„Spren­di­mai ir at­sa­ko­my­bė”: apie ga­li­mą ko­rup­ci­ją, mei­lę pi­ni­gams ir su­var­žy­tą pa­si­rin­ki­mą

Si­gi­tas Le­o­na­vi­čius: Vi­si ži­no­me, kad mies­to šei­mi­nin­kas yra me­ras, bet pa­mir­šo­me, jog pa­grin­di­niai mies­to šei­mi­nin­kai esa­me mes, aly­tiš­kiai. To­dėl mes tu­ri­me rei­ka­lau­ti iš me­ro at­sa­ko­my­bės ir at­skai­tin­gu­mo mies­to žmo­nėms. Blo­giau­sia yra ta­da, kai į val­džią iš­rink­tas žmo­gus pa­mirš­ta, kad jis tu­ri tar­nau­ti žmo­nėms, o ne po­nau­ti ar sa­vi­val­džiau­ti.

Tik­riau­siai dau­ge­lis pri­si­me­na ap­va­lią su­mą, ku­rią no­rė­ta nu­pluk­dy­ti per Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nės Chi­rur­gi­jos sky­riaus ka­pi­ta­li­nį re­mon­tą. Mies­to ta­ry­ba tam bu­vo sky­ru­si 1,5 mln. eu­rų. Pir­mas kon­kur­sas lai­mė­tas dau­giau kaip už 2,5 mln. eu­rų. Ta­čiau kon­kur­so re­zul­ta­tai ap­skųs­ti teis­mui ir, pa­skel­bus an­trą kon­kur­są, dar­bų ran­go­vas pa­rink­tas už 1,3 mln. eu­rų.

To­kie da­ly­kai be me­ro ži­nios ir da­ly­va­vi­mo ne­vyks­ta.

Ki­ta jau pa­ties me­ro įvar­dy­ta ne­re­a­li mi­li­jo­ni­nė su­ma iš­lin­do ka­ro Uk­rai­no­je kon­teks­te. Mies­to sa­vi­val­dy­bė ga­vo drau­giš­ko Aly­tui Kre­men­ču­ko mies­to me­ro laiš­ką, ku­ria­me pra­šo­ma su­teik­ti pa­gal­bą vais­tais. Kre­men­ču­kas yra ta­pęs hu­ma­ni­ta­ri­nės pa­gal­bos cen­tru, iš ku­rio da­li­ja­ma pa­ra­ma vi­sai Uk­rai­nai.

Bu­vo pra­šo­ma tik­rai di­de­lio kie­kio – 40 to­nų įvai­rių vais­tų. Aš krei­piau­si į li­go­ni­nės di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ją Dmit­ri­jų Ka­čiu­ri­ną, kad bū­tų su­skai­čiuo­ta, kiek tai ga­li kai­nuo­ti. Li­go­ni­nės di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas in­for­ma­vo, kad toks kie­kis vais­tų kai­nuo­tų 225 tūkst. eu­rų. Tai jis pa­tvir­ti­no ir pra­ėju­sia­me ta­ry­bos po­sė­dy­je. Ne­su­pran­tu, kaip skai­čia­vo me­ras, bet ta­ry­bos po­sė­dy­je jis pa­reiš­kė, kad tai kai­nuos dau­giau kaip 1,5 mln. eu­rų ir jog tai yra per di­de­lė naš­ta sa­vi­val­dy­bei.

Ar tai ne­pa­na­šu į li­go­ni­nės Chi­rur­gi­jos sky­riaus re­mon­to pir­mo kon­kur­so pe­ri­pe­ti­jas? Kaip me­rui at­si­ra­do 1,5 mln. eu­rų su­ma vie­to­je 225 tūkst. eu­rų? Me­ras Ne­ri­jus Ce­siu­lis ta­ry­bos po­sė­dy­je į šį klau­si­mą taip ir ne­at­sa­kė.

Tre­čias pa­vyz­dys, ku­ria­me ir­gi jau­čia­mas ko­rup­ci­jos kva­pas, yra Jau­ni­mo par­ko tvar­ky­mas. Ta­ry­bos Ap­lin­kos ir plėt­ros ko­mi­te­to po­sė­dy­je svars­tant šio par­ko vals­ty­bi­nės miš­ko že­mės pa­ver­ti­mą ki­to­mis naud­me­no­mis, iš­si­aiš­ki­no­me, kad tai, kas da­bar da­ro­ma Jau­ni­mo par­ke – įren­gia­mos vai­kų žai­di­mų, krep­ši­nio, šu­nų ve­džio­ji­mo aikš­te­lės, mei­lės la­bi­rin­tas, yra be pro­jek­tų, be lei­di­mų sta­ty­bai, be są­ma­tų ir be kon­kur­sų.

Jei­gu nė­ra pro­jek­to, tai nė­ra ir są­ma­tos, pa­gal ku­rią bū­tų ga­li­ma pa­ly­gin­ti kai­nas. Są­ma­ta to­kiu at­ve­ju ga­li kis­ti vyk­dant sta­ty­bos dar­bus. Aki­vaiz­du, kad at­lik­ti dar­bai aly­tiš­kiams kai­na­vo dau­giau nei dvi­gu­bai bran­giau. Tai ne at­si­tik­ti­nu­mas. Tai sis­te­min­ga me­ro veik­la – dė­me­sys sau ir mei­lė pi­ni­gams.

Aly­tiš­kius ga­liu tik­rai nu­ra­min­ti: nie­kas šių ob­jek­tų ne­si­ren­gia griau­ti, kaip yra sa­kęs me­ras. Kad že­mės pa­skir­ties pa­kei­ti­mo rei­kė­jo, vi­si su­pra­to. Toks spren­di­mas ta­ry­bos po­sė­dy­je ir bu­vo pri­im­tas.

Ta­čiau mies­to gy­ven­to­jai tu­ri ži­no­ti, kad į Jau­ni­mo par­ko ob­jek­tus, ku­rie at­si­ra­do dir­bant šios ka­den­ci­jos ta­ry­bai, in­ves­tuo­ta apie 0,5 mln. eu­rų. Ar tiek šie ob­jek­tai ga­li kai­nuo­ti, te­gul įver­ti­na pa­tys mies­to gy­ven­to­jai.

Ka­dan­gi Ap­lin­kos ir plėt­ros ko­mi­te­te su­abe­jo­ta dėl sta­ti­nių Jau­ni­mo par­ke tei­sė­tu­mo, krei­pė­mės į Ge­ne­ra­li­nę pro­ku­ra­tū­rą bei Vals­ty­bi­nę te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo ir sta­ty­bos ins­pek­ci­ją.

Ge­di­mi­nas Dauk­šys: Jei­gu no­ri­me, kad įsta­ty­mų lai­ky­tų­si pi­lie­čiai, pa­vyz­dį tu­ri ro­dy­ti pa­ti sa­vi­val­dy­bė. Ji turi demonstruoti pagarbą įstatymams ir šventai juos vykdyti, nesvarbu, kokios srities jie būtų. Švie­ti­mo įsta­ty­me pa­ra­šy­ta, kad sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba tu­ri nu­sta­ty­ti tvar­ką, kaip mo­kyk­loms ski­ria­mos ūkio lė­šos, ku­rios rei­ka­lin­gos su­si­mo­kė­ti už ko­mu­na­li­nes pa­slau­gas, iš­lai­ky­ti ūkio dar­buo­to­jus ir ki­toms ūkio reik­mėms. Pas mus to­kios tvar­kos nė­ra. Kai jos nė­ra, sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jams at­si­ran­da ga­li­my­bė pik­tnau­džiau­ti – kam no­riu, duo­du dau­giau, kam ne­no­riu, ma­žiau.

Mes ke­lia­me klau­si­mą dėl ūkio lė­šų sky­ri­mo tvar­kos pa­tvir­ti­ni­mo, bet to ne­da­ro­ma, nes dir­bant pa­gal tvar­ką ne­bus ga­li­ma ma­ni­pu­liuo­ti mo­kyk­lų di­rek­to­riais ir mo­kyk­lų ben­druo­me­nė­mis.

Ed­var­das Biels­kis: Kiek­vie­nam alytiškiui tu­ri bū­ti vie­no­dos tei­sės ir ga­lio­ti vie­no­dos tai­syk­lės. Tik­rai Aly­tu­je yra sfe­rų, kur žai­džia­ma ne pa­gal vie­no­das tai­syk­les. Pa­vyz­džiui, švie­ti­mo sri­ty­je bū­na si­tu­a­ci­jų, kur vie­ni ar ki­ti klau­si­mai spren­džia­mi ne­ob­jek­ty­viai, o, kai at­si­ran­da ša­liš­ku­mas, tai apie vi­siems tei­sin­gus spren­di­mus ga­li­me pa­mirš­ti. Taip ne­tu­rė­tų bū­ti.

Švie­ti­mo sri­ty­je kon­kur­sus tu­ri lai­mė­ti ge­riau­si, aukš­tos kom­pe­ten­ci­jos ir ge­ban­tys bū­ti ly­de­riais va­do­vai, ku­rie mo­ka su­telk­ti ko­man­dą, nu­ma­ty­ti įstai­gos tiks­lus ir mo­ty­vuo­ti mo­kyk­los ko­lek­ty­vą juos įgy­ven­din­ti, ku­rie im­lūs nau­joms idė­joms bei kri­ti­kai, ku­rių dar­bas pa­grįs­tas abi­pu­siu pa­si­ti­kė­ji­mu ir pa­gar­ba.

Pa­mi­nė­siu kla­sių kom­plek­ta­vi­mo problemą miesto mo­kyk­lo­se. Tė­vai vai­kams tei­siš­kai ga­li pa­rink­ti mo­kyk­las ir tai da­ro, ta­čiau, jei mo­kyk­la no­ri kom­plek­tuo­ti dau­giau kla­sių, su­si­du­ria su sa­vi­val­dy­bės su­var­žy­mais. Mo­kyk­la no­ri ir ga­li pri­im­ti dau­giau vai­kų, bet tie­siog ne­lei­džia­ma kom­plek­tuo­ti dau­giau kla­sių kom­plek­tų, mo­ty­vuo­jant tuo, kad ne­be­liks vai­kų vie­no­je ar ki­to­je mo­kyk­lo­je. Kaž­ku­riai mo­kyk­lai tie­siog ga­li ne­be­lik­ti mo­ty­va­ci­jos steng­tis to­bu­lė­ti, nes vai­kų skai­čius yra už­tik­ri­na­mas dirb­ti­nai.

Vi­si ži­no­me, kad, at­si­žvel­giant į vai­kų skai­čių kla­sė­je ir kla­sių kom­plek­tų skai­čių, yra ski­ria­mos mo­ki­nių ug­dy­mo iš­lai­dos. Ki­taip ta­riant, kuo dau­giau vai­kų mo­kyk­lo­je, tuo ji la­biau ap­rū­pin­ta fi­nan­siš­kai. Taip tu­rė­tų bū­ti ir su sa­vi­val­dy­bės ski­ria­mo­mis ūkio lė­šo­mis.

Tė­vai tu­rė­tų bū­ti di­džiau­sias in­di­ka­to­rius vai­kui ren­kant mo­kyk­lą, kas pa­ro­dy­tų, ku­ri mo­kyk­la dir­ba ge­rai, o ku­riai dar rei­kia pa­si­steng­ti. Jei tė­vai į mo­kyk­lą ne­at­ves­tų vai­kų, tai ta­ry­bos na­riams ne­be­rei­kė­tų gin­čy­tis, ku­rią mo­kyk­lą už­da­ry­ti, jei Aly­tu­je jų tik­rai yra per daug. Taip yra da­ro­ma ki­tuo­se mies­tuo­se ir dvi­ra­čio iš­ra­di­nė­ti ne­be­rei­kia. Čia yra il­gas pro­ce­sas, ku­ris ne­įvyks­ta per vie­nus me­tus, juk vis dėl­to ten dir­ba žmo­nės ir ne­ga­li­ma jų tie­siog iš­mes­ti į gat­vę kaip iš­me­ta­me su­ne­šio­tą ir ne­be­nau­do­ja­mą dra­bu­žį.

Si­gi­tas Le­o­na­vi­čius: Kiek­vie­na mo­kyk­la, tu­rė­da­ma kon­ku­ren­ci­ją, to­bu­lė­ja. Aly­taus švie­ti­me vis dar eg­zis­tuo­ja so­vie­ti­nė sis­te­ma – tė­vai sa­vo vai­kams ne­ga­li pa­rink­ti mo­kyk­los, nors įsta­ty­miš­kai tai ne­drau­džia­ma. Dau­gu­mo­je mo­kyk­lų yra sa­vi­val­dy­bei bei Švie­ti­mo ir spor­to sky­riui lo­ja­lūs di­rek­to­riai.

Ge­di­mi­nas Dauk­šys: Ki­ta pro­ble­ma, kad da­lis vai­kų ug­dy­mui skir­tų pi­ni­gų pa­nau­do­ja­ma ne pa­gal pa­skir­tį. Ski­ria­me ne­ma­žai pi­ni­gų vai­kų spor­to bū­re­liams. Pa­gal švie­ti­mo mi­nist­ro nu­sta­ty­tą tvar­ką spor­to tre­ne­riams nu­ma­ty­tas kon­kre­tus tre­ni­ruo­čių skai­čius per sa­vai­tę ir pri­va­lo­mas tre­ni­ruo­ja­mų vai­kų da­ly­va­vi­mas var­žy­bo­se. De­ja, da­lis tre­ne­rių ir vai­kų ne­da­ly­vau­ja jo­kio­se var­žy­bo­se.

Ky­la įta­ri­mų ma­žiau­siai dėl tri­jų tre­ne­rių dar­bo Aly­taus spor­to ir rek­re­a­ci­jos cen­tre. Jų tre­ni­ruo­ja­mi vai­kai ne­da­ly­va­vo var­žy­bo­se, tad ky­la klau­si­mas, ar tie tre­ne­riai dir­bo ir tre­ni­ra­vo vai­kus.

Ski­ria­me pi­ni­gus, kad mo­kė­tu­me tre­ne­riams pa­do­rius at­ly­gi­ni­mus, bet re­a­liai dir­ban­čių tre­ne­rių dalis al­gos nu­ei­na vai­kų ne­tre­ni­ruo­jan­tiems tre­ne­riams iš­lai­ky­ti. Aš to­kį klau­si­mą kė­liau ir ta­ry­bo­je, pa­klau­si­mą pa­tei­kiau ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rei Onai Ba­le­vi­čiū­tei.

Prieš me­tus pa­siū­lė­me ir ta­ry­ba bu­vo pa­tvir­ti­nu­si tvar­ką, kai at­ly­gi­ni­mą gau­na tik re­a­liai vai­kus tre­ni­ruo­jan­tys tre­ne­riai pa­gal aiš­kius kri­te­ri­jus – vai­kų skai­čių ir jų spor­ti­nius pa­sie­ki­mus. Kuo dau­giau vai­kų tre­ni­ruo­ji, kuo aukš­tes­ni jų spor­ti­niai pa­sie­ki­mai, tuo di­des­nį at­ly­gi­ni­mą gau­na tre­ne­ris. De­ja, so­cial­de­mok­ra­tai ir dar ke­lios il­gai mies­to val­dy­me da­ly­vau­jan­čios par­ti­jos šiai tvar­kai la­bai prie­ši­no­si ir jiems pa­vy­ko mi­nė­tą tvar­ką at­šauk­ti. Šiuo­se veiks­muo­se ma­tau la­bai aiš­kius po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos bruo­žus.

Va­lius Mi­ce­vi­čius: Mes tik­rai pa­si­gen­da­me mies­to va­do­vų ben­dra­vi­mo su aly­tiš­kiais kaip bū­da­vo anks­čiau. To­dėl nie­ko nuo­sta­baus, kad ky­la ne­pa­si­ten­ki­ni­mas ir dėl mies­to erd­vių tvar­ky­mo, ir dėl švie­ti­mo, ir dėl ki­tų Aly­tu­je spren­džia­mų klau­si­mų.

Jaus­da­mi gy­ven­to­jų pa­lai­ky­mą įkū­rė­me aso­cia­ci­ją „Spren­di­mai ir at­sa­ko­my­bė“. Jau šian­dien tu­ri­me ne­ma­žai ben­dra­min­čių, ku­rie dir­ba aso­cia­ci­jo­je ir ku­rie ne­abe­jin­gi mū­sų mies­tui. Ar­ti­miau­siu me­tu ati­da­ry­si­me sa­vo aso­cia­ci­jos būs­ti­nę mies­to cen­tre, kad aly­tiš­kiai ga­lė­tų pas mus at­ei­ti, iš­sa­ky­ti sa­vo min­tis, nes vi­si esa­me Aly­taus šei­mi­nin­kai, at­sa­kin­gi už jo at­ei­tį.

Pa­ren­gė Al­ma Mos­tei­kai­tė

Užs. Nr. 051