Eks­me­ro Jur­gio Kras­nic­ko sil­pny­bės: kak­la­raiš­čiai, marš­ki­niai, ba­tai

Už ne­mirš­tan­čią kla­si­ką

„Vis­kas pra­si­dė­jo dar nuo tų lai­kų, kai Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jo­je dir­bau mi­nist­ro An­ta­no Vin­kaus pa­dė­jė­ju. Iki to lai­ko kos­tiu­mą dė­vė­da­vau tik per ves­tu­ves. Anuo­met dar­bas mi­nis­te­ri­jo­je ma­ne įpa­rei­go­jo šį ap­da­rą vil­kė­ti kas­dien. Iki tol tu­rė­jau vie­ną kos­tiu­mą, bet įsi­gi­jau dar po­rą“, – lai­ko­tar­pį prieš dau­giau nei dvi­de­šimt me­tų pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vas.

Nuo to lai­ko, kur nors pa­ma­tęs  pa­ti­ku­sius kak­la­raiš­čius, jis neat­si­spir­da­vo pa­gun­doms juos įsi­gy­ti. Daž­nai ke­liau­da­mas po sve­čias ša­lis, iš jų taip pat par­si­ve­ža šių ak­se­su­a­rų. Su­ži­no­ję apie J.Kras­nic­ko sil­pny­bę, įvai­rio­mis pro­go­mis kak­la­raiš­čių jam pa­do­va­no­da­vo ir drau­gai, gi­mi­nai­čiai, ar­ti­mie­ji. Taip pa­ma­žu su­si­kau­pė ne­ma­ža ko­lek­ci­ja, ku­rią šiuo me­tu su­da­ro dau­giau nei šim­tas vie­ne­tų. Tarp jų ga­li­ma su­ras­ti įvai­riau­sių spal­vų, teks­tū­ros, raš­tų, pie­ši­nių.

„Dau­gy­bę jų esu iš­da­li­jęs ki­tiems, tad jų bū­tų bu­vę dar dau­giau. Be to, čia yra ne­ma­žai to­kių, ku­rių nė kar­to ne­bu­vau už­si­ri­šęs, net ne­iš­pa­kuo­ti“, – na­muo­se ro­dy­da­mas sa­vo su­kaup­tą tur­tą pa­sa­ko­jo po­li­ti­kas.

Jis pa­ro­dė ir daž­niau­siai dė­vi­mą kak­la­raiš­tį, su ku­riuo jį daž­nai ga­li­ma pa­ma­ty­ti Aly­taus mies­to ta­ry­bos po­sė­džiuo­se. Iš­trau­kė ir dar tris, ku­rie pa­ten­ka į jo mėgs­ta­miau­sių­jų są­ra­šą. Eg­zo­tiš­kiau­sią – su nu­pieš­ta suž­ve­jo­ta žu­vi­mi – J.Kras­nic­kui pa­do­va­no­jo vie­nas jo sū­nų, taip pa­ma­lo­nin­da­mas sa­vo tė­vą kaip už­kie­tė­ju­sį žve­ją.

Po­li­ti­kas nie­ka­da ne­si­vai­ko ma­dų, net ir kak­la­raiš­čiams da­bar iš­gy­ve­nant ne pa­čius ge­riau­sius lai­kus, jų ne­at­si­sa­ko. J.Kras­nic­ko ko­lek­ci­jo­je yra ir nau­jau­sias ten­den­ci­jas at­lie­pian­čių kak­la­raiš­čių – plo­na juos­te­le. Ta­čiau la­biau­siai vy­ras ver­ti­na nie­ka­da ne­mirš­tan­čią kla­si­ką. Jo nuo­mo­ne, kak­la­raiš­čiai kaip tik to­kie vi­suo­met bu­vo ir bus.

„Aš dė­viu dra­bu­žį, o ne fir­mą ar dar ką nors. Nie­ka­da ne­gal­vo­ju, ma­din­ga ar ne. Svar­biau­sia, kad man pa­tin­ka“, – sa­kė po­li­ti­kas ir pri­dū­rė, kad nė­ra da­bar ant ban­gos esan­čių var­ly­čių ger­bė­jas.

Tu­ri ir dau­giau sil­pny­bių

J.Kras­nic­kas pa­sa­ko­jo, jog rei­kė­jo daug lai­ko, kad pri­pras­tų vil­kė­ti kos­tiu­mą, anuo­met gal­vo­da­vo, kad tai pra­ban­gos rei­ka­las, ta­čiau su­pra­to, kad tai yra prak­tiš­kas da­ly­kas – ga­li tu­rė­ti du kos­tiu­mus ir juos pa­kai­to­mis ne­šio­ti, tik pa­si­keis­ti marš­ki­nius ir kak­la­raiš­tį, o vaiz­das jau pa­si­kei­čia ir at­ro­do, kad kas­dien vis su ki­tu dra­bu­žiu.

Be­je, J.Kras­nic­kas tu­ri ir dau­giau sil­pny­bių – dar jis neat­si­spi­ria marš­ki­niams ir ba­tams, ku­rių taip pat tu­ri ne­ma­žai, tik ne tiek daug, kiek kak­la­raiš­čių.

Už po­li­ti­ko sti­liaus puo­se­lė­ji­mą at­sa­kin­ga jo žmo­na Vi­li­ja, tad marš­ki­nių, kak­la­raiš­čių de­ri­niais vi­suo­met pa­si­rū­pi­na ji.

„Žmo­na ma­ne pri­žiū­ri, kad ne­at­ro­dy­čiau juo­kin­gai. Nie­ka­da ne­pri­eš­ta­rau­ju jos pa­rink­tiems de­ri­niams ir ren­giuo­si taip, kaip ji man su­dė­jo. Ne­bent, kai bū­nu la­bai ge­ras, tai bent kak­la­raiš­tį lei­džia pa­čiam pa­si­rink­ti. Su žmo­na ne­si­gin­či­ju, nes su mo­te­ri­mi gin­čy­tis ga­li tik kvai­lys, o pa­gy­ve­nęs su žmo­na – tik idio­tas. Daug kas ma­no, kad mu­zi­ką mū­sų šei­mo­je už­sa­ki­nė­ju aš, bet tai ne­tie­sa. Kai bu­vau me­ras, vis juo­kau­da­vau, kad jei­gu man va­do­vau­ja žmo­na, tai kas va­do­vau­ja mies­tui? Aiš­ku, kad Kras­nic­kie­nė“, – juo­kų ne­sto­ko­jo pa­šne­ko­vas. 

Ar sieks me­ro kė­dės?

Dau­gy­bei aly­tiš­kių įdo­mu su­ži­no­ti, ką, be dar­bo Aly­taus mies­to ta­ry­bo­je, šiuo me­tu vei­kia bu­vęs Aly­taus mies­to me­ras. Lap­kri­tį jau bus me­tai, kai jis va­do­vau­ja tarp­tau­ti­niam nuo­ty­kių par­kų „UNO PARKS“ tin­klui.

Tai pir­mo­ji po­li­ti­ko dar­bo­vie­tė pri­va­čia­me sek­to­riu­je, mat iki tol jis dir­bo val­diš­kuo­se po­stuo­se. „Va­dy­bi­nė-ad­mi­nist­ra­ci­nė sri­tis ma­ne ly­dė­da­vo vi­suo­met, to­dėl da­bar­ti­nis dar­bas man nė­ra nau­jie­na. Ski­ria­si tik tai, kad val­diš­ka­me sek­to­riu­je tu ri­zi­kuo­ji ne­bent sa­vo pos­tu, ta­čiau nė­ra jo­kios fi­nan­si­nės at­sa­ko­my­bės, o pri­va­čia­me sek­to­riu­je vie­nas ne­at­sar­gus žings­nis ga­li su­griau­ti vis­ką ir pa­da­ri­niai ga­li bū­ti skau­dūs“, – pa­tir­ti­mi da­li­jo­si J.Kras­nic­kas.

Mies­tie­čiams rū­pi su­ži­no­ti, ar bu­vęs me­ras vėl ban­dys siek­ti mies­to va­do­vo kė­dės. Ir čia J.Kras­nic­kas ne­bu­vo kon­kre­tus ir ne­daug­žo­džia­vo: „Iki šiol ne­gal­vo­jau apie tai, bet ką ga­li ži­no­ti. Sun­ku ma­ty­ti, koks ta­po mū­sų Aly­tus šios ka­den­ci­jos me­tu.“