Po dar­bo – prie įvairiaspalvių po­mi­do­rų iki sutemų... (131)

Aldona Pikienė augina 89 veisles pomidorų, ji randa laiko pasigėrėti ir jų spalvų žaismu. Asmeninė nuotr.
Aldona Pikienė augina 89 veisles pomidorų, ji randa laiko pasigėrėti ir jų spalvų žaismu. Asmeninė nuotr.
„Gy­ve­nu Kro­kia­lau­kio mies­te­ly­je, se­niau, iki įve­dant gat­vių pa­va­di­ni­mus, tai bu­vo Čiur­lio­nių kai­mas – man la­bai pa­ti­ko ma­no kai­mu­ko pa­va­di­ni­mas, nors ir esu at­ėjū­nė, bet my­liu sa­vą­jį kai­me­lį, jo žmo­nes. Pa­tin­ka anks­ti ry­te dar tik bun­dant gam­tai, sau­lei ne­pa­te­kė­jus, pūkš­tel­ti į eže­rė­lį, jau­ti, kaip žu­vy­tės baks­no­ja no­se­lė­mis į ko­jas, svei­kin­da­mo­sios su anks­ty­va plau­ki­ke, mel­duo­se an­tys, gul­bės ty­kiai ty­kiai liz­duo­se kal­bi­na sa­vo ma­žy­lius... Kol at­si­gai­vi­ni, pa­bun­di, tai ir te­kan­ti sau­lu­tė ima žais­ti ant eže­ro ban­ge­lių... Pa­ki­liai nu­si­tei­ku­si grįž­tu na­mo ir iš­va­žiuo­ju į dar­bą. Esu bai­gu­si eko­no­mi­ką, ir že­mės ūkis man bu­vo toks tam­sus miš­kas, kad ne­sky­riau grū­dų, jo­kių, tik avi­žas pa­ži­no­jau, ne­ži­no­jau, kas per „kos­mo­sas“ sė­jo­mai­na, ap­skri­tai bu­vau „ža­lia“, kol ne­pra­dė­jau kai­me gy­ven­ti ir vis­kuo do­mė­tis“, – šian­dien taip kal­ba Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Švie­ti­mo ir spor­to sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Al­do­na Pi­kie­nė.

Ją kal­bin­si­me kaip po­mi­do­rų au­gin­to­ją, ko­lek­ci­nin­kę. Ta­čiau ji pa­ti la­bai re­tai iš­ta­ria žo­dį po­mi­do­ras, sa­ko: „Nė­ra die­nos, kad aš ne­ap­lan­ky­čiau sa­vo nu­my­lė­ti­nių, ne­pa­glos­ty­čiau jų, ne­pa­si­kal­bė­čiau su jais. Grįž­tu po dar­bo, pa­kei­čiu „uni­for­mą“ ir tie­siai pas au­gin­ti­nius, o į na­mus jau tik vi­sai su­te­mus par­ke­liau­ju.“ A.Pi­kie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

 

– Pir­miau­sia iš­si­aiš­kin­ki­me pai­nia­vą tarp po­mi­do­rų rū­šių ir veis­lių. Tuo la­biau kad į rū­šis ir veis­les skirs­to­mi ne tik po­mi­do­rai. Tai­gi, kas yra kas?

– Po­mi­do­rų rū­šys ar­ba ti­pai api­brė­žia­mi pa­gal sa­vo spal­vą, for­mą, dy­dį, sko­nį. Pa­grin­di­niai ti­pai tra­di­ci­nių po­mi­do­rų – vi­du­ti­nio dy­džio, ap­va­lūs, jau­ti­niai (di­de­li, leng­vai noks­tan­tys), vyš­ni­niai (ma­ži, ap­va­lūs, sal­dūs, var­to­ja­mi sa­lo­to­se, kon­ser­vuo­ja­mi, mė­gia­mi vai­kų), gel­to­nie­ji, ža­lie­ji, in­di­go, bi­co­lor (dvi­spal­viai), vy­nuo­gi­niai (ma­ži, ke­ki­niai), dwarf po­mi­do­rai, bal­ko­ni­niai, va­zo­ni­niai, ko­lo­ni­niai ir dar daug ki­tų ti­pų.

Po­mi­do­rų veis­lių yra apie 4 tūks­tan­čius. Veis­li­nių po­mi­do­rų sa­vy­bės pa­vel­di­mos iš kar­tos į kar­tą (hib­ri­dų ne­pa­vel­di­ma), kiek­vie­nas su­sir­gęs mei­le po­mi­do­rams ga­li au­gin­ti veis­li­nius po­mi­do­rus, pa­si­ruoš­ti sėk­las, vyk­dy­ti at­ran­ką pa­gal sa­vo no­rus (sko­nį, anks­ty­vu­mą, spal­vą, au­ga­lo ūgį, at­spa­ru­mą li­goms ir t. t.).

– O po­mi­do­ras – dar­žo­vė ar vai­sius?

– Po­mi­do­rai yra dar­žo­vė, ve­dan­ti ver­tin­gą bio­che­mi­nę su­dė­tį tu­rin­čius vai­sius. Jų vai­siuo­se yra tir­pių cuk­rų, or­ga­ni­nių rūgš­čių, ce­liu­lio­zės ir pek­ti­ni­nių me­džia­gų, bal­ty­mų, rie­ba­lų, mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų (ka­lio, fos­fo­ro, sie­ros, mag­nio, kal­cio, ge­le­žies, va­rio, nat­rio), daug vi­ta­mi­nų (B1, B2, B3, PP, C, A, I, H), taip pat al­ka­loi­do to­ma­ti­no, pa­si­žy­min­čio fi­ton­ci­di­nė­mis sa­vy­bė­mis.

– Ar se­niai to­kia gau­sa po­mi­do­rų ka­ra­liau­ja Jū­sų šilt­na­miuo­se? Nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo?

– Mei­lę po­mi­do­rams tik­riau­siai pa­vel­dė­jau iš sa­vo mo­čiu­tės. Pa­me­nu vai­kys­tė­je, kaip ji ruoš­da­vo po­mi­do­rų sėk­las, kaip au­gi­no dai­ge­lius ant pa­lan­gės, po to vež­da­vo į ko­lek­ty­vi­nį so­dą. No­riu ak­cen­tuo­ti, kad esu mies­to vai­kas, „už­au­gęs ant as­fal­to“.

Esu gi­mu­si Kau­ne, se­ne­lių na­mas Vi­li­jam­po­lė­je (bu­vo­me kai­my­nai su Hen­ri­ku Dak­ta­ru, pa­gar­sė­ju­siu nu­si­kal­tė­liu, nors jis kaip tas la­pi­nas – sa­va­me kai­me viš­tų ne­pjo­vė, kai­my­nai bu­vo­me sau­gūs), ma­no ma­ma kau­nie­tė, tik tė­tis bu­vo dzū­ke­lis iš Sim­no mies­te­lio. Štai ko­dėl ne­tu­rė­jau kai­mo, ir la­bai pa­vy­dė­jau kla­sės drau­gams, ku­rie sa­vait­ga­liais pas se­ne­lius į kai­mą va­žiuo­da­vo.

Po­mi­do­rus pra­dė­jau au­gin­ti at­si­kraus­čiu­si į kai­mą 1988 me­tais. Pir­mo­sios sėk­los – „mo­čiu­tės pa­vel­das“. Tuo me­tu apie veis­les ir hib­ri­dus nie­kas ne­ži­no­jo, tai bu­vo sėk­los, pa­tik­rin­tos, pa­ti­ku­sius, per­ėju­sios au­gin­to­jų at­ran­ką.

Iš­vy­ku­si gy­ven­ti į Nor­ve­gi­ją, de­vy­ne­rius me­tus gy­ve­nau Akeš­hiu­se, po­mi­do­rus au­gi­nau va­zo­nuo­se, vė­liau šilt­na­my­je, tik tai bu­vo dau­giau eks­pe­ri­men­tas, ban­dy­mas ras­ti tin­ka­mas veis­les, ku­rios grei­tai au­ga, grei­tai noks­ta, iš­tve­ria at­šiau­raus kli­ma­to są­ly­gas.

Grį­žau at­gal į Lie­tu­vą 2016-ai­siais, pir­ma­sis pir­ki­nys – po­li­kar­bo­na­ti­nis šilt­na­mis. Pir­mai­siais me­tais – 40 po­mi­do­rų dai­gų šilt­na­my­je ir 50 lau­ke (tik veis­li­niai, 25 veis­lės). Ki­tais me­tais jau nu­my­lė­ti­nių veis­lių skai­čius iš­au­go iki 42, au­go bei vai­siais džiu­gi­no jau 180 dai­gų. O štai šie­met, pan­de­mi­jai su­var­žius ben­dra­vi­mą, dau­giau lai­ko pra­lei­džiant prie kom­piu­te­rio, nar­šiau in­ter­ne­to pla­ty­bė­se, do­mė­jau­si ki­tų po­mi­do­rų au­gin­to­jų at­si­lie­pi­mais. Taip at­si­ra­do dar vie­nas šilt­na­mis ma­no kai­mu­ke, ir veis­lių są­ra­šas pra­si­plė­tė iki 89. Šie­met vie­na­me šilt­na­my­je au­ga 54 dai­gai, ki­ta­me – 76 nu­my­lė­ti­niai ir 154 lau­ke.

– Ko­kios veis­lės Jū­sų mėgs­ta­miau­sios? Ar daž­nai Jums veis­lė ima ne­pa­tik­ti?

– Šių me­tų fa­vo­ri­tė – ‘Ci­le­gi­ja‘, vy­nuo­gi­nių ti­po, su vos jun­ta­ma rūgš­te­le, sal­daus po­sko­nio. Sa­vuo­ju sko­niu nu­ste­bi­no ‘Gre­en ti­ger‘, ža­lie­ji, vy­nuo­gi­niai. ‘Vin­ta­ge vi­ne‘, ‘Sart Ro­loi­se‘ – nuo­sta­baus gro­žio ir pa­sa­kiš­ko sko­nio bi­co­lor po­mi­do­rai. ‘Soz­viez­di­je bliz­nie­cov‘, ‘Ja­pons­kij krab‘, ‘Ba­tia­nia‘, ‘Ma­mi­no serd­ce‘, ‘Ana­nas‘ au­gi­nu dėl dy­džio ir tik­ro po­mi­do­ro sko­nio su rūgš­te­le, jie ke­liau­ja į pa­da­žus. ‘Noi­re de cre­me‘, ‘Do­mai­ne de saint‘, ‘Je­an de be­au­re‘, ‘Sgt. Pep­per‘s‘, ‘Me­do­vyj spas‘ – šilt­na­mių puoš­me­na, pa­sa­kiš­ko sko­nio, jais bū­ti­nai pa­vai­ši­nu bei lauk­tu­vėms įde­du sve­čiams ir ar­ti­mie­siems.

– Pir­me­ny­bė – įpras­ti­nei rau­do­nai po­mi­do­rų spal­vai ar ki­toms?

– Pir­me­ny­bė tam­siems, gel­to­niems, ža­liems ir bi­co­lor.

– Sa­ko­te, kad vi­siems po­mi­do­rams su­tal­pin­ti tu­ri­mų šilt­na­mių jau ne­už­ten­ka, so­di­na­te ir lys­vė­se. Lai­ko­tės re­ko­men­da­ci­jų?

– Šiais me­tais lau­ke au­gi­nu 154 po­mi­do­rus. 106 dai­gai jau ge­gu­žės pir­mo­mis die­no­mis iš­si­kraus­tė į lau­ką vi­si žy­din­tys, o kai ku­rie jau su po­mi­do­riu­kais, tik bu­vo ap­klo­ti ag­rop­lė­ve­le, po­lie­ti­le­no plė­ve­le. Ir dar ma­no gas­pa­do­rius jiems pa­klo­jo šil­do­mą ka­be­lį.

Vi­si at­lai­kė ge­gu­žės 12-osios snie­gą ir po jo se­ku­sią mi­nu­si­nę tem­pe­ra­tū­rą. Jie šil­dė­si iki ge­gu­žės pa­bai­gos. Po­mi­do­rus vi­sa­da so­di­nu tik į +15 įši­lu­sią že­mę, vi­sa­da ma­tuo­ju že­mės tem­pe­ra­tū­rą ir šil­dau ją iki 15 laips­nių ši­lu­mos.

– Už­ra­šus ve­da­te?

– Esu pa­si­da­riu­si ka­ta­lo­gą su ap­ra­šy­mais au­gi­na­mų veis­lių, šilt­na­mio, lau­ko pla­nus, kur ku­ri veis­lė pa­so­din­ta. Ta­čiau to rei­kia tik pra­džio­je au­gi­ni­mo, po to jau at­min­ti­nai ži­nau, kur ko­kia ma­no veis­lė au­ga. Vi­sa­da už­ra­šuo­se žy­miuo­si au­gi­mą – ar le­pi tem­pe­ra­tū­rų skir­tu­mams, kal­cio trū­ku­mui ir t. t.

– Ko­kias gud­ry­bes nau­do­ja­te, kad po­mi­do­rai gau­siai de­rė­tų ir bū­tų ska­nūs?

– Vi­si ma­no au­ga­lė­liai gau­na pie­ne­lio, iš­rū­gų, mie­lių rau­go, žu­vų mil­tų, me­džio pe­le­nų ir jo­kių che­mi­nių pre­pa­ra­tų, nes juk su che­mi­ka­lais au­gin­tų pil­nos par­duo­tu­vės.

– Kaip el­gia­tės su po­mi­do­rų la­pais: pa­lie­ka­te re­ko­men­duo­ja­mus 15 la­pų, rei­ka­lin­gus fo­to­sin­te­zei, ar nu­raš­ko­te ir juos?

– Po pir­mą­ja ke­ke ir virš jos pa­lie­ku la­pus ir taip su vi­so­mis jau su­si­for­ma­vu­sio­mis ke­kė­mis el­giuo­si, tai ne­lie­čia vyš­ni­nių, vy­nuo­gi­nių, de­ter­mi­nan­ti­nių, nykš­tu­kų, dwar­fų ir lau­ko po­mi­do­rų.

– Mėgs­ta­te po­mi­do­rą tie­siog nu­si­skin­ti ir pa­try­nu­si į šo­ną ska­niai su­val­gy­ti?

– Pats ska­niau­sias po­mi­do­ras nu­si­skin­tas tie­siai nuo stie­bo.

– Nie­ka­da ne­ki­lo pa­gun­da pa­si­so­din­ti po­mi­do­rų me­dį?

– Ba­so­vi­jos au­gin­ti, ma­tyt, dar ne­pri­bren­dau. Nors gal ka­da at­ei­ty­je ir pa­no­rė­siu.

Li­te­ra­tū­ro­je už­ti­kau tei­gi­nį, kad po­mi­do­rai yra dau­gia­me­čiai, juos per žie­mą ge­rai iš­lai­kius, ki­tą­met ga­li­ma vėl su­lauk­ti der­liaus.

– Ne­sa­te ban­džiu­si iš­lai­ky­ti gy­vų šak­nų?

– Ne­su iš­ban­džiu­si, bet šia te­ma su ki­tais au­gin­to­jais esa­me dis­ku­ta­vę, tik ba­so­vi­jas ga­li­ma ke­le­tą me­tų, o ki­tų ne­pa­vy­ko nie­kam iš­lai­ky­ti per žie­mą.

Aš anks­ti sė­ju sa­vuo­sius, va­sa­rio 20-ąją, tai jau ge­gu­žės ga­le pir­mo­jo po­mi­do­ro pa­ska­nau­ja­me. Pla­nuo­ju 2021 me­tais pa­sė­ti gruo­dį ar sau­sio pra­džio­je – jau ir spe­cia­lio­mis lem­po­mis pa­si­rū­pi­nau, kad dai­ge­liams švie­sos pa­pil­do­mai bū­tų su­teik­ta. Po­mi­do­rų dai­gais ap­da­li­nu nuo­la­ti­nius au­gin­to­jus – bro­lie­nę, ko­le­ges, kai­my­nes, drau­gus. At­ro­do, tik po ke­le­tą dai­ge­lių pa­sė­siu, bet su­abe­jo­ju, o jei­gu ne­dygs, pa­sė­ju nors 10, o jos kaip ty­čia vi­sos su­dygs­ta, ta­da bū­na gai­la iš­mes­ti pra­si­ka­lu­sią gy­vy­bę – pa­so­di­nu, ta­da iš­pi­kiuo­ju, ta­da per­so­di­nu, ta­da už­au­gi­nu, o ati­duo­du, tik ka­da rei­kia šilt­na­mį nuo po­mi­do­rų džiun­glių gel­bė­ti.

– Kaip po­mi­do­rus ruo­šia­te žie­mai? Pa­si­da­lin­ki­te nors vie­nu re­cep­tu.

– Po­mi­do­rai su že­la­ti­na, po­mi­do­rai sa­vo sul­ty­se, po­mi­do­rų pa­da­žas, šal­dau po­mi­do­rus, džio­vi­nu.

– Ką ga­mi­na­te iš po­mi­do­rų kas­die­nai?

– Po­mi­do­rų sa­lo­tos su svo­gū­nų laiš­kais ir kra­pais, po­mi­do­rų sa­lo­tos su špi­na­tais ir čes­na­ku, far­ši­ruo­ti troš­kin­ti po­mi­do­rai, troš­ki­niai su po­mi­do­rais, įda­ry­ti grū­dė­ta varš­ke, po­mi­do­rų ap­ke­pas, su­muš­ti­niai su po­mi­do­ru ir mo­ca­re­la sū­riu, bul­ga­riš­kos sa­lo­tos „Chops­kij sa­lat“, om­le­tas su po­mi­do­rais, trin­ta po­mi­do­rų sriu­ba.

– Pa­tei­kė­te pla­tų asor­ti­men­tą. Sva­jo­nių šio po­mė­gio veik­lo­je tu­ri­te?

– Tu­riu uto­pi­nę sva­jo­nę: kai bū­siu pen­si­nin­kė, pa­ban­dy­siu se­lek­ci­nin­ko duo­ną, gal pa­vyks pa­gal sa­vo no­rus po­mi­do­rų veis­lę iš­ves­ti.

– Pla­čiau sa­ve pri­sta­ty­ki­te, ar tu­ri­te pa­dė­jė­jų, val­gy­to­jų.

– Ne­su pro­fe­sio­na­lė po­mi­do­rų au­gin­to­ja, tai jau ma­no „už­kla­si­nė veik­la“, po­il­sis po įtemp­tos dar­bo die­nos, ta­čiau nė­ra die­nos, kad aš ne­ap­lan­ky­čiau sa­vo nu­my­lė­ti­nių, ne­pa­glos­ty­čiau jų, ne­pa­si­kal­bė­čiau su jais. Grįž­tu po dar­bo, pa­kei­čiu „uni­for­mą“ ir tie­siai pas au­gin­ti­nius, o į na­mus jau tik vi­sai su­te­mus par­ke­liau­ju. Ma­no to­kį bū­rį au­gin­ti­nių pa­de­da glos­ty­ti ir my­luo­ti šau­ni ko­man­da: vy­ras Vid­man­tas, auk­si­nių ran­kų ir ra­cio­na­lių idė­jų kū­rė­jas, se­sė Aud­ro­nė vis at­va­žiuo­ja pa­dė­ti – ir po­mi­do­rus pi­kiuo­ja, so­di­na į šilt­na­mį, ir ra­vi, ir lais­to... Vis pail­gi­na ma­no ran­kas.

Ir mū­sų bran­giau­sio­ji ma­my­tė, nors jau jai ir sun­ko­ka, 85-erių me­tų, ta­čiau vis iš Kau­no at­va­žiuo­ja pa­dė­ti dar­ži­nin­kei. O kas apie val­gy­to­jus, tai jų di­de­lį bū­rį tu­riu – ir anū­kai, ir krikš­to anū­kai, ma­no my­li­mos, bran­gios krikš­ta­duk­tės Eg­lu­tės vai­ku­čiai, mū­sų su vy­ru vai­kai, sū­nė­nai, duk­te­rė­čios – nie­kas ne­bro­kuo­ja, o ir ma­no su­reng­to­se de­gus­ta­ci­jo­se da­ly­vau­ja.

Ki­bi­rai pil­ni po­mi­do­rų ke­liau­ja į Vil­nių, Kau­ną, Aly­tų. Mėgs­tu ke­liau­ti, mėgs­tu „šok­ti pa­siut­pol­kę“ vir­tu­vė­je – vis no­ri­si kaž­kuo nau­ju, ne­ra­gau­tu nu­ste­bin­ti na­miš­kius, sve­čius. Ma­no na­mų du­rys vi­sa­da at­vi­ros sve­čiams.

Ir dar nau­jas po­mė­gis, nau­ja „li­ga“ ra­do­si, ku­ria „su­sir­gau“ gy­ven­da­ma Nor­ve­gi­jo­je – žve­jy­ba fior­duo­se. Gai­la, kad dėl ko­ro­na­vi­ru­so su­dė­tin­ga šie­met šią sa­vo aist­rą pa­ten­kin­ti. Ki­tais me­tais bū­ti­nai ke­liau­siu ap­lan­ky­ti drau­gų į Nor­ve­gi­ją, o kar­tu ir... į žve­jy­bą.

 

Po­mi­do­rai su že­la­ti­na

1 lit­rui van­dens rei­kia:

1 valg. šaukš­to drus­kos,

3 valg. šaukš­tų cuk­raus,

2 valg. šaukš­tų ac­to,

3 šaukš­tų že­la­ti­nos.

 

Že­la­ti­ną už­pil­ti drun­gnu vi­rin­tu van­de­niu ir pa­lik­ti iš­brink­ti nors va­lan­dai. Vie­nai stik­li­nei van­dens že­la­ti­nos de­du dvi­gu­bai, ne­gu nu­ro­dy­ta re­cep­te, kad tik­rai su­sting­tų.

Iš­ver­du ma­ri­na­tą, į ku­rį su­be­riu drus­ką, cuk­rų, 3–5 grū­de­lius kva­pių­jų pi­pi­rų, dar 5–7 juo­duo­sius pi­pi­rus, 3–5 lau­ro la­pe­lius, įtar­kuo­ju mus­ka­to, kai pa­ver­da, pa­bai­go­je su­pi­lu ac­tą ir iš­brin­kin­tą že­la­ti­ną ir mai­šau, kol ji iš­tirps­ta. Tik už­vir­tą iš­pils­tau į stik­lai­nius, ku­riuo­se bū­na su­dė­ta pjaus­ty­ti po­mi­do­rai sluoks­niuo­jant su rie­kė­mis pjaus­ty­tais svo­gū­nais, jų de­du ne­ma­žai, jie ska­nūs žie­mą. De­du tris rie­ke­les dug­ne ir ant pa­ties vir­šaus ke­le­tą rie­kių.

Stik­lai­nius su­de­du į puo­dą su van­de­niu ir kai­ti­nu: 0,5 lit­ro 10 min., 0,75 lit­ro – 15 min., iš­ėmu­si ap­klo­ju šil­tai. Jei ge­ras šal­tas rū­sys, ga­li­ma neš­ti į rū­sį, bet aš su­de­du į šal­dy­tu­vą, kad su­sting­tų že­la­ti­na, o po to iš­ne­šu į rū­sį.

Iš nu­ro­dy­to kie­kio už­da­rau de­šimt pus­lit­ri­nių stik­lai­nių.

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    I have gone through many articles regarding this topic but didn’t get true information. After reading this article I finally got my solutions. I am very much thankful to you for this article. Bookmarking your site. Now I will regularly read your blogs for sure. Thanks for the wonderful article. Copyscape Alternative

    Komentaras

    Your post is very helpful to get some effective tips to reduce weight properly. You have shared various nice photos of the same. I would like to thank you for sharing these tips. Surely I will try this at home. Keep updating more simple tips like this. Doodle Maker

    Komentaras

    In essay, effect and cause is actually just a technique of composition or sentence creation at that a examines the factors for--or the implications --function, an act, or selection. Article or A paragraph might be coordinated into a variety of methods.
    http://primeloansaustralia.ibc.com.au/blog/11-methods-of-write-my-speec…
    http://cosmoarh.blox.ua/2021/05/master-your-pay-someone-to-do-your-assi…
    https://zinessmedia.com/the-lazy-way-to-do-my-research-paper-for-me/

Kiti straipsniai