Sustabdyta akimirka: šautuvo taikiklis ir fotoaparato akis

– Kiek žinau, fotografija Jums yra tik pomėgis, tiesioginis darbas su fotografavimu nesusijęs.
– Oi ne, tikrai ne. Aš ir fotografuoti nemoku, va, pas Šmigelską į apačią (Manto biuras virš Alytaus fotografų klubo pirmininko Stasio Šmigelsko fotostudijos – A.K.) vis einu einu, vis susitariu dėl pamokų, bet per tuos darbus taip ir nenueinu. Susitarti nueinu, į pamokas nenueinu.
– Gamtos fotografija – netikėta Jūsų idėja. Ar imtis to minčių būta jau anksčiau?
– Amžinatilsį mano tėtis buvo fotografas mėgėjas, namuose turėjome visą įrangą, kaip dabar atsimenu, kad ėjimas kartu su tėčiu ryškinti, užsidarius į vonią, nuotraukų iki šiol išliko vienomis įsimintiniausių gyvenimo akimirkų iš vaikystės. Mokyklos laikais esu lankęs kelias pamokas fotobūrelyje.
Šiaip nuotraukos ir fotoaparatai šalia manęs yra visą gyvenimą. Labai gaila, kad iki šiol neprisiruošiu rimčiau šio mokslo pastudijuoti. Bet technikai žengiant tokiais žingsniais į priekį, gal jau to ir neprireiks, liks tik parinkti teisingą atstumą, kvadratą ir išlaikyti horizontą.
O kadangi esu medžiotojas, tai kur leidi, žmogau, laiką, ten ir fotografuoji.
– Kodėl gamta žmonėms patinka?
– Todėl, kad žmogus ir yra gamta. Ir prisistatę atitvarų, vadinamų miestais, prisistatę betoninių skruzdėlynų, vadinamų daugiabučiais, niekur mes nuo jos nepabėgsim.
O kai miestai išsiplės, kad užims visą teritoriją, kai neliks paskutinio medžio ant žemės, kai mūsų galvos ir kūnai bus prifarširuoti daviklių ir mikroschemų, tada gal ir neliks gamtos, bet ir mes jau turbūt negalėsime vadintis žmonėmis.
– Nemylėdamas gamtos gražių fotografijų nepadarysi. Kiek teisingas yra toks pasakymas?
– Nežinau, manau, fotografas profesionalas, koks nors „asfaltinis“, nepakeliantis būti miške, bet lydimas sėkmės, už pinigus, kad ir sukandęs dantis, tikrai gali padaryti gražių fotografijų.
– Koks reljefas ar žemės salelės, erdvės labiausiai patį traukia?
– Turbūt labiausiai žavi kalvotos vietovės, kai vis iš naujo ir iš naujo kopdamas į viršūnę, papėdėje tikiesi išvysti kažką. Ir tie sulėtinti atsargūs žingsniai, artėjant link ribos, kai gali pamatyti tai, ko ieškai visą dieną, suteikia papildomo adrenalino.
– Ar tiesa, kad pušynai biologiniu požiūriu – dykuma, juose mažai paukščių ir gyvūnų?
– Be abejo, mišrūs miškai ir lapuotynai yra daug aukštesnio lygio gyvenamoji terpė gyvūnams ir paukščiams, tiek saugumu, slėpimosi galimybėmis, tiek mitybine baze.
– Kas teikia didžiausią pasitenkinimą iš šio Jūsų pomėgio?
– Kaip ir tikroje medžioklėje, taip ir fotografuojant, kuo retesnis, kuo įspūdingesnis trofėjus, tuo ir pasitenkinimas didesnis. Pavyzdžiui, stirnų gali kiekvieną kartą prifotografuoti. Ir jei nenusimato įdomesnio kadro, nelabai jau skubi ir traukti fotoaparato.
– Gal planuojate ar jau esate dalyvavęs laukinės gamtos fotografijų konkurse?
– Oi, kad man, atrodo, dar toli iki konkursų. Dėl įdomumo įmetu į efoto.lt puslapį vieną kitą nuotrauką vertinimui.
– Jūsų nuotraukose tik Dzūkijos gyvūnija ir paukštija?
– Tikrai ne, kur važiuoju, ten ir fotografuoju, o važiuoju daug.
Vieni žmonės nuotraukas permeta akimis, kiti pasigėri minutę, kitą. O kiek vienas kadras pareikalauja laiko iš fotografo?
Gamta. Ji paslaptinga, labai įnoringa ir nenuspėjama. Gali ir savaitę sukti ratais po pievas ir miškus ir nieko gero nenufotografuoti. O kitą kartą gali nusišypsoti fortūna ir per kelias valandas pasiseka prigaudyti kadrų kaip už mėnesį.
– Jei turėtumėte kitokių galimybių, kiek paros laiko praleistumėte gamtoje su fotoaparatu?
– Kaip ir viskas gyvenime, kas per daug, tas anksčiau ar vėliau atsibos. Jei tais pačiais takais takeliais suki kiekvieną dieną savaitę ar daugiau, tas aštrumas dingsta, jei padarai ilgesnę pertrauką, vėl viskas kaip iš naujo.
Bet jei galimybės būtų dažnai keisti žvalgymosi teritoriją ne tik Lietuvoje, bet ir keliaujant po įvairias šalis, manau, galėčiau daug laiko praleisti su fotoaparatu ar vaizdo kamera rankoje.
– Elektroninė erdvė Jums pažįstama puikiai. Turbūt joje yra ir Jūsų fotografijų galerija? Nuotraukų gerbėjų feisbuke turite daug?
– Feisbuke pamėgsta vienas kitas draugas, kažkur plačiau viešintis dar nepradėjau.
Turiu sukūręs platformą ir feisbuko puslapį bei grupę „Hunting on Monday“, į ją pradėsiu dėti savo nuotraukas bei kviesiu tą daryti ir kitus gamtos fotografus.
– Ar Jūsų nuotraukų jau galima rasti kokiame nors leidinyje?
– Anksčiau retkarčiais parašydavau straipsniukų į medžiotojų žurnalą, tai ten pridėdavau ir savo nuotraukų. Esu matęs, kad ir straipsniai, ir nuotraukos buvo plačiau paplatintos internetinėje erdvėje.
Dabar, jei kreiptųsi kažkuri žiniasklaidos priemonė, knygų ar žurnalų leidėjai, manau, tikrai pasidalyčiau savo fototrofėjais.
– Pakalbėkime ir apie tai, kokia gamtos fotografijos kultūra šiandien formuojasi?
– Negalėčiau atsakyti į šį klausimą, nes kultūrą diktuoja fotomeistrai. O kokios yra pasaulinės tendencijos šioje srityje, tikrai nepasakysiu, aš galiu tik spėlioti, tai geriau patylėsiu.
– Kokių vaizdų niekada nefiksuotumėte?
– Gal klausimas labiau būtų, kokių nepublikuočiau viešoje erdvėje. Nuotraukos yra skirtos plačiajai visuomenei, kur matome gražius, sveikus ir gyvus gyvūnus. Ir yra specifinės nuotraukos, skirtos mūsų medžiotojų grupei. Ir čia nekalbu apie sumedžiotų trofėjų nuotraukas, bet fotoaparatu, renkant vaizdinę informaciją, yra fiksuojami ir ne patys maloniausi vaizdai.
Kaip, pavyzdžiui, erelio sudraskytas zuikutis, paliegę ar susižaloję įvairių gyvūnų rūšių individai, upėje jau išsipūtęs negyvas bebras, papjautas briedžiukas, kartais net gyvūnų išmatos.
Vėliau mes tą informaciją apdorojame ir analizuojame. Pagal išmatas gali spręsti apie gyvūnų gausą, jų dydį, net lytį. Fiksuojant negyvus gyvūnus, analizuojame jų mirties priežastis ir t. t.
– Kam teikiate pirmenybę: kuo daugiau nufotografuoti ar pagauti gerą kadrą?
– Kuo daugiau nufotografuosi, tuo didesnė tikimybė, kad pagausi gerą kadrą.
– Gamtos kadrai neišsemiami. Jos turtų turbūt neįmanoma, trumpai tariant, išfotkinti?
– Gamta nėra monumentas, ji kiekvieną akimirką, kiekvieną dieną keičiasi. Lyja, sninga, šviečia saulė, pučia vėjas, štilis, saulėlydis, rūkas, gimsta, auga, bręsta, lūžta, miršta, rasa, ruduo, žiema, vasara – taip, to išsemti neįmanoma.
– Nesate nukentėjęs nuo gamtos gyvasties?
–Labai skanus mano kraujas, esu uodų, mašalų, varmų ir kito gėrio mėgstamas desertas.
– Dar kaip medžiotojo paklausiu: kodėl žmonės nesifotografuoja su papjauta višta, kiaule, veršiuku, užmuštu triušiu, bet būtinai stos ir įsiamžins prie nušauto elnio, briedžio ar stirnos. Koks Jūsų požiūris į nuotrauką su sumedžiotu gyvūnu, iš esmės su lavonu? Kiek domėjausi, tai jau retai kurioje šalyje tokie kadrai madingi, daugelyje – smerktinas variantas.
– Aš irgi laikausi nuomonės, kad tai turi būti vidinių medžiotojų grupių, specializuotų leidinių ir pan. vaizdinė medžiaga. Medžiotojui būtina įsiamžinti prie įspūdingesnių savo trofėjų, bet žmonėms, kurie nuo to toli, kurie, dažnu atveju, visiškai nieko neišmano, rodyti tokių kadrų nepageidautina. Nes tai iš karto yra konfliktas.
Iš kitos pusės, medžiotojas tokiu būdu tarsi priverstas gėdytis ar slėpti savo veiklos rezultatus.
Labai plati tema – apie medžioklę, jos reikšmę ir kultūrą, apie absoliučiai neteisingą daugumos visuomenės požiūrį į šią veiklą. Jei būtų įdomu, galėčiau pakomentuoti ir išdėstyti savo matymą apie tai atskirame interviu.
– Būtinai tą ir padarysime, juo labiau kad jau turiu sukaupusi nemažai skaitytojų klausimų medžioklės tema. Bet pateiksiu ir paskutinį šio interviu klausimą – kokių svajonių, žiūrėdamas į priekį, turite fotomedžioklėje?
Filmuojama medžioklė ir kultūringa TV laida apie medžioklę.
Labai gražus, pozityviai.,…
Komentaras
Labai gražus, pozityviai., nuteikiantis straipsnis. Gaila, kad veganai tyli ir nepuola net nejauku kažkaip!
Uzfiksuoja prieš nužduodamas…
Komentaras
Uzfiksuoja prieš nužduodamas. Originalu
Komentuoti