Sėk­mės is­to­ri­ja: ne­leng­va ke­lio­nė lai­mės link

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Komentarai (2)
2019 Gruodis 20
Dža­ne­ta
Pri­si­jau­ki­nu­si sa­viauk­lą, Dža­ne­ta ma­lo­ni ta­po ir pa­ti sau, pa­si­kal­bė­ti at­ėjo iš kir­pyk­los, kur pa­si­ryš­ki­no plau­kus. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Ka­lė­dų lau­ki­mo me­tas – tai ir me­tas pa­kal­bė­ti apie sva­rius, dva­si­nius pa­sie­ki­mus, su­ra­di­mus bei pa­dė­ko­ti tiems, kas bu­vo ša­lia, kai to la­bai rei­kė­jo, kas pra­plė­tė akis, pa­ska­ti­no, gal net ku­rį lai­ką su ta­vi­mi gy­ve­no ta­vo gy­ve­ni­mą. Kiek­vie­nas žmo­gus yra in­di­vi­du­a­lus ir sa­vaip su­pran­tan­tis sa­vo sėk­mę ir lai­mę. Bet vi­si be iš­im­čių no­ri bū­ti lai­min­gi. Aly­tiš­kė Dža­ne­ta La­pins­kie­nė jau ku­ris lai­kas jau­čia­si tar­tum bū­tų su­ga­vu­si lai­mės paukš­tę. O ke­lias iki pa­lai­min­tos bū­se­nos bu­vo iš tie­sų ne­leng­vas. Jos sėk­mės is­to­ri­ja ver­ta aukš­čiau­sių ti­tu­lų.

Į švie­są iš­ve­dan­tis siū­las – ben­druo­me­ni­niai šei­mos na­mai

Sun­ku­sis gy­ve­ni­mo pe­ri­odas Dža­ne­tos šei­mai pra­si­dė­jo, kai už­griu­vo ne pa­gal jau­nos ma­mos pe­čius di­de­li rū­pes­čiai. Sun­ki li­ga pa­kir­to vy­ro se­se­rį.

„Į sa­vo na­mus par­si­ve­žė­me ma­mos ne­te­ku­sį jos sū­nų. Čia ir vy­ro ma­ma, ma­no any­ta, stip­riai pa­si­li­go­jo. Iš akių jos ne­ga­lė­jai pa­leis­ti, ga­li­ma sa­ky­ti, vi­są pa­rą, 24 va­lan­das, nes li­go­nė ne­pa­jė­gė kal­bė­ti, sa­vi­mi nors kiek pa­si­rū­pin­ti. Tik­rai bu­vo sun­ku, nes lau­kiau­si tre­čio vai­ke­lio.

Kai ėmiau rū­pin­tis naš­lai­čiu, ma­niau, vis­kas bus la­bai ge­rai, el­giau­si su juo kaip su sa­vu, sten­giau­si su­pras­ti. De­ja, taip ne­pa­vy­ko, ber­niu­kas pra­dė­jo pa­aug­liš­kai maiš­tau­ti, ne­klau­sy­ti, blo­gai elg­tis.

Su­pra­tau, kad pa­tys nesu­si­tvar­ky­si­me, rei­kia ieš­ko­ti pa­gal­bos. Pir­miau­sia krei­piau­si į vai­ko tei­ses gi­nan­čių spe­cia­lis­tų ins­ti­tu­ci­ją. Nu­si­vy­liau, nes jie ne­sku­bė­jo pa­dė­ti, net pra­dė­jo abe­jo­ti ma­no, kaip mo­ti­nos, su­ge­bė­ji­mais. Net teig­ti, kad jei­gu aš nesu­si­tvar­kau su glo­bo­ti­niu, va­di­na­si, ir su sa­vo vai­kais ga­liu nesu­si­tvar­ky­ti“, – ne­ri­mas­tin­gą lai­ką me­na Dža­ne­ta.

Ir šian­dien jai bau­gu pri­si­min­ti tuo­me­tę bū­se­ną, kai vis­kas slys­ta iš ran­kų, kai vi­si, ku­rie tu­rė­tų ta­ve su­pras­ti, pa­dė­ti, tam­pa ta­vo šei­mos prie­šais, nes da­bar ga­lio­ja to­kie įsta­ty­mai.

Gy­ve­ni­mo už­grū­din­tai jau­nai ma­mai net ir pil­kuo­ju tarps­niu pa­vy­ko su­kaup­ti sa­vo vi­sas jė­gas. Ji svars­tė, kaip iš­si­va­duo­ti iš ne­vil­ties, kaip ir kur ras­ti bei nu­sig­rieb­ti tą, į švie­są iš­ve­dan­tį siū­lo ga­lą.

Mo­te­ris at­vi­rai kal­ba, kad ir šian­dien dar ne vi­si ga­li pra­ver­ti, sa­ky­kim, psi­cho­lo­go du­ris, pra­šy­ti so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­gal­bos, bi­jo bū­ti drau­gų pa­juok­ti, ne­su­pras­ti. Iš sa­vo pa­tir­ties to­kiems pa­sa­ky­tų, kad rei­kia tik su­si­kaup­ti, no­rė­ti, pa­si­bels­ti ir du­rys at­si­da­rys.

 „Aš at­ėjau į dar ne­se­niai Aly­taus mies­to ben­druo­me­nės cen­tre pra­dė­ju­sius veik­ti ben­druo­me­ni­nius šei­mos na­mus. Nors šian­dien jau ne­tu­riu tiek pro­ble­mų, kiek anuo­met tu­rė­jau, bet ry­šys su čia dir­ban­čiais spe­cia­lis­tais ne­nu­trū­ko. Jei imu dėl ko nors abe­jo­ti, krei­piuo­si į šių na­mų psi­cho­lo­gę Au­re­li­ją ar ko­or­di­na­to­rę Eg­lę, jos man yra pa­ti­ki­miau­sios pa­ta­rė­jos“, – kal­ba lai­min­ga 27-erių me­tų mo­te­ris.

Dža­ne­ta at­vi­rai tei­gia, kad jos gy­ve­ni­mą į švie­są 180 laips­nių kam­pu at­su­ko ten nuo­šir­džiai dir­ban­tys spe­cia­lis­tai.

Tu­ri sva­jo­nių dar­bą

„Aš vi­sa­da ne­šio­jau šir­dy­je nuo­sta­tą, kad ma­no vai­kai tu­ri gy­ven­ti ge­riau už ma­ne, tik to siek­ti bu­vo ne­leng­va. Taip su­si­klos­tė ap­lin­ky­bės, kad vi­są lai­ką bu­vau vai­kų prie­žiū­ros atos­to­go­se, kaip jau mi­nė­jau, glo­bo­jau vy­ro se­sers vai­ką, slau­giau any­tą, tad apie dar­bo pa­ieš­kas ne­bu­vo nė kal­bos.

 Mi­rus any­tai, pra­dė­jau ieš­ko­ti dar­bo. Įsi­dar­bi­nau va­ly­to­ja. Gal kam toks už­si­ė­mi­mas yra sva­jo­nių dar­bas, bet man bu­vo kan­čia. Ne, tik­rai sten­giau­si ir dir­bau ge­rai, bet jau­čiau, kad tu­riu im­tis ki­to­kio. Ne­tu­rė­jau dar­bi­nės pa­tir­ties, bet ma­ne vi­suo­met trau­kė pa­si­li­go­ję žmo­nės, aš ne­si­bo­dė­jau jiems pa­dė­ti. Tik­rai rū­pes­tin­gai pri­žiū­rė­jau any­tą, vy­liau­si, kad jei dirb­čiau li­go­ni­nė­je, dirb­čiau tik­rai ge­rai“, – sam­pro­ta­vo Dža­ne­ta.

As­me­ny­bės bran­dos cen­tro va­do­vės, psi­cho­lo­gės Au­re­li­jos Lin­gie­nės fi­nan­siš­kai pa­rem­ta Dža­ne­ta pui­kiai bai­gė Aly­taus pro­fe­si­nio ren­gi­mo cen­tro or­ga­ni­zuo­ja­mus slau­gy­to­jos pa­dė­jė­jos kur­sus, o prak­ti­ką at­li­ko Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nė­je.

„Tur­būt ge­rai pa­si­ro­džiau, man pa­siū­lė įsi­dar­bin­ti vie­na­me iš sky­rių. Aš nau­ju dar­bu la­bai pa­ten­kin­ta. Dar­bas nė­ra leng­vas, bet ei­nu į jį kaip į šven­tę, nes tai ma­no sva­jo­nių dar­bas. Man pa­tin­ka rū­pin­tis žmo­nė­mis, juos mai­tin­ti, per­reng­ti, nu­vež­ti į ty­ri­mų ka­bi­ne­tus, net pa­keis­ti saus­kel­nes nė­ra bjau­ru. Aš esu pa­ten­kin­ta ir dar­bu, ir už­mo­kes­čiu. Vis­kas ma­ne ten­ki­na. Ko­lek­ty­vas taip pat šau­nus.

Va­ly­to­jos dar­bas slė­gė, at­li­ku­si jį be emo­ci­jų sku­bė­jau na­mo. Ke­lią į dar­bą li­go­ni­nė­je dvi­ra­čiu nu­mi­nu per 10 mi­nu­čių ir nors jo pra­džia 7 va­lan­dą ry­to, aš pa­si­ren­gu­si dirb­ti bū­nu vos ke­lios mi­nu­tės po šeš­tos. Ir iš­ei­ti ne­sku­bu. Die­na taip grei­tai dar­be pra­skrie­ja“, – nuo rug­sė­jo tu­ri­mu dar­bu la­bai džiau­gia­si jau­na mo­te­ris.

Pra­dė­ju­si dirb­ti su vy­ru su­si­de­ri­no tė­vų pa­rei­gas. Kai ji dir­ba, vy­ras, ku­rio dar­bas se­zo­ni­nis, pri­žiū­ri vai­kus, jis ma­žuo­sius nu­ve­da ir par­ve­da iš dar­že­lio, kar­tais Dža­ne­tai ne­su­spė­jus pa­da­ro pie­tų, pri­rei­kus nu­ve­da pas gy­dy­to­jus.

Vy­res­nie­ji – mo­ki­niai, po pa­mo­kų vie­nas sku­ba į fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes, ki­tas – į Mu­zi­kos mo­kyk­lą. Jei lie­ka lai­ko – ap­si­lan­ko vai­kų die­nos cen­tre. Vis­kas su­sty­giuo­ta.

Nuo­tai­kin­gai nu­si­tei­ku­si šei­ma ku­ria šven­čių sce­na­ri­jų

Dža­ne­ta sa­ko, kad ne tik su­si­klos­čiu­sios ap­lin­ky­bės, li­ki­mas, bet ir ji pa­ti sun­kiuo­ju gy­ve­ni­mo tarps­niu bu­vo sau sa­vo­tiš­ku prie­šu. Bu­vo ta­pu­si pe­dan­te tvar­ky­da­ma­si na­mus, jai vi­suo­met ap­link no­rė­jo­si ide­a­lios tvar­kos. Er­zi­no, tie­siog siu­ti­no, nu­mes­ta šiukš­lė. Ką ten šiukš­lė, pyk­dė ma­žiau­sias tru­pi­nė­lis, nu­kri­tęs ant grin­dų.

„Kuo stro­piau­siai va­liau ir tvar­kiau sa­vo na­mus. Pa­niš­kai bu­vau tvar­kin­ga, ne­ap­ken­čiau dė­me­lės, net ma­žiau­sio­jo pa­lik­to pirš­čiu­ko žy­mės ant stik­lo. Pa­ga­liau su­vo­kiau, kad ne­rei­kia to­kia bū­ti, man ne­tu­ri rū­pė­ti tik grin­dų šva­ra, dėl tru­pi­nio ant jų ne­tu­riu pra­dė­ti kly­kau­ti.

Da­bar su­pran­tu, ne­grau­žiu sa­vęs dėl smul­kme­nų. Į sa­vo na­mus, vai­kus žvel­giu mei­lės aki­mis. Ra­do­si ir sa­vi­gar­bos. Na­mų tvar­ky­mas jau nė­ra toks šven­tas da­ly­kas, dau­giau pras­min­gumo su­tei­kiau sa­vo gy­ve­ni­mui ir dar­bui ben­drau­da­ma.

O na­mus šva­ri­na­me šeš­ta­die­niais, dir­ba­me vi­si, jau ir tri­me­tė duk­re­lė mo­ka nu­va­ly­ti dul­kes. Vi­si ma­no vai­kai mo­ka vi­sus dar­bus, ku­rie yra mū­sų na­mų tai­syk­lė­se.

Jo­se yra ir toks punk­tas – jei at­ėjai į vir­tu­vę ir pa­ma­tei ne­iš­plau­tą in­dą, tu­ri iš­plau­ti, ne­svar­bu, kad iš jo ne­val­gei. Jie mo­ka gra­žiai sa­vo daik­tus su­si­dė­ti, lo­vą ry­tais su­si­tvar­ky­ti. Vy­ras Arū­nas taip pat ne iš­im­tis.

Su ma­no vai­kais yra ly­gus ir glo­bo­ja­mas vai­ki­nas. Jo ne­iš­ski­riu, daug pa­sie­kė­me per pas­ta­ruo­sius me­tus, iš­mo­ko­me su­si­tar­ti. Ačiū ir jam“, – kalba mama.

Kaip tei­gia Dža­ne­ta, šie­met Kū­čios jų na­muo­se bus iš­skir­ti­nės, pir­mą kar­tą to­kios ne­įpras­tos. Pa­tys vai­kai keps kū­čiu­kus, kek­są, for­muos sau­sai­nius, da­rys tin­gi­nį. Ir an­tį įšaus į or­kai­tę, Ka­lė­doms.

„Anks­čiau tam ne tik lai­ko, šiek tiek ir no­ro ne­bu­vo. Šie­met la­bai šven­tiš­kai nu­si­tei­kę pla­nuo­ja­me vis­ką da­ry­ti kar­tu. Dau­giau­sia dė­me­sio ir ge­riau­sias nuo­tai­kas ski­ria­me Kū­čių die­nai, Ka­lė­dų ry­tą aš iš­va­žiuo­siu į dar­bą“, – pa­sa­ko­ja Dža­ne­ta, gau­sios šei­mos ma­ma, ku­ri yra to­kia, ko­kia yra, ir bū­tent to­kia ji yra nuo­sta­bi.

„Sa­vo gy­ve­ni­mą pa­su­ku­si į ge­rą­ją pu­sę, Dža­ne­ta su­ve­šė­jo tar­si links­tan­tis į švie­są au­ga­las. Ji no­rė­jo ir sie­kė pa­si­kei­ti­mų sa­vo gy­ve­ni­me ir pa­sie­kė. Da­bar ji tu­ri pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mu, tu­ri sa­vi­gar­bos“, – pa­ste­bi ben­druo­me­ni­nių šei­mos na­mų ko­or­di­na­to­rė Eg­lė.

„Jos nuo­šir­dus dė­me­sin­gu­mas ra­mi­na li­go­nius, Dža­ne­ta ne­si­bo­di jo­kios už­duo­ties, ji ne­iš­eis į na­mus pa­li­ku­si kaž­ką ne­už­baig­to, kad ir kaž­ku­riam li­go­niui ne­pa­keis­tų saus­kel­nių ar ne­nu­va­ly­tos traiš­ka­nos  pa­a­ky. Mes ja di­džiuo­ja­mės“, – to­kie at­si­lie­pi­mai at­skrie­jo iš jos dar­bo­vie­tės.

Da­bar ji ir su vai­kais el­gia­si kaip ma­ma, ra­mia sie­la. Pa­ro­do mei­lę kiek­vie­nam su­tik­tam žmo­gui.

„Esu pa­ten­kin­ta tuo, ką vei­kiu. Kai svar­bes­ne ta­po mū­sų vi­sų vi­di­nė tvar­ka, o ne grin­dys, ki­ta nuo­tai­ka ap­gau­bė vi­sus. Pa­si­sė­dė­ji­mas ir pa­si­kal­bė­ji­mas su vai­kais, šiuo me­tu apie ar­tė­jan­čias šven­tes, yra tie­siog pa­lai­ma“, – sa­ko ji.

    Komentaras

    Žinau šią moterį, iš tiesų ji yra labai rūpestinga, atjauti, maloni. Kaip smagu, kad taip ūgtelėjo, nes vargo savo jaunystėje turėjo labai daug. Džiaugiuosi tavimi ir tavo gražia šeima. Vyras turėtų labai didžiuotis, juk kaip dukra rūpinosi jo mama, sesers vaiku. Gražių švenčių.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.