­ty­kiuo­se tarp ver­slų, tarp tie­kė­jų ir pir­kė­jų, kin­ta tie­ki­mo gran­di­nės. Ži­no­ma, il­ga­me­tė pa­tir­tis ver­sle pa­de­da iš­gy­ven­ti ir to­kio­mis są­ly­go­mis.

– Prof­są­jun­gų ren­gi­ny­je kal­bant apie tri­ša­lę su­tar­tį, Jūs kė­lė­te opių klau­si­mų: ne­pa­ruo­šia­ma ir net ne­ruo­šia­mi spe­cia­lis­tai, ku­rių rei­kia ver­slui, tech­ni­nių spe­cia­ly­bių stu­den­tai lie­ka be prak­ti­kos, ver­slas tu­ri iš­lai­dau­ti, nes stu­den­tai at­ei­na įsi­dar­bin­ti ne­ma­tę ga­my­bos… Bet juk tiek in­ves­tuo­ja­ma į pro­fe­si­nį mo­ky­mą vals­ty­bės lė­šų, Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dų pa­ra­mos. Mo­kyk­lo­se įreng­ta mo­der­niau­sia mo­ky­mo­si įran­ga. O re­zul­ta­tas vis tas pats – trūks­ta spe­cia­lis­tų.

– Vals­ty­bės veik­la di­dži­ą­ja da­li­mi bū­na la­bai iner­tiš­ka, nes biu­ro­kratinis apa­ra­tas ne­su­da­ro ga­li­my­bės pri­imi­nė­ti grei­tų spren­di­mų (iš­sky­rus vals­ty­bės gy­ni­mo po­li­ti­ką). Dėl to vi­sa­da vė­luo­ja­ma ei­ti ko­ja ko­jon su ver­slu ruo­šiant vi­sų pro­fe­si­jų rei­ka­lin­giau­sius spe­cia­lis­tus ša­lies ūkiui.

Mo­ky­mo įstai­gos yra la­bai ko­mer­cia­li­zuo­tos ir ren­gia tų pro­fe­si­jų, ku­rias ren­ka­si no­rin­tie­ji mo­ky­tis, dar­buo­to­jus. Tu­rė­tų bū­ti su­kur­ta il­ga­lai­kė vals­ty­bės po­li­ti­ka, ku­ri ge­bė­tų prog­no­zuo­ti il­ga­lai­kius dar­bo rin­kos po­rei­kius.

Į šį pro­ce­są pri­va­lo bū­ti įtrauk­tas ver­slas ir vie­ti­nės val­džios ins­ti­tu­ci­jos, tai yra sa­vi­val­da, ku­rių te­ri­to­ri­jo­se ir vys­to­mi ver­slai. Taip pat vals­ty­bė tu­ri ieš­ko­ti fi­nan­si­nių iš­tek­lių rei­ka­lin­giau­sių spe­cia­ly­bių prak­ti­kų at­li­ki­mui ver­slo įmo­nė­se fi­nan­suo­ti. Tai mo­ty­vuo­tų ver­slą su­da­ry­ti ko­ky­biš­kas są­ly­gas prak­ti­kai įgy­ti.

Dau­ge­lis be­si­mo­kan­čių­jų bai­gia mo­kyk­las ne­tu­rė­da­mi jo­kios dar­bi­nės pa­tir­ties. Vals­ty­bės vyk­do­mos per­kva­li­fi­ka­vi­mo pro­gra­mos, daž­nu at­ve­ju, duo­da la­bai ma­žą nau­dą, pro­gra­mos sil­pnos, ne tų pro­fe­si­jų, ku­rių rin­kai rei­kia, per­si­kva­li­fi­kuo­jan­tie­ji ne­tu­ri mo­ty­va­ci­jos dirb­ti.

Aly­tus – pra­mo­nės mies­tas, ku­ria­si daug ga­my­bi­nių įmo­nių, jų veik­los kryp­tys dau­giau ma­žiau ži­no­mos, ta­čiau pa­ban­dy­ki­me su­ras­ti no­rė­da­mi įdar­bin­ti jau­nes­nio am­žiaus, kad ir vy­res­nių, elek­tri­kų, su­vi­rin­to­jų, san­tech­ni­kų, sta­lių-stak­li­nin­kų, įren­gi­mų ope­ra­to­rių ir t. t.

Jūs mi­ni­te, kad „mo­kyk­lo­se įreng­ta mo­der­niau­sia mo­ky­mo­si įran­ga. O re­zul­ta­tas tas pats – trūks­ta spe­cia­lis­tų“. Taip, mo­ky­mo­si įstai­gos sten­gia­si, bet po­ky­čiai tech­no­lo­gi­jos sri­ty­je tas in­ves­ti­ci­jas per ke­le­tą me­tų pa­da­ro mo­ra­liš­kai pa­se­nu­sio­mis, o ver­slas pri­va­lo ei­ti ko­ja ko­jon su rin­kos po­rei­kiais, ir jam spe­cia­lis­tas, pa­ruoš­tas pa­gal pa­se­nu­sią tech­no­lo­gi­ją, jau ne­tin­ka, rei­kia nau­jes­nių ži­nių, nau­jes­nių tech­no­lo­gi­jų. Ski­ria­si grei­čiai, trūks­ta lė­šų, rei­ka­lin­ga mo­ty­va­ci­ja.

– Man keis­ta ir tai, kad esa­me už­si­tę­su­sia­me, vos ne am­ži­na­me spe­cia­lis­tų ren­gi­mo, per­kva­li­fi­ka­vi­mo, su pa­pil­do­mų spe­cia­ly­bių ruo­ši­mu eta­pe, bet, kaip skel­bia so­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo vi­ce­mi­nist­ras Vy­tau­tas Ši­lins­kas, apie 40 pro­cen­tų Už­im­tu­mo tar­ny­bo­je re­gist­ruo­tų ir dar­bo ieš­kan­čių žmo­nių – be jo­kios kva­li­fi­ka­ci­jos. Vals­ty­bė švais­to pi­ni­gus be­dar­bių moks­lams, bet jų vis dau­gė­ja. Ka­me prie­žas­tis?

– Tik­rų be­dar­bių rin­ko­je yra ne dau­giau kaip 5 proc. Tai yra tie žmo­nės, ku­rie ne­no­ri ar­ba ne­su­ge­ba dirb­ti. Vi­si ki­ti ne­dir­ba dėl ne­tin­ka­mos vals­ty­bi­nės so­cia­li­nės po­li­ti­kos.

Per­kva­li­fi­ka­vi­mui skir­ti lė­šų rei­kė­tų tik tiems, ku­rie jau tu­ri dar­bo vie­tą ir yra gei­džia­mi darb­da­vio. Šiuo me­tu per­kva­li­fi­ka­vi­mui vals­ty­bės ski­ria­mi pi­ni­gai bū­tų daug efek­ty­viau pa­nau­do­ti, jei­gu tą vyk­dy­tų pats ver­slas.

– Gir­di­si nuo­mo­nių, kad for­muo­ja­si an­tra pa­šal­pi­nių kar­ta: ne­si­mo­kė ir ne­dir­bo tė­vas, ir sū­nus ne­dirbs?

– Tik­riau­siai vi­sos vi­suo­me­nės tu­ri tin­gi­nių ka­te­go­ri­ją, tik vie­nur jų dau­giau, ki­tur jų ma­žiau.

Ži­no­ma, šei­ma tu­ri di­de­lę įta­ką ug­dant jau­ną žmo­gų, ta­čiau le­pi­nan­ti tin­gi­nius so­cia­li­nė po­li­ti­ka taip pat įne­šą di­de­lį in­dė­lį į šios po­pu­lia­ci­jos gau­si­ni­mą.

– Jū­sų pa­ste­bė­ji­mu, ar yra ri­zi­ka, kad re­gio­nas ga­li nyk­ti, kad ne tie klau­si­mai, ver­slo at­žvil­giu, ati­tin­ka­mu ly­giu yra svars­to­mi. Ren­gia­mi ne tie spe­cia­lis­tai, ku­rių rei­kia re­gio­nui. To­dėl tie, ku­rie bai­gia pro­fe­si­nes mo­kyk­las, ko­le­gi­jas, ne­tu­ri kur dirb­ti ir iš­va­žiuo­ja. Ne vie­ni, su šei­mo­mis. Lie­ka vy­res­nie­ji, sen­jo­rai. Tu­ri­te min­čių, kaip vi­sa tai su­stab­dy­ti?

– Aš tik­rai ne­gal­vo­jau ir ne­gal­vo­ju, kad Aly­tus ir šis re­gio­nas ga­lė­tų nyk­ti. Vi­sos Eu­ro­pos pro­ble­ma – emig­ra­ci­ja iš pe­ri­fe­ri­jos į di­džiuo­sius cen­trus, ne­iš­ski­riant ir ki­tų Eu­ro­pos ša­lių mies­tų. Ne vie­nas emig­ra­vo dėl klai­din­go auk­lė­ji­mo šei­mo­se, kur nuo­lat bu­vo de­juo­ja­ma, kad „čia nie­ko ge­ro“ nė­ra, o iš­vy­kus bus „ro­jus“. Aiš­ku, at­ve­jų bu­vo, yra ir bus įvai­rių.

Pa­si­kar­to­siu: gy­ve­na­me ver­ty­bių po­ky­čių laik­me­ty­je. Be­si­ple­čian­tys ver­slai Aly­tu­je pa­ska­ti­no gy­ve­na­mo­jo būs­to sta­ty­bas, ky­la ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to kai­nos. Aly­tus, kaip re­gio­nas, įgau­na sa­vo vei­dą. Tik­riau­siai ne­dau­ge­lis ži­no, kad į Aly­tų dirb­ti iš ki­tų mies­tų, taip pat ir iš Kau­no bei Vil­niaus, jau va­ži­nė­ja ne­ma­žai spe­cia­lis­tų, tuo la­biau aukš­tes­nio ly­gio ar­ba va­do­vau­jan­čių­jų.

Ar dau­ge­lis gy­ven­to­jų ži­no, kiek ir ko­kių įmo­nių šiuo me­tu ak­ty­viai dir­ba Aly­tu­je, ką jos ga­mi­na, ko­kias pa­slau­gas tei­kia, ką ir kur eks­por­tuo­ja?

Re­gio­no gy­ven­to­jų pra­gy­ve­ni­mo ly­gį ir pa­ja­mas ge­riau­siai su­skai­čiuo­ja pre­ky­bi­nin­kai, tai yra maž­me­ni­nės pre­ky­bos tin­klai. Kiek, kur ir ko­kio plo­to par­duo­tu­vių sta­ty­ti ar steig­ti, jie la­bai ge­rai su­skai­čiuo­ja. Jei­gu vyk­do plėt­rą – va­di­na­si, lau­kia pir­kė­jų. Kol kas Lie­tu­vo­je, o ir Aly­tu­je, maž­me­ni­nės pre­ky­bos tin­klai tik ple­čia­si, di­di­na pre­ky­bos plo­tus, at­ei­na nau­ji, va­di­na­si, jau­čia po­ten­cia­lią per­ka­mą­ją ga­lią, gy­ven­to­jų pa­ja­mos di­dė­ja.

– Šiuo lai­ko­tar­piu įmo­nės sa­vi­nin­kas, va­do­vas – tar­si ap­tar­nau­jan­tis per­so­na­las. Tur­būt ir Jums ten­ka bū­ti ir so­cia­li­niu dar­buo­to­ju, ap­šo­ki­nė­ti jau­ną spe­cia­lis­tą?

– San­ty­kiai tarp dar­buo­to­jų ver­slo ko­lek­ty­vuo­se kei­čia­si iš es­mės. Le­mia laik­me­čio po­ky­čiai. Ver­slas bran­gi­na dar­buo­to­jus, jų kva­li­fi­ka­ci­ją.

Dar iš­li­ku­si vy­res­nio­sios kar­tos dar­buo­to­jų ver­ty­bė – lo­ja­lu­mas sa­vo dar­bo­vie­tei, pa­sto­vu­mas. Jau­nes­ni spe­cia­lis­tai daž­nai tik įsi­dar­bi­nę pra­de­da ieš­ko­ti ki­to darb­da­vio. Tai truk­do tu­rė­ti sta­bi­lų ko­lek­ty­vą, truk­do kel­ti kva­li­fi­ka­ci­ją, veik­los tęs­ti­nu­mą.

– Koks jau­ni­mo po­žiū­ris į dar­bą? Ar daž­niau do­mi­ma­si tik po­žiū­riu į už­mo­kes­tį?

– Jau­ni­mui ne dar­bo už­mo­kes­tis ta­po pa­grin­di­niu pri­ori­te­tu ren­kan­tis dar­bo­vie­tę.

Pro­vin­ci­jos jau­ni­mui sie­kia­my­bė – dirb­ti ir gy­ven­ti did­mies­čiuo­se.

– Dar kal­ba­ma, kad Lie­tu­va iš­si­ski­ria tuo, kad mes esa­me in­ten­sy­vios fi­zi­nės dar­bo jė­gos, o ne in­te­lek­tu­a­lios dar­bo jė­gos ša­lis. Koks bū­tų Jū­sų pa­ste­bė­ji­mas?

–Kal­ba­ma, kad Lie­tu­vo­je blo­gai gy­ven­ti. Aš taip ne­ma­nau. Nau­jau­si sta­tis­ti­kos duo­me­nys ro­do, kad pa­gal vie­nam gy­ven­to­jui ten­kan­tį BVP Lie­tu­va len­kia dau­ge­lį Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių ir ro­do ge­rė­jan­čias ten­den­ci­jas. Ko­vi­di­niu lai­ko­tar­piu Lie­tu­vos ver­slai ma­žai nu­ken­tė­jo, au­ga di­de­lę pri­dė­ti­nę ver­tę ku­rian­čios ša­kos.

Ži­no­ma, vei­kia iner­ci­ja ir eg­zis­tuo­ja daug veik­lų su ma­ža pri­dė­ti­ne ver­te, kur rei­ka­lin­ga fi­zi­nė jė­ga. Tai ma­žės pa­laips­niui.

Kan­try­bės vi­siems, ži­nių, to­bu­lė­ji­mo. Vis­kas, ką su­kū­rė­me ir dar su­kur­si­me, – vi­sų mū­sų va­lio­je.

 

 

 

 

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.