Va­le­ri­jus Ven­cius: ei­da­mas At­lan­to van­de­ny­no pa­kran­te at­vi­rai ir po­zi­ty­viai ra­šy­siu apie Aly­tų, žmo­nių san­ty­kius ir po­li­ti­ką (13)

Saulė Pinkevičienė
Vencius
Prieš ke­le­rius me­tus 50-ąjį ju­bi­lie­jų mi­nė­jęs pės­čio­mis žings­niuo­da­mas gar­sia­ja­me pi­lig­ri­mų Šv. Jo­kū­bo (Ca­mi­no de San­tia­go) ke­ly­je Is­pa­ni­jo­je, va­kar Va­le­ri­jus Ven­cius taip pat šven­tė gim­ta­die­nį. Jis įsi­min­ti­nas ki­taip, nes žen­kli­na nau­jo eta­po pra­džią – pra­ėjo de­šimt me­tų, kai V.Ven­cius pra­dė­jo va­do­vau­ti „Sod­ros“ Aly­taus te­ri­to­ri­niam sky­riui, ku­ris nuo lie­pos 1-osios re­or­ga­ni­zuo­ja­mas ir pri­jun­gia­mas prie Kau­no sky­riaus. Pa­pra­šė­me Va­le­ri­jaus pa­si­da­ly­ti min­ti­mis apie pra­ėju­sius me­tus, pro­fe­si­nius ir as­me­ni­nius at­ra­di­mus ir, ži­no­ma, per­mai­nas bei at­ei­ties pla­nus.

– Pra­dė­ki­me nuo klau­si­mo, kaip at­si­ra­do šis in­ter­viu – bai­gia­si eta­pas, kai sėk­min­gai 10 me­tų va­do­vau­ja­te „Sod­ros“ Aly­taus sky­riui. Pats lai­kas api­ben­drin­ti, ką Jums pa­čiam da­vė šis de­šimt­me­tis – pro­fe­si­nės ir žmo­giš­ko­sios pa­tir­ties pras­me?

– Aly­taus sky­riaus va­do­vu dir­bu nuo 2011-ųjų, tai bu­vo pa­tys ge­riau­si, įdo­miau­si, ma­lo­niau­si ir re­zul­ta­ty­viau­si ma­no pro­fe­si­nė­je kar­je­ro­je me­tai. Ne tik įsi­pa­rei­go­ji­mas, bet ir sa­vo­tiš­ka sa­vi­re­a­li­za­ci­ja, gy­ve­ni­mo įpras­mi­ni­mas per nuo­la­ti­nį tar­na­vi­mą ki­tiems. Iš da­lies esu per­fek­cio­nis­tas – kaip man at­ro­do iš da­bar­ti­nio taš­ko, nuo­la­ti­nis ju­de­sys, pa­stan­gos, nau­jos idė­jos ir ge­riau­sio re­zul­ta­to sie­ki­mas są­ly­go­jo ne tik pui­kius įstai­gos veik­los re­zul­ta­tus, bet ir ko­lek­ty­vo pa­si­ten­ki­ni­mą dar­bi­ne ap­lin­ka. Vi­sus šiuos me­tus dė­jau mak­si­ma­lias ir įvai­ria­pu­siš­kas pa­stan­gas dėl Aly­taus sky­riaus, ypač jo dar­buo­to­jų ir mū­sų įstai­gos klien­tų, dėl vi­sos „Sod­ros“ ap­skri­tai. Ne­svar­bu, kaip at­ei­ty su­si­klos­tys ma­no dar­bi­nė kar­je­ra, sa­kau ir sa­ky­siu: „Sod­ra“ yra jė­ga! Net 99,70 proc. die­nų ėjau į dar­bą „Sod­ro­je“, tik­rą­ja žo­džio pras­me, kaip į šven­tę. Nuo pat pir­mų­jų die­nų bu­vau ren­gi­nių įstai­go­je or­ga­ni­za­to­rius, įkvė­pė­jas, ypač džiau­giuo­si ka­lė­di­nių ren­gi­nių vai­kams, plau­ki­mų bai­da­rė­mis, ke­lio­nių dar­buo­to­jams, ki­tų šven­čių tra­di­ci­ja – sma­gu bu­vo kur­ti ge­rą at­mo­sfe­rą, ska­tin­ti ko­le­gų ben­dra­vi­mą. Čia, dir­bant ir nuo­lat ben­drau­jant su žmo­nė­mis, pra­si­dė­jo ir ma­no ak­ty­vaus po­li­ti­ko ke­lias.

– O kas per šiuos me­tus kaip va­do­vui pa­si­ro­dė sun­kiau­sia, ko­kių pa­ty­rė­te iš­šū­kių, kas nu­vy­lė?

– Tur­būt vis­kas gy­ve­ni­me yra įvei­kia­ma, pa­sie­kia­ma, tik rei­kia įdė­ti daug nuo­šir­džių pa­stan­gų, steng­tis su­bur­ti ak­ty­vią ir są­mo­nin­gą ko­man­dą. Per­spek­ty­vos pras­me, nu­vy­lė vals­ty­bės po­li­ti­ka, prieš­ta­rau­jan­ti re­gio­nų stip­ri­ni­mo idė­jai, nes dėl to Aly­tus re­a­liai trau­kia­si. Įmo­nių ir įstai­gų val­dy­mas kon­cen­truo­ja­mas di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se, o Aly­tu­je ga­li­my­bių siek­ti kar­je­ros ma­žė­ja, kar­tu ir ge­riau ap­mo­ka­mų dar­bo vie­tų. Ta­da nu­kenčia ir verslas mieste, netekdamas finansiškai stiprių miestiečių.

– Ko­kių as­me­ni­nių sa­vy­bių rei­kia ne­ma­žo ko­lek­ty­vo sėk­min­gam va­do­vui? Ar kaž­ku­rių iš tų sa­vy­bių pa­čiam te­ko mo­ky­tis ir ko­kių?

– Va­do­vas ko­lek­ty­ve vi­sa­da yra tar­si po di­di­na­muo­ju stik­lu, tu­ri pa­sver­ti, ką, ka­da ir kaip pa­sa­ky­ti, o ką nu­ty­lė­ti. Va­do­vas tu­ri bū­ti em­pa­tiš­kas. Žmo­giš­kas ry­šys su dar­buo­to­jais už­tik­ri­na ge­rus san­ty­kius, po­zi­ty­vią jų psi­cho­lo­gi­nę sa­vi­jau­tą dar­bo vie­to­je. Ge­ras va­do­vas puo­se­lė­ja sa­vo em­pa­ti­nius ge­bė­ji­mus, pats to­bu­lė­ja ir nuo­lat au­ga. Šian­die­nos dar­buo­to­jų kar­ta itin ver­ti­na ben­dra­dar­bia­vi­mu pa­rem­tus dar­bo san­ty­kius. Ge­ne­ruo­ti pro­gre­sy­vias idė­jas ko­man­do­je yra žy­miai leng­viau, tai su­stip­ri­na žmo­giš­ką va­do­vo ir dar­buo­to­jo ry­šį. Efek­ty­vus ly­de­ris tu­ri ge­bė­ti su­kur­ti glau­džius ry­šius su sa­vo ko­man­da. Ge­riau­si re­zul­ta­tai pa­sie­kia­mi ta­da, kai dar­buo­to­jai pa­si­ti­ki sa­vo va­do­vu, ir at­virkš­čiai. Dar­buo­to­jai sten­gia­si ko­ky­biš­kiau at­lik­ti dar­bą ir įde­da pa­pil­do­mų pa­stan­gų, kai to rei­kia, nes jau­čia­si va­do­vo įver­tin­ti. Be abe­jo, va­do­vui bū­ti­na kan­try­bė, lanks­tu­mas, to­le­ran­ci­ja. Svar­bu ir ne­sto­vė­ti vie­to­je, to­bu­lė­ti, ska­tin­ti tai da­ry­ti ko­lek­ty­vą, nuo­lat siek­ti nau­jo­vių. Rei­kia ir ko­mu­ni­ka­bi­lu­mo – va­do­vas, tu­rin­tis ge­rus ben­dra­vi­mo įgū­džius, ge­ba duo­ti nu­ro­dy­mus, ne­pa­mirš­da­mas klau­sy­ti ir įsi­klau­sy­ti. Vi­sus tuos me­tus gy­ve­nau ko­lek­ty­vo džiaugs­mais ir rū­pes­čiais, gal­vo­da­mas, ką dar ga­liu pa­da­ry­ti, kad pa­dė­čiau dar­buo­se, pa­ge­rin­čiau nuo­tai­ką, dar­bo są­ly­gas, o kar­tais ir... ma­lo­niai nu­ste­bin­čiau. Pa­vyz­džiui, karš­čiau­sio­mis va­sa­ros die­no­mis ko­le­gas pa­vai­šin­ti le­dais ar ar­bū­zu!

– Pa­gal­vo­jau, kad gy­ve­na­me to­kiais įdo­miais lai­kais, kai daž­niau gir­di­me apie mo­bin­gą nei apie va­do­vo pa­gar­bą pa­val­di­niams, pro­fe­si­nį su­telk­tu­mą ben­dram tiks­lui. Kas yra ge­ras kli­ma­tas dar­be, Jū­sų po­žiū­riu?

– Ma­no po­žiū­ris la­bai pa­pras­tas – ne­svar­bu, ko­kios ta­vo pa­rei­gos, vi­sa­da iš­lik Žmo­gu­mi. El­kis pa­do­riai, pa­gar­biai, nuo­šir­džiai. Dirb­da­mas „Sod­ro­je“, ypač daug dė­me­sio sky­riau ko­man­dos for­ma­vi­mui per ne­for­ma­lų ben­dra­vi­mą. Ma­no ini­cia­ty­va prieš pen­ke­rius me­tus įkur­ta Aly­taus sod­rie­čių aso­cia­ci­ja. Drau­ge ke­liau­ja­me, šven­čia­me šven­tes, ren­gia­me vai­kų ka­lė­di­nius va­ka­rus, kar­tu to­bu­lė­ja­me, kvies­da­mi į įstai­gą įvai­rių sri­čių lek­to­rius. Esa­me so­li­da­rūs: pa­dė­jo­me sun­kio­mis aki­mir­ko­mis ne vie­nam aly­tiš­kiui, šei­moms, sto­ko­jan­čių šei­mų vai­kams, ne­įga­lie­siems. Ki­taip ta­riant, mes gė­riu da­li­ja­mės ir su Aly­taus žmo­nė­mis. Mies­tui esa­me pa­do­va­no­ję bron­zi­nę skulp­tū­rą „Vo­ve­ry­tė su vo­ve­riu­ku“, „Sod­ros“ 30-me­čio pro­ga pa­so­di­no­me me­de­lį prie pa­sta­to. Tvar­ko­me gė­ly­nus, mū­sų ini­cia­ty­va at­si­ra­do suo­liu­kai tarp „Sod­ros“ ir Po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to pa­sta­tų. Šie­met pats juos ir nu­da­žiau. Nuo­lat da­ly­vau­ja­me „Da­rom“ ak­ci­jo­se, sa­vo pa­stan­go­mis puo­šia­me ap­lin­ką ne tik ša­lia Aly­taus „Sod­ros“ pa­sta­to, bet ir Prie­nuo­se, Va­rė­no­je, Drus­ki­nin­kuo­se ir Laz­di­juo­se. Per­nai vi­suo­se sky­riaus pa­da­li­niuo­se, kad klien­tams bū­tų pa­to­giau, įren­gė­me po dai­lų suo­liu­ką, pa­sta­tė­me gė­lių va­zo­nus. Vi­soms šioms ini­cia­ty­voms rei­kia tam tik­ro ener­ge­ti­nio už­tai­so – bū­da­mas tarp ko­le­gų, są­mo­nin­gai sten­giuo­si skleis­ti ge­rą nuo­tai­ką ir po­zi­ty­vu­mą, op­ti­miz­mą, drą­są keis­tis ir keis­ti ap­lin­ką.

– Esa­te, jei taip ga­li­ma pa­sa­ky­ti, va­do­vas su po­lė­kiu – me­nu at­ve­jį, kai per­si­ren­gė­te „klien­tu“ ir pa­si­tik­ri­no­te, kaip „Sod­ros“ dar­buo­to­jai su juo ben­draus. Ar to­kie ne­stan­dar­ti­niai spren­di­mai pa­si­tei­si­no, gal to­kių bū­ta ir dau­giau?

– Tik­rai taip, prieš še­še­tą me­tų, pa­de­da­mas Aly­taus te­at­ra­lų, „pa­vir­tau“... be­na­miu. Su spe­cia­liu gri­mu, ap­si­ren­gęs se­nus sa­vo tė­tės dė­vė­tus dra­bu­žius, pa­si­ė­męs „ter­bu­kę“, pa­ban­džiau pa­si­bels­ti į kiek­vie­ną „Sod­ros“ ka­bi­ne­tą, pra­šy­da­mas pa­gal­bos. Vis­ko bu­vo, įvai­riai pa­si­ti­ko „klien­tą“ ma­no ko­le­gos, ku­rių ab­so­liu­ti dau­gu­ma ma­nęs ne­at­pa­ži­no. La­bai nu­ste­bo, kai po ke­lių va­lan­dų pa­kvie­čiau vi­sus į sa­lę, ir jie su­ži­no­jo, kas tas el­ge­ta, vaikš­ti­nė­jęs po pa­sta­tą. Ma­no tiks­las bu­vo dar kar­tą pa­si­tik­rin­ti, ar ne­skirs­to­me žmo­nių pa­gal iš­orę ir pa­rei­gas, ar tik­rai vie­no­dai vi­sus su­tin­ka­me. Ma­nau, tai bu­vo ge­ras bū­das pri­min­ti apie pa­gar­bą, o gal ir ne­ti­kė­ta ga­li­my­bė pa­ma­ty­ti sa­ve iš ša­lies. Ne­ti­kė­tų ban­dy­mų „slap­tos ka­me­ros“ sti­liu­je bū­ta ir dau­giau, pa­vyz­džiui, spe­cia­liai iš­mė­tant po­pie­ri­nių šiukš­lių prie pa­sta­to, kad su­ži­no­tu­me, kiek tu­ri­me dar­buo­to­jų, tau­so­jan­čių sa­vo įstai­gą, jos ap­lin­ką, at­kreip­tu­me dė­me­sį į at­sa­kin­gu­mą, ben­druo­me­niš­ku­mą.

– Aly­tiš­kiams įdo­mu, ko­kie Jū­sų to­les­ni pla­nai? Esa­te la­bai ak­ty­vus Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rys, tai gal dar dau­giau lai­ko skir­si­te po­li­ti­kai, kai ne­be­va­do­vau­si­te vals­ty­bės įstai­gos sky­riui? Ku­ria lin­kme ža­da­te nu­kreip­ti ener­gi­ją?

Bet ku­riuo at­ve­ju nuo lie­pos 1 die­nos su žmo­na Ri­gon­da mė­ne­sį tik­rai atos­to­gau­si­me, jau esa­me su­pla­na­vę ke­lio­nes Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je. Kaip tik tuo me­tu ir mies­to ta­ry­bo­je bus žy­miai ma­žiau dar­bo, tad va­sa­rą no­rė­siu, tik­rą­ja to žo­džio pras­me, pail­sė­ti, nes pas­ta­ruo­sius ke­le­tą me­tų te­ko daug dirb­ti. Kal­bant apie ma­no kaip po­li­ti­ko veik­lą, ne­ma­nau, kad, bai­gus dar­bą „Sod­ro­je“, ji kaip nors pa­si­keis. Be abe­jo, kol ne­pra­dė­siu dirb­ti kur ki­tur, tu­rė­siu žy­miai dau­giau lai­ko po­li­ti­kai ir jį ža­du tin­ka­mai iš­nau­do­ti. Ži­nia, kad po­li­ti­kai lai­ko nie­ka­da ne­bū­na per daug, ypač ben­dra­vi­mui su žmo­nė­mis, jo rei­kia ir no­rint įsi­gi­lin­ti į do­ku­men­tus, ieš­kant in­for­ma­ci­jos.

– Prieš ke­le­rius me­tus per­ėjo­te da­lį pi­lig­ri­mi­nio Šv. Jo­kū­bo ke­lio. Koks bu­vo es­mi­nis jo at­ra­di­mas ir gal tu­ri­te min­čių pa­kar­to­ti jį da­bar­ti­nia­me gy­ve­ni­mo eta­pe, kaip tam tik­rą per­trau­ką ir lai­ką, skir­tą sau?

– Šv. Jo­kū­bo ke­liu ėjau prieš ket­ve­rius me­tus ir jau­čiu tą pa­tir­tį sa­vy­je iki šiol. Mė­ne­sį lai­ko žings­niuo­da­mas Is­pa­ni­jos lau­kais, mies­te­liais ir kai­me­liais tu­rė­jau pui­kaus lai­ko ap­mąs­ty­ti gy­ve­ni­mą, gi­liau pa­žvelg­ti į sa­ve, pa­bū­ti vi­siš­kai ki­to­je ap­lin­ko­je. Ke­ly­je jau­čiau­si la­bai ge­rai – tik­ru sa­vi­mi, har­mo­ni­jo­je su ap­lin­ka. Sa­vo­tiš­kai ma­lo­nu­mą tei­kė net ir ne­ma­žas fi­zi­nis krū­vis, pės­čio­mis įvei­kiau 800 ki­lo­met­rų. Ke­lio­nę Šv. Jo­kū­bo ke­liu pla­nuo­ju pra­tęs­ti ru­de­nį. Jau tu­riu nu­si­pir­kęs lėk­tu­vo bi­lie­tus ir už­si­sa­kęs pir­mą­ją nak­vy­nę Por­tu­ga­li­jos mies­te Por­to, iš ku­rio rug­sė­jo pra­džio­je pra­dė­siu an­trą sa­vo Ca­mi­no ke­lią į Is­pa­ni­jos Sant­ja­go mies­tą. Šį kar­tą tam pla­nuo­ju skir­ti dvi sa­vai­tes, bet kol kas ne­tu­riu at­ga­li­nio bi­lie­to, tai­gi vi­saip ga­li nu­tik­ti... Gal su­gal­vo­siu grįž­ti į Lie­tu­vą pės­čio­mis? (Juo­kau­ju). Šis ke­lias bus ki­toks nei tra­di­ci­nis Ca­mi­no, pra­si­de­dan­tis Pran­cū­zi­jo­je, nes di­džio­ji jo da­lis drie­kia­si pa­lei At­lan­to van­de­ny­ną. Ei­da­mas pir­mą kar­tą, sten­giau­si kiek­vie­ną die­ną ap­ra­šy­ti įspū­džius sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je, apie ma­no ke­lio­nę ra­šė ir „Aly­taus nau­jie­nos“. Šį kar­tą dau­giau fil­muo­siu, pla­nuo­ju pa­si­im­ti dro­ną bei spe­cia­lią vi­de­o­ka­me­rą. Ra­šy­siu ne tik apie ke­lio­nės įspū­džius, bet ir ap­skri­tai apie gy­ve­ni­mą, apie Aly­tų, apie žmo­nių san­ty­kius, be abe­jo, bus ir po­li­ti­nių te­mų. Ra­šy­siu tik at­vi­rai ir nuo­šir­džiai, ki­taip ne­bū­tų pras­mės ke­ly­je eik­vo­ti tam lai­ką. Ži­nau vie­na, kad di­džio­ji da­lis re­por­ta­žų ar te­mų bus gra­žūs, ver­tin­gi tu­ri­niu ir po­zi­ty­vūs, su tiks­lu jais da­ly­tis su FB drau­gais ir aly­tiš­kiais.

– Esa­te pri­gim­ti­nis aly­tiš­kis. Ką Jums reiš­kia ši­tas mies­tas? Ar yra ja­me to­kia vie­ta, ku­ri Jums ypa­tin­gai svar­bi, ku­rio­je jau­čia­te ry­šį su sa­vo mies­tu?

– Gi­miau ir au­gau Aly­tu­je, gra­žiau­sio­je mies­to da­ly­je – Ku­ror­te, tarp Dai­li­dės ir sta­dio­no. Aly­tus yra ir liks man pats bran­giau­sias mies­tas. Tai – ma­no Aly­tus, koks jis be­bū­tų, aš jį my­liu ir juo rū­pin­siuo­si. Emo­ciš­kai bran­giau­sia mies­to vie­ta – ty­li, ra­mi ir tarp pu­šy­nų įsi­sprau­du­si A. Žmui­dzi­na­vi­čiaus gat­vė, ma­no gim­to­ji, bei Mies­to so­das, ku­rį vai­kys­tė­je su bro­liu pa­dė­jo­me ma­mai pri­žiū­rė­ti, tvar­ky­ti. Mėgs­tu ty­ri­nė­ti mies­tą, dvi­ra­čiu, pa­spir­tu­ku ar pės­čio­mis, sten­giuo­si ap­lan­ky­ti dar ne­re­gė­tas vie­tas. (Be­je, ma­no 2020-ųjų at­ra­di­mas yra Vidz­gi­rio miš­kas, ku­ria­me ne­bu­vau lan­kę­sis pas­ta­ruo­sius 40-de­šimt me­tų). My­li­miau­sia vie­ta, kur bū­nu la­bai daž­nai – Jau­ni­mo par­kas. Kas­kart at­ran­du ja­me ką nors dar ne­ma­ty­to, gra­žaus. Ir pats esu pri­dė­jęs ran­ką prie gro­žio kū­ri­mo šia­me par­ke, ma­no ini­cia­ty­va įreng­ta gri­lio zo­na, at­si­ra­do Kny­gų na­me­lis, sū­py­nės ant „Vo­ro“ skulp­tū­ros ir me­ta­li­nė vo­ve­ry­tė.

– Jei jau pa­mi­nė­jo­me vo­ve­rai­tes, kiek Aly­taus vie­šo­sio­se erd­vė­se šiuo me­tu jų yra ir ar ti­ki­te, kad jos taps dar vie­nu mies­to sim­bo­liu?

– La­bai no­ri­si įpūs­ti mies­tui dau­giau gy­vy­bės, gal­būt to­dėl ir su­gal­vo­jau vo­ve­ry­čių idė­ją. Pats su­ma­ny­mas gi­mė vi­siš­kai at­si­tik­ti­nai, prieš ke­le­tą me­tų prie puo­de­lio ar­ba­tos kal­ban­tis su „Aly­taus nau­jie­nų“ fo­to­re­por­te­re Zi­ta Stan­ke­vi­čie­ne. Tuo­met ir pa­gal­vo­jau, kad vai­kys­tė­je Mies­to so­de daž­nai ma­ty­tos vik­rios vo­ve­ry­tės ga­lė­tų tap­ti dar vie­nu Aly­taus sim­bo­liu, juk jų yra vi­sa­me mies­te, Jau­ni­mo par­ke ir miš­ke­liuo­se, net aly­tiš­kių kie­muo­se bė­gio­ja. Šis gy­vū­nė­lis ke­lia ge­ras emo­ci­jas, yra gy­vas, ly­gi­nant su ki­tu mies­to sim­bo­liu – bal­ta ro­že, nors vie­nas ki­tą jie ne­blo­gai pa­pil­do. Aly­tu­je įvai­rio­se mies­to vie­to­se šiuo me­tu ga­li­ma ras­ti jau 12 vo­ve­ry­čių, bet ne­abe­jo­ju, kad at­ei­ty­je jų at­si­ras dar dau­giau ir įvai­res­nių. La­bai ti­kiuo­si, kad, pa­na­šiai kaip Tel­šiai ta­po meš­kų mies­tu, taip ir Aly­tų vi­si ži­nos kaip vo­ve­ry­čių mies­tą. Be­je, taip pat ir tik­rų, gy­vų!

– Vis dėl­to grįž­ki­me prie in­ter­viu pra­džios ir gim­ta­die­nio, žen­kli­nan­čio nau­ją pro­fe­si­nio ir as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo eta­pą. Ko sau pa­lin­kė­tu­mė­te?

– Be šei­mos ge­ro­vės, ki­ti man pa­tys svar­biau­si gy­ve­ni­me da­ly­kai yra lai­kas ir svei­ka­ta. Šiais be­pro­tiš­ko tem­po bei di­dė­jan­čios kon­ku­ren­ci­jos lai­kais, vi­sų pir­ma, no­riu sau pa­lin­kė­ti iš­lik­ti Žmo­gu­mi. Taip pat ge­ros svei­ka­tos, kan­try­bės, iš­tver­mės bei har­mo­ni­jos su ap­lin­ka. Vi­sa ki­ta, apie ką sva­jo­ju, ke­ti­nu pa­siek­ti di­de­lė­mis pa­stan­go­mis ir nuo­šir­džiu dar­bu. Tu­riu pri­pa­žin­ti, kad, ta­pus ak­ty­viu po­li­ti­ku, daž­niau nei iki tol su­svy­ruo­ja pa­si­ti­kė­ji­mas žmo­nė­mis. Tad pa­si­lin­kė­siu sau dar ir my­lė­ti žmo­nes, ne­svar­bu, ko­kie jie yra, bei to­les­nia­me gy­ve­ni­mo ke­ly­je su­tik­ti kuo dau­giau op­ti­mis­tų, nuo­šir­džių, są­mo­nin­gų ir ini­cia­ty­vių žmo­nių.

 

* * *

Va­le­ri­jus Ven­cius apie staig­me­nas, ku­rias mėgs­ta da­ry­ti ki­tiems, nes ir pats yra su­lau­kęs įsi­min­ti­nos staig­me­nos iš ko­le­gų:

As­me­niš­kai man bu­vo la­bai ma­lo­nu, kai ko­lek­ty­vo dė­ka du kar­tus ta­pau „Me­tų bo­so“ ti­tu­lo lai­mė­to­ju. Prieš ke­le­tą me­tų, Bo­so die­nos pro­ga, te­ko į dar­bą at­va­žiuo­ti ko­le­gų anks­ti ry­te „pa­puoš­tu“ au­to­mo­bi­liu su jo ga­le pri­ka­bin­to­mis.... skar­di­nė­mis. Tai su­pra­tau tik par­kuo­da­ma­sis, nors, va­žiuo­jant Nau­ją­ja gat­ve, ki­ti eis­mo da­ly­viai ir švie­so­mis mirk­čio­jo, ir py­pi­no, ir šyp­so­jo­si, mo­ja­vo. Bet vis dėl­to la­biau­siai man pa­čiam pa­ti­ko da­ry­ti staig­me­nas ko­le­goms.

 

* * *

Didžiuodamiesi dėkojame už mus buriančią ir vienijančią asociaciją „Alsodra“, pilietines iniciatyvas puošiant Alytų ne tik medeliais, voveraitėmis, knygų nameliais, rekreacinėmis zonomis, bet ir gėlynais, suoliukais „Sodros“ lankytojams Druskininkuose, Prienuose, Varėnoje, Lazdijuose.

Ačiū sakome už kalėdinius renginius vaikams, už nuotykių pilnas keliones ir šviečiamuosius renginius/paskaitas kolektyvui, už nepamirštamas Kovo 8-osios akimirkas, už sutelkimą projekte „Išsipildymo akcija“ ir spalvingas Užgavėnių šventes, už paramą stokojančioms šeimoms ir pagalbą gyvūnų prieglaudoms, už žmogišką jautrumą, nestandartinį požiūrį, inovatyvumą, už tai, kad pirma Žmogus, o ne etiketė, už ramybę, intelektą, lyderystę priimant sprendimus, įtaigumą ginant tiesą, sprendžiant ginčus be pykčio, už atvirumą permainoms ir įkvėpimą.

Gimtadienio proga linkime:

* Dar ne kartą būti išrinktam Geriausiu bosu

* Fantastiškos sėkmės

* Atidumo ir rūpesčio iš aplinkinių

* Magiškų saulėtekių ir žavių kasdienių akimirkų

* Jaukaus ir patogaus gyvenimo

* Aktyvių ir įdomių dienų

* l Įtraukiančių pokalbių

* Išminties ir patirties

* Kelionės aplink pasaulį

* Entuziazmo ir ugnelės darbuose

* Palankaus vėjo skriejant per gyvenimo bangas!

 

„Sodros“ Alytaus skyriaus kolektyvas

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Gerais darbais reikia garsiai džiaugtis, tada ir kiti užsikrės. Deja, lietuviams kriminalai, avarijos, intrigos žymiai įdomiau. Ką tai rodo? Žemą intelektą.

    Komentaras

    O mărturie uimitoare despre un jucător care mi-a adus soțul înapoi la mine. Numele meu este May Lookman, locuiesc în Marea Britanie și sunt fericit căsătorit cu un soț minunat și grijuliu, cu doi copii. O mare problemă a apărut în familia mea acum șase luni, între mine și soțul meu. Atât de îngrozitor încât a dus cazul în instanță pentru divorț. a spus că nu a mai vrut să rămână niciodată cu mine și că nu mă mai iubește. Așa că a plecat de acasă și i-a determinat pe mine și pe copiii mei să suferim dureri severe. Am încercat tot posibilul să-l recuperez după multe cerșetori, dar fără rezultat. și a confirmat că și-a luat decizia și nu a mai vrut să mă mai vadă. Așadar, într-o seară, când mă întorceam de la serviciu, am întâlnit un vechi prieten de-al meu care l-a întrebat pe soțul meu. Așa că i-am explicat totul, așa că mi-a spus că singurul mod în care aș putea să-l recuperez pe soțul meu era să vizitez un jucător de vrăji, pentru că a funcționat și pentru el. Așa că nu am crezut niciodată în vraja, dar nu am avut de ales decât să-i urmez sfatul. Apoi mi-a dat adresa de e-mail a jucătorului de vrăji pe care l-a vizitat. {ogunomospellcaster@gmail.com}. Așadar, în dimineața următoare, am trimis un e-mail la adresa pe care mi-a dat-o, iar vrăjitorul m-a asigurat că îl voi recupera pe soțul meu a doua zi. Ce afirmație uimitoare !! Nu am crezut niciodată, așa că a vorbit cu mine și mi-a spus tot ce trebuie să fac. Apoi a doua zi dimineață, atât de surprinzător, soțul meu, care nu mă sunase în ultimele șase luni, mi-a sunat să-mi anunțe că se întoarce. Așa că s-a întors în aceeași zi, cu multă dragoste și bucurie, și și-a cerut scuze pentru greșeala și durerea pe care mi le-a provocat mie și copiilor mei. Apoi, din acea zi, relația noastră a fost acum mai puternică decât în ​​trecut, cu ajutorul unui jucător de vrăji. Prin urmare, vă voi sfătui să-l vizitați cu amabilitate pe marele Dr. Ogun Omo dacă vă aflați într-o astfel de stare sau dacă aveți vreo problemă legată de „readucerea fostului dvs. înapoi. Deci, mulțumesc dr. Ogun Omo pentru că mi-a adus soțul înapoi și am adus din nou bucurie familiei mele. {ogunomospellcaster@gmail.com}
    De asemenea, vindecă și readuce EX înapoi,
    1 leac pe bază de plante HIV / ADIS.
    2 Tratamentul cancerului pe bază de plante.
    3 Curățarea rupturii articulației.
    4 herpes vindecă ierburi.
    5 feluri de orez jeleu.
    6 HPV leac de plante medicinale.
    7 Vindecarea diabetului.
    8 recuperează-ți fostul.
    9 Vraja sarcinii.
    10 cura HTP.
    11 Vindecarea aerului hepatitic.
    12 Covid 19 coronia vires cure.
    13) Tratamentul astmului.

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.