Rim­vy­das Ko­cha­naus­kas: nuo pa­gran­du­ko iki men­to­riaus

Star­tas – prieš 60 me­tų

„Nuo vie­ne­rių me­tų aš, pa­gran­du­kas, spar­džiau ir stik­lo šu­kes, ir sku­du­ri­nį ka­muo­lį, žo­džiu, vis­ką, kas po ko­jom pa­kliū­da­vo. Man tai bu­vo švie­sūs ir auk­si­niai lai­kai. Tik ne­pa­me­nu ge­rai, ar mu­šė tė­vai per už­pa­ka­liu­ką. Kad le­pi­no, vai­ši­no le­dais – pa­me­nu la­bai ge­rai. Lai­ko ne­tu­rė­da­mas, už­si­kė­lęs ma­ne ant pe­čių ir ant ran­kų, tė­tis po mies­tą ne­šio­da­vo. Vi­sa­da sta­bi­liai tre­ni­ra­vau­si, ir tai at­si­ti­ko ly­giai prieš 60 me­tų. Pri­si­me­nu „olim­pi­nį“ Ky­bar­tų sta­dio­ną. Ten at­ra­dau tik­ras fut­bo­lo žvaigž­des. Kaip žai­dė „Le­chia“ iš Len­ki­jos! Aš sė­dė­jau ant at­sar­gi­nio žai­dė­jo ke­lių. Sta­dio­nas stau­gė. Mie­lie­ji, ko­kios tai bu­vo rung­ty­nės! Nors aš bu­vau tik­ras si­ne­fi­las, mė­gau re­ži­sie­riaus Ze­no­no Štei­nio vai­kiš­kus fil­mu­kus. O čia, aikš­tė­je, ža­vė­jo fut­bo­li­nin­kų ap­ran­ga iš Aust­ra­li­jos, mar­gas­pal­vės tri­bū­nos, sir­ga­lių dau­gia­bal­sis kle­ge­sys, žo­džiu, nie­kas iš ma­no au­sų ir akių ne­pa­spru­ko. Jau­čiau­si tar­si sap­ne“, – taip apie nuo­sta­bius tė­vus, ne­pa­mirš­ta­mas aki­mir­kas links­mai, su nos­tal­gi­ja min­ti­mis da­li­jo­si žy­mus fut­bo­lo stra­te­gas.

Pra­ga­ro vai­kis

Ašt­rūs fut­bo­lo gri­fai traiš­kė ir dau­žė jam ke­lių są­na­rius. Bu­vo lū­žęs ir blauz­di­kau­lis. Pri­mi­nus skaus­min­gus kar­je­ros vin­gius, tre­ne­ris šyp­so­si: „Kam tų su­iru­čių, ki­taip jau ne­bus. Aš pa­pras­tai klau­sy­da­vau­si žai­dė­jų, o jie pa­tar­da­vo: „Tu tik lošk, vai­ki!“ Tie­sa, va­ry­ti ka­muo­lį kaip Sa­kart­ve­lo (Gru­zi­jos) žvaigž­dės Mes­chis ir Met­re­ve­lis, kaip le­gen­di­niai an­glai Met­jū­zas ir Čarl­to­nas, Lo ir Be­stas iš­mo­kau gat­vė­se, o ten rei­ka­la­vi­mai bu­vo vie­no­di: „Neš­din­ki­tės iš čia!“ Dai­rė­mės, kur ta fut­bo­lo vie­ta, jei ne­ga­ty­viu „jaut­ru­mu“ pa­si­žy­mė­jo sto­gai, kie­mai ir po­il­sio par­kas, nuo­sta­bi pran­cū­ziš­kos ar­chi­tek­tū­ros ge­le­žin­ke­lio sto­tis ir ne pa­slap­tis da­bar – tu­ris­tams pri­ei­na­mas po­že­mi­nis mies­tas. Tie­sa, pa­si­tai­ky­da­vo ir ku­rio­zų. Kar­tą, pa­si­tel­kę kan­try­bę, su Vy­tau­tu Tut­liu (da­bar­ti­nis Lie­tu­vos mo­te­rų fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas) ap­ti­ko­me vie­te­lę, pa­čią ra­miau­sią pla­ne­to­je, žmo­nių va­di­na­mą ka­pais. Mū­sų lai­mei, tik­ri ka­ta­li­kai mums ra­gus ap­lau­žė, nes vie­na mo­čiu­tė tė­tį pa­ži­no­jo. Tė­tis ne­skriau­dė, ta­čiau bu­vo įpy­kęs: „Pra­ga­ro vai­ki – tai šven­ta vie­ta!“ Pri­si­pa­žin­siu, ma­ne trau­kė fut­bo­las, jis bu­vo ma­no krau­jy­je.“

„3 ban­gi­nių te­ori­ja“

At­sto­va­vau Kau­no „At­le­tui“, su ku­riuo ta­pau Lie­tu­vos fut­bo­lo čem­pio­nu. Pas­kui – Vil­niaus „Žal­gi­rio“ meist­rų dub­le­rių ko­man­dai. „Žai­džiau už to­kias ko­man­das kaip Ky­bar­tų „Svei­ka­ta“ ir Aly­taus „Dai­na­va“. Ma­ne daž­nai ka­muo­da­vo trau­mos. Ta­čiau kaž­ku­ria pras­me man pa­si­se­kė, aš su­ti­kau pui­kų spe­cia­lis­tą, pe­da­go­gą, spor­to is­to­ri­ką, nu­si­pel­niu­sį Lie­tu­vos tre­ne­rį Al­gi­man­tą Klim­ke­vi­čių. Jis žen­kliai stum­te­lė­jo ma­ne į prie­kį“, – aiš­ki­no R.Ko­cha­naus­kas fut­bo­lo spe­cia­lis­to vi­zi­ją, dar­bo ypa­tu­mus ir pa­ga­liau gar­si­ą­ją sa­vo „3 ban­gi­nių te­ori­ją“. Pir­ma – tai be­ga­li­nis darbš­tu­mas; an­tra – dis­cip­li­na; tre­čia – nie­kad ne­iš­da­vi­nė­ti sa­vo prin­ci­pų.

„Kal­bai pa­kry­pus apie A.Klim­ke­vi­čiaus at­ras­tą Lie­tu­vos fut­bo­lui is­to­ri­nį fak­tą – Ko­cha­naus­kų šei­mą, ke­tu­rias fut­bo­li­nin­kų kar­tas, pri­mi­niau, kad de­vin­to­kas Rim­vy­das bu­vo sta­dio­ne, už Lie­tu­vos sie­nos, ku­ria­me žai­dė vo­kie­čių ko­man­dos XIX ir XX a. san­dū­ro­je. Pri­mi­niau, kad abu Vy­tau­tai – Rim­vy­do se­ne­lis ir tė­tis, ne­pai­sy­da­mi vo­kie­čių sar­gy­bi­nių, sku­bė­da­vo į Eit­kū­nų sta­dio­ną.

„Pa­na­šu, jie my­lė­jo fut­bo­lą, žmo­nes. Jie gal ne­bu­vo to­kie pra­mušt­gal­viai kaip aš“, – šyp­so­jo­si žy­mu­sis tre­ne­ris.

Cir­kas ir did­vy­riai

1978 me­tais, pa­sak R.Ko­cha­naus­ko, jo tre­ni­ruo­ja­mi ber­niu­kai kož­nai ko­man­dai ga­lė­jo „pri­bom­bar­duot“ po tu­zi­ną įvar­čių. Ko­dėl to ne­da­rė? At­sa­ky­mas – „gry­nuo­liai“ (ber­niu­kų kla­sės pa­va­di­ni­mas, ku­rio­je mo­kė­sė fut­bo­li­nin­kai) aikš­tė­je de­monst­ruo­da­vo šou ele­men­tus, staig­me­nas, įvai­riau­sius triu­kus. Tei­sė­jų nuo­mo­ne, tai lyg cir­kas: žai­dė­jai bu­vo pa­na­šūs į klou­nus. Pa­sak R.Ko­cha­naus­ko, tiks­las bu­vo at­lik­ti spe­cia­lią tre­ni­ruo­tę var­žy­bų įkarš­ty­je.

Di­džiu­lė mei­lė Aly­taus spor­to sir­ga­liams, var­gi­nan­tis dar­bas, ne­stan­dar­ti­nis po­žiū­ris, griež­ti rei­ka­la­vi­mai fut­bo­li­nin­kus grū­di­no, ska­ti­no. Re­zul­ta­tas – 1982 me­tais Aly­taus „Po­rin­gės“ an­tra vie­ta „Odi­nio ka­muo­lio“ tur­ny­re Sverd­lov­ske, ku­ria­me žai­dė stip­riau­sios SSRS vai­kų ko­man­dos.

Žai­dė­jai, pa­mir­šę vis­ką pa­sau­ly­je, jį – R.Ko­cha­naus­ką – sa­vo tė­vu va­di­no. O jis min­ty­se len­kė pirš­tus, var­di­jo Lie­tu­vos did­vy­rius. Štai jie: Ze­me­nas Al­man­tas, Ma­tei­ka Ra­mū­nas, Bur­bu­le­vi­čius Do­na­tas, Rau­ga­la Vir­gi­ni­jus, Venc­kū­nas Min­dau­gas, Pet­raus­kas Vai­das, Ba­liu­ky­nas Re­na­tas, Pla­to­chi­nas Ser­ge­jus, Rad­lins­kas Arū­nas, Sar­taus­kas Al­vy­das, Ka­li­naus­kas Nau­ris, Dob­ra­vols­kis Aud­rius, Oles­ke­vi­čius Vy­tas, Mik­ne­vi­čius Ar­tū­ras.

Stau­čės fe­no­me­nas

R.Ko­cha­naus­kas nuo 1982 iki 1988 me­tų ug­dė po pa­sau­lio fut­bo­lo čem­pio­na­to Ru­si­jo­je (2018) pa­gar­sė­ju­sį var­ti­nin­kų ruo­ši­mo spe­cia­lis­tą, Ru­si­jos rink­ti­nės fut­bo­lo tre­ne­rį Gin­ta­rą Stau­čę.

„Vi­sų pir­ma, tai įdo­mus, ori­gi­na­lus, aukš­to ly­gio spe­cia­lis­tas. Sa­ky­čiau, kad net pats ge­riau­sias Lie­tu­vo­je. Įsi­mi­nė tai, jog su­ge­bė­da­vo ke­liais žo­džiais per­teik­ti tai, ką rei­kė­jo. Jis ži­no­jo, kaip dirb­ti. Pir­me­ny­bę vi­sa­da tei­kė pro­tin­giems, mąs­tan­tiems, tech­niš­kiems žai­dė­jams. Ma­nau, jis kaip tre­ne­ris man daug da­vė, – apie sa­vo pir­mą­jį tre­ne­rį R.Ko­cha­naus­ką kal­bė­jo G.Stau­čė. – Tre­ne­ris daug dė­me­sio sky­rė tak­ti­kai, ypač ak­cen­tuo­da­vo žai­di­mo tech­ni­kos ele­men­tus. R.Ko­cha­naus­ko dė­ka aš pats la­bai su­stip­rė­jau kaip var­ti­nin­kas, net fi­ziš­kai. Ki­ti tre­ne­riai man Lie­tu­vo­je tiek nau­dos ne­da­vė. Ačiū tre­ne­riui už įdieg­tą rim­tą po­žiū­rį į fut­bo­lą, taip pat draus­mę ir darbš­tu­mą. Tre­ne­rio auk­lė­ti­niai, žai­dę aukš­čiau­siu ly­giu, pa­si­žy­mė­jo pro­tu ir tech­ni­ka.

Aš pats per tre­ni­ruo­tes da­bar­ti­niams var­ti­nin­kams kai ką nau­do­ju iš R.Ko­cha­naus­ko tre­ni­ruo­čių ar­se­na­lo: ša­lia tak­ti­kos, tech­ni­kos ir fi­zi­nio pa­si­ruo­ši­mo, daug dė­me­sio šiuo me­tu ski­riu psi­cho­lo­gi­niams da­ly­kams. No­riu, kad var­ti­nin­kai mąs­ty­tų var­žy­bų me­tu dviem pus­ru­tu­liais, taip, kaip ašt­riai mąs­to ma­no tre­ne­ris R.Ko­cha­naus­kas“.

Įžy­my­bės ga­lė­jo ir ne­bū­ti

Pa­sau­lio fut­bo­lo spe­cia­lis­tai ver­ti­na G.Stau­čę, ste­bi­si, kad Ru­si­jos rink­ti­nė tu­ri ta­len­tin­gą an­trą tre­ne­rį... Be abe­jo, jei ne­bū­tų R.Ko­cha­naus­ko – ne­bū­tų G.Stau­čės. O ga­lė­jo bū­ti toks va­rian­tas, nes R.Ko­cha­naus­kas ku­rį lai­ką pa­dė­jo tė­vui tre­ni­ruo­ti Ky­bar­tų „Svei­ka­tą“. Ke­lin­tais me­tais, tiks­liai pa­me­nu – 1978“, – at­sa­kė tre­ne­ris, pa­ban­džius iš­si­aiš­kin­ti, ka­da at­va­žia­vo į Dzū­ki­ją. Ko­dėl Aly­tus, gal mei­lė?

„Ne! Bu­vau že­no­tas. Šią is­to­ri­ją ge­rai pa­me­nu. Vie­ną die­ną man pa­skam­bi­no. Aly­tus, kaip pu­šų mies­tas, at­ro­dė man pa­trauk­lus. Ne­no­rė­jau pa­lik­ti ir Ky­bar­tų: čia šei­ma, čia le­gen­di­nis klu­bas, tu­rin­tis gar­bin­gas tra­di­ci­jas, čia dir­bau fi­zi­nio la­vi­ni­mo mo­ky­to­ju. „Dai­na­vos“ sto­vyk­lo­je pa­ma­čiau ne­blo­gą vaiz­dą. Nors at­va­žia­vęs ti­kė­jau­si, kad bus dar ge­riau. Ky­bar­tuo­se, vaiz­džiai kal­bant, pa­si­ju­tau nu­si­pir­kęs ka­ka­vos pu­pe­lių – to­kios kar­čios ir ne­tin­ka­mos. To­dėl pa­ly­gi­nau: Aly­tus at­ro­dė rim­čiau. Pa­si­rin­kau ir iš­vy­kau. Džiau­giuo­si. Dzū­ki­jos sos­ti­nė – tai Gin­ta­ras­ Stau­čė, tai di­džiu­lis bū­rys ma­no iš­ug­dy­tų ta­len­tin­gų žai­dė­jų. Jie – drau­gai, jie – ko­le­gos, jie, kaip aš, be­pro­tiš­kai my­li fut­bo­lą“, – at­vi­ra­vo R.Ko­cha­naus­kas.

Nie­kad ne­rū­di­jan­ti drau­gys­tė

 „Da­bar, jei ma­no auk­lė­ti­niai kvie­čia ves­ti tre­ni­ruo­tę Vo­kie­ti­jo­je, aš lai­kau­si iš­ban­dy­tos prak­ti­kos – imu ir skren­du“, – da­li­jo­si min­ti­mis fut­bo­lo spe­cia­lis­tas, ku­riam ko­vo 17-ąją su­ka­ko 65-eri. Pa­na­šiai ir prieš me­tus at­si­ti­ko. Rim­vy­das su Gin­ta­ru drau­gai vi­są am­ži­ny­bę. Pa­skir­tas į aukš­tas Ru­si­jos rink­ti­nės pa­rei­gas, as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo G.Stau­čė ne­tu­ri, pla­nų ne­ku­ria, na, o ben­drau­ti in­ter­ne­tu jis fi­ziš­kai kar­tais ne­ga­li. Ne­ma­ty­da­mas jo­kios al­ter­na­ty­vos, tre­ne­ris R.Ko­cha­naus­kas iš­sku­bė­jo į 2018 me­tų pa­sau­lio fut­bo­lo čem­pio­na­to ko­vas Ru­si­jo­je, kad bū­tų, kaip jis sa­ko, gre­ta Gin­ta­ro.

Štai ką te­ko iš­girs­ti iš R.Ko­cha­naus­ko lū­pų: „Ar džiau­giuo­si? Jūs juo­kau­ja­te... Juk nė­ra nie­ko bran­ges­nio tre­ne­riui, kaip jo auk­lė­ti­nio sėk­min­ga kar­je­ra. Ypač to­kia pa­sau­li­nė! Nors aš vi­są lai­ką ti­kė­jau, kad Gin­ta­ras bus įver­tin­tas. Bet to­mis nak­ti­mis, kai jo tre­ni­ruo­ja­ma rink­ti­nė žais­da­vo, be­veik ne­mie­go­da­vau. Be­je, ne­ap­si­ri­kau, pa­sau­lio čem­pio­na­tas Ru­si­jo­je pa­ro­dė, kad Gin­ta­ras ne­ei­li­nis reiš­ki­nys. Jis dir­ba juo­dai, kaip jau­tis. Gal dėl to da­bar apie jį tiek daug kal­ba­ma, jį ži­no, pra­šo jo au­to­gra­fo. Ži­no­ma, aš nuo­šir­džiai sa­kau, di­džiuo­juo­si, kad jis at­va­žiuo­ja į Lie­tu­vą ir lie­tu­viš­kai kal­ba.“

Dėl te­ni­so nu­mirt ga­lė­jo

Ko­cha­naus­kų šei­mo­je da­bar du sū­nūs – Lu­kas ir An­drius bei duk­ra Lau­ra ir dvi anū­kės – Ma­ri­ja ir Luk­re­ci­ja. „Žmo­na Ra­mu­tė ma­ne su­pran­ta, pa­lai­ko. Ji tik­ra fut­bo­lo aist­ruo­lė, kop­da­vo net į tre­čią aukš­tą, pa­si­ė­mu­si abu vai­ke­lius po pa­žas­ti­mis, kad tik ne­truk­dy­tų ma­no tre­ni­ruo­tėms. Vie­nas ki­tą ger­bia­me, vai­kai už­au­go, – šyp­so­si Rim­vy­das ir tę­sia: – Džiau­gia­mės, štai anū­kė Luk­re­ci­ja žai­džia Lie­tu­vos mo­te­rų su­au­gu­sių­jų čem­pio­na­te. Nie­kas ne­ži­no, gal tai ant­ro­ji Lie­tu­vos Pa­škaus­kie­nė? Jai tik 12 me­tų. Nie­ko nuo­sta­baus, ma­mos pė­do­mis se­ka ir pa­ti jau­niau­sia 7-erių anū­kė­lė Ma­ri­ja. Ji no­ri būt pa­sau­lio čem­pio­nė, ji sten­gia­si. Vil­niu­je šiais me­tais ko­vo 16 die­ną lai­mė­jo „Pra­de­dan­čių žvaigž­džių“ sta­lo te­ni­so tur­ny­rą. Gin­tas Juk­na – ma­no žen­tas, Lie­tu­vos sta­lo te­ni­so čem­pio­nas. Duk­ra  Lau­ra – bu­vu­si sta­lo te­ni­si­nin­kė, tre­ni­ruo­ja­si su my­li­ma duk­re­le“, – šil­tai apie šei­mą pa­sa­ko­ja tre­ne­ris.

Kas nau­jo Jū­sų spor­ti­nė­je biog­ra­fi­jo­je, klau­siu R.Ko­cha­naus­ko? „2019 me­tais – šti­lis. Tie­sa, pa­žvel­giu į anū­kes, jau­du­lys ap­lan­ko. Tik­rai, dėl fut­bo­lo, dėl te­ni­so žaist ir nu­mirt ga­lė­jau. Taip, tai bu­vo no­ras, di­džiu­lis kaip šis pa­sau­lis“, – tei­gia R.Ko­cha­naus­kas.