Svar­biau­sia yra no­ras veikti ir iš­drįs­ti tai daryti

– Ko­dėl no­rė­jai tap­ti ta­ry­bos pir­mi­nin­ku? 

– Pir­mi­nin­ku tik pa­sva­jo­da­vau tap­ti bū­da­mas penk­to­je, šeš­to­je kla­sė­se, pas­kui šis no­ras pri­blan­ko. Vė­liau, kai la­biau įsi­trau­kiau į mo­ki­nių sa­vi­val­dos veik­lą, aš­tun­tos kla­sės pa­bai­go­je, man pa­siū­lė da­ly­vau­ti rin­ki­muo­se į ki­tų me­tų mo­ki­nių ta­ry­bos pir­mi­nin­kus ir su­ti­kau. To ne­pa­va­din­čiau no­ru tap­ti pir­mi­nin­ku, la­biau no­ru dar la­biau pri­si­dė­ti prie įvai­rių veik­lų mo­kyk­los ben­druo­me­nės mo­ki­niams or­ga­ni­za­vi­mo, jų nuo­mo­nės iš­sa­ky­mo, ka­dan­gi la­biau­siai no­rė­jau, kad mo­ki­nių nuo­mo­nė bei no­rai bū­tų iš­girs­ti bei įgy­ven­din­ti.  

– Ar kaž­kas pa­stū­mė­jo tap­ti to­kiu svar­biu žmo­gu­mi mo­kyk­lo­je? 

– Tap­ti mo­ki­nių ta­ry­bos pir­mi­nin­ku ma­ne pa­siū­lė ma­no ge­ra drau­gė, tai ir man pa­čiam bu­vo ga­na ne­ti­kė­ta, ka­dan­gi ne­ma­niau, kad, bū­da­mas dar pa­kan­ka­mai jau­nas (pir­mo­je gim­na­zi­jos kla­sė­je), jau ga­lė­čiau bū­ti pir­mi­nin­ku, ta­čiau su­pra­tau, kad am­žius nė­ra toks ir svar­bus – svar­biau­sia yra no­ras veik­ti ir iš­drįs­ti tai da­ry­ti.

 – Kaip se­ka­si va­do­vau­ti to­kiai di­de­lei žmo­nių gru­pei?

– Ne­pa­sa­ky­čiau, kad tai yra leng­va, daž­nai ten­ka su­si­dur­ti su sun­ku­mais, to­kiais kaip ko­man­dos mo­ty­va­ci­jos trū­ku­mas, ne­ak­ty­vu­mas, ta­čiau lai­kui bė­gant jie vis ma­žė­ja. Tai na­tū­ra­lu, kad at­si­ran­da sun­ku­mų esant to­kiai di­de­lei ko­man­dai, bet be ga­lo džiau­giuo­si tu­rė­da­mas vi­sus mū­sų na­rius ša­lia, ka­dan­gi kar­tu ga­li­me pa­da­ry­ti la­bai daug.

 – Ži­nau, kad ta­ry­bo­je yra daug dar­bų, kaip se­ka­si juos vi­sus nu­veik­ti? 

–  Taip, dar­bų tik­rai ne­trūks­ta, prieš tam­pant pir­mi­nin­ku net ne­įsi­vaiz­da­vau, kad jų bus to­kia gau­sa. Tu­ri­me ne tik ren­gi­nius, ku­riuos or­ga­ni­zuo­ja­me su vi­sa ko­man­da, ta­čiau as­me­niš­kai kas mė­ne­sį ten­ka pil­dy­ti įvai­rius do­ku­men­tus, o vien tik vi­sų dar­bų su­skirs­ty­mas ir su­žiū­rė­ji­mas už­ima daug lai­ko, o kur dar su­si­rin­ki­mų ve­di­mas… Nors dar­bai už­ima pa­kan­ka­mai daug lai­ko, ta­čiau vi­si jie, at­lie­ka­mi net lais­va­lai­kio me­tu, man yra ma­lo­nūs ir jais ne­si­skun­džiu. Pats dar­bų vyk­dy­mas se­ka­si pui­kiai tiek man, tiek ko­man­dai kar­tu, ka­dan­gi tik­rai džiau­gia­mės jau pa­vy­ku­siais ren­gi­niais, o kiek jų dar lau­kia!  

– Ar sun­ku bu­vo pri­pras­ti prie šių pa­rei­gų? 

– Įsi­va­žiuo­ti į sa­vo pa­rei­gas ne­bu­vo sun­ku, prie jų pri­pra­tau vi­sai leng­vai. Pir­mi­nin­ka­vi­mas mo­ki­nių sa­vi­val­dai ma­ne iš­mo­kė ir vis dar mo­ko įvai­riau­sių da­ly­kų, ku­rie vė­liau pra­vers gy­ve­ni­me. Tai kal­bė­ji­mas prieš au­di­to­ri­ją, lai­ko pla­na­vi­mas, ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mas, ko­man­dos mo­ty­va­vi­mas, pa­si­ti­kė­ji­mas bei pa­gar­ba vi­siems žmo­nėms, esan­tiems ap­link.

 – Ar pa­tin­ka šis dar­bas ir ar no­rė­tum kaž­ką pa­na­šaus da­ry­ti at­ei­ty­je?

– Šios pa­rei­gos man la­bai pa­tin­ka. Džiau­giuo­si, kad ma­ni­mi pa­si­ti­ki ir ti­ki mū­sų ko­man­dos na­riai, gim­na­zi­jos mo­ky­to­jai bei ki­ti ap­lin­ki­niai. Ar tuo no­rė­čiau už­si­im­ti at­ei­ty­je, dar ne­ži­nau, mat šiuo mo­men­tu dar ne­su vi­siš­kai ap­si­spren­dęs, ką no­rė­čiau veik­ti už­au­gęs, ta­čiau to­kios mo­ki­nių ta­ry­bo­je bei į sa­va­no­rys­tę pa­na­šios veik­los ma­ne tik­rai trau­kia, nes man pa­tin­ka bū­tent ben­dra­vi­mas su žmo­nė­mis, ku­rio čia yra ypač daug.

______________________________________________

Publikacija parengta Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų nariams dalyvaujant Lietuvos žurnalistikos centro jaunųjų žurnalistų mentorystės programoje. Programos organizatoriai – Lietuvos žurnalistikos centras, LRT ir NARA, veiklą remia JAV ambasada Lietuvoje.