Sei­mai, sei­me­liai... 141 ar 121?

Lie­tu­vos Sei­mas... Mo­ky­da­mie­si mū­sų is­to­ri­ją iš­mo­ko­me ir apie Lie­tu­vos sei­mus, ko­kie jie bu­vo, kuo jie pra­dė­jo ir kuo bai­gė. Pra­ei­ty­je, kai mū­sų kil­min­gie­ji sei­muo­se su­si­tar­ti ne­ga­lė­da­vo ir sa­vo tie­sai įro­dy­ti iš makš­čių kar­dus iš­si­trauk­da­vo, ne pa­ma­tuo­tais ar­gu­men­tais, o įžei­di­mais svai­dy­da­vo­si, du­ri­mis tran­ky­da­vo, vi­sam Sei­mui be­lik­da­vo vyk­ti na­mo ir atauš­ti. Ne kar­tą ir nau­ją Sei­mą te­ko šauk­ti, nes vals­ty­bei rei­kė­jo spren­di­mų, ku­riuos tu­rė­jo pri­im­ti jis, Sei­mas. Il­gai­niui sei­mai taip nu­si­va­žia­vo, kad juos im­ta va­din­ti sei­me­liais, jie pra­ra­do bet ko­kį au­to­ri­te­tą, ta­po pa­juo­kos ob­jek­tu, ne­įga­liais ir ne­rei­ka­lin­gais.

Kas vyks­ta da­bar? Ogi la­bai pa­na­šus vaiz­das: Sei­me vi­si mu­ša­si su vi­sais, ten vyks­ta ne­si­bai­gian­tis san­ty­kių aiš­ki­ni­ma­sis, ku­riam, at­ro­do, ne­bus pa­bai­gos. Šuo gau­do ka­tę, ka­tė – pe­lę, o pe­lė – sa­vo uo­de­gą... Įspū­dis toks, kad kon­struk­ty­viam dar­bui jiems tie­siog lai­ko ne­be­lie­ka: ko­mi­si­ja, o to­je ko­mi­si­jo­je – dar vie­na ko­mi­si­ja, ir taip sa­vai­tė po sa­vai­tės, mė­nuo po mė­ne­sio, taip ir me­tai, vie­ne­ri, an­tri pra­bė­ga, tre­tie­ji pra­si­de­da...

Sei­mo įvaiz­dis – ties plin­tu­su, kaip da­bar mėgs­ta­ma sa­ky­ti. Dar įdo­miau tai, kad pa­tys sei­mū­nai yra šio Sei­mo įvaiz­džio au­to­riai. Ir ne apie Kęs­tu­tį Pū­ką, Pet­rą Gra­žu­lį ar Min­dau­gą Bas­tį čia kal­bu, ne juos tu­riu gal­vo­je. Kal­bu apie ar­tė­jan­čius rin­ki­mus, vi­sus tre­jus, ku­rie mū­sų lau­kia.

Bū­tų juo­kin­ga, jei ne­bū­tų liūd­na, bet tie­sa yra to­kia, kad šie­met pu­sė mū­sų Sei­mo... kan­di­da­tuo­ja. Jie tu­rė­tų įsta­ty­mus pri­imi­nė­ti, ne­pa­si­tei­si­nu­sius tai­sy­ti, svei­ka­tos ap­sau­gos, švie­ti­mo, jau­ni­mo, vai­ko tei­sių klau­si­mams vi­są dė­me­sį skir­ti, bet Sei­mas vi­sa jė­ga – rin­ki­mų kam­pa­ni­jo­se, vi­so­se tri­jo­se iš kar­to – sa­vi­val­dos, pre­zi­den­to ir Eu­ro­pos Par­la­men­to. Di­de­lė gru­pė Sei­mo na­rių, iš vi­sų svar­biau­sių par­ti­jų ir frak­ci­jų, sieks tap­ti Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riais, nors da­bar­ti­nio Sei­mo ka­den­ci­ja tik ne­se­niai per­si­ri­to į ant­rą­ją pu­sę.

Pre­li­mi­na­riais skai­čia­vi­mais, vien šiuo­se rin­ki­muo­se da­ly­vaus dau­giau nei 50! da­bar­ti­nio Sei­mo na­rių. Kai ku­rie yra to­kie „gud­rūs“, kad net ke­liuo­se rin­ki­muo­se sie­kia da­ly­vau­ti. Par­ti­joms ir jų eli­tams tai at­ro­do nor­ma­lu, di­džia­jai tau­tos da­liai – sun­kiai pa­aiš­ki­na­ma, dau­ge­liui – ap­skri­tai ne­pri­im­ti­na. Tai gir­džiu vi­sur Lie­tu­vo­je, kur be­nu­vyk­čiau.

Vi­si pri­si­me­na­me: prieš rin­ki­mus bū­si­mie­ji Sei­mo na­riai 2016-ųjų ru­de­nį mums daug ką ža­dė­jo, iš­rink­ti pri­sie­kė Lie­tu­vos vals­ty­bei, pa­si­ža­dė­jo dirb­ti mū­sų ir Lie­tu­vos nau­dai. Be­li­ko dirb­ti, kan­triai, at­kak­liai ir nuo­sek­liai, vi­sus ket­ve­rius me­tus, kad tai, kas pa­ža­dė­ta, bū­tų pa­si­steng­ta įgy­ven­din­ti. Bent jau pa­si­steng­ta!

Kur tau! Sa­vi­val­dos rin­ki­mai – sei­mū­nai į me­rus, pre­zi­den­to rin­ki­mai – į pre­zi­den­tus. Ach, dar bus Eu­ro­pos Par­la­men­to rin­ki­mai – pir­myn į Eu­ro­pos Par­la­men­tą. Sei­mas? – ką tas Sei­mas, ba­la jo ne­ma­tė, mes ten jau pa­bu­vo­me. Žmo­nės bal­sa­vo, rin­ko, yra at­sa­ko­my­bė – ko­kia dar at­sa­ko­my­bė?! Iš­rinks ki­tur ir bus nau­ja at­sa­ko­my­bė. O vie­to­je jų į Sei­mą at­eis ki­ti, už­truks lai­ko, kol įsi­va­žiuos, o ten žiū­rėk jau ir Sei­mo ka­den­ci­jos pa­bai­ga švie­čia­si, nau­ja rin­ki­mų kam­pa­ni­ja pra­si­de­da...

Ma­nau, kad tik pre­zi­den­to rin­ki­mai šiuo po­žiū­riu yra iš­skir­ti­niai, dar­bo Sei­me pa­ty­ri­mas yra pliu­sas bū­si­ma­jam vals­ty­bės pre­zi­den­tui. Rin­ki­mų kam­pa­ni­jo­je da­ly­vau­ja ir šio pos­to sie­kia Sei­mo na­riai In­gri­da Ši­mo­ny­tė, Nag­lis Pu­tei­kis, Pet­ras Gra­žu­lis, Min­dau­gas Pui­do­kas, Auš­ra Mal­dei­kie­nė, pas­ta­ruo­ju me­tu pa­kei­tu­si pla­nus, Sei­mo na­rys ir mi­nist­ras pir­mi­nin­kas Sau­lius Skver­ne­lis, ta­čiau vi­si su­pran­ta, kad re­a­lias ga­li­my­bes tu­ri tik vie­na ar du iš jų – I.Ši­mo­ny­tė ir S.Skver­ne­lis.

Žiū­ri pi­lie­čiai į vi­są šį po­li­ti­nį te­at­rą, pa­na­šes­nį į tur­gų, ir gal­vo­ja: jei Sei­mo na­riai taip el­gia­si, tai kam jie ten ap­skri­tai rei­ka­lin­gi? Ne­rū­pi jiems nei dar­bas Sei­me, nei mes, tai ir jų ten, Sei­me, tiek ne­rei­kia. Ir kim­ba žmo­nės ant gud­riai už­mes­to kab­liu­ko: Lie­tu­va emig­ruo­ja, žmo­nių ma­žė­ja, su­ma­žin­si­me Sei­mo na­rių skai­čių nuo 141 iki 121 – ir gau­si­te vi­si ma­žą prie­dą prie pen­si­jos.

Bet ne tie cen­tai prie pen­si­jos, už ku­riuos ne­va bus ga­li­ma nu­si­pirk­ti deg­tu­kų dė­žu­tę, ma­si­na žmo­nes pa­si­sa­ky­ti už Sei­mo na­rių skai­čiaus ma­ži­ni­mą. Žmo­nėms at­gra­sus toks po­li­ti­kų el­ge­sys. Ki­taip sa­kant, Sei­mo na­riai pjau­na ša­ką, ant ku­rios pa­tys sė­di. Lie­tu­vos ne­nau­dai.

Užs. Nr. 0074