Šiau­rės eks­pe­di­ci­ja: „Įskai­čiuo­ta vis­kas, ką ne­šie­si ant kup­ros”

Tik­ras tu­riz­mas, nuo­šir­di ke­lio­nė – apie ką kal­ba­me?

Aly­tiš­kis L.Žva­liaus­kas kon­sta­tuo­ja: tik­ras tu­riz­mas tam­pa eg­zo­ti­ka, nes žmo­nės po­so­vie­ti­nė­je erd­vė­je vi­so­mis ke­tu­rio­mis puo­lė prie „vis­kas įskai­čiuo­ta“ ti­po po­psi­nių ke­lio­nių. Vis ma­žiau lie­ka ke­liau­to­jų, ku­riuos vi­lio­ja žmo­gaus ne­lies­ta gam­ta ir no­ras mes­ti iš­šū­kį sau – kuo il­giau iš­gy­ven­ti be ci­vi­li­za­ci­jos, tik su bū­ti­niau­siais daik­tais, tel­pan­čiais į kup­ri­nę ant pe­čių.

„Ki­taip sa­kant, tai yra ma­no jau­nys­tės lai­kais po­pu­lia­rus tu­riz­mas, kai ke­lio­nės bu­vo nuo­šir­džios“, – sa­ko L.Žva­liaus­kas, su pa­la­pi­ne ir meš­ke­re iš­mai­šęs vi­są tuo­me­ti­nės So­vie­tų Są­jun­gos šiau­rę.

Ir šian­dien jis ieš­ko ne­pa­lies­tos šva­rios gam­tos, o ka­dan­gi Si­bi­ras ta­po ne­įkan­da­mas dėl ke­lio­nės iš­lai­dų (pa­vyz­džiui, į Mur­mans­ką ka­dai­se ga­lė­jai nu­va­žiuo­ti ar nu­skristi už 25 rub­lius, tai yra penk­ta­da­lį tuometinės al­gos), tai da­bar jo žvilgs­nis nu­kry­po į Skan­di­na­vi­ją.

Šiau­rės eks­pe­di­ci­ją į Lap­lan­di­ją L.Žva­liaus­kas su draugais ren­gia jau ant­rus me­tus. Šie­met ke­tu­rių ke­liau­to­jų gru­pė pa­sie­kė 69-ąją ly­gia­gre­tę, o ki­tą­met sva­jo­ja per­kop­ti ir 71-ąją. Be ke­lio­nę pla­nuo­jan­čio jos ne­for­ma­laus va­do­vo Li­no, žy­gy­je da­ly­va­vo dar vie­nas aly­tiš­kis – Dai­nius Če­sy­nas. Jie­du su L.Žva­liaus­ku – ben­dra­dar­biai įmo­nė­je „Iris“, ta­čiau taip pat juos vie­ni­ja ir po­mė­giai: tu­riz­mas, žve­jy­ba, dvi­ra­čiai.

Ke­lio­nė pra­si­de­da nuo są­ra­šo

„Žy­gy­je svar­bios žmo­giš­kos sa­vy­bės, nes tu­riz­mo įgū­džių ga­li­ma iš­mok­ti, o ke­liau­ti drau­ge kvie­ti pa­tik­rin­tus žmo­nes“, – įsi­ti­ki­nęs L.Žva­liaus­kas.

Pa­si­ruo­ši­mas šiau­rės eks­pe­di­ci­jai pra­si­dė­jo nuo są­ra­šo, ku­rį pats su­da­rė ir iš­siun­tė ben­dra­ke­lei­viams. Ja­me iš­var­dy­ti daik­tai, ku­riuos bū­ti­na tu­rė­ti, pa­lik­ta tuš­čia gra­fa kiek­vie­no svo­riui už­si­ra­šy­ti bei pa­sta­boms – pa­si­žy­mė­ti, ko ne­pri­rei­kė, o ko pri­trū­ko. To­kia in­for­ma­ci­ja pra­ver­čia at­ei­ty­je. 

Ar žy­gio va­do­vas tik­ri­no, kaip jun­gos (taip juo­kais Dai­nius pra­mi­nė sa­ve ir ki­tus du ben­dra­ke­lei­vius, tu­rė­ju­sius ma­žiau pa­tir­ties nei Li­nas) su­si­dė­jo daik­tus? Pa­si­ro­do, kad taip. „Vi­sų kup­ri­nes ga­lė­jau pa­leng­vin­ti dar bent 5 ki­log­ra­mais“, – už­tik­ri­na pa­šne­ko­vas. Di­dži­ą­ją da­li­mi per­tek­li­nis svo­ris – dra­bu­žiai, pa­mai­na su­šla­pus, bet lie­taus pa­vy­ko iš­veng­ti ir jų ne­pri­rei­kė. 

„Svo­rio at­žvil­giu to­kia ke­lio­nė, kai „vis­kas įskai­čiuo­ta“ kup­ri­nė­je ant ta­vo pe­čių, yra pa­ti ne­dė­kin­giau­sia, nes pri­si­de­da žūk­lės in­ven­to­rius ir lai­vas“, – pa­ste­bi L.Žva­liaus­kas.

Penkis ki­log­ra­mus sve­rian­čias val­tis ir ir­klus ne­šė­si vi­si žy­gei­viai, nes šis van­dens trans­por­tas – vien­vie­tis.

Ke­lio­nė bu­vo su­pla­nuo­ta taip, kad 1,8 tūkst. ki­lo­met­rų (į vie­ną  pu­sę) per 28 va­lan­das įvei­kę ke­liau­to­jai pa­lie­ka au­to­mo­bi­lį ir ke­liau­ja pės­čio­mis sudėtingu reljefu kelias valandas, kol pasiekia upę, o pas­kui plau­kia val­ti­mis iki pir­mos sto­vyk­la­vie­tės.

Ant pe­čių iki upės ten­ka neš­tis 100 lit­rų tal­pos kup­ri­nes, ku­rios sve­ria po 40 ki­log­ra­mų. Jo­se – vi­si daik­tai, rei­ka­lin­gi aš­tuo­nių die­nų sto­vyk­la­vi­mui gam­to­je.

Kad leng­viau bū­tų įsi­vaiz­duo­ti, ką tai reiš­kia, ga­li­ma pa­si­žiū­rė­ti į eks­pe­di­ci­jos nuo­trau­kas, kaip at­si­sto­ti ant ko­jų su kup­ri­ne žy­gei­viams pa­de­da jų ko­le­gos – pa­čiam ne­la­bai re­a­lu.

„Ar ver­ta su to­kiu svo­riu lenk­tis kel­ti ne­ty­čia iš­kri­tu­sio bu­te­lio van­dens – di­de­lis klau­si­mas, man taip nu­ti­ko, ir su­ri­zi­ka­vau pa­si­lenk­ti“, – šyp­so­si D.Če­sy­nas.

Paupyje pripučiamos valtys ir nu­sigaunama iki pirmos stovyk­lavietės. Stovyklavietėje keliauto­jai praleidžia dvi paras ir plaukia iki kitos sustojimo vietos, ten vėl įsikurdami dviems nakvynėms. Dėka puslankiu besisukančios upės keliautojai parplaukia į vietą, iš kur žvyrkeliu pėsčiomis jau ga­lima nusigauti pas paliktą auto­mobilį.

Svarstyklės – būtinos

Tau­pant gra­mus ir vie­tą kup­ri­nė­je, vie­nu svar­biau­sių pa­si­ren­gi­mo eks­pe­di­ci­jai atri­bu­tų ta­po svars­tyk­lės. Pa­si­ro­do, daik­tų kro­vi­mas pra­si­de­da... nu­pjau­tu dan­tų še­pe­tė­lio ko­tu, jis ta­da sve­ria vos 5 gra­mus. O ant pe­čių ke­liau­ja ne tik val­tys, bet ir pa­la­pi­nės, mieg­mai­šiai, ki­li­mė­liai, ir­klai, žve­jy­bos įran­ga, brid­kel­nės, brid­ba­čiai, puo­dai, dra­bu­žių pa­mai­na… Pagal nerašytas keliautojų taisyk­les, kiekvienas ekspedicijos daly­vis įsideda ir kažkokią malonią staigmeną bendražygiams. Šiemet tai buvo kietasis sūris, kelios vytintos dešrelės, šokoladukas.

Ka­dan­gi ten­ka plauk­ti ir daik­tai ga­li su­šlap­ti, tai juos dar pri­va­lu her­me­tiš­kai su­pa­kuo­ti.

Vie­na lai­mė, kad Lap­lan­di­jos upės šva­rios, tai­gi ne­te­ko temp­tis ant pe­čių ge­ria­mo­jo van­dens. Di­dži­ą­ją da­lį 8 die­nų mais­to ra­cio­no su­da­rė pa­gau­ta žu­vis, kup­ri­nė­se žy­gei­viai ne­šė­si gri­kių kuo­pų  (po 250 gra­mų ke­tu­riems žmo­nėms die­nai), sau­sos sriu­bos, alie­jaus, drus­kos.

„Nei žvy­no, nei uo­de­gos“

Skur­dus pei­za­žas, re­ta mi­ni­ma­lis­ti­nė au­ga­li­ja, bal­to­sios nak­tys, bai­lūs žmo­gaus ne­ma­tę gy­vū­nai ir žu­vies pil­nos upės – to­kia Lap­lan­di­ja pa­si­ti­ko žy­gei­vius, ku­rių tiks­las bu­vo pra­leis­ti sa­vai­tę lau­ki­nės gam­tos prie­globs­ty­je. Vie­ti­nių gy­ven­to­jų šiau­ri­nė­je da­ly­je nė­ra, ta­čiau žve­jų su­tik­ti te­ko.

L.Žva­liaus­kas mie­lai da­li­ja­si ke­lio­nės įspū­džiais, ta­čiau įspė­ja: kon­kre­čių vie­to­var­džių jis ne­mi­nės. Žmo­nių yra įvai­rių, nuo kai ku­rių ap­si­lan­ky­mo gam­tą ge­riau ap­sau­go­ti, kiek tai įma­no­ma.

Ži­no­ma, Lap­lan­di­jo­je vyks­ta ir ko­mer­ci­nė žve­jy­ba. Aly­tiš­kiams te­ko ma­ty­ti suo­mių, įsi­kū­ru­sių pa­čio­je ge­riau­sio­je jų nu­si­žiū­rė­to­je žve­jy­bos vie­to­je, ku­riuos at­skrai­di­no ma­lūns­par­nis, taip pat ir jų žve­jy­bos įran­gą, di­džiu­les pa­la­pi­nes. Toks ma­lo­nu­mas „vis­kas įskai­čiuo­ta“ kai­nuo­ja apie 700–1000 eu­rų vienam žmogui.

Te­ko su­tik­ti len­kų, ku­rių au­to­mo­bi­ly­je ma­tė šal­dy­mo įran­gą, ti­kė­ti­na – ne alui, bet žve­jy­bos lai­mi­kiui.

D.Če­sy­nas pa­sa­ko­ja, kad žve­jy­bos lei­di­mas sa­vai­tei jiems kai­na­vo po 20 eu­rų, žu­vies jie ne­iš­si­ve­žė, val­gė tik vie­to­je. Gam­tos ap­sau­gos pat­ru­liai te­ri­to­ri­ją kon­tro­liuo­ja, ir bau­dos yra la­bai di­de­lės, bet pa­tik­rin­ti žve­jų lei­di­mus jie ga­li ne­bent nu­si­lei­dę ma­lūns­par­niu.

Žve­jy­ba drau­džia­ma 9 mė­ne­sius per me­tus, o kai ku­riuo­se vie­to­se – ap­skri­tai ne­lei­džia­ma, nes sau­go­mos tam tik­ros žu­vų rū­šys. Gam­tos ap­sau­gos pa­rei­gū­nų lie­tu­viams nei per­nai, nei šie­met su­tik­ti ne­te­ko.

„Dė­lio­da­mi marš­ru­tą rin­ko­mės to­kias vie­tas, kur ti­kė­jo­mės su­tik­ti ma­žiau žmo­nių ir pa­gau­ti dau­giau žu­vies, nes žve­jy­ba vis dėl­to yra pa­grin­di­nė mū­sų eks­pe­di­ci­jos te­ma.  Kir­šliai, pus­met­ri­niai upė­ta­kiai, la­ši­šos – lai­mi­kis tik­rai gau­sus. Te­ko ne­ma­žai ke­liau­ti po Ko­los pu­sia­sa­lį ir Si­bi­rą, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad gam­ta ten žy­miai gra­žes­nė, bet žu­vies Lap­lan­di­jo­je ne­pa­ly­gi­na­mai dau­giau. Gai­la, kad da­bar Ru­si­jos gam­ta nu­siaub­ta, upės iš­nuo­mo­ja­mos už­sie­nie­čiams ko­mer­ci­nei žve­jy­bai“, – sa­ko L.Žva­liaus­kas.

Bom­žė­ji­mo pro­ce­sas gam­tos fo­ne 

Šiau­rės eks­pe­di­ci­jo­je pra­ver­tė kai ku­rios iš­ban­dy­tos se­no­jo tu­riz­mo gud­ry­bės, pa­vyz­džiui, ten­tas virš ir šalia sto­vyk­la­vie­tės. Jis ne tik apsaugo nuo lietaus ar vėjo – po juo kau­pia­si lau­žo dū­mai, ku­rie at­bai­do krau­ja­siur­bius. Vien dėl įky­rių vabz­džių to­kia iš­vy­ka, net ir vie­nai die­nai, tik­riau­siai bū­tų sun­kiai pa­ke­lia­ma dau­gu­mai gam­tos my­lė­to­jų.

„Lie­tu­vo­je uo­dų nė­ra!“ – vie­nu bal­su už­tik­ri­na Li­nas ir Dai­nius. Šie­met į Lap­lan­di­ją jiems tai­kė­si nu­vyk­ti karš­tą sa­vai­tę, kai tem­pe­ra­tū­ra ki­lo iki 26 laips­nių. Kait­ra iš­pro­vo­ka­vo ma­ša­lus ir var­mus, o at­vė­sus su­ak­ty­vė­jo uo­dai.

Gel­bė­jo nykš­tu­ki­nio ber­žo dū­mas, ku­ris, anot L.Žva­liaus­ko, yra „žvė­riš­kas“ – me­die­na tu­ri daug de­gu­to, at­bai­dan­čio vabz­džius. Re­pe­len­tai ir dū­mai kiau­rai per­si­gė­rė sto­vyk­lau­to­jų dra­bu­žius ir pa­dė­jo ap­si­sau­go­ti nuo įkan­di­mų. Jie tai juo­kais pra­mi­nė bom­žė­ji­mo pro­ce­su.

At­ski­ra te­ma – mau­dy­nės. Jau ne­kal­bant apie tai, kad van­duo Lap­lan­di­jos upė­se yra le­di­nis, sie­kia vos 8–9 laips­nius, mau­dan­tis ypač skau­džiai puo­la var­mai. „At­si­sė­di ant dug­no, kad ky­šo­tų iš van­dens tik gal­va, o ant jos tu­pia bū­riai var­mų. Kai iš­li­pi, pri­va­lai tuo pa­čiu me­tų šluos­ty­tis, rank­šluosčiu vai­ky­ti vabz­džius ir dar kaž­kaip ban­dai už­si­trauk­ti dra­bu­žius“, – įspū­džiais da­li­ja­si D.Če­sy­nas.

L.Žva­liaus­kas ma­no, kad gal­būt ši­ta ma­ša­lų gau­sy­bė le­mia tai, jog į pa­na­šius žy­gius daž­niau iš­si­ruo­šia vy­riš­ka kom­pa­ni­ja. „Pa­vyz­džiui, ma­no žmo­na mėgs­ta žy­gius, bet į to­kius uo­dy­nus ne­ina. Aiš­ku, pri­pran­ta­ma, ir nie­ko bai­saus, bet tu­ri pri­im­ti tai kaip ne­iš­ven­gia­my­bę. Dar la­bai svar­bu ne­pra­dė­ti ka­sy­tis įkan­di­mų, nes iš­kart vi­sas su­tins­ti“, – pa­sa­ko­ja Li­nas.

Jam pa­čiam il­giau­siai gam­to­je, be ci­vi­li­za­ci­jos pa­to­gu­mą, yra te­kę bū­ti mė­ne­sį Kolos pusiasalyje. Kiek­vie­na sa­vai­tė – vis ki­to­kia: pir­ma – „nei du, nei vie­nas“, an­trą pra­de­da­mas jaus­ti ma­lo­nu­mas, trečią jau visai džiaugsmingai praleidi, o ket­vir­tos pa­bai­go­je, kaip sa­ko Li­nas, ap­ima nos­tal­gi­ja – no­ri­si na­mo.

Akis į akį su sa­vi­mi ir šiau­re

Lap­lan­di­jos šiau­rė­je te­le­fo­nų iš­jung­ti, kad per atos­to­gas gal­va pail­sė­tų, ne­rei­kia – mo­bi­lio­jo ry­šio tie­siog nė­ra. Ne­pa­si­žiū­rė­si net orų prog­no­zės, tai­gi te­ko vež­tis ne­di­de­lį ba­ro­met­rą. Nė­ra vie­ti­nių gy­ven­to­jų, jei at­si­tik­tų ko­kia bė­da – tek­tų šauk­tis pa­gal­bos nu­plau­kus upe že­myn.

Ži­no­ma, žy­gei­viai tu­rė­jo pa­si­ruo­šę vais­ti­nė­les ir na­mi­nės sva­rai­nių už­pil­ti­nės, ku­ri žy­gy­je yra uni­ver­sa­lus vais­tas nuo vi­sų li­gų. Nau­do­jo tau­piai, li­ku­tį net­gi na­mo par­si­ve­žė.

Kal­bai pa­si­su­kus apie šį bū­ti­ną tik­ro tu­riz­mo ele­men­tą, L.Žva­liaus­kas pri­si­me­na sma­gią is­to­ri­ją, kaip so­viet­me­čiu oro uos­te iš jo gru­pės tu­ris­tų bu­vo at­im­ta ger­tu­vė sa­ma­nės. Norėdamas išvengti tokio paties likimo, jis su­gal­vo­jo ori­gi­na­lią iš­ei­tį – ki­tam žy­giui artėjant Va­rė­nos kon­ser­vų fab­ri­ke už­sa­kė spe­cia­lią skar­di­nę, į ku­rią su­py­lė 10 lit­rų dzū­kiš­kos ir už­kli­ja­vo ga­myk­li­nį už­ra­šą „Mar­me­la­das“.

„La­bai ge­ras jaus­mas sa­vai­tę pra­leis­ti be jo­kio ry­šio su pa­sau­liu ir in­for­ma­ci­jos“, – sa­ko D.Če­sy­nas, te­le­fo­ną nau­do­jęs ne­bent že­mė­la­piui pa­si­žiū­rė­ti. L.Žva­liaus­kas pa­ste­bi, kad pa­na­šios ke­lio­nės ir il­ges­nis pa­bu­vi­mas gam­to­je lei­džia pa­žvelg­ti į kas­die­ny­bę ki­to­mis aki­mis – tar­si leng­viau.

„Toks tu­riz­mas lei­džia ki­taip pa­jus­ti gam­tą, pa­žin­ti ją, jei mo­kyk­lo­se vai­kai bū­tų su­do­mi­na­mi pa­na­šiais da­ly­kais, gal­būt ne­bū­tu­me ta tau­ta, ku­ri ker­ta me­džius na­cio­na­li­niuo­se par­kuo­se“, – svars­to pa­šne­ko­vai.

O ap­skri­tai – kiek­vie­nam sa­vo, tai­gi la­bai svar­bu at­ras­ti ke­lio­nes, ku­rios tei­kia dau­giau­sia džiaugs­mo ir po­il­sio – pla­či­ą­ja pras­me, – kaip pa­juo­kau­ja L.Žva­liaus­kas, į Tur­ki­ją jo nie­kas „net su­riš­to ne­nu­vež­tų“. Ir į pas­ku­ti­nį in­ter­viu klau­si­mą – ka­da su­pla­nuo­tos „nor­ma­lios atos­to­gos“, Li­nas ir Dai­nius at­sa­ko vie­nu bal­su: „Jau bu­vo!“