Tau­to­dai­li­nin­kas Al­gir­das Juš­ke­vi­čius: „Profesionalumą tautodailėje reikėtų suvokti kaip amato išmanymą per istorinę prizmę” (2)

Va­rė­niš­kis tau­to­dai­li­nin­kas Al­gir­das Juš­ke­vi­čius tra­di­ci­nė­se šven­tė­se bei fes­ti­va­liuo­se mo­ko vai­kus ir su­au­gu­siuo­sius dro­žy­bos ama­to ir džiau­gia­si au­gan­čia, prie liau­dies me­no links­tan­čia kar­ta.
Va­rė­niš­kis tau­to­dai­li­nin­kas Al­gir­das Juš­ke­vi­čius tra­di­ci­nė­se šven­tė­se bei fes­ti­va­liuo­se mo­ko vai­kus ir su­au­gu­siuo­sius dro­žy­bos ama­to ir džiau­gia­si au­gan­čia, prie liau­dies me­no links­tan­čia kar­ta.
Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je vy­ku­sio­je „Auk­so vai­ni­ko“ re­gio­ni­nė­je pa­ro­do­je-kon­kur­se įdo­mius dar­bus – skob­ti­nius ku­bi­liu­kus-lie­pi­nu­kes – eks­po­na­vo Va­rė­nos kraš­to me­džio dro­žė­jas Al­gir­das Juš­ke­vi­čius. Šie dar­bai jam pel­nė spe­cia­lų di­plo­mą. Al­gir­das lie­pi­nu­kes dro­žia ar­chaiš­ku bū­du, gal to­dėl jos taip trau­kia akis. Jau se­niai Al­gir­das tie­siog įkri­tęs į kū­ry­bą, šiuo me­tu jo sak­ra­li­nių skulp­tū­rų ko­lek­ci­ja eks­po­nuo­ja­ma Se­no­sios Va­rė­nos Ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čio­je. O lap­kri­čio 17 die­ną me­džio dro­žy­bos meist­rą vėl ma­ty­si­me Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je, kur jis skai­tys pa­skai­tą „Se­nie­ji žais­lai šian­dien“. Tau­to­dai­li­nin­ką Al­gir­dą Juš­ke­vi­čių kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Ger­bia­ma­sis Al­gir­dai, ka­dan­gi pir­mą kar­tą apie Jus iš­gir­dau kaip apie šaukš­tų meist­rą, at­vy­kęs į Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jų su­si­rin­ku­sius mo­kė­te drož­ti šaukš­tus, po­kal­bį pra­dė­ki­me nuo anek­do­to ta te­ma. Tai­gi, mi­rė žmo­gus. Nu­ke­liau­ja jis į dan­gų, kur šven­ta­sis Pet­ras jam pa­ro­do du kam­ba­rius: rin­kis, ku­rį no­ri. Abie­juo­se žmo­nės sė­di prie sta­lo ir val­go, tik šaukš­tų ko­tai – ke­lių met­ro il­gio. Vie­na­me kam­ba­ry­je žmo­nės su­ly­sę, pik­ti, iš­ba­dė­je, o ki­ta­me – so­tūs ir lai­min­gi. Žmo­ge­lis ir klau­sia: „Ko­dėl taip? Juk šaukš­tai vie­no­do il­gio, val­giai tie pa­tys ir čia, ir ten...“ „Ma­tai, ku­rie su­ly­sę ir pik­ti, pa­tys ne­ga­li pa­val­gy­ti, nes truk­do vie­ni ki­tiems, o kur so­tūs ir lai­min­gi – jie su­si­pra­to il­gais šaukš­tais mai­tin­ti prie­šais sė­din­tį sa­vo ar­ti­mą“, – pa­aiš­ki­no šven­ta­sis Pet­ras.

Ne vi­sais ir Jū­sų iš­skob­tais šaukš­tais ga­li­ma pa­čiam pa­val­gy­ti, bet tur­būt jų dau­giau­sia esa­te iš­dro­žęs?

– Šaukš­tai bū­na la­bai įvai­rūs: vie­nais pa­to­giau­sia val­gy­ti sriu­bą, ki­tais – mai­šy­ti teš­lą ar įsi­dė­ti sa­lo­tų iš ben­dro du­bens. Se­nes­niais lai­kais, kai vi­sa šei­ma pa­ei­liui ka­bin­da­vo iš ben­dro du­bens, šaukš­tai bu­vo il­ges­ni ir di­des­ni.

Su­dė­tin­giau­sia pa­ga­min­ti plo­ną, leng­vą ir pa­to­gų šaukš­tą. To­kių ieš­ko­jo ir ne­ra­do Ka­ziu­ko mu­gė­se Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus dar­buo­to­jos. Ten pre­kiau­ja­ma stak­lė­mis pa­ga­min­tais šaukš­tais, o ran­ko­mis dro­žian­čių meist­rų be­veik ne­li­ko. Vi­sa tai pa­ska­ti­no ma­ne rim­tai gi­lin­tis į šaukš­tų dro­žy­bą. Lan­kiau­si mu­zie­jų fon­duo­se, ste­bė­jau už­sie­nio ša­lių meist­rų dar­bus, eks­pe­ri­men­ta­vau. Pa­ren­giau šaukš­tams skir­tą pro­jek­tą.

Po Va­rė­no­je ir ki­tur vyk­dy­tų mo­ky­mų šaukš­čiaus ama­tas Lie­tu­vo­je at­si­gau­na. Sa­vo šaukš­tais kar­tais val­gau, taip ga­liu su­vok­ti ga­mi­nio ko­ky­bę ir funk­cio­na­lu­mą.

– Jūs – skulp­to­rius, dro­žė­jas, pe­da­go­gas. Jei ne­klys­tu, jau ke­tu­rias­de­šimt me­tų šie­met su­ka­ko, kai esa­te Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rys, o še­šio­lik­ti ei­na nuo pri­pa­ži­ni­mo me­no kū­rė­ju. Dro­žia­te me­dį su di­de­liu ma­lo­nu­mu. Ar šis po­mė­gis at­ke­lia­vo iš šei­mos?

– Dro­žė­jų šei­mo­je ne­bu­vo, bet tė­vas dir­bo dai­li­de, vie­nas se­ne­lis py­nė ka­ši­kus, ki­tas mo­kė­jo siū­ti. O me­dis man bu­vo ar­ti­mas iš pat vai­kys­tės.

– Jūs neuž­si­sklen­džia­te sa­vo kū­ry­bo­je, da­li­ja­tės pa­tir­ti­mi, da­ly­vau­ja­te įvai­riuo­se pro­jek­tuo­se, mu­gė­se. Esa­te ir kny­gų iš­lei­dęs. Sa­ky­ki­te, ar ga­li­ma iš­mok­ti dro­ži­nė­ti iš ap­ra­šy­mų? Klau­siu, nes daž­nai gir­džiu šei­mi­nin­kes pyks­tant, kad tie ra­šy­ti­niai re­cep­tai nie­ko ver­ti, rei­kia pa­ma­ty­ti gy­vai, kaip tai da­ro­ma.

– Jei tik yra no­ro, mo­ky­tis ga­li­ma ir iš kny­gų, ir žiū­rint vi­de­o­fil­mu­kus in­ter­ne­te. Kai tik pra­dė­jau dro­ži­nė­ti, lan­kiau­si Ipo­li­to Už­kur­nio ir An­ta­no Čes­nu­lio dirb­tu­vė­se, mo­kiau­si iš jų.

Da­bar mo­kau vai­kus ir su­au­gu­sius Va­rė­no­je, tra­di­ci­nė­se šven­tė­se bei fes­ti­va­liuo­se. Da­li­nuo­si ži­nio­mis pa­sky­ro­se Al­gir­do ama­tai ir Al­gir­do pa­meist­riai. Taip ama­tas ple­čia­si, au­ga ir meist­riš­ku­mo ly­gis.

– Mo­kė­tės tik­rai iš iš­ki­lių liau­dies meist­rų. Tau­to­dai­li­nin­kas, skulp­to­rius I.Už­kur­nys, kaip tei­gia­ma liau­dies me­no ži­no­vų, skulp­tū­ras iš me­džio dro­žė šir­di­mi. Jo dar­bai pa­puo­šė ir par­ką „Dai­na­vos le­gen­da“, so­viet­me­čiu kur­tą Aly­taus ra­jo­ne. Pats tu­ri­te dai­lės stu­di­ją „Ka­da­gys“. Ko­dėl pa­si­rin­ko­te to­kį au­ga­lą? O ką ga­li­ma iš ka­da­gio iš­drož­ti?

– Ka­da­gio me­die­na lanks­ti ir gra­ži, ma­lo­niai kve­pian­ti. Tai Dzū­ki­jai bū­din­gas me­de­lis.

– Dar­bų am­pli­tu­dė – pla­ti: dro­žia­te žais­lus, da­ro­te me­džio bal­dus. Ar ne­at­si­tin­ka taip, kad tą smul­kų daik­te­lį bū­na su­dė­tin­giau kur­ti ne­gu stam­bų daik­tą?

– Vi­saip bū­na: ma­žiau­sių dro­ži­nių ga­my­ba pri­me­na ju­ve­ly­ri­ką ir rei­ka­lau­ja ki­tų įran­kių. Ta­čiau juos kur­ti ga­li­ma bet kur, net ir ant vir­tu­vės sta­lo.

– Tur­būt su iš­skir­ti­ne emo­ci­ja ku­ria­te šven­tų­jų skulp­tū­ras, rū­pin­to­jė­lius, pra­kar­tė­les?

– Sak­ra­li­nės skulp­tū­ros dro­žy­ba rei­ka­lau­ja ypa­tin­go su­si­tel­ki­mo, svar­bu, kiek sa­vo dva­sios ir ži­nių diev­dir­bys per­tei­kė nau­ja­me kū­ri­ny­je. Žmo­nės tai jau­čia ir ver­ti­na.

Šiuo me­tu ma­no sak­ra­li­nių skulp­tū­rų ko­lek­ci­ja eks­po­nuo­ja­ma Se­no­sios Va­rė­nos Ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čio­je.

– Ser­ti­fi­kuo­tu tau­ti­niu pa­vel­du pri­pa­žin­tos Jū­sų Už­ga­vė­nių kau­kės. Ko­kie dar dir­bi­niai ser­ti­fi­kuo­ti?

– Šaukš­tai, sam­čiai, gel­dos, me­di­niai žais­lai, švil­py­nės, Už­ga­vė­nių kau­kės ir skulp­tū­ros. Dar tra­di­ci­nės dro­žy­bos mo­ky­mo pro­gra­ma.

– Bet ir iš me­džio žie­vės kai ką ga­li­ma pa­ga­min­ti?

– Ga­li­ma: iš pu­šies žie­vės da­ro­me lai­ve­lius, ber­žo to­ši­mi ap­vy­nio­ja­me me­di­nius ra­gus ir mo­li­nes puo­dy­nes. Iš lie­pos kar­nos ve­ja­me vir­ve­les, o žil­vi­čio žie­vė la­biau­siai tin­ka pie­me­nų švil­py­nėms ga­min­ti.

– Ką bui­ty­je nau­do­ja­te iš sa­vo dir­bi­nių?

– Šaukš­tus, men­te­les, du­be­nis, me­di­nius žais­lus, lie­pi­nu­kes. Ne­ma­žai skulp­tū­rų yra bu­te.

– Dar pa­kal­bė­ki­me apie tau­to­dai­lę. Pro­fe­sio­na­lu­mas – ver­ty­bė. Bet tau­to­dai­lei pro­fe­sio­na­lu­mas ga­li ir ko­ją pa­kiš­ti, pra­dan­gin­ti, už­tu­šuo­ti dzū­kiš­kų so­džių pa­tir­tį. Ką Jūs pa­sa­ky­tu­mė­te?

– Yra kiek ki­taip – pro­fe­sio­na­lu­mą tau­to­dai­lė­je rei­kė­tų su­vok­ti kaip ama­to iš­ma­ny­mą per is­to­ri­nę priz­mę. Toks pro­fe­sio­na­lu­mas tik pa­ver­čia ama­tą me­nu ir at­ski­ria tik­rą­ją tau­to­dai­lę nuo mė­gė­jų me­no, ku­ris ne­si­re­mia pro­tė­vių pa­tir­ti­mi.

Kai ka­da tau­tos tra­di­ci­jos at­si­spin­di ir moks­lus bai­gu­sių pro­fe­sio­na­lių me­ni­nin­kų kū­ry­bo­je.

O se­na­sis so­džiaus me­nas kū­rė rei­ka­lin­gus, funk­cio­na­lius ir gra­žius ga­mi­nius.

– Ypa­tin­gas Jums Ačiū už šį pa­aiš­ki­ni­mą. Gal per drą­siai pa­sa­ky­siu, bet kiek­vie­nas kai­mas tu­ri sa­vo spe­ci­fi­ką. O ko­kį sa­vo kraš­to (Dzū­ki­jos kam­po) sa­vi­tu­mą ak­cen­tuo­tu­mė­te?

– Da­bar kai­mai su­pa­na­šė­jo, iš­ėjo se­nie­ji gy­ven­to­jai, ne­be­li­ko gy­vu­lių. Kei­čia­si gy­ve­ni­mo bū­das, nu­si­tri­na anks­tes­ni iš­skir­ti­nu­mai. Da­bar svar­bes­niu po­žy­miu ta­po to kraš­to iš­ki­lūs ama­ti­nin­kai ir jų kū­ry­bin­ga veik­la.

– Ar au­ga jau­no­ji tau­to­dai­li­nin­kų pa­mai­na Va­rė­no­je?

– Taip, ke­tu­ri dai­lės stu­di­jos moks­lei­viai bu­vo ap­do­va­no­ti Si­dab­ri­niais vai­ni­kė­liais, ke­le­tas ruo­šia­si da­bar.

Stu­di­ją lan­ko ir su­au­gu­sie­ji. Kar­tu dar­buo­ja­mės jau 40 me­tų, kas­met pa­ren­gia­me se­nie­siems ama­tams skir­tus pro­jek­tus, to­dėl ga­li­ma teig­ti, kad Va­rė­na ta­po vie­ta, kur kles­ti dro­žy­bos ama­to tra­di­ci­jos, o vie­tos ben­druo­me­nė jau­čia po­vei­kį iš­skir­ti­nių kul­tū­ri­nių ini­cia­ty­vų, ku­rios for­muo­ja kraš­to iš­skir­ti­nu­mą.

– Kaip ir mū­sų kal­ba, taip ir tau­to­dai­lė – pa­ma­ti­nis tau­tos kul­tū­ros ak­muo. Kaip žmo­nėms, ku­riems rū­pi tik šian­die­nos bliz­gu­čiai, pa­aiš­kin­ti, kuo ji svar­bi ir reikš­min­ga?

– Daž­nai su­tin­ku žmo­nes, ku­rie jau­čia tau­tos ver­ty­bes per mu­zi­ką, pa­pro­čius ir ama­tus. Jiems rei­ka­lin­ga gy­va kul­tū­ra, to­dėl pa­tys už­si­i­ma tuo, kas mie­la šir­džiai, do­mi­si ir ki­tų kū­rė­jų pa­tir­ti­mi.

Vi­si sie­kia­me, kad dau­gė­tų iš­ma­nan­čių ir mo­ty­vuo­tų žmo­nių. Ma­no sri­tis – tra­di­ci­nė dro­žy­ba.

– Jū­sų po­mė­gis – ne­leng­vas dar­bas. Kaip pail­si­te nuo sa­vos me­džio dro­žė­jo kas­die­ny­bės? Ki­tų ko­kių nors pa­pras­tes­nių po­mė­gių tu­ri­te?

– Dro­žy­ba ta­po ne dar­bu, o gy­ve­ni­mo bū­du. Nuo to ne­pa­vargs­ta­ma. Dar kar­tais žve­jo­ju, do­miuo­si au­ga­lais, ko­lek­cio­nuo­ju.

– Dar įdo­mu, o kri­ti­kos, ar ka­da nors esa­te su­lau­kęs?

– Tie­sio­giai – ne. Tai bu­vo se­niai, ne­ga­liu pa­tiks­lin­ti.

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.