Tau­to­dai­li­nin­kas Al­gir­das Juš­ke­vi­čius: „Profesionalumą tautodailėje reikėtų suvokti kaip amato išmanymą per istorinę prizmę”

– Ger­bia­ma­sis Al­gir­dai, ka­dan­gi pir­mą kar­tą apie Jus iš­gir­dau kaip apie šaukš­tų meist­rą, at­vy­kęs į Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jų su­si­rin­ku­sius mo­kė­te drož­ti šaukš­tus, po­kal­bį pra­dė­ki­me nuo anek­do­to ta te­ma. Tai­gi, mi­rė žmo­gus. Nu­ke­liau­ja jis į dan­gų, kur šven­ta­sis Pet­ras jam pa­ro­do du kam­ba­rius: rin­kis, ku­rį no­ri. Abie­juo­se žmo­nės sė­di prie sta­lo ir val­go, tik šaukš­tų ko­tai – ke­lių met­ro il­gio. Vie­na­me kam­ba­ry­je žmo­nės su­ly­sę, pik­ti, iš­ba­dė­je, o ki­ta­me – so­tūs ir lai­min­gi. Žmo­ge­lis ir klau­sia: „Ko­dėl taip? Juk šaukš­tai vie­no­do il­gio, val­giai tie pa­tys ir čia, ir ten...“ „Ma­tai, ku­rie su­ly­sę ir pik­ti, pa­tys ne­ga­li pa­val­gy­ti, nes truk­do vie­ni ki­tiems, o kur so­tūs ir lai­min­gi – jie su­si­pra­to il­gais šaukš­tais mai­tin­ti prie­šais sė­din­tį sa­vo ar­ti­mą“, – pa­aiš­ki­no šven­ta­sis Pet­ras.

Ne vi­sais ir Jū­sų iš­skob­tais šaukš­tais ga­li­ma pa­čiam pa­val­gy­ti, bet tur­būt jų dau­giau­sia esa­te iš­dro­žęs?

– Šaukš­tai bū­na la­bai įvai­rūs: vie­nais pa­to­giau­sia val­gy­ti sriu­bą, ki­tais – mai­šy­ti teš­lą ar įsi­dė­ti sa­lo­tų iš ben­dro du­bens. Se­nes­niais lai­kais, kai vi­sa šei­ma pa­ei­liui ka­bin­da­vo iš ben­dro du­bens, šaukš­tai bu­vo il­ges­ni ir di­des­ni.

Su­dė­tin­giau­sia pa­ga­min­ti plo­ną, leng­vą ir pa­to­gų šaukš­tą. To­kių ieš­ko­jo ir ne­ra­do Ka­ziu­ko mu­gė­se Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus dar­buo­to­jos. Ten pre­kiau­ja­ma stak­lė­mis pa­ga­min­tais šaukš­tais, o ran­ko­mis dro­žian­čių meist­rų be­veik ne­li­ko. Vi­sa tai pa­ska­ti­no ma­ne rim­tai gi­lin­tis į šaukš­tų dro­žy­bą. Lan­kiau­si mu­zie­jų fon­duo­se, ste­bė­jau už­sie­nio ša­lių meist­rų dar­bus, eks­pe­ri­men­ta­vau. Pa­ren­giau šaukš­tams skir­tą pro­jek­tą.

Po Va­rė­no­je ir ki­tur vyk­dy­tų mo­ky­mų šaukš­čiaus ama­tas Lie­tu­vo­je at­si­gau­na. Sa­vo šaukš­tais kar­tais val­gau, taip ga­liu su­vok­ti ga­mi­nio ko­ky­bę ir funk­cio­na­lu­mą.

– Jūs – skulp­to­rius, dro­žė­jas, pe­da­go­gas. Jei ne­klys­tu, jau ke­tu­rias­de­šimt me­tų šie­met su­ka­ko, kai esa­te Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rys, o še­šio­lik­ti ei­na nuo pri­pa­ži­ni­mo me­no kū­rė­ju. Dro­žia­te me­dį su di­de­liu ma­lo­nu­mu. Ar šis po­mė­gis at­ke­lia­vo iš šei­mos?

– Dro­žė­jų šei­mo­je ne­bu­vo, bet tė­vas dir­bo dai­li­de, vie­nas se­ne­lis py­nė ka­ši­kus, ki­tas mo­kė­jo siū­ti. O me­dis man bu­vo ar­ti­mas iš pat vai­kys­tės.

– Jūs neuž­si­sklen­džia­te sa­vo kū­ry­bo­je, da­li­ja­tės pa­tir­ti­mi, da­ly­vau­ja­te įvai­riuo­se pro­jek­tuo­se, mu­gė­se. Esa­te ir kny­gų iš­lei­dęs. Sa­ky­ki­te, ar ga­li­ma iš­mok­ti dro­ži­nė­ti iš ap­ra­šy­mų? Klau­siu, nes daž­nai gir­džiu šei­mi­nin­kes pyks­tant, kad tie ra­šy­ti­niai re­cep­tai nie­ko ver­ti, rei­kia pa­ma­ty­ti gy­vai, kaip tai da­ro­ma.

– Jei tik yra no­ro, mo­ky­tis ga­li­ma ir iš kny­gų, ir žiū­rint vi­de­o­fil­mu­kus in­ter­ne­te. Kai tik pra­dė­jau dro­ži­nė­ti, lan­kiau­si Ipo­li­to Už­kur­nio ir An­ta­no Čes­nu­lio dirb­tu­vė­se, mo­kiau­si iš jų.

Da­bar mo­kau vai­kus ir su­au­gu­sius Va­rė­no­je, tra­di­ci­nė­se šven­tė­se bei fes­ti­va­liuo­se. Da­li­nuo­si ži­nio­mis pa­sky­ro­se Al­gir­do ama­tai ir Al­gir­do pa­meist­riai. Taip ama­tas ple­čia­si, au­ga ir meist­riš­ku­mo ly­gis.

– Mo­kė­tės tik­rai iš iš­ki­lių liau­dies meist­rų. Tau­to­dai­li­nin­kas, skulp­to­rius I.Už­kur­nys, kaip tei­gia­ma liau­dies me­no ži­no­vų, skulp­tū­ras iš me­džio dro­žė šir­di­mi. Jo dar­bai pa­puo­šė ir par­ką „Dai­na­vos le­gen­da“, so­viet­me­čiu kur­tą Aly­taus ra­jo­ne. Pats tu­ri­te dai­lės stu­di­ją „Ka­da­gys“. Ko­dėl pa­si­rin­ko­te to­kį au­ga­lą? O ką ga­li­ma iš ka­da­gio iš­drož­ti?

– Ka­da­gio me­die­na lanks­ti ir gra­ži, ma­lo­niai kve­pian­ti. Tai Dzū­ki­jai bū­din­gas me­de­lis.

– Dar­bų am­pli­tu­dė – pla­ti: dro­žia­te žais­lus, da­ro­te me­džio bal­dus. Ar ne­at­si­tin­ka taip, kad tą smul­kų daik­te­lį bū­na su­dė­tin­giau kur­ti ne­gu stam­bų daik­tą?

– Vi­saip bū­na: ma­žiau­sių dro­ži­nių ga­my­ba pri­me­na ju­ve­ly­ri­ką ir rei­ka­lau­ja ki­tų įran­kių. Ta­čiau juos kur­ti ga­li­ma bet kur, net ir ant vir­tu­vės sta­lo.

– Tur­būt su iš­skir­ti­ne emo­ci­ja ku­ria­te šven­tų­jų skulp­tū­ras, rū­pin­to­jė­lius, pra­kar­tė­les?

– Sak­ra­li­nės skulp­tū­ros dro­žy­ba rei­ka­lau­ja ypa­tin­go su­si­tel­ki­mo, svar­bu, kiek sa­vo dva­sios ir ži­nių diev­dir­bys per­tei­kė nau­ja­me kū­ri­ny­je. Žmo­nės tai jau­čia ir ver­ti­na.

Šiuo me­tu ma­no sak­ra­li­nių skulp­tū­rų ko­lek­ci­ja eks­po­nuo­ja­ma Se­no­sios Va­rė­nos Ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čio­je.

– Ser­ti­fi­kuo­tu tau­ti­niu pa­vel­du pri­pa­žin­tos Jū­sų Už­ga­vė­nių kau­kės. Ko­kie dar dir­bi­niai ser­ti­fi­kuo­ti?

– Šaukš­tai, sam­čiai, gel­dos, me­di­niai žais­lai, švil­py­nės, Už­ga­vė­nių kau­kės ir skulp­tū­ros. Dar tra­di­ci­nės dro­žy­bos mo­ky­mo pro­gra­ma.

– Bet ir iš me­džio žie­vės kai ką ga­li­ma pa­ga­min­ti?

– Ga­li­ma: iš pu­šies žie­vės da­ro­me lai­ve­lius, ber­žo to­ši­mi ap­vy­nio­ja­me me­di­nius ra­gus ir mo­li­nes puo­dy­nes. Iš lie­pos kar­nos ve­ja­me vir­ve­les, o žil­vi­čio žie­vė la­biau­siai tin­ka pie­me­nų švil­py­nėms ga­min­ti.

– Ką bui­ty­je nau­do­ja­te iš sa­vo dir­bi­nių?

– Šaukš­tus, men­te­les, du­be­nis, me­di­nius žais­lus, lie­pi­nu­kes. Ne­ma­žai skulp­tū­rų yra bu­te.

– Dar pa­kal­bė­ki­me apie tau­to­dai­lę. Pro­fe­sio­na­lu­mas – ver­ty­bė. Bet tau­to­dai­lei pro­fe­sio­na­lu­mas ga­li ir ko­ją pa­kiš­ti, pra­dan­gin­ti, už­tu­šuo­ti dzū­kiš­kų so­džių pa­tir­tį. Ką Jūs pa­sa­ky­tu­mė­te?

– Yra kiek ki­taip – pro­fe­sio­na­lu­mą tau­to­dai­lė­je rei­kė­tų su­vok­ti kaip ama­to iš­ma­ny­mą per is­to­ri­nę priz­mę. Toks pro­fe­sio­na­lu­mas tik pa­ver­čia ama­tą me­nu ir at­ski­ria tik­rą­ją tau­to­dai­lę nuo mė­gė­jų me­no, ku­ris ne­si­re­mia pro­tė­vių pa­tir­ti­mi.

Kai ka­da tau­tos tra­di­ci­jos at­si­spin­di ir moks­lus bai­gu­sių pro­fe­sio­na­lių me­ni­nin­kų kū­ry­bo­je.

O se­na­sis so­džiaus me­nas kū­rė rei­ka­lin­gus, funk­cio­na­lius ir gra­žius ga­mi­nius.

– Ypa­tin­gas Jums Ačiū už šį pa­aiš­ki­ni­mą. Gal per drą­siai pa­sa­ky­siu, bet kiek­vie­nas kai­mas tu­ri sa­vo spe­ci­fi­ką. O ko­kį sa­vo kraš­to (Dzū­ki­jos kam­po) sa­vi­tu­mą ak­cen­tuo­tu­mė­te?

– Da­bar kai­mai su­pa­na­šė­jo, iš­ėjo se­nie­ji gy­ven­to­jai, ne­be­li­ko gy­vu­lių. Kei­čia­si gy­ve­ni­mo bū­das, nu­si­tri­na anks­tes­ni iš­skir­ti­nu­mai. Da­bar svar­bes­niu po­žy­miu ta­po to kraš­to iš­ki­lūs ama­ti­nin­kai ir jų kū­ry­bin­ga veik­la.

– Ar au­ga jau­no­ji tau­to­dai­li­nin­kų pa­mai­na Va­rė­no­je?

– Taip, ke­tu­ri dai­lės stu­di­jos moks­lei­viai bu­vo ap­do­va­no­ti Si­dab­ri­niais vai­ni­kė­liais, ke­le­tas ruo­šia­si da­bar.

Stu­di­ją lan­ko ir su­au­gu­sie­ji. Kar­tu dar­buo­ja­mės jau 40 me­tų, kas­met pa­ren­gia­me se­nie­siems ama­tams skir­tus pro­jek­tus, to­dėl ga­li­ma teig­ti, kad Va­rė­na ta­po vie­ta, kur kles­ti dro­žy­bos ama­to tra­di­ci­jos, o vie­tos ben­druo­me­nė jau­čia po­vei­kį iš­skir­ti­nių kul­tū­ri­nių ini­cia­ty­vų, ku­rios for­muo­ja kraš­to iš­skir­ti­nu­mą.

– Kaip ir mū­sų kal­ba, taip ir tau­to­dai­lė – pa­ma­ti­nis tau­tos kul­tū­ros ak­muo. Kaip žmo­nėms, ku­riems rū­pi tik šian­die­nos bliz­gu­čiai, pa­aiš­kin­ti, kuo ji svar­bi ir reikš­min­ga?

– Daž­nai su­tin­ku žmo­nes, ku­rie jau­čia tau­tos ver­ty­bes per mu­zi­ką, pa­pro­čius ir ama­tus. Jiems rei­ka­lin­ga gy­va kul­tū­ra, to­dėl pa­tys už­si­i­ma tuo, kas mie­la šir­džiai, do­mi­si ir ki­tų kū­rė­jų pa­tir­ti­mi.

Vi­si sie­kia­me, kad dau­gė­tų iš­ma­nan­čių ir mo­ty­vuo­tų žmo­nių. Ma­no sri­tis – tra­di­ci­nė dro­žy­ba.

– Jū­sų po­mė­gis – ne­leng­vas dar­bas. Kaip pail­si­te nuo sa­vos me­džio dro­žė­jo kas­die­ny­bės? Ki­tų ko­kių nors pa­pras­tes­nių po­mė­gių tu­ri­te?

– Dro­žy­ba ta­po ne dar­bu, o gy­ve­ni­mo bū­du. Nuo to ne­pa­vargs­ta­ma. Dar kar­tais žve­jo­ju, do­miuo­si au­ga­lais, ko­lek­cio­nuo­ju.

– Dar įdo­mu, o kri­ti­kos, ar ka­da nors esa­te su­lau­kęs?

– Tie­sio­giai – ne. Tai bu­vo se­niai, ne­ga­liu pa­tiks­lin­ti.