Su­stab­dy­ta aki­mir­ka: šau­tu­vo tai­kik­lis ir fo­to­apa­ra­to akis

– Kiek ži­nau, fo­to­gra­fi­ja Jums yra tik po­mė­gis, tie­sio­gi­nis dar­bas su fo­to­gra­fa­vi­mu ne­su­si­jęs.

– Oi ne, tik­rai ne. Aš ir fo­to­gra­fuo­ti ne­mo­ku, va, pas Šmi­gels­ką į apa­čią (Man­to biu­ras virš Aly­taus fo­to­gra­fų klu­bo pir­mi­nin­ko Sta­sio Šmi­gels­ko fo­to­stu­di­jos – A.K.) vis ei­nu ei­nu, vis su­si­ta­riu dėl pa­mo­kų, bet per tuos dar­bus taip ir ne­nu­ei­nu. Su­si­tar­ti nu­ei­nu, į pa­mo­kas ne­nu­ei­nu.

– Gam­tos fo­to­gra­fi­ja – ne­ti­kė­ta Jū­sų idė­ja. Ar im­tis to  min­čių bū­ta jau anks­čiau?

– Am­ži­na­til­sį ma­no tė­tis bu­vo fo­to­gra­fas mė­gė­jas, na­muo­se tu­rė­jo­me vi­są įran­gą, kaip da­bar at­si­me­nu, kad ėji­mas kar­tu su tė­čiu ryš­kin­ti, už­si­da­rius į vo­nią, nuo­trau­kų iki šiol iš­li­ko vie­no­mis įsi­min­ti­niau­sių gy­ve­ni­mo aki­mir­kų iš vai­kys­tės. Mo­kyk­los lai­kais esu lan­kęs ke­lias pa­mo­kas fo­to­bū­re­ly­je.

Šiaip nuo­trau­kos ir fo­to­apa­ra­tai ša­lia ma­nęs yra vi­są gy­ve­ni­mą. La­bai gai­la, kad iki šiol ne­pri­si­ruo­šiu rim­čiau šio moks­lo pa­stu­di­juo­ti. Bet tech­ni­kai žen­giant to­kiais žings­niais į prie­kį, gal jau to ir ne­pri­reiks, liks tik pa­rink­ti tei­sin­gą at­stu­mą, kvad­ra­tą ir iš­lai­ky­ti ho­ri­zon­tą.

O ka­dan­gi esu me­džio­to­jas, tai kur lei­di, žmo­gau, lai­ką, ten ir fo­to­gra­fuo­ji.

– Ko­dėl gam­ta žmo­nėms pa­tin­ka?

– To­dėl, kad žmo­gus ir yra gam­ta. Ir pri­sis­ta­tę ati­tva­rų, va­di­na­mų mies­tais, pri­sis­ta­tę be­to­ni­nių skruz­dė­ly­nų, va­di­na­mų dau­gia­bu­čiais, nie­kur mes nuo jos ne­pa­bėg­sim.

O kai mies­tai iš­si­plės, kad užims vi­są te­ri­to­ri­ją, kai ne­liks pas­ku­ti­nio me­džio ant že­mės, kai mū­sų gal­vos ir kū­nai bus pri­far­ši­ruo­ti da­vik­lių ir mik­ro­sche­mų, ta­da gal ir ne­liks gam­tos, bet ir mes jau tur­būt ne­ga­lė­si­me va­din­tis žmo­nė­mis.

– Ne­my­lė­da­mas gam­tos gra­žių fo­to­gra­fi­jų ne­pa­da­ry­si. Kiek tei­sin­gas yra toks pa­sa­ky­mas?

– Ne­ži­nau, ma­nau, fo­to­gra­fas pro­fe­sio­na­las, koks nors „as­fal­ti­nis“, ne­pa­ke­lian­tis bū­ti miš­ke, bet ly­di­mas sėk­mės, už pi­ni­gus, kad ir su­kan­dęs dan­tis, tik­rai ga­li pa­da­ry­ti gra­žių fo­to­gra­fi­jų.

– Koks rel­je­fas ar že­mės sa­le­lės, erd­vės la­biau­siai pa­tį trau­kia?

– Tur­būt la­biau­siai ža­vi kal­vo­tos vie­to­vės, kai vis iš nau­jo ir iš nau­jo kop­da­mas į vir­šū­nę, pa­pė­dė­je ti­kie­si iš­vys­ti kaž­ką. Ir tie su­lė­tin­ti at­sar­gūs žings­niai, ar­tė­jant link ri­bos, kai ga­li pa­ma­ty­ti tai, ko ieš­kai vi­są die­ną, su­tei­kia pa­pil­do­mo ad­re­na­li­no.

– Ar tie­sa, kad pu­šy­nai bio­lo­gi­niu po­žiū­riu – dy­ku­ma, juo­se ma­žai paukš­čių ir gy­vū­nų? 

– Be abe­jo, miš­rūs miš­kai ir la­puo­ty­nai yra daug aukš­tes­nio ly­gio gy­ve­na­mo­ji ter­pė gy­vū­nams ir paukš­čiams, tiek sau­gu­mu, slė­pi­mo­si ga­li­my­bė­mis, tiek mi­ty­bi­ne ba­ze.

– Kas tei­kia di­džiau­sią pa­si­ten­ki­ni­mą iš šio Jū­sų po­mė­gio?

– Kaip ir tik­ro­je me­džiok­lė­je, taip ir fo­to­gra­fuo­jant, kuo re­tes­nis, kuo įspū­din­ges­nis tro­fė­jus, tuo ir pa­si­ten­ki­ni­mas di­des­nis. Pa­vyz­džiui, stir­nų ga­li kiek­vie­ną kar­tą pri­fo­tog­ra­fuo­ti. Ir jei ne­nu­si­ma­to įdo­mes­nio kad­ro, ne­la­bai jau sku­bi ir trauk­ti fo­to­apa­ra­to. 

– Gal pla­nuo­ja­te ar jau esa­te da­ly­va­vęs lau­ki­nės gam­tos fo­to­gra­fi­jų kon­kur­se?

– Oi, kad man, at­ro­do, dar to­li iki kon­kur­sų. Dėl įdo­mu­mo įme­tu į efo­to.lt pus­la­pį vie­ną ki­tą nuo­trau­ką ver­ti­ni­mui.

– Jū­sų nuo­trau­ko­se tik Dzū­ki­jos gy­vū­ni­ja ir paukš­ti­ja?

– Tik­rai ne, kur va­žiuo­ju, ten ir fo­to­gra­fuo­ju, o va­žiuo­ju daug.

Vie­ni žmo­nės nuo­trau­kas per­me­ta aki­mis, ki­ti pa­si­gė­ri mi­nu­tę, ki­tą. O kiek vie­nas kad­ras pa­rei­ka­lau­ja lai­ko iš fo­to­gra­fo?

 Gam­ta. Ji pa­slap­tin­ga, la­bai įno­rin­ga ir ne­nu­spė­ja­ma. Ga­li ir sa­vai­tę suk­ti ra­tais po pie­vas ir miš­kus ir nie­ko ge­ro ne­nu­fo­tog­ra­fuo­ti. O ki­tą kar­tą ga­li nu­si­šyp­so­ti for­tū­na ir per ke­lias va­lan­das pa­si­se­ka pri­gau­dy­ti kad­rų kaip už mė­ne­sį.

– Jei tu­rė­tu­mė­te ki­to­kių ga­li­my­bių, kiek pa­ros lai­ko pra­leis­tu­mė­te gam­to­je su fo­to­apa­ra­tu?

– Kaip ir vis­kas gy­ve­ni­me, kas per daug, tas anks­čiau ar vė­liau at­si­bos. Jei tais pa­čiais ta­kais ta­ke­liais su­ki kiek­vie­ną die­ną sa­vai­tę ar dau­giau, tas ašt­ru­mas dings­ta, jei pa­da­rai il­ges­nę per­trau­ką, vėl vis­kas kaip iš nau­jo.

Bet jei ga­li­my­bės bū­tų daž­nai keis­ti žval­gy­mo­si te­ri­to­ri­ją ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir ke­liau­jant po įvai­rias ša­lis, ma­nau, ga­lė­čiau daug lai­ko pra­leis­ti su fo­to­apa­ra­tu ar vaiz­do ka­me­ra ran­ko­je.

– Elek­tro­ni­nė erd­vė Jums pa­žįs­ta­ma pui­kiai. Tur­būt jo­je yra ir Jū­sų fo­to­gra­fi­jų ga­le­ri­ja? Nuo­trau­kų ger­bė­jų feis­bu­ke tu­ri­te daug?

– Feis­bu­ke pa­mėgs­ta vie­nas ki­tas drau­gas, kaž­kur pla­čiau vie­šin­tis dar ne­pra­dė­jau.

Tu­riu su­kū­ręs plat­for­mą ir feis­bu­ko pus­la­pį bei gru­pę „Hun­ting on Mon­day“, į ją pra­dė­siu dė­ti sa­vo nuo­trau­kas bei kvie­siu tą da­ry­ti ir ki­tus gam­tos fo­to­gra­fus.

– Ar Jū­sų nuo­trau­kų jau ga­li­ma ras­ti ko­kia­me nors lei­di­ny­je?

– Anks­čiau ret­kar­čiais pa­ra­šy­da­vau straips­niu­kų į me­džio­to­jų žur­na­lą, tai ten pri­dė­da­vau ir sa­vo nuo­trau­kų. Esu ma­tęs, kad ir straips­niai, ir nuo­trau­kos bu­vo pla­čiau pa­pla­tin­tos in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je.

Da­bar, jei kreip­tų­si kaž­ku­ri ži­niask­lai­dos prie­mo­nė, kny­gų ar žur­na­lų lei­dė­jai, ma­nau, tik­rai pa­si­da­ly­čiau sa­vo fo­to­tro­fė­jais.

– Pa­kal­bė­ki­me ir apie tai, ko­kia gam­tos fo­to­gra­fi­jos kul­tū­ra šian­dien for­muo­ja­si?

– Ne­ga­lė­čiau at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą, nes kul­tū­rą dik­tuo­ja fo­to­meist­rai. O ko­kios yra pa­sau­li­nės ten­den­ci­jos šio­je sri­ty­je, tik­rai ne­pa­sa­ky­siu, aš ga­liu tik spė­lio­ti, tai ge­riau pa­ty­lė­siu.

– Ko­kių vaiz­dų nie­ka­da ne­fik­suo­tu­mė­te?

– Gal klau­si­mas la­biau bū­tų, ko­kių ne­pub­li­kuo­čiau vie­šo­je erd­vė­je. Nuo­trau­kos yra skir­tos pla­čia­jai vi­suo­me­nei, kur ma­to­me gra­žius, svei­kus ir gy­vus gy­vū­nus. Ir yra spe­ci­fi­nės nuo­trau­kos, skir­tos mū­sų me­džio­to­jų gru­pei. Ir čia ne­kal­bu apie su­me­džio­tų tro­fė­jų nuo­trau­kas, bet fo­to­apa­ra­tu, ren­kant vaiz­di­nę in­for­ma­ci­ją, yra fik­suo­ja­mi ir ne pa­tys ma­lo­niau­si vaiz­dai.

Kaip, pa­vyz­džiui, ere­lio su­dras­ky­tas zui­ku­tis, pa­lie­gę ar su­si­ža­lo­ję įvai­rių gy­vū­nų rū­šių in­di­vi­dai, upė­je jau iš­si­pū­tęs ne­gy­vas beb­ras, pa­pjau­tas brie­džiu­kas, kar­tais net gy­vū­nų iš­ma­tos.

Vė­liau mes tą in­for­ma­ci­ją ap­do­ro­ja­me ir ana­li­zuo­ja­me. Pa­gal iš­ma­tas ga­li spręs­ti apie gy­vū­nų gau­są, jų dy­dį, net ly­tį. Fik­suo­jant ne­gy­vus gy­vū­nus, ana­li­zuo­ja­me jų mir­ties prie­žas­tis ir t. t. 

– Kam tei­kia­te pir­me­ny­bę: kuo dau­giau nu­fo­tog­ra­fuo­ti ar pa­gau­ti ge­rą kad­rą?

– Kuo dau­giau nu­fo­tog­ra­fuo­si, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė, kad pa­gau­si ge­rą kad­rą.

– Gam­tos kad­rai ne­iš­se­mia­mi. Jos tur­tų tur­būt ne­įma­no­ma, trum­pai ta­riant, iš­fot­kin­ti?

– Gam­ta nė­ra mo­nu­men­tas, ji kiek­vie­ną aki­mir­ką, kiek­vie­ną die­ną kei­čia­si. Ly­ja, snin­ga, švie­čia sau­lė, pu­čia vė­jas, šti­lis, sau­lė­ly­dis, rū­kas, gims­ta, au­ga, bręs­ta, lūž­ta, mirš­ta, ra­sa, ru­duo, žie­ma, va­sa­ra – taip, to iš­sem­ti ne­įma­no­ma.

– Ne­sa­te nu­ken­tė­jęs nuo gam­tos gy­vas­ties?

–La­bai ska­nus ma­no krau­jas, esu uo­dų, ma­ša­lų, var­mų ir ki­to gė­rio mėgs­ta­mas de­ser­tas.

 – Dar kaip me­džio­to­jo pa­klau­siu: ko­dėl žmo­nės ne­si­fo­tog­ra­fuo­ja su pa­pjau­ta viš­ta, kiau­le, ver­šiu­ku, už­muš­tu triu­šiu, bet bū­ti­nai stos ir įsi­am­žins prie nu­šau­to el­nio, brie­džio ar stir­nos.  Koks Jū­sų po­žiū­ris į nuo­trau­ką su su­me­džio­tu gy­vū­nu, iš es­mės su la­vo­nu? Kiek do­mė­jau­si, tai jau re­tai ku­rio­je ša­ly­je to­kie kad­rai ma­din­gi, dau­ge­ly­je – smerk­ti­nas va­rian­tas.

 – Aš ir­gi lai­kau­si nuo­mo­nės, kad tai tu­ri bū­ti vi­di­nių me­džio­to­jų gru­pių, spe­cia­li­zuo­tų lei­di­nių ir pan. vaiz­di­nė me­džia­ga. Me­džio­to­jui bū­ti­na įsi­am­žin­ti prie įspū­din­ges­nių sa­vo tro­fė­jų, bet žmo­nėms, ku­rie nuo to to­li, ku­rie, daž­nu at­ve­ju, vi­siš­kai nie­ko ne­iš­ma­no, ro­dy­ti to­kių kad­rų ne­pa­gei­dau­ti­na. Nes tai iš kar­to yra kon­flik­tas.

Iš ki­tos pu­sės, me­džio­to­jas to­kiu bū­du tar­si pri­vers­tas gė­dy­tis ar slėp­ti sa­vo veik­los re­zul­ta­tus.

La­bai pla­ti te­ma – apie me­džiok­lę, jos reikš­mę ir kul­tū­rą, apie ab­so­liu­čiai ne­tei­sin­gą dau­gu­mos vi­suo­me­nės po­žiū­rį į šią veik­lą. Jei bū­tų įdo­mu, ga­lė­čiau pa­ko­men­tuo­ti ir iš­dės­ty­ti sa­vo ma­ty­mą apie tai at­ski­ra­me in­ter­viu.

– Bū­ti­nai tą ir pa­da­ry­si­me, juo la­biau kad jau tu­riu su­kau­pu­si ne­ma­žai skai­ty­to­jų klau­si­mų me­džiok­lės te­ma. Bet pa­teik­siu ir pas­ku­ti­nį šio in­ter­viu klau­si­mą – ko­kių sva­jo­nių, žiū­rė­da­mas į prie­kį, tu­ri­te fo­to­me­džiok­lė­je?

 Fil­muo­ja­ma me­džiok­lė ir kul­tū­rin­ga TV lai­da apie me­džiok­lę.