Ver­sli­nin­kas Ge­di­mi­nas Je­ge­le­vi­čius: „Ar dau­ge­lis gy­ven­to­jų ži­no, kiek ir ko­kių įmo­nių šiuo me­tu ak­ty­viai dir­ba Aly­tu­je, ką jos ga­mi­na, ko­kias pa­slau­gas tei­kia, ką ir kur eks­por­tuo­ja?”

– Sa­ko­ma, kad ge­riau­sia re­kla­ma ta, ku­ri sklin­da iš lū­pų į lū­pas. Tai­gi, iš sa­vo skai­ty­to­jų esa­me gir­dė­ję daug gra­žių at­si­lie­pi­mų apie Jū­sų va­do­vau­ja­mą įstai­gą: esa­te so­cia­liai at­sa­kin­ga įmo­nė, sie­kia­te ko­ky­bės ir gra­žaus ben­dra­vi­mo. Kaip šiuo ne­leng­vu pe­ri­odu, dir­bant ko­vi­do są­ly­go­mis, pa­vyks­ta iš­la­vi­ruo­ti, kad ir už­sa­ko­vai, ir ga­min­to­jai lik­tų pa­ten­kin­ti?

– Ačiū. Vi­sa­da ma­lo­nu apie sa­ve ar­ba apie sa­vo ap­lin­ką iš­girs­ti ge­rą nuo­mo­nę. Gy­ve­na­me di­de­lių po­ky­čių lai­ku. Ap­lin­ky­bės žmo­nes ver­čia keis­ti VER­TY­BIŲ SKA­LĘ. Vi­siš­kai ne­se­niai bu­vę svar­būs da­ly­kai ta­po ma­žiau reikš­min­gi mū­sų gy­ve­ni­me ir prie­šin­gai. Ver­slams tai taip pat da­ro daug įta­kos. Kei­čia­si re­kla­mos po­bū­dis, kei­čia­si ver­slo mo­de­liai. Ge­ram pro­duk­tui, ar tai bū­tų pre­kė ar pa­slau­ga, šiuo laik­me­čiu kiek­vie­na re­ko­men­da­ci­ja yra „auk­so ver­tės“.

So­cia­li­nė at­sa­ko­my­bė kiek­vie­ną ver­slo sub­jek­tą da­ro kon­ku­ren­cin­ges­nį, įdo­mes­nį. Man, kaip įmo­nės va­do­vui, vi­sa­da bu­vo svar­būs veik­los pri­ori­te­tai: ko­ky­bė, punk­tu­a­lu­mas, ly­gia­ver­tis ben­dra­vi­mas, ne­žiū­rint, ku­rio­je „ba­ri­ka­dų“ pu­sė­je esi, ne­svar­bu, ar esi darb­da­vys, ar sam­do­mas dar­buo­to­jas, par­da­vė­jas ar pir­kė­jas. Toks po­žiū­ris daž­nai pa­de­da iš­lik­ti pa­ti­ki­mu ver­slo part­ne­riu ir su­dė­tin­go­mis rin­kos są­ly­go­mis.

Ko­vi­das įne­šė daug su­maiš­ties ver­slo ap­lin­ko­je. Vyks­ta di­de­li po­ky­čiai rin­ko­se, kar­tu san­ty­kiuo­se tarp ver­slų, tarp tie­kė­jų ir pir­kė­jų, kin­ta tie­ki­mo gran­di­nės. Ži­no­ma, il­ga­me­tė pa­tir­tis ver­sle pa­de­da iš­gy­ven­ti ir to­kio­mis są­ly­go­mis.

– Prof­są­jun­gų ren­gi­ny­je kal­bant apie tri­ša­lę su­tar­tį, Jūs kė­lė­te opių klau­si­mų: ne­pa­ruo­šia­ma ir net ne­ruo­šia­mi spe­cia­lis­tai, ku­rių rei­kia ver­slui, tech­ni­nių spe­cia­ly­bių stu­den­tai lie­ka be prak­ti­kos, ver­slas tu­ri iš­lai­dau­ti, nes stu­den­tai at­ei­na įsi­dar­bin­ti ne­ma­tę ga­my­bos… Bet juk tiek in­ves­tuo­ja­ma į pro­fe­si­nį mo­ky­mą vals­ty­bės lė­šų, Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dų pa­ra­mos. Mo­kyk­lo­se įreng­ta mo­der­niau­sia mo­ky­mo­si įran­ga. O re­zul­ta­tas vis tas pats – trūks­ta spe­cia­lis­tų.

– Vals­ty­bės veik­la di­dži­ą­ja da­li­mi bū­na la­bai iner­tiš­ka, nes biu­ro­kratinis apa­ra­tas ne­su­da­ro ga­li­my­bės pri­imi­nė­ti grei­tų spren­di­mų (iš­sky­rus vals­ty­bės gy­ni­mo po­li­ti­ką). Dėl to vi­sa­da vė­luo­ja­ma ei­ti ko­ja ko­jon su ver­slu ruo­šiant vi­sų pro­fe­si­jų rei­ka­lin­giau­sius spe­cia­lis­tus ša­lies ūkiui.

Mo­ky­mo įstai­gos yra la­bai ko­mer­cia­li­zuo­tos ir ren­gia tų pro­fe­si­jų, ku­rias ren­ka­si no­rin­tie­ji mo­ky­tis, dar­buo­to­jus. Tu­rė­tų bū­ti su­kur­ta il­ga­lai­kė vals­ty­bės po­li­ti­ka, ku­ri ge­bė­tų prog­no­zuo­ti il­ga­lai­kius dar­bo rin­kos po­rei­kius.

Į šį pro­ce­są pri­va­lo bū­ti įtrauk­tas ver­slas ir vie­ti­nės val­džios ins­ti­tu­ci­jos, tai yra sa­vi­val­da, ku­rių te­ri­to­ri­jo­se ir vys­to­mi ver­slai. Taip pat vals­ty­bė tu­ri ieš­ko­ti fi­nan­si­nių iš­tek­lių rei­ka­lin­giau­sių spe­cia­ly­bių prak­ti­kų at­li­ki­mui ver­slo įmo­nė­se fi­nan­suo­ti. Tai mo­ty­vuo­tų ver­slą su­da­ry­ti ko­ky­biš­kas są­ly­gas prak­ti­kai įgy­ti.

Dau­ge­lis be­si­mo­kan­čių­jų bai­gia mo­kyk­las ne­tu­rė­da­mi jo­kios dar­bi­nės pa­tir­ties. Vals­ty­bės vyk­do­mos per­kva­li­fi­ka­vi­mo pro­gra­mos, daž­nu at­ve­ju, duo­da la­bai ma­žą nau­dą, pro­gra­mos sil­pnos, ne tų pro­fe­si­jų, ku­rių rin­kai rei­kia, per­si­kva­li­fi­kuo­jan­tie­ji ne­tu­ri mo­ty­va­ci­jos dirb­ti.

Aly­tus – pra­mo­nės mies­tas, ku­ria­si daug ga­my­bi­nių įmo­nių, jų veik­los kryp­tys dau­giau ma­žiau ži­no­mos, ta­čiau pa­ban­dy­ki­me su­ras­ti no­rė­da­mi įdar­bin­ti jau­nes­nio am­žiaus, kad ir vy­res­nių, elek­tri­kų, su­vi­rin­to­jų, san­tech­ni­kų, sta­lių-stak­li­nin­kų, įren­gi­mų ope­ra­to­rių ir t. t.

Jūs mi­ni­te, kad „mo­kyk­lo­se įreng­ta mo­der­niau­sia mo­ky­mo­si įran­ga. O re­zul­ta­tas tas pats – trūks­ta spe­cia­lis­tų“. Taip, mo­ky­mo­si įstai­gos sten­gia­si, bet po­ky­čiai tech­no­lo­gi­jos sri­ty­je tas in­ves­ti­ci­jas per ke­le­tą me­tų pa­da­ro mo­ra­liš­kai pa­se­nu­sio­mis, o ver­slas pri­va­lo ei­ti ko­ja ko­jon su rin­kos po­rei­kiais, ir jam spe­cia­lis­tas, pa­ruoš­tas pa­gal pa­se­nu­sią tech­no­lo­gi­ją, jau ne­tin­ka, rei­kia nau­jes­nių ži­nių, nau­jes­nių tech­no­lo­gi­jų. Ski­ria­si grei­čiai, trūks­ta lė­šų, rei­ka­lin­ga mo­ty­va­ci­ja.

– Man keis­ta ir tai, kad esa­me už­si­tę­su­sia­me, vos ne am­ži­na­me spe­cia­lis­tų ren­gi­mo, per­kva­li­fi­ka­vi­mo, su pa­pil­do­mų spe­cia­ly­bių ruo­ši­mu eta­pe, bet, kaip skel­bia so­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo vi­ce­mi­nist­ras Vy­tau­tas Ši­lins­kas, apie 40 pro­cen­tų Už­im­tu­mo tar­ny­bo­je re­gist­ruo­tų ir dar­bo ieš­kan­čių žmo­nių – be jo­kios kva­li­fi­ka­ci­jos. Vals­ty­bė švais­to pi­ni­gus be­dar­bių moks­lams, bet jų vis dau­gė­ja. Ka­me prie­žas­tis?

– Tik­rų be­dar­bių rin­ko­je yra ne dau­giau kaip 5 proc. Tai yra tie žmo­nės, ku­rie ne­no­ri ar­ba ne­su­ge­ba dirb­ti. Vi­si ki­ti ne­dir­ba dėl ne­tin­ka­mos vals­ty­bi­nės so­cia­li­nės po­li­ti­kos.

Per­kva­li­fi­ka­vi­mui skir­ti lė­šų rei­kė­tų tik tiems, ku­rie jau tu­ri dar­bo vie­tą ir yra gei­džia­mi darb­da­vio. Šiuo me­tu per­kva­li­fi­ka­vi­mui vals­ty­bės ski­ria­mi pi­ni­gai bū­tų daug efek­ty­viau pa­nau­do­ti, jei­gu tą vyk­dy­tų pats ver­slas.

– Gir­di­si nuo­mo­nių, kad for­muo­ja­si an­tra pa­šal­pi­nių kar­ta: ne­si­mo­kė ir ne­dir­bo tė­vas, ir sū­nus ne­dirbs?

– Tik­riau­siai vi­sos vi­suo­me­nės tu­ri tin­gi­nių ka­te­go­ri­ją, tik vie­nur jų dau­giau, ki­tur jų ma­žiau.

Ži­no­ma, šei­ma tu­ri di­de­lę įta­ką ug­dant jau­ną žmo­gų, ta­čiau le­pi­nan­ti tin­gi­nius so­cia­li­nė po­li­ti­ka taip pat įne­šą di­de­lį in­dė­lį į šios po­pu­lia­ci­jos gau­si­ni­mą.

– Jū­sų pa­ste­bė­ji­mu, ar yra ri­zi­ka, kad re­gio­nas ga­li nyk­ti, kad ne tie klau­si­mai, ver­slo at­žvil­giu, ati­tin­ka­mu ly­giu yra svars­to­mi. Ren­gia­mi ne tie spe­cia­lis­tai, ku­rių rei­kia re­gio­nui. To­dėl tie, ku­rie bai­gia pro­fe­si­nes mo­kyk­las, ko­le­gi­jas, ne­tu­ri kur dirb­ti ir iš­va­žiuo­ja. Ne vie­ni, su šei­mo­mis. Lie­ka vy­res­nie­ji, sen­jo­rai. Tu­ri­te min­čių, kaip vi­sa tai su­stab­dy­ti?

– Aš tik­rai ne­gal­vo­jau ir ne­gal­vo­ju, kad Aly­tus ir šis re­gio­nas ga­lė­tų nyk­ti. Vi­sos Eu­ro­pos pro­ble­ma – emig­ra­ci­ja iš pe­ri­fe­ri­jos į di­džiuo­sius cen­trus, ne­iš­ski­riant ir ki­tų Eu­ro­pos ša­lių mies­tų. Ne vie­nas emig­ra­vo dėl klai­din­go auk­lė­ji­mo šei­mo­se, kur nuo­lat bu­vo de­juo­ja­ma, kad „čia nie­ko ge­ro“ nė­ra, o iš­vy­kus bus „ro­jus“. Aiš­ku, at­ve­jų bu­vo, yra ir bus įvai­rių.

Pa­si­kar­to­siu: gy­ve­na­me ver­ty­bių po­ky­čių laik­me­ty­je. Be­si­ple­čian­tys ver­slai Aly­tu­je pa­ska­ti­no gy­ve­na­mo­jo būs­to sta­ty­bas, ky­la ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to kai­nos. Aly­tus, kaip re­gio­nas, įgau­na sa­vo vei­dą. Tik­riau­siai ne­dau­ge­lis ži­no, kad į Aly­tų dirb­ti iš ki­tų mies­tų, taip pat ir iš Kau­no bei Vil­niaus, jau va­ži­nė­ja ne­ma­žai spe­cia­lis­tų, tuo la­biau aukš­tes­nio ly­gio ar­ba va­do­vau­jan­čių­jų.

Ar dau­ge­lis gy­ven­to­jų ži­no, kiek ir ko­kių įmo­nių šiuo me­tu ak­ty­viai dir­ba Aly­tu­je, ką jos ga­mi­na, ko­kias pa­slau­gas tei­kia, ką ir kur eks­por­tuo­ja?

Re­gio­no gy­ven­to­jų pra­gy­ve­ni­mo ly­gį ir pa­ja­mas ge­riau­siai su­skai­čiuo­ja pre­ky­bi­nin­kai, tai yra maž­me­ni­nės pre­ky­bos tin­klai. Kiek, kur ir ko­kio plo­to par­duo­tu­vių sta­ty­ti ar steig­ti, jie la­bai ge­rai su­skai­čiuo­ja. Jei­gu vyk­do plėt­rą – va­di­na­si, lau­kia pir­kė­jų. Kol kas Lie­tu­vo­je, o ir Aly­tu­je, maž­me­ni­nės pre­ky­bos tin­klai tik ple­čia­si, di­di­na pre­ky­bos plo­tus, at­ei­na nau­ji, va­di­na­si, jau­čia po­ten­cia­lią per­ka­mą­ją ga­lią, gy­ven­to­jų pa­ja­mos di­dė­ja.

– Šiuo lai­ko­tar­piu įmo­nės sa­vi­nin­kas, va­do­vas – tar­si ap­tar­nau­jan­tis per­so­na­las. Tur­būt ir Jums ten­ka bū­ti ir so­cia­li­niu dar­buo­to­ju, ap­šo­ki­nė­ti jau­ną spe­cia­lis­tą?

– San­ty­kiai tarp dar­buo­to­jų ver­slo ko­lek­ty­vuo­se kei­čia­si iš es­mės. Le­mia laik­me­čio po­ky­čiai. Ver­slas bran­gi­na dar­buo­to­jus, jų kva­li­fi­ka­ci­ją.

Dar iš­li­ku­si vy­res­nio­sios kar­tos dar­buo­to­jų ver­ty­bė – lo­ja­lu­mas sa­vo dar­bo­vie­tei, pa­sto­vu­mas. Jau­nes­ni spe­cia­lis­tai daž­nai tik įsi­dar­bi­nę pra­de­da ieš­ko­ti ki­to darb­da­vio. Tai truk­do tu­rė­ti sta­bi­lų ko­lek­ty­vą, truk­do kel­ti kva­li­fi­ka­ci­ją, veik­los tęs­ti­nu­mą.

– Koks jau­ni­mo po­žiū­ris į dar­bą? Ar daž­niau do­mi­ma­si tik po­žiū­riu į už­mo­kes­tį?

– Jau­ni­mui ne dar­bo už­mo­kes­tis ta­po pa­grin­di­niu pri­ori­te­tu ren­kan­tis dar­bo­vie­tę.

Pro­vin­ci­jos jau­ni­mui sie­kia­my­bė – dirb­ti ir gy­ven­ti did­mies­čiuo­se.

– Dar kal­ba­ma, kad Lie­tu­va iš­si­ski­ria tuo, kad mes esa­me in­ten­sy­vios fi­zi­nės dar­bo jė­gos, o ne in­te­lek­tu­a­lios dar­bo jė­gos ša­lis. Koks bū­tų Jū­sų pa­ste­bė­ji­mas?

–Kal­ba­ma, kad Lie­tu­vo­je blo­gai gy­ven­ti. Aš taip ne­ma­nau. Nau­jau­si sta­tis­ti­kos duo­me­nys ro­do, kad pa­gal vie­nam gy­ven­to­jui ten­kan­tį BVP Lie­tu­va len­kia dau­ge­lį Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių ir ro­do ge­rė­jan­čias ten­den­ci­jas. Ko­vi­di­niu lai­ko­tar­piu Lie­tu­vos ver­slai ma­žai nu­ken­tė­jo, au­ga di­de­lę pri­dė­ti­nę ver­tę ku­rian­čios ša­kos.

Ži­no­ma, vei­kia iner­ci­ja ir eg­zis­tuo­ja daug veik­lų su ma­ža pri­dė­ti­ne ver­te, kur rei­ka­lin­ga fi­zi­nė jė­ga. Tai ma­žės pa­laips­niui.

Kan­try­bės vi­siems, ži­nių, to­bu­lė­ji­mo. Vis­kas, ką su­kū­rė­me ir dar su­kur­si­me, – vi­sų mū­sų va­lio­je.