Prieš Ka­ziu­ką vi­sos Al­gir­do die­nos – tarp švil­py­nių

 Lip­dy­ti iš­mo­kė mo­čiu­tė Ju­li­ja Ba­ra­naus­kie­nė

Mo­li­nu­kų meist­ras sa­ko, kad mė­ne­sį prieš Ka­ziu­ko mu­gę vi­si jo na­mai už­vers­ti švil­py­nė­mis, va­ze­lė­mis, gai­de­liais, ar­kliu­kais ir ki­tais tau­ti­nių mo­ty­vų dir­bi­niais. Na­me­lių, ką daž­nai mu­gė­se pa­ma­ty­si, jis ne­da­ro. Lip­do ran­ko­mis, žie­džia stak­lė­mis.

„Jau pen­kia­me­tį ma­ne mo­čiu­tė, tau­to­dai­li­nin­kė Ju­li­ja Ba­ra­naus­kie­nė, iš­mo­kė švil­py­nę pa­si­da­ry­ti. Ji ma­ne my­lė­jo, ir aš ją my­lė­jau. Ei­da­vo­me kar­tu į jos ve­da­mus už­si­ė­mi­mus. Sep­tyn­me­tis–de­šimt­me­tis jau įsi­vaiz­da­vau vis­ką mo­kan­tis, tad im­da­vau iš­dy­kau­ti, už ka­sų mer­gai­tes trau­ky­ti. Kai bu­vau še­šio­li­kos, vie­ti­nė­je pa­ro­do­je ir man lei­do švil­pu­kais pre­kiau­ti, tuo­met sėk­mė ma­ne ir už­ve­dė. Tą­kart iš­gir­dau žmo­nių kal­bų, kad po mu­ges va­ži­nė­jan­ti vie­na to­kia švil­pu­kų lip­dy­to­ja kau­nie­tė na­mą iš šio ama­to pa­si­sta­tė. Ir aš sva­jo­jau apie sa­vo na­mą ir svar­biau­sia – dirb­tu­ves“, – apie anks­ti pa­ste­bė­tą iš­skir­ti­nį ge­bė­ji­mą ir di­de­lius no­rus kal­ba dau­ge­liui pa­žįs­ta­mas Pir­mo­jo Aly­taus gy­ven­to­jas.

Šią sa­vo sva­jo­nę po ves­tu­vių su žmo­na Sta­se įgy­ven­di­no. Ga­li­ma sa­ky­ti, per tre­jus me­tus už švil­pu­kus na­mą ir pa­si­sta­tė.

„Mo­čiu­tė la­bai mė­go vel­nius lip­dy­ti. Man pa­ti­ko jos dar­bai, kruopš­tūs, už­baig­ti, nors vi­sai ki­tą mo­lį jiems ga­min­ti min­kė. Da­bar to­kia gau­si mo­lio pa­siū­la, o kai iš­si­ren­ki ge­rą mo­lį, toks jis ir lip­dy­to­ją tin­gi­niu pa­da­ro. Man pa­tin­ka is­pa­niš­kas, daug pig­men­tų tu­rin­tis mo­lis“, – at­vi­rau­ja A.Štrei­mi­kis. O kal­bant apie ga­mi­nio tvir­tu­mą, tai pa­sak meist­ro, jei­gu daik­tas ge­rai pa­ga­min­tas, jis ir iš­si­lai­ko ge­rai.

Al­gir­do kiek­vie­nas ga­mi­nys yra vis ki­toks. Žmo­nės no­rį ke­lių vie­no­dų, bet jis  sa­vo asor­ti­men­te ga­li ras­ti tik pa­na­šų. Apie mo­li­nu­kų ga­my­bą, žie­di­mą, gla­zū­ras ir ki­tus jo po­mė­gio ter­mi­nus ga­lė­tų daug kal­bė­ti, bet truk­dy­ti Al­gir­dą to­kiu me­tu, kai kiek­vie­na jo va­lan­da yra auk­so ver­tės, bū­tų ne­do­va­no­ti­na. Juk lau­kė ir pa­ka­vi­mas, tvar­kin­gai su­si­pa­kuo­ti iki 700 mo­li­nu­kų nė­ra pa­pras­ta.

Mu­gei jis pa­ga­mi­no ir nau­jų ga­mi­nių, ku­rie mums pri­mi­nė ko­ra­lus. „Per­nai gri­pas ma­ne bu­vo pa­ga­vęs, tai to­kius vaiz­di­nius sap­na­vau, kad nu­ta­riau juos įpin­ti į sa­vo kū­ry­bą“, – sa­ko jis.

Al­gir­das at­vi­rai kal­ba, kad mėgs­ta sa­vo dir­bi­nius bran­giai par­duo­ti ar­ba do­va­no­ti. Juo­kau­ja, kad Aly­tu­je jam ne­pel­nin­ga pre­kiau­ti mu­gė­se, kas tre­čią dar­bą iš­da­li­ni.

Žais­min­gai sa­vo tau­tiš­ko­mis švil­py­nė­mis pre­kiau­ja Al­gir­das. Ap­do­va­no­tas, ir ga­na gau­siai, mu­zi­ki­niais ge­bė­ji­mais, sa­vo švil­py­nių me­lo­di­jo­mis jis pri­vi­lio­ja pir­kė­jus. Svar­bu žmo­gus su­sto­ja, ta­da ga­li su juo pa­ben­drau­ti, o Al­gir­dui ben­dra­vi­mas – ma­lo­nus, tuo­met ir su­si­do­mė­ji­mas jo dar­bais ir pir­ki­mas – ga­ran­tuo­tas.

Pa­šne­ko­vas sa­ko, kad per tiek me­tų pa­jau­tė kiek­vie­no ša­lies mies­to pir­kė­jų sko­nį. Vil­niaus rin­kai tu­ri bū­ti rau­do­na ir mė­ly­na spal­vos. Jis ne­sle­pia, kad kar­tais ten­ka to­kio­mis spal­vo­mis spal­vin­ti ir prieš sa­vo no­rus. Vil­niu­je, ta­me dau­gia­kal­bia­me mies­te, Al­gir­das jau­čia­si pui­kiai, net tei­gia, kad pail­si, nes pir­kė­jai yra nuo­tai­kin­gi, ma­lo­nūs, gal net iš­skir­ti­niai.

Į dar­bą ran­kos pa­čios tie­sias

Al­gir­das at­vi­ras, ne jo ama­tas, dau­giau darbš­tu­mas ir ver­slu­mas kro­vė pi­ni­gą. Anuo­met švil­py­nė kai­na­vo 35 ka­pei­kas, ar­kliu­kas – 50 ka­pei­kų, bet vie­nas Ka­ziu­kas – ir jis įsi­gi­jo „Ži­gu­liu­ką“. Tie­sa, ne nau­ją, vie­nuo­li­kos me­tų, bet to­mis są­ly­go­mis la­bai ge­rą.

Pa­klau­sa, pa­sak pa­šne­ko­vo, bu­vo la­bai di­de­lė, nes pre­kių trū­ko. Dvi prie­ka­bas mo­lio per se­zo­ną jis pa­vers­da­vo švil­pu­kais. Juos par­duo­da­vo ir vie­to­je, vež­da­vo į Mins­ką, Daug­pi­lį.

Vė­liau at­ra­do Gdans­ką. Ne­keis­ta, kad aly­tiš­kių bi­čiu­liš­kai ir pats bu­vo pra­min­tas Švil­pu­ku. Iš šian­die­nos po­zi­ci­jų jis sa­ko, kad tuo­met bu­vęs ne me­ni­nin­kas, o ko­mer­san­tas. Jo tei­gi­mu, tik­rie­ji me­ni­nin­kai pa­pras­tai tur­tų ne­tu­ri. Da­bar­ti­niai jo dar­bai jau me­niš­ki, jis dir­ba žy­miai lė­čiau, bet ir kruopš­čiau, nors ran­kos, ro­dos, pa­čios į dar­bą tie­sias.

Vy­ras pa­ste­bi, net tuo pa­si­džiau­gia, kad kar­tais ima ko­pi­juo­ti mo­čiu­tę Ju­li­ją, ku­ri la­bai gra­žius vei­de­lius mo­kė­jo iš­lip­dy­ti. Ir jam jau iš­raiš­kin­ges­ni rai­te­lių vei­dai pa­vyks­ta.

Į lip­dy­mą Al­gir­das įkrin­ta žie­mo­mis, jų va­ka­rai il­gi. Ke­lia­si jis anks­ti, penk­tą ry­to, ir pa­da­ro 10–15 ga­mi­nių, ne bet ko­kių, iš­skir­ti­nių. Pa­pras­tai Ka­ziu­ko mu­ge šis dar­bas na­tū­ra­liai už­si­bai­gia, dings­ta ir no­ras lip­dy­ti.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, yra žmo­nių, ku­rie pra­šo an­ge­liu­kų. Jų ne­mo­ku lip­dy­ti, ten­ka įsi­gy­ti for­mą. Bet jau dar­bas ne­be toks, ko­kio no­ri­si.

Apie ką sva­jo­ja mo­li­nu­kų meist­ras? Sva­jo­nė že­miš­ka – no­ri iš­leis­ti sa­vo dir­bi­nių kny­gą, kad ir ne­di­de­lę. Taip ir įvyks, nes Al­gir­das la­bai už­si­spy­ręs žmo­gus, ką su­ma­no, tą pa­da­ro. O ir ge­bė­ji­mų tu­ri ne tik mo­li­nu­kams lip­dy­ti.

Vi­sa ži­niask­lai­da ska­lam­bi­ja, kad nau­ji Ka­ziu­ko mu­gės or­ga­ni­za­to­riai į aukš­tu­mas šie­met iš­kė­lė pre­kia­vi­mo vie­tų kai­nas. Kiek už vie­tą pre­kiau­ti mo­kė­jo Al­gir­das? „Šie­met mo­kė­jau 145 eu­rus, esu Ro­tu­šės aikš­tė­je, per­nai už pre­ky­vie­tę prie Sei­mo rū­mų mo­kė­jau 46 eu­rus“, – bal­sas jo links­mas, va­di­na­si, se­ka­si.