Ren­gi­nių ve­dė­jas Vai­das Pra­spa­liaus­kas: vie­šu­mos bi­jo­jau kaip ko­kio dan­tis­to!

– Vai­dai, kaip ma­no­te, ar kiek­vie­nas ak­to­rius ga­li ves­ti ren­gi­nius?

– Ži­no­ma, ne, ki­tas gal­būt pui­kiai skai­to po­ezi­ją, kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vą­jį žan­rą. Man ren­gi­nius ves­ti pa­tin­ka ir nė­ra su­dė­tin­ga, nes tu­riu kal­bė­ji­mo do­va­ną. Ves­ti ren­gi­nį leng­viau nei bū­ti te­at­ro sce­no­je, nes gau­ni at­vi­rą grįž­ta­mą­ją emo­ci­ją, o spek­tak­ly­je ji ga­nė­ti­nai ty­li. Dau­giau­sia dir­bu su šven­ti­niais ren­gi­niais, kai gir­džiu žmo­gaus juo­ką – man tai tar­si nar­ko­ti­kas, ku­ris pro­vo­kuo­ja steng­tis dar la­biau. Man svar­bus akių kon­tak­tas, jei žiū­ro­vas ta­vęs klau­so, va­di­na­si, jam įdo­mu. Ren­gi­niams nie­ka­da ne­si­ruo­šiu, man rei­kia tik rė­mo (kas po ko iš­eis į sce­ną), ir sme­ge­nys įsi­jun­gia kaž­ko­kiu ki­tu re­ži­mu. Ne­mo­ku ves­ti ren­gi­nių pa­gal pa­ra­šy­tą teks­tą, tu­riu jį pir­miau­sia per­leis­ti per sa­ve.

– Ką reiš­kia ge­rai pra­ves­ti ren­gi­nį?

– Pa­grin­di­nis ge­ro dar­bo (jei taip ga­li­ma va­din­ti) ro­dik­lis man yra žmo­nių re­ak­ci­ja, kai ma­tau, kad vyks­ta taip, kaip tu­ri vyk­ti, ir ge­bu vie­nas pats val­dy­ti šim­tus žiū­ro­vų. Bet kar­tu tai ne­ma­žas iš­šū­kis – ar­ba tu sa­lę pa­si­im­si, ar­ba jie ta­ve su­val­gys, nes, jei pa­gau­si stre­są, tai žiū­ro­vai užuos.

– Ar tie­są kal­ba, kad ko­me­di­jos žan­ras (iš es­mės ir tam tik­ro žan­ro re­gi­nių ve­di­mas) yra pats sun­kiau­sias?

– Ne­ži­nau, ar tik­rai sun­kiau­sias, bet pa­pras­tai jis taip api­brė­žia­mas. Ne­ga­li tie­siog juo­kin­ti žiū­ro­vo, nes bus ne­įdo­mu. Ko­me­di­jos žan­ras man pa­tin­ka tuo, kad žiū­ro­vo įver­ti­ni­mas tu­ri gar­si­nę iš­raiš­ką, tai nė­ra to­kios emo­ci­jos kaip su­si­mąs­ty­mas, su­si­kau­pi­mas, liū­de­sys. Nuo mo­kyk­los lai­kų man la­bai pa­tik­da­vo ma­ty­ti žmo­nes be­si­juo­kian­čius. Kai pa­ma­tau gat­vė­je be­si­šyp­san­tį pa­tį sau pra­ei­vį, vi­sa­da pa­gal­vo­ju: dėl ko jis toks lai­min­gas? Aš pats kar­tais ei­nu ir šyp­sau­si, nes man yra ge­ra. Tu­rė­tu­me daž­niau šyp­so­tis, šyp­se­na gy­do! Tik­ras iš­šū­kis pras­tos nuo­tai­kos žmo­gui su­teik­ti po­zi­ty­vo, bet man iš­šū­kiai pa­tin­ka. Pa­vyks ar ne? Kai pa­vyks­ta, jau­tie­si la­bai ge­rai.

– Ren­gi­nių ve­dė­jo dar­bas yra ge­rai ap­mo­ka­mas už­si­ė­mi­mas?

– Kaip stu­di­jų me­tais sa­kė mū­sų dės­ty­to­jas Gy­tis Pa­de­gi­mas, nie­ka­da ne­rei­kia gal­vo­ti apie at­ly­gį, kai ei­ni į sce­ną, nes tai pa­kiš ko­ją, o pi­ni­gai vi­sa­da at­eis iš pas­kos. Ir tai yra vel­niš­kai tei­sin­gi žo­džiai. Aš nie­ka­da ne­gal­vo­ju apie ma­te­ria­lius da­ly­kus, man svar­bu, ko žmo­gus no­ri, ir ar aš ga­liu tą no­rą iš­pil­dy­ti.

– Pri­si­me­na­te pir­muo­sius sa­vo ve­da­mus ren­gi­nius?

– Aiš­ku, pa­ti pra­džia bu­vo su­dė­tin­ga, sto­vė­da­vau ku­li­suo­se ir iš­gy­ven­da­vau iki ne­ga­lė­ji­mo, klaus­da­mas sa­vęs, kam man to rei­kia? Bū­da­vo, kad or­ga­niz­mas prie­ši­na­si fi­ziš­kai, stai­ga už­si­no­rė­da­vau mie­go ar­ba pa­jus­da­vau al­kį. Pa­na­šiai, kaip bai­su ei­ti pas dan­tis­tą, nes skau­dės... Bet kri­ti­nis mo­men­tas baig­da­vo­si žo­džiais „eik, pra­de­dam!“, imi į mik­ro­fo­ną į ran­kas ir ži­nai, kad yra pen­ki žings­niai iki tos vie­tos, kur su­sto­si ir pra­dė­si kal­bė­ti. Man bu­vo svar­bu su­vok­ti, kaip ši­tas me­cha­niz­mas vei­kia, kad ga­li iš to iš­loš­ti ir mė­gau­tis pro­ce­su. Kaž­ku­rią aki­mir­ką pa­jun­ti azar­tą ir iš­ei­ni rung­ty­niau­ti.

– Kas yra pras­tas ren­gi­nio ve­dė­jas?

– Sa­ky­kim, taip, kad ža­viau­sia, kai toks pa­pras­tas ve­dė­jas kaip aš pra­ve­da ren­gi­nį, ir už­sa­ko­vas, jau iš­ban­dęs žvaigž­džių pa­slau­gas, sa­ko: „Nu jo, bū­čiau ži­no­jęs, ne­bū­čiau kvie­tęs to ži­no­mo iš TV ek­ra­nų“… Taip ge­ra pa­si­da­ro, nes juk da­rai sa­vo dar­bą kaip įma­no­ma nuo­šir­džiau.

– Ar gat­vė­je aly­tiš­kiai at­pa­žįs­ta?

– Bū­na. Tas mo­men­tas pra­džio­je bu­vo keis­tas, kai sa­ko „la­bas“, o aš to žmo­gaus ne­ma­tęs. Bet man dė­me­sys pa­tin­ka, me­luo­čiau, jei sa­ky­čiau ki­taip, tur­būt to­dėl ir dir­bu to­kį dar­bą.

– Triu­kai sce­no­je pa­de­da pa­gau­ti žiū­ro­vą? Na, čia apie tą gar­sų­jį triu­šio šuo­lį ant di­džiu­lės kė­dės sce­no­je, te­at­rų fes­ti­va­lio COM.ME­DIA už­da­ry­mo ce­re­mo­ni­jos me­tu.

– Ūky­je pas tė­vus man pa­tik­da­vo už­šok­ti ant ko­kio šie­no ri­ti­nio, o sce­no­je, ga­li­ma sa­ky­ti, ant TOS kė­dės už­kė­lė pub­li­ka, jos emo­ci­jos. Pri­ėmiau spren­di­mą spon­ta­niš­kai, pa­ma­tęs kė­dę, tie­siog šo­vė min­tis – ga­liu už­šok­ti! Į sce­na­ri­jų šuo­lis įra­šy­tas ne­bu­vo. Gal­vo­ju, jei už­kliū­siu – dan­tis iš­si­mu­šiu, ne­ga­liu nu­kris­ti to­kios mi­nios aki­vaiz­do­je. Ir – skry­dis. Pats bu­vau ap­ša­lęs! Tie­sa, stu­di­jų me­tais aš vie­nai dės­ty­to­jai įro­džiau, kad ga­li­ma iš­šok­ti aukš­čiau bam­bos, nes ji­nai sa­kė, kad tai ne­įma­no­ma. Ten bu­vo gar­so ko­lo­nė­lė, jos aukš­tis – 5 cm virš bam­bos, ir aš už­šo­kau. Su kė­de triu­ko ne­kar­to­ju sce­no­je, nes su­pran­tu, kad sa­vęs ne­per­spjau­siu, nors, be­je, rei­kė­tų pa­ban­dy­ti.

– Esa­te lin­kęs į spon­ta­niš­kus spren­di­mus?

– Esu gi­męs po lai­min­ga žvaigž­de ir tuo be­pro­tiš­kai džiau­giuo­si, kad vis­kas vyks­ta, kaip tu­ri vyk­ti, ne­rei­kia vers­tis per gal­vą. Ves­da­mas ren­gi­nius mėgs­tu im­pro­vi­zuo­ti, tur­būt pa­na­šiai el­giuo­si ir gy­ve­ni­me, nes man nu­tin­ka dau­gy­bė da­ly­kų: tu­rė­jau sto­ti į ak­to­ri­nį Mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jo­je, bet pra­mie­go­jau eg­za­mi­ną, pa­siū­lė dirb­ti Kel­mės te­at­re, bet prieš pen­ke­rius me­tus at­si­dū­riau Aly­tu­je… Jei at­vi­rai, iki tol aš net ne­ži­no­jau, kad Aly­tus tu­ri te­at­rą!

Pri­si­me­nu, dar pa­aug­lys­tė­je kar­tą pa­sa­kiau tė­čiui, prie­kaiš­ta­vu­siam, kad daug kal­bu: „Aš iš ši­to šne­kė­ji­mo duo­ną val­gy­siu!“ Ir pa­si­ro­dė, kad iš­si­pra­na­ša­vau tei­sy­bę. Džiau­giuo­si, kad, lauk­da­mas iš­ėji­mo į sce­ną ir keik­da­mas sa­ve, ne­ap­si­su­kau ir ne­nu­ė­jau grio­vių kas­ti. Tu­rė­čiau da­bar ra­mią gal­vą, už­dirb­čiau al­gą, bet gy­ven­ti bū­tų la­bai ne­įdo­mu. Man svar­biau­sia, kad da­rau tai, kas ki­tiems tei­kia džiaugs­mo, ir pats pa­si­krau­nu ener­gi­jos. Gy­ven­siu šim­tą me­tų Lie­tu­vo­je, ir vi­si čia ga­li­me gy­ven­ti ge­rai, bet vi­sų pir­ma pa­čiam rei­kia to no­rė­ti, nes bū­na, kad žmo­nės tie­siog ne lai­ku nu­si­su­ka nuo kaž­ko­kio tiks­lo.

– Ar ren­gi­nių ve­di­mas ne­truk­do ak­to­rys­tei?

– Kaž­kaip su­si­dė­lio­ju, nes tam rei­kia skir­tin­gų da­ly­kų. Tur­būt ne­ga­lė­čiau bū­ti vien te­at­re. Ves­da­mas ren­gi­nius ga­li da­ry­ti ką no­ri, svar­biau­sia – ne­įžeis­ti žmo­nių. Te­at­re yra re­ži­sie­rius, o ves­da­mas ren­gi­nį re­ži­sie­rius esi tu pats.

– Ar yra toks da­ly­kas, kaip vie­no ar ki­to ren­gi­nio ve­dė­jo for­ma­tas? Pa­vyz­džiui, jau ne­kart te­ko ves­ti ofi­cia­lius, iš­kil­min­gus ren­gi­nius, kaip Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo šven­tė. Gal sce­na­ri­ju­je bū­na pa­ra­šy­ta „Vai­dai, pra­šo­me neš­maikš­tau­ti!“?

– Kai at­va­žia­vau į Aly­tų, man pir­miau­sia bu­vo smal­su, kas ve­da ren­gi­nius? Su­si­pa­ži­nau su Liu­du Ra­ma­naus­ku, jis – vi­sai ki­to ka­lib­ro ve­dė­jas. Pa­vy­džiu Liu­dui, kaip gra­žiai jis ve­da rim­tus ren­gi­nius, dė­lio­ja min­tis. Pa­ti­kė­ki­te, ma­no gal­vo­je ren­gi­nio me­tu yra tik­ra mai­ša­ly­nė! Kai me­tų pra­džio­je ma­nęs pa­pra­šė ves­ti „Me­tų ap­do­va­no­ji­mų“ ren­gi­nį, tai bu­vo la­bai ne­ti­kė­ta. Iš­kart su­pra­tau, kad tai – ne ma­no for­ma­tas. Rei­kės elg­tis iš­lai­ky­tai, san­tū­riai ir ga­li­ma bus pa­juo­kau­ti, bet ne taip, kaip… Na, žo­džiu, vie­no te­at­rų fes­ti­va­lio už­da­ry­mo me­tu vie­nas ži­no­mas vie­ti­nis po­li­ti­kas ne­per­skai­tė už­sie­nie­čių, ku­riems tei­kė no­mi­na­ci­ją, pa­var­dės. Ka­dan­gi aš pats la­bai ge­rai ži­nau, ką reiš­kia sce­no­je tar­ti pa­var­des, tai nie­ka­da ne­pei­kiu nė vie­no ve­dė­jo, ku­riam nu­tin­ka su­klys­ti. (Čia tas pats, kaip pyk­ti ant sunk­ve­ži­mio vai­ruo­to­jo, o jūs pa­ban­dy­ki­te pa­tys jį vai­ruo­ti!). Ma­no pa­var­dę žmo­nės ir­gi daž­nai iš­ta­ria „Par­pa­liaus­kas“, o už­sie­nie­čiai ne­iš­ta­ria vi­sai. Man at­ro­do, pir­miau­sia rei­kia mo­kė­ti juok­tis iš sa­vęs, kad tu­rė­tum tei­sę juok­tis iš ki­to, jo ne­įžeis­da­mas. Aš ir pats tos pa­var­dės ne­iš­ta­riau, pa­juo­ka­vau „šle­bi­za­vo­da­mas“, nes no­rė­jau pa­brėž­ti, kad ne­svar­bu, ar tu ak­to­rius, ar po­li­ti­kas bū­tum, bet tie­siog ta­ri­mas su­dė­tin­gas. Man at­ro­do, iš si­tu­a­ci­jos bu­vo iš­ei­ta ga­na „šva­riai“, po­li­ti­kui gal ki­taip pa­si­ro­dė...

Kai ma­ne kvie­čia ves­ti ofi­cia­lių ren­gi­nių, aš sa­kau „ge­rai“, bet pri­me­nu, kad tu­riu sa­vo spal­vą ir bus kiek ki­taip. Ne­si­no­ri to­kios ofi­cia­lios mo­no­to­ni­jos, žmo­gui rei­kia ir leng­ves­nio juo­ko. Aiš­ku, ne­ga­li per­si­steng­ti, nes ki­tą kar­tą ne­kvies.

– Te­ko sce­no­je ofi­cia­lių ren­gi­nių me­tu su­si­tik­ti bent su dviem Aly­taus mies­to me­rais. Ir kaip se­kė­si?

– Man la­bai pa­ti­ko ben­drau­ti sce­no­je su me­ru Vy­tau­tu Gri­ga­ra­vi­čiu­mi, ir jo im­pro­vi­za­ci­jos la­bai pa­ti­ko, jis ne „pa­suo­ja“, bet ge­ba ap­žais­ti pokš­tus, aš tai la­bai ver­ti­nu. Su juo sce­no­je tik­rai nė­ra taip, kad „ma­nęs nie­ko ne­klau­si­nė­ki­te ir ne­rei­kia su ma­ni­mi juo­kau­ti, nes ne­su ta­me stip­rus ir man to­kie juo­ke­liai ne­pa­tin­ka“. O Ne­ri­jus Ce­siu­lis kaip me­ras yra vi­sai ki­toks, jis – šou­me­nas, ir kai mes su­si­tin­ka­me dvie­se sce­no­je, tai jau at­si­ran­da lyg ir kon­ku­ren­ci­ja – tai ku­ris ku­rį..?

– Ar cha­riz­ma­tiš­kam ren­gi­nių ve­dė­jui ne­di­de­lia­me mies­te nė­ra grės­mės tap­ti la­bai po­pu­lia­riam?

– Kar­tais pa­gal­vo­ju, ar aš ka­da ne­tap­siu nuo­bo­dus? Ma­nau, vis­ką rei­kia da­ry­ti su dū­šia ir bus ge­rai.