Fo­to­me­ni­nin­kas hu­mo­rą iš gy­ve­ni­mo per­kė­lė į fo­to­gra­fi­jas so­cia­li­nia­me tin­kle

Rita KRUŠINSKAITĖ
Komentarai (2)
2018 Gruodis 11
Ze­no­nas Bul­ga­ko­vas
Fo­to­me­ni­nin­ko Ze­no­no Bul­ga­ko­vo fo­to­gra­fi­jos iš cik­lo „Ma­no hu­mo­ras apie ma­ne“. „O da­bar de­ser­to“.
„Jei­gu žmo­nes tie vaiz­dai pra­links­mi­na, pa­ke­lia nuo­tai­ką – tai ir ge­rai, vais­tų ma­žiau reiks“, – sa­ko fo­to­me­ni­nin­kas, ta­py­to­jas Ze­no­nas Bul­ga­ko­vas so­cia­li­nia­me tin­kle „Fa­ce­bo­o­kas“ jau ku­ris lai­kas pub­li­kuo­jan­tis fo­to­gra­fi­jas su už­ra­šu „Ma­no hu­mo­ras apie ma­ne“.

Lie­tu­viai kaip ir ki­tos tau­tos juo­kia­si iš įvai­riau­sių da­ly­kų – nesu­si­pra­ti­mų, go­du­mo, pa­si­pū­ti­mo, sve­ti­mų ne­sėk­mių, po­li­ti­kų, pa­tys iš sa­vęs ir vi­so­kių ki­to­kių da­ly­kų. Ta­čiau mums, pa­ly­gi­nus su an­glais, sa­vo hu­mo­ru gar­sė­jan­čiais vi­sa­me pa­sau­ly­je ir ku­riems juo­ka­vi­mai yra ne­at­sie­ja­ma gy­ve­ni­mo da­lis, nes jie šai­po­si iš vis­ko, dar rei­kė­tų pa­si­mo­ky­ti hu­mo­ro sub­ti­ly­bių. 

Skan­di­na­vų hu­mo­ras taip pat tu­ri sa­vo vei­dą, jam bū­din­gas leng­vas ab­sur­diš­ku­mas. Skir­tin­gai nuo lie­tu­vių, skan­di­na­vai be­veik ne­tu­ri po­li­ti­nių te­mų. O mes mėgs­ta­me pa­si­šai­py­ti iš po­li­ti­kų ir po­li­ti­kos.  

Pa­si­šai­py­ti iš sa­vęs lie­tu­viai dar tik mo­ko­si, nes kol kas daug sma­giau šai­py­tis iš kai­my­no ar ko­le­gos. Anot psi­cho­lo­gų, ge­bė­ji­mas pa­si­šai­py­ti pa­čiam iš sa­vęs ir su­pras­ti bei pri­im­ti tai, kad kiek­vie­nas žmo­gus pa­sau­lį ma­to sa­vaip, yra vie­nas iš žmo­gaus psi­cho­lo­gi­nės bran­dos po­žy­mių.

Ste­bi­ma ten­den­ci­ja, kad lie­tu­vių po­žiū­ris į hu­mo­rą pa­ma­žu kei­čia­si, žmo­nės lais­vė­ja, ir mes vis daž­niau iš­drįs­ta­me pa­si­šai­py­ti ir iš sa­vęs.

Pra­skaid­ri­na nuo­tai­ką

Fo­to­me­ni­nin­ko Z.Bul­ga­ko­vo fo­to­gra­fi­jos „Ma­no hu­mo­ras apie ma­ne“, pa­si­ro­džiu­sios jo „Fa­ce­bo­o­ko“ pa­sky­ro­je, iš kar­to su­lau­kė aly­tiš­kių su­si­do­mė­ji­mo.

Anot Z.Bul­ga­ko­vo, ne tik gy­ve­ni­me, bet ir fo­to­gra­fi­jo­je hu­mo­ris­ti­nių mo­men­tų jis ėmė­si ieš­ko­ti nuo 1979-ųjų, to­dėl hu­mo­ris­ti­nės fo­to­gra­fi­jos jo kū­ry­bo­je ne at­si­tik­ti­nu­mas ar pas­ta­rų­jų me­tų dar­bai.

„Maž­daug tuo me­tu Ma­ri­jam­po­lės (tuo­met Kap­su­ko) fo­to­klu­bas pra­dė­jo reng­ti su hu­mo­ru su­si­ju­sias pa­ro­das, ku­rio­se bu­vo sma­gu da­ly­vau­ti. Bet ta­da ma­no hu­mo­ras dau­giau­sia bu­vo „kon­struo­ja­mas“ nau­do­jant fo­to­mon­ta­žą – aiš­ku, be jo­kio fo­to­šo­po, nes apie tai, kad jis kaž­ka­da bus, nė pa­gal­vot ne­ga­lė­jo­me“, – da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais fo­to­me­ni­nin­kas.

Po ket­ve­rių me­tų, 1983-iai­siais, Z.Bul­ga­ko­vas da­ly­va­vo Bul­ga­ri­jo­je Gab­ro­vo mies­te vy­ku­sio­je hu­mo­ro bie­na­lė­je ir bu­vo pa­ste­bė­tas kaip me­ni­nin­kas, net lai­mė­jo ke­lio­nę į Gab­ro­vo hu­mo­ro mu­zie­jaus pa­ro­dos ati­da­ry­mą.

„Hu­mo­ras ma­no fo­to­gra­fi­jo­je tik­rai ne pir­mo­je vie­to­je. Mie­liau­siai fo­to­gra­fuo­ju Aly­tų ir jo žmo­nes. O gy­ve­ni­me – tai vi­saip pa­si­tai­ko. Kar­tais šiaip – links­ma ir tiek. O kar­tais hu­mo­ris­ti­nis žiū­rė­ji­mo kam­pas pa­de­da pra­skaid­rin­ti nuo­tai­ką vi­sai ne­links­mo­se si­tu­a­ci­jo­se. Na, pa­vyz­džiui, aš ma­nau, jog mū­sų su žmo­na Gied­re ne­trum­pai trun­kan­ti san­tuo­ka dėl to taip ir už­si­tę­sė, kad abu kar­tais imam juok­tis ta­da, kai ki­ti ver­kia ar dras­ko­si“, – jung­tį su hu­mo­ru api­bū­di­no Z.Bul­ga­ko­vas.

„Ma­no hu­mo­ras apie ma­ne“

Z.Bul­ga­ko­vas juo­kau­ja, kad nuo­trau­kų ko­lek­ci­ją „Ma­no hu­mo­ras apie ma­ne“ so­cia­li­nia­me tin­kle rei­kė­tų va­din­ti ne cik­lu, o  vi­su „se­ria­lu“, mat fo­to­me­ni­nin­kas ją vis pa­pil­do nau­jais dar­bais.

Anot aly­tiš­kio, be­veik prieš de­šimt­me­tį, nu­si­pir­kęs skait­me­ni­nį fo­to­apa­ra­tą, no­rė­jo per­pras­ti fo­to­šo­po pro­gra­mą ir iš­mok­ti ja dirb­ti. „Pir­miau­sia su šia fo­to­mon­ta­žo tech­ni­ka pra­dė­jau kur­ti pei­za­žus. Pas­kui su­mąs­čiau pa­gy­vin­ti vaiz­dus žmo­nė­mis. Pa­gal­vo­jau, jog pa­to­giau­sias mo­de­lis  tai­gi aš pats – vi­sa­da jį po ran­ka tu­rė­siu ir ką no­rė­siu, tą su juo ir iš­da­ri­nė­siu. Ne­reiks lai­ko gaiš­ti aiš­ki­nant, kaip po­zuo­ti. Ta­da ir nu­ta­riau kur­ti vien tik juo­kin­gus (bent man pa­čiam) vaiz­de­lius“, – pa­sa­ko­jo Z.Bul­ga­ko­vas.

Idė­jų nuo­trau­koms me­ni­nin­kui ne­trūk­da­vo. Įdo­mios min­tys at­ei­da­vo skai­tant kny­gas, ei­nant ke­liu, žiū­rint į įvai­rius daik­tus ar kal­ban­tis su žmo­nė­mis. „Kar­tą su­si­mąs­čiau, į ką pa­na­šus ko­pūs­tas, ir nu­ta­riau – ogi į ma­no gal­vą. Be­li­ko tik su­gal­vot, kaip tai įti­ki­na­mai pa­vaiz­duo­ti“, – kū­ry­bi­nės vir­tu­vės du­ris pra­vė­rė fo­to­me­ni­nin­kas.

Kai su­si­kau­pė ne­ma­žai įdo­mių dar­bų, 2009 me­tais Z.Bul­ga­ko­vas su­ruo­šė pa­ro­dą „Siur­re­a­lis­ti­nės kon­struk­ci­jos“, ku­ri bu­vo eks­po­nuo­ta Aly­taus Jur­gio Kun­či­no vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je.

Tar­si vai­kai

Kaip ir dau­ge­lis da­ly­kų, ku­riuos pub­li­kuo­ja­me vie­šai, su­lau­kia įvai­rių ver­ti­ni­mų, taip ir ži­no­mo fo­to­me­ni­nin­ko kū­ri­niai, pa­skelb­ti „Fa­ce­bo­o­ko“ tin­kle, su­lau­kė at­si­lie­pi­mų.

„At­si­lie­pi­mus, ypač „Fa­ce­bo­o­ke“, daž­niau­siai su­da­ro tik vie­nas žo­dis „Pa­tin­ka“. La­biau­siai ver­ti­nu tu­ri­nin­gus, il­ges­nius ko­men­ta­rus – kar­tais jie bū­na la­bai taik­lūs ir su­ke­lia min­čių ki­tiems siu­že­tams. Kri­tiš­ki at­si­lie­pi­mai ir­gi sa­vo­tiš­kai įdo­mūs“, – sa­kė Z.Bul­ga­ko­vas. 

Anot jo, kiek­vie­nam žmo­gui-kū­rė­jui jo su­kur­ti dar­bai tar­si vai­kai. „Ku­ri, ku­ri, su­kū­ręs džiau­gie­si, po to no­ri­si ir ki­tiems pa­ro­dy­ti, ką su­kū­rei. Ta­čiau kar­tais pa­ma­tai, kad ga­lė­jai ir ge­riau pa­da­ry­ti. Ta­da ten­ka tai­sy­ti ar­ba iš nau­jo per­da­ry­ti“, – apie me­ni­nių fo­to­gra­fi­jų gi­mi­mą pa­sa­ko­jo fo­to­me­ni­nin­kas Z.Bul­ga­ko­vas.

Juo­ka­vo nuo se­nų lai­kų

Et­no­lo­gas pro­fe­so­rius Li­ber­tas Klim­ka pa­sa­ko­jo, kad „Pri­ma Ap­ri­lis“ ži­no­ma iš an­ti­kos lai­kų kaip iš­dai­gų ir ne­kal­tų ap­gau­lių die­na. To­kia die­na bu­vo ne­sve­ti­ma ir tra­di­ci­niams lie­tu­vių pa­pro­čiams. Pir­mą­ją ba­lan­džio die­ną kai­me kai­my­nai vie­nas ki­tą pa­tik­rin­da­vo, kaip pa­si­ruo­šę pa­va­sa­rio dar­bams. Ap­si­lei­dė­liams ir tin­gi­niams ber­nai iš­krės­da­vo pokš­tų. Sa­ky­kim, ra­dę ne­tvar­kin­gai iš­mė­ty­tus že­mės ūkio pa­dar­gus, už­kel­da­vo juos ant pir­ties sto­go ar įstum­da­vo lin­mar­kon.

 Mo­te­rys ba­lan­džio 1-ąją keis­da­vo­si dar­žo­vių sėk­lo­mis, tik jo­kiu bū­du kai­my­nei ug­nies pe­čiui už­kur­ti ne­sko­lin­da­vo. Pa­au­gu­sius vai­kiu­kus tru­pu­tį pa­mo­ky­da­vo nuo­vo­ku­mo: pa­siųs­da­vo pas kai­my­nę ko nors ne­sa­mo par­neš­ti – paukš­čių pie­no ar mar­go nie­ku­čio. Gi vai­kai tą­dien žais­da­vo „gy­vo ža­lio“ – rei­kia su sa­vi­mi tu­rė­ti švie­žią ža­lią la­pe­lį, ant­raip gau­si sprig­tą į no­sį.

Mies­te­lė­nai ba­lan­džio pir­mo­sios juo­kus ir iš­dai­gas pa­mė­go krės­ti nuo XIX a. pra­džios. Šią „ma­dą“ Vil­niu­je įdie­gė la­bai gy­vy­bin­gos pri­gim­ties žmo­gus, žai­ža­ruo­jan­tis są­mo­ju­mi ir ku­pi­nas iš­mo­nių, gar­sus me­di­ci­nos pro­fe­so­rius Jo­ze­fas Fran­kas. Ne vie­nas jo ko­le­ga pa­kliu­vo ant links­muo­lio „meš­ke­rės“.   

1817 me­tais Vil­niaus in­te­li­gen­tai įkū­rė Ne­nau­dė­lių („Šub­rav­cų“) drau­gi­ją ir lei­do sa­ty­ri­nį laik­raš­tė­lį „Grin­di­nio ži­nios“. Spau­dos žo­džiu, iš­juo­kiant ir iš­si­ty­čio­jant bu­vo ko­vo­ja­ma su pa­se­nu­siais pa­pro­čiais ir vi­suo­me­nės ydo­mis: gir­ta­vi­mu, azar­ti­niais lo­ši­mais, tam­su­mu, po­mė­giu by­li­nė­tis, bau­džiau­nin­kų en­gi­mu, tuš­čiu di­džia­vi­mu­si kil­me ar tur­tais. 1822 me­tais ca­ro val­džia drau­gi­ją už­da­rė, nes juo­kas yra pats pa­vo­jin­giau­sias gin­klas.

 Tar­pu­ka­riu sa­ty­ros ir hu­mo­ro tra­di­ci­jas Vil­niu­je pra­tę­sė me­ni­nin­kų ir uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rių klu­bas „Smor­go­nia“, ku­ris įkur­tas pri­si­mi­nus, kad Smur­go­nių mies­te­ly­je bū­ta Rad­vi­lų įkur­tos vie­nin­te­lės to­kios Eu­ro­po­je meš­kų dre­sa­vi­mo mo­kyk­los.

 1937 me­tais mū­sų įžy­mu­sis tau­to­sa­ki­nin­kas Jo­nas Ba­lys iš­lei­do rink­ti­nę „Lie­tu­vių są­mo­jus“. O įvai­rių lai­ko­tar­pių lie­tu­viš­ką hu­mo­rą et­no­lo­gai Bro­nis­la­va Ker­be­ly­tė ir Po­vi­las Krikš­čiū­nas su­dė­jo į kny­gą „Lie­tu­vių liau­dies anek­do­tai“, ku­ri bu­vo iš­leis­ta 1994 me­tais.

„Tei­sė­jas kal­ti­na­ma­jam: Ar jūs ži­no­te, kiek ga­li­te gau­ti už me­la­gin­gus pa­ro­dy­mus? Ža­dė­jo tūks­tan­tį do­le­rių!

Žmo­na kan­di­da­tui į Sei­mo na­rius: Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad už ta­ve bal­suos vi­si do­ri žmo­nės. Men­ka pa­guo­da: rei­kia, kad bal­suo­tų dau­gu­ma...

Gat­vė­je: Ko­dėl pra­šai iš­mal­dos? Aš no­riu val­gy­ti. O ko­dėl tu ne­ini dirb­ti? Oho, kai aš dir­bu, tai dar dau­giau no­riu val­gy­ti!

Tė­vas sū­nui moks­lei­viui: O kur ta­vo die­no­raš­tis? Aš jį pa­sko­li­nau Pet­riu­kui. Jis no­ri sa­vo tė­vus iš­gąs­din­ti.

Kai­my­nas ūki­nin­kas kai­my­nui: An­ta­nai, ar ta­vo kar­vės rū­ko? Na ne, ne­rū­ko. Ta­da ta­vo tvar­tas de­ga!“ ke­le­tu trum­pu­čių dia­lo­gų iš šių rin­ki­nių pa­si­da­li­jo prof. L.Klim­ka.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.