Sėk­mės is­to­ri­ja: ne­leng­va ke­lio­nė lai­mės link

Į švie­są iš­ve­dan­tis siū­las – ben­druo­me­ni­niai šei­mos na­mai

Sun­ku­sis gy­ve­ni­mo pe­ri­odas Dža­ne­tos šei­mai pra­si­dė­jo, kai už­griu­vo ne pa­gal jau­nos ma­mos pe­čius di­de­li rū­pes­čiai. Sun­ki li­ga pa­kir­to vy­ro se­se­rį.

„Į sa­vo na­mus par­si­ve­žė­me ma­mos ne­te­ku­sį jos sū­nų. Čia ir vy­ro ma­ma, ma­no any­ta, stip­riai pa­si­li­go­jo. Iš akių jos ne­ga­lė­jai pa­leis­ti, ga­li­ma sa­ky­ti, vi­są pa­rą, 24 va­lan­das, nes li­go­nė ne­pa­jė­gė kal­bė­ti, sa­vi­mi nors kiek pa­si­rū­pin­ti. Tik­rai bu­vo sun­ku, nes lau­kiau­si tre­čio vai­ke­lio.

Kai ėmiau rū­pin­tis naš­lai­čiu, ma­niau, vis­kas bus la­bai ge­rai, el­giau­si su juo kaip su sa­vu, sten­giau­si su­pras­ti. De­ja, taip ne­pa­vy­ko, ber­niu­kas pra­dė­jo pa­aug­liš­kai maiš­tau­ti, ne­klau­sy­ti, blo­gai elg­tis.

Su­pra­tau, kad pa­tys nesu­si­tvar­ky­si­me, rei­kia ieš­ko­ti pa­gal­bos. Pir­miau­sia krei­piau­si į vai­ko tei­ses gi­nan­čių spe­cia­lis­tų ins­ti­tu­ci­ją. Nu­si­vy­liau, nes jie ne­sku­bė­jo pa­dė­ti, net pra­dė­jo abe­jo­ti ma­no, kaip mo­ti­nos, su­ge­bė­ji­mais. Net teig­ti, kad jei­gu aš nesu­si­tvar­kau su glo­bo­ti­niu, va­di­na­si, ir su sa­vo vai­kais ga­liu nesu­si­tvar­ky­ti“, – ne­ri­mas­tin­gą lai­ką me­na Dža­ne­ta.

Ir šian­dien jai bau­gu pri­si­min­ti tuo­me­tę bū­se­ną, kai vis­kas slys­ta iš ran­kų, kai vi­si, ku­rie tu­rė­tų ta­ve su­pras­ti, pa­dė­ti, tam­pa ta­vo šei­mos prie­šais, nes da­bar ga­lio­ja to­kie įsta­ty­mai.

Gy­ve­ni­mo už­grū­din­tai jau­nai ma­mai net ir pil­kuo­ju tarps­niu pa­vy­ko su­kaup­ti sa­vo vi­sas jė­gas. Ji svars­tė, kaip iš­si­va­duo­ti iš ne­vil­ties, kaip ir kur ras­ti bei nu­sig­rieb­ti tą, į švie­są iš­ve­dan­tį siū­lo ga­lą.

Mo­te­ris at­vi­rai kal­ba, kad ir šian­dien dar ne vi­si ga­li pra­ver­ti, sa­ky­kim, psi­cho­lo­go du­ris, pra­šy­ti so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­gal­bos, bi­jo bū­ti drau­gų pa­juok­ti, ne­su­pras­ti. Iš sa­vo pa­tir­ties to­kiems pa­sa­ky­tų, kad rei­kia tik su­si­kaup­ti, no­rė­ti, pa­si­bels­ti ir du­rys at­si­da­rys.

 „Aš at­ėjau į dar ne­se­niai Aly­taus mies­to ben­druo­me­nės cen­tre pra­dė­ju­sius veik­ti ben­druo­me­ni­nius šei­mos na­mus. Nors šian­dien jau ne­tu­riu tiek pro­ble­mų, kiek anuo­met tu­rė­jau, bet ry­šys su čia dir­ban­čiais spe­cia­lis­tais ne­nu­trū­ko. Jei imu dėl ko nors abe­jo­ti, krei­piuo­si į šių na­mų psi­cho­lo­gę Au­re­li­ją ar ko­or­di­na­to­rę Eg­lę, jos man yra pa­ti­ki­miau­sios pa­ta­rė­jos“, – kal­ba lai­min­ga 27-erių me­tų mo­te­ris.

Dža­ne­ta at­vi­rai tei­gia, kad jos gy­ve­ni­mą į švie­są 180 laips­nių kam­pu at­su­ko ten nuo­šir­džiai dir­ban­tys spe­cia­lis­tai.

Tu­ri sva­jo­nių dar­bą

„Aš vi­sa­da ne­šio­jau šir­dy­je nuo­sta­tą, kad ma­no vai­kai tu­ri gy­ven­ti ge­riau už ma­ne, tik to siek­ti bu­vo ne­leng­va. Taip su­si­klos­tė ap­lin­ky­bės, kad vi­są lai­ką bu­vau vai­kų prie­žiū­ros atos­to­go­se, kaip jau mi­nė­jau, glo­bo­jau vy­ro se­sers vai­ką, slau­giau any­tą, tad apie dar­bo pa­ieš­kas ne­bu­vo nė kal­bos.

 Mi­rus any­tai, pra­dė­jau ieš­ko­ti dar­bo. Įsi­dar­bi­nau va­ly­to­ja. Gal kam toks už­si­ė­mi­mas yra sva­jo­nių dar­bas, bet man bu­vo kan­čia. Ne, tik­rai sten­giau­si ir dir­bau ge­rai, bet jau­čiau, kad tu­riu im­tis ki­to­kio. Ne­tu­rė­jau dar­bi­nės pa­tir­ties, bet ma­ne vi­suo­met trau­kė pa­si­li­go­ję žmo­nės, aš ne­si­bo­dė­jau jiems pa­dė­ti. Tik­rai rū­pes­tin­gai pri­žiū­rė­jau any­tą, vy­liau­si, kad jei dirb­čiau li­go­ni­nė­je, dirb­čiau tik­rai ge­rai“, – sam­pro­ta­vo Dža­ne­ta.

As­me­ny­bės bran­dos cen­tro va­do­vės, psi­cho­lo­gės Au­re­li­jos Lin­gie­nės fi­nan­siš­kai pa­rem­ta Dža­ne­ta pui­kiai bai­gė Aly­taus pro­fe­si­nio ren­gi­mo cen­tro or­ga­ni­zuo­ja­mus slau­gy­to­jos pa­dė­jė­jos kur­sus, o prak­ti­ką at­li­ko Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nė­je.

„Tur­būt ge­rai pa­si­ro­džiau, man pa­siū­lė įsi­dar­bin­ti vie­na­me iš sky­rių. Aš nau­ju dar­bu la­bai pa­ten­kin­ta. Dar­bas nė­ra leng­vas, bet ei­nu į jį kaip į šven­tę, nes tai ma­no sva­jo­nių dar­bas. Man pa­tin­ka rū­pin­tis žmo­nė­mis, juos mai­tin­ti, per­reng­ti, nu­vež­ti į ty­ri­mų ka­bi­ne­tus, net pa­keis­ti saus­kel­nes nė­ra bjau­ru. Aš esu pa­ten­kin­ta ir dar­bu, ir už­mo­kes­čiu. Vis­kas ma­ne ten­ki­na. Ko­lek­ty­vas taip pat šau­nus.

Va­ly­to­jos dar­bas slė­gė, at­li­ku­si jį be emo­ci­jų sku­bė­jau na­mo. Ke­lią į dar­bą li­go­ni­nė­je dvi­ra­čiu nu­mi­nu per 10 mi­nu­čių ir nors jo pra­džia 7 va­lan­dą ry­to, aš pa­si­ren­gu­si dirb­ti bū­nu vos ke­lios mi­nu­tės po šeš­tos. Ir iš­ei­ti ne­sku­bu. Die­na taip grei­tai dar­be pra­skrie­ja“, – nuo rug­sė­jo tu­ri­mu dar­bu la­bai džiau­gia­si jau­na mo­te­ris.

Pra­dė­ju­si dirb­ti su vy­ru su­si­de­ri­no tė­vų pa­rei­gas. Kai ji dir­ba, vy­ras, ku­rio dar­bas se­zo­ni­nis, pri­žiū­ri vai­kus, jis ma­žuo­sius nu­ve­da ir par­ve­da iš dar­že­lio, kar­tais Dža­ne­tai ne­su­spė­jus pa­da­ro pie­tų, pri­rei­kus nu­ve­da pas gy­dy­to­jus.

Vy­res­nie­ji – mo­ki­niai, po pa­mo­kų vie­nas sku­ba į fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes, ki­tas – į Mu­zi­kos mo­kyk­lą. Jei lie­ka lai­ko – ap­si­lan­ko vai­kų die­nos cen­tre. Vis­kas su­sty­giuo­ta.

Nuo­tai­kin­gai nu­si­tei­ku­si šei­ma ku­ria šven­čių sce­na­ri­jų

Dža­ne­ta sa­ko, kad ne tik su­si­klos­čiu­sios ap­lin­ky­bės, li­ki­mas, bet ir ji pa­ti sun­kiuo­ju gy­ve­ni­mo tarps­niu bu­vo sau sa­vo­tiš­ku prie­šu. Bu­vo ta­pu­si pe­dan­te tvar­ky­da­ma­si na­mus, jai vi­suo­met ap­link no­rė­jo­si ide­a­lios tvar­kos. Er­zi­no, tie­siog siu­ti­no, nu­mes­ta šiukš­lė. Ką ten šiukš­lė, pyk­dė ma­žiau­sias tru­pi­nė­lis, nu­kri­tęs ant grin­dų.

„Kuo stro­piau­siai va­liau ir tvar­kiau sa­vo na­mus. Pa­niš­kai bu­vau tvar­kin­ga, ne­ap­ken­čiau dė­me­lės, net ma­žiau­sio­jo pa­lik­to pirš­čiu­ko žy­mės ant stik­lo. Pa­ga­liau su­vo­kiau, kad ne­rei­kia to­kia bū­ti, man ne­tu­ri rū­pė­ti tik grin­dų šva­ra, dėl tru­pi­nio ant jų ne­tu­riu pra­dė­ti kly­kau­ti.

Da­bar su­pran­tu, ne­grau­žiu sa­vęs dėl smul­kme­nų. Į sa­vo na­mus, vai­kus žvel­giu mei­lės aki­mis. Ra­do­si ir sa­vi­gar­bos. Na­mų tvar­ky­mas jau nė­ra toks šven­tas da­ly­kas, dau­giau pras­min­gumo su­tei­kiau sa­vo gy­ve­ni­mui ir dar­bui ben­drau­da­ma.

O na­mus šva­ri­na­me šeš­ta­die­niais, dir­ba­me vi­si, jau ir tri­me­tė duk­re­lė mo­ka nu­va­ly­ti dul­kes. Vi­si ma­no vai­kai mo­ka vi­sus dar­bus, ku­rie yra mū­sų na­mų tai­syk­lė­se.

Jo­se yra ir toks punk­tas – jei at­ėjai į vir­tu­vę ir pa­ma­tei ne­iš­plau­tą in­dą, tu­ri iš­plau­ti, ne­svar­bu, kad iš jo ne­val­gei. Jie mo­ka gra­žiai sa­vo daik­tus su­si­dė­ti, lo­vą ry­tais su­si­tvar­ky­ti. Vy­ras Arū­nas taip pat ne iš­im­tis.

Su ma­no vai­kais yra ly­gus ir glo­bo­ja­mas vai­ki­nas. Jo ne­iš­ski­riu, daug pa­sie­kė­me per pas­ta­ruo­sius me­tus, iš­mo­ko­me su­si­tar­ti. Ačiū ir jam“, – kalba mama.

Kaip tei­gia Dža­ne­ta, šie­met Kū­čios jų na­muo­se bus iš­skir­ti­nės, pir­mą kar­tą to­kios ne­įpras­tos. Pa­tys vai­kai keps kū­čiu­kus, kek­są, for­muos sau­sai­nius, da­rys tin­gi­nį. Ir an­tį įšaus į or­kai­tę, Ka­lė­doms.

„Anks­čiau tam ne tik lai­ko, šiek tiek ir no­ro ne­bu­vo. Šie­met la­bai šven­tiš­kai nu­si­tei­kę pla­nuo­ja­me vis­ką da­ry­ti kar­tu. Dau­giau­sia dė­me­sio ir ge­riau­sias nuo­tai­kas ski­ria­me Kū­čių die­nai, Ka­lė­dų ry­tą aš iš­va­žiuo­siu į dar­bą“, – pa­sa­ko­ja Dža­ne­ta, gau­sios šei­mos ma­ma, ku­ri yra to­kia, ko­kia yra, ir bū­tent to­kia ji yra nuo­sta­bi.

„Sa­vo gy­ve­ni­mą pa­su­ku­si į ge­rą­ją pu­sę, Dža­ne­ta su­ve­šė­jo tar­si links­tan­tis į švie­są au­ga­las. Ji no­rė­jo ir sie­kė pa­si­kei­ti­mų sa­vo gy­ve­ni­me ir pa­sie­kė. Da­bar ji tu­ri pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mu, tu­ri sa­vi­gar­bos“, – pa­ste­bi ben­druo­me­ni­nių šei­mos na­mų ko­or­di­na­to­rė Eg­lė.

„Jos nuo­šir­dus dė­me­sin­gu­mas ra­mi­na li­go­nius, Dža­ne­ta ne­si­bo­di jo­kios už­duo­ties, ji ne­iš­eis į na­mus pa­li­ku­si kaž­ką ne­už­baig­to, kad ir kaž­ku­riam li­go­niui ne­pa­keis­tų saus­kel­nių ar ne­nu­va­ly­tos traiš­ka­nos  pa­a­ky. Mes ja di­džiuo­ja­mės“, – to­kie at­si­lie­pi­mai at­skrie­jo iš jos dar­bo­vie­tės.

Da­bar ji ir su vai­kais el­gia­si kaip ma­ma, ra­mia sie­la. Pa­ro­do mei­lę kiek­vie­nam su­tik­tam žmo­gui.

„Esu pa­ten­kin­ta tuo, ką vei­kiu. Kai svar­bes­ne ta­po mū­sų vi­sų vi­di­nė tvar­ka, o ne grin­dys, ki­ta nuo­tai­ka ap­gau­bė vi­sus. Pa­si­sė­dė­ji­mas ir pa­si­kal­bė­ji­mas su vai­kais, šiuo me­tu apie ar­tė­jan­čias šven­tes, yra tie­siog pa­lai­ma“, – sa­ko ji.