„Pir­ma iš­mo­kim pra­ras­ti, o ne įsi­gy­ti, ne­ap­kęs­ti sa­vęs la­biau nei ti­ro­no, ir tik­tai ta­da pos­tu­luokim tei­sin­gu­mo trium­fą”

upelis
Šie­met kaip nie­kad anks­ti laz­dy­nai iš­pu­ri­no sa­vo vy­riš­kuo­sius žie­dy­nus, žir­gi­nė­lius. Sau­lei pa­kai­ti­nus, nuo men­ko ju­de­sio pa­si­pi­la žie­da­dul­kių gel­to­nis ir lei­džia­si ant šie­met kaip re­ta tuo pat me­tu laz­dy­no mo­te­riš­ko­jo žy­dė­ji­mo, pum­pu­rė­lių su raus­vais iš­pu­ru­siais plau­ke­liais. Tai pa­ste­bė­ju­sie­ji tvir­ti­na, kad ge­ras bus šie­me­tis laz­dy­nų de­rė­ji­mas. Tuoj, nes jau brinks­ta, pra­žys ir nuo­din­ga­sis krū­mas, žal­čia­lun­kis. Skin­ti ir merk­ti jo ne­pa­tar­ti­na, bet pa­sig­ro­žė­ti raus­vais žie­dais dar pil­ka­me gam­tos fo­ne net la­bai sma­gu. Sek­ma­die­nį – 40 paukš­čių die­na. Tą die­ną jau ga­li­ma tiek rū­šių parsk­ri­du­sių paukš­čių su­skai­čiuo­ti. Tai ir ro­dik­lis, kad lai­kas pla­nuo­ti, o kai kam ir pra­dė­ti dar­ži­nin­ko dar­bus. Mū­sų se­no­liai šią die­ną pra­leis­da­vo na­muo­se, nes ti­kė­jo, kad tuo pel­nys ge­rą na­mų re­pu­ta­ci­ją, vi­sus me­tus iš­vengs ki­vir­čų. Ma­no bi­čiu­lė Ma­ri­jo­na jau prieš sa­vai­tę pra­ne­šė gir­dė­ju­si kly­kau­jant pem­pes. Sek­ma­die­nį jų pa­si­svei­ki­ni­mą iš­gir­dau ir aš. Pem­pės – ma­no vai­kys­tės paukš­tis, jų bi­čiu­liš­ku­mas man la­biau­siai įstri­go, jei vie­nai iš­kil­da­vo pa­vo­jus, kaip­mat ki­tos pul­ku sto­da­vo jos gin­ti. Įpras­ta pem­pių parsk­ri­di­mo die­na – Juo­zi­nės, ko­vo 19-oji. Pa­sak Ma­ri­jo­nos, įpras­ta bu­vo tą die­ną mo­te­rims ir mer­gi­noms nu­trauk­ti au­di­mo dar­bus, gi­liau pa­dė­ti vir­ba­lus. Pra­si­de­da ir mū­sų ran­kų lau­kia jau ki­ti dar­bai.

 Tur­gų gy­vi­na ir gar­siai iš­sa­ko­mi žmo­nių pa­ste­bė­ji­mai 

Dar įvai­rių raš­tų ir dy­džių ko­ji­nių ga­li­ma ras­ti kiek­vie­na­me tur­gu­je: nuo 3 eu­rus kai­nuo­jan­čių vai­kiš­kų iki 7 eu­rus – vy­riš­kų. Ko­ji­nės jau nė­ra pa­klau­si pre­kė, žmo­nės jau ima keis­ti sa­vo ap­da­rus į leng­ves­nius. Ne­iš­se­mia­mi aruo­dai ir laz­dy­nų rie­šu­tų, ki­log­ra­mas par­duo­da­mas už 3,5 eu­ro.

Jot­vin­gių tur­gu­je ant­ra­die­nį at­si­rė­miau į Ei­man­to Bak­šio pre­kys­ta­lį ir iš kar­to ga­vau do­va­nų – du le­di­nu­kus. „Vi­sus sal­dai­niais vai­ši­nu, juk šian­dien Už­ga­vė­nės, tad vie­to­je bly­nų“, – tei­gė vai­ki­nas.

Jaz­mi­nų tur­gu­je kve­pė­jo ir bly­nais, ten ir pre­kiau­to­jų dau­giau. Jot­vin­giuo­se dau­giau jau­tė­si obuo­lių kva­pas, jų pa­siū­la be­ne gau­siau­sia – ki­log­ra­mas iki 70 eu­ro cen­tų.

Ei­man­tas pir­kė­jus vi­lio­jo pa­ties rau­gin­tais ko­pūs­tais. Kar­tą jų nu­si­pir­kę, at­ei­da­vo dar. Ir pa­gir­da­vo rau­gė­ją. „Du kar­tus per sa­vai­tę nau­jai pats ruo­šiu. Tu­riu ge­rą jiems rau­gin­ti ma­tą, ži­nau pro­por­ci­jas, kiek ir ko dė­ti. Žmo­nės per­ka, sko­nį pa­gi­ria“, – sa­ko Ei­man­tas. Ki­log­ra­mas jo rau­gin­tų ko­pūs­tų – 1,2 eu­ro.

Sma­giai be­si­su­kan­tis ūki­nin­kas jau pra­dė­jo pre­kiau­ti ir mus­ka­ti­niais mo­liū­gais. Iš­bran­din­tų, gra­žių mo­liū­gų ki­log­ra­mas – eu­ras.

Po per­trau­kos Jot­vin­gių tur­gu­je pa­si­ro­dė but­ri­mo­niš­kė Da­nu­tė Se­niū­tie­nė, sa­vo pre­kė­mis pra­tur­ti­no tur­gaus pa­siū­lą. Su­si­do­mė­jau dviem pre­kė­mis: ka­da­gio uo­go­mis ir pe­ly­nu. Už pa­ke­lį ir vie­nų, ir ki­tų ji pra­šė po eu­rą.

Da­nu­tė ne­tin­gi kal­bė­ti, kiek­vie­nam prie jos pre­kyb­vie­tės at­si­dū­ru­siam daug in­for­ma­ci­jos su­tei­kė. Man nau­ja bu­vo gir­dė­ti, kad pe­ly­nai yra pui­ki dez­in­fek­ci­jos prie­mo­nė. Jei na­muo­se yra vi­ru­suo­jan­tis, la­bai pa­de­da pe­ly­no nuo­vi­ras, ku­riuo rei­kia iš­plau­ti grin­dis, nu­va­ly­ti vi­sus pa­vir­šius.

Par­da­vė­ja Zi­ta dar vis se­mia iš sa­vo po­dė­lių ska­nių, gra­žių ir la­bai dau­gu­mai žmo­nių nau­din­gų džio­vin­tų sly­vų. Jos ypa­tin­gos tuo, kad yra lie­tu­viš­kos, kai­miš­ko­je kros­ny­je džio­vin­tos. Už ki­log­ra­mą pra­šo 5 eu­rų. Ne vie­nas siū­lo džio­vin­tų obuo­liu­kų, mai­še­lį par­duo­da už 50–70 eu­ro cen­tų. Zi­ta jau tu­rė­jo dau­gia­liz­džių svo­gū­nų sėk­lai tin­kan­čių. Už jų ki­log­ra­mą pra­šė 3 eu­rų, bet dar žmo­nės ne šios pre­kės ieš­ko.

Gau­si pa­siū­la val­go­mų bu­ro­kė­lių, vir­ti kai­nuo­ja eu­rą, ne­vir­ti – iki 60 eu­ro cen­tų.

Me­daus ki­log­ra­mas – 5 eu­rai. Pa­ties kop­tu me­du­čiu pre­kiau­jan­tis Ro­mas prog­no­zuo­ja, kad to­kia jo kai­na bus iki švie­žio me­daus. Dar šio žmo­gaus pa­klau­siau, ar jau jau­čia bi­tu­čių kė­li­mą­si iš žie­mos mie­go, ati­ta­rė, kad vie­na ki­ta ban­do ap­si­skrai­dy­ti. Ša­lia jo vais­tin­gai­siais au­ga­lais pre­kiau­jan­ti Ja­ni­na tei­gia ma­čiu­si pa­kir­du­sias skruz­des.

Tur­gaus pri­ei­go­se iš­gir­dau iki šiol ma­no au­sų ne­už­fik­suo­tą po­sa­kį: „Ati­duok ki­tam su­bi­nę, pats per šo­nus ga­lė­si š...“ Apie po­li­ti­ką be­si­kal­ban­čius sen­jo­rus no­rė­jau pa­kal­bin­ti, bet dėl to š... nu­skam­bė­ji­mo iš vie­no lū­pų, abu jas stip­riau su­čiau­pė, už­da­rė tur­būt il­ges­niam lai­kui, už­si­čiau­pė kaip var­liu­kai po bul­via­ka­sio.

Ma­ri­jo­nos ap­si­lan­ky­mas – džiu­ge­sys sie­lai

„Žvaigž­dė­toj va­sa­ros nak­ty, iš­sklei­dęs pa­ra­šiu­tą, tu nu­si­lei­dai pu­šy­ne ža­liam ža­liam lyg rū­ta“, – su par­ti­za­niš­ka dai­na už­du­su­si įgriu­vo Ma­ri­jo­na. – Kaisk grei­čiau ar­ba­ti­nį, at­si­ne­šiau gu­diš­kų šal­ta­no­sių. Vis­ko tau pri­pa­sa­ko­siu, kaip sma­giai lai­ką sve­čiuo­se pas vai­kys­tės drau­gę prie Kat­ros upės pra­lei­dau, kad jaus­mai krū­ti­nė­je ne­tel­pa“, – rėž­tau­na jau se­no­kai ma­ty­ta Ma­ri­jo­na.

„Tai kad kaip te­le­fo­nu kal­bė­jo­me, ža­dė­jai į Ka­ziu­ką su anū­kė­mis va­žiuo­ti, o da­bar sa­kai – iš Bal­ta­ru­si­jos pa­sie­nio su­grį­žai?“ –  sten­giuo­si iš­si­aiš­kin­ti bi­čiu­lės žy­gius.

„Vi­sur ma­no bū­ta. Gi, sa­kau, kad sma­giai lai­ką pra­lei­dau. Pir­miau­sia iš­si­var­gau Ka­ziu­ke, Ro­tu­šės aikš­tė­je. Tarp ki­ta ko, ten ma­čiau ir tą ta­vo he­ro­jų, Švil­pu­ką su mo­li­nu­kais. Gra­žūs jo ga­mi­niai, ir pats žmo­gus sma­gus, ne­tin­gi­nia­vo, gra­žiai sa­vo švil­py­nes pri­sta­tė, su­ko­si žmo­nės apie jo pre­ky­vie­tę. Ten ne­to­lie­se bū­da­ma iš­gir­dau dzū­kuo­jant: „Ca mūs krū­mo na­mai. O ši­tam daik­tan gi­miau ir au­gau.“ Klau­sau ir tie­siog ne­riu į stu­di­jų lai­kus. Ar tik ne Pa­liu­tė, ta ty­ro­ji mer­gai­tė nuo Du­bi­čių. At­si­su­ku, ir tik­rai – ji. Ge­ras še­šias­de­šimt­me­tis ne­pa­kei­tė ne tik jos kal­bos, bet ir akių spin­de­sio. Apie kit­ką ne­kal­bė­siu. Va, Bi­ru­tės, ku­riai ma­no bi­čiu­lė ro­dė sa­vų na­mų nuo­trau­kas, taip grei­tai ne­at­pa­ži­nau. Anuo­met vi­sos trys Vil­niaus uni­ver­si­te­te mo­kė­mės, ar pa­jau­ti da­bar, ko­kį džiaugs­mą ap­tu­rė­jo­me. Tai­gi pas Bi­ru­tę sa­vo ar­ti­mų­jų bu­vo­me nu­vež­tos iš­si­kal­bė­ti, pas­kui Pa­liu­tė ma­nęs iš­si­pra­šė pas ją į Du­bi­čius nu­va­žiuo­ti, mar­ti jos ge­ra, par­veš į Aly­tų ir su­spė­siu bal­suo­ti. Tai­gi ir su­si­gun­džiau. Jos sū­naus, ku­rio taip ir ne­ma­čiau, jis – to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­jas, na­muo­se ne­bu­vo, tai­gi vien mo­te­riš­kės apie vis­ką kal­bė­jo­me, par­ti­za­niš­kų dai­nų pa­gie­do­jo­me. Bai­si jos vai­kys­tė ta­me kraš­te bu­vo. Mes, vai­kai, šio­je Ne­mu­no pu­sė­je tan­kiais kups­tais van­de­nin­go­se vie­to­se au­gan­čius kups­ti­nius švy­lius rin­ko­me dėl sma­gu­mo, dėl jų pū­kuo­tų žie­dų, o Pa­liu­tės šei­ma rin­ko pa­gal­vėms kimš­ti, pri­trin­toms žaiz­doms ap­riš­ti. Švy­lius kaip me­di­ci­ni­nę prie­mo­nę nau­do­jo ir par­ti­za­nai. Ir ko jie ten ne­val­gė: anks­ti pa­va­sa­rį ri­jo nepra­si­sklei­du­sius švy­lius, me­džių pum­pu­rus, ska­niau­si bu­vę lie­pų, žo­lių la­pe­lius, net kai ku­rias sa­ma­nas. Ne­duok Die­ve, pa­jus­ti to­kio mais­to sko­nį.

Bet vie­nas šio kraš­to ke­pi­nys ir man la­bai pa­tin­ka. Pri­kal­bi­nau bi­čiu­lę iš­si­vir­ti šal­ta­no­sių, ko­kių ji kar­tais iš sa­vų na­mų at­si­vež­da­vo į Vil­nių. Tie­sa, daž­niau­siai šal­ta­no­siai jos ma­mos bu­vo ke­pa­mi, bet mes abi juos šį­kart vi­rė­me. Teš­lą da­rė­me iš gri­kių mil­tų, pri­dė­jo­me bul­vių tar­kių, o įda­ras – ka­na­pės su svo­gū­nais. Tai­gi ir tau ke­lis par­ve­žiau. Tai­gi kąsk, grei­čiau ra­gauk“, – ra­gi­na Ma­ri­jo­na, kol ji kal­bė­jo, ar­ba­tai sta­lą pa­ruo­šiau.

Pa­ra­ga­vu­si Ma­ri­jo­nai ati­ta­riau tie­siai: „Vis­ką su­ga­di­na ka­na­pės. Ne­pa­ken­čiu, kai traš­ka tarp dan­tų.“

„Nu ir įver­ti­nai. Tu sko­nio žiū­rėk, ka­na­pių sėk­las ga­li­ma ir su­mal­ti“, – il­gai bum­bė­jo Ma­ri­jo­na, net po­nia, tin­gin­čia sėk­lą per­kąs­ti, bu­vau pa­va­din­ta. Nu­ri­mo tik kal­bai apie rin­ki­mus pa­kry­pus. Šia te­ma Ma­ri­jo­nai nie­ka­da ne­pri­trū­ko kal­bos. Ir šį kar­tą ji rė­žia, kad mies­to po­li­ti­kų švais­tū­nų ji ne­rink­tų. Pas anū­kes ra­do vi­są pluoš­tą vie­no kan­di­da­to rin­ki­mų re­kla­mos, net pa­ma­nė, kad mer­gi­nos ją pla­tin­ti su­ma­nė. Pa­si­ro­do, kad po­li­ti­kų ko­man­da taip ne­at­sa­kin­gai el­gia­si, su­me­ta į ke­lių gy­ven­to­jų dė­žu­tes po šūs­nį, ne­si­var­gi­na po vie­ną iš­skirs­ty­ti.

„Ži­nok šie­met pir­mą kar­tą ir ma­no kie­mą jau­nas po­li­ti­kas ap­lan­kė. Pa­si­šne­kė­jo­me, iš­eg­za­mi­na­vau jį, gau­do­si kai­mo rei­ka­luo­se. Va, to­kius rei­kia rink­ti į val­džią, o ne tuos, ku­rie dar jau­nys­tė­je pri­si­gė­rė sve­ti­mų pa­žiū­rų tiek, kad ir pa­se­nę jo­mis at­si­duo­da.

Ir dar vie­nas da­ly­kas man rū­pes­tį ke­lia. Pra­ei­tą ket­vir­ta­die­nį skai­čiau, kaip vie­nas ūki­nin­kas pa­sa­kė: kas že­mę dirbs, jei vi­si po­nais no­rė­si­me dirb­ti. Šian­dien aš mū­sų dak­ta­rų no­riu pa­klaus­ti – kas mus, nu­se­nu­sius, gy­dys, jei jū­sų tiek daug no­ri po­li­ti­kais bū­ti? Ne­duok Die­ve, jei ir ka­ri­nin­kai, po­li­ci­nin­kai ims į vie­ti­nes ta­ry­bas lįs­ti“, – Ma­ri­jo­na net bur­ną iš ne­ri­mo ran­ka už­si­den­gia.

„Ne­si­jau­dink, Ma­ri­jon, – sa­kau, – dėl mū­sų ša­lies sau­gu­mo. Aš jau iš­si­aiš­ki­nu­si esu Kraš­to ap­sau­gos sis­te­mos or­ga­ni­za­vi­mo ir ka­ro tar­ny­bos įsta­ty­mą. Jo 36 straips­nis tai­ko griež­tus ap­ri­bo­ji­mus ka­riams. Drau­džia­ma jiems da­ly­vau­ti po­li­ti­nė­je veik­lo­je. Yra ir ki­tų ap­ri­bo­ji­mų“.

„Sens­ta mū­sų tau­ta, dak­ta­rams dar­bo dau­gė­ja. Ne­su­pran­tu, gal juos mes su sa­vo pro­ble­mo­mis iš­var­gi­na­me, kad jie po­li­ti­kon su­ka, į moks­lus įdė­to triū­so ne­įver­ti­na“, – vi­sai rim­tai su­si­mąs­to bi­čiu­lė. Pas­kui pa­ky­la teig­da­ma, kad su par­ti­za­niš­ka dai­na įžen­gė, bet iš­eis su No­be­lio li­te­ra­tū­ros pre­mi­jos lau­re­a­to, an­glų kal­ba ra­šiu­sio ru­sų po­eto Jo­si­fo Brod­skio min­ti­mis: „Pir­ma iš­mo­kim pra­ras­ti, o ne įsi­gy­ti, ne­ap­kęs­ti sa­vęs la­biau nei ti­ro­no, ir tik­tai ta­da pos­tu­luokim tei­sin­gu­mo trium­fą.“

 Dvi dar­žo­vės, ku­rios mus ypač svei­ka­ti­na

Su­lau­kė­me keis­to jū­sų klau­si­mo: kaip pa­sver­ti ka­ti­ną? At­sa­ky­si­me iš dau­ge­lio tai­ko­mos prak­ti­kos. Pa­imi ka­ti­ną ant ran­kų ir pa­si­sve­ri. Ta­da dar kar­tą pa­si­sve­ri be ka­ti­no. Lie­ka tik iš­mi­nu­suo­ti sa­vo svo­rį. Po­nia Dai­va, ma­nau, ne­juo­ka­vo teig­da­ma, kad to­kiu bū­du pa­sve­rian­ti net po­mi­do­rą. Ma­nau, kad vis­ką taip pa­sver­ti ga­li­ma, bet re­zul­ta­to tiks­lu­mu pa­si­kliau­ti var­gu ar ga­li­ma.

Iš dau­gia­bu­čio bal­ko­no ste­bin­tis žmo­nes po­nas Juo­zas kon­sta­tuo­ja, kad iš vir­šaus at­ro­do, jog dau­gu­mai jau­nų ir se­nų mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai prie au­sies pri­ša­lo. Jie ir per gat­vę žen­gia įni­kę į sa­vo te­le­fo­ni­nį ben­dra­vi­mą, net ne­ap­si­dai­ry­da­mi.

Į daug ke­liau­jan­čių skai­ty­to­jų klau­si­mą, ko­dėl ke­lio­nė­se vai­ruo­to­jai tu­a­le­tus už­ra­ki­na ir ne­lei­džia ke­lei­viams jais nau­do­tis, pa­pra­šy­si­me at­sa­ky­ti pa­čių vai­ruo­to­jų, kad šiek tiek vie­tos lik­tų ir ko­vo dar­bams ap­žvelg­ti.

So­duo­se at­li­ki­te sa­ni­ta­ri­nį ge­nė­ji­mą, nes lai­kas tin­ka­mas. Ge­rai nu­ge­nė­ki­te jau­nus ap­ša­lu­sius vais­me­džius, iš­pjau­ki­te ser­ben­tų ša­kas, ku­rias už­puo­lė er­ku­tės, ir su­de­gin­ki­te. Jų vie­tas leng­vai at­pa­žin­si­te iš iš­si­pū­tu­sių pum­pu­rų. Iš­ge­nė­ki­te laz­dy­nus. Per­neš­ki­te į ši­lu­mą ir daž­niau lais­ty­ki­te au­ga­lus, ku­rie žie­mo­jo šal­to­je pa­tal­po­je.

Ko­vo pa­bai­go­je pra­dė­ki­te anks­ty­va­jam der­liui dai­gin­ti bul­ves. Gum­bų dai­gai tu­ri bū­ti trum­pi ir sto­ri. Tik iš to­kių ga­li­ma ti­kė­tis gau­saus bul­vių der­liaus. Į kiek­vie­ną dė­žę de­da­ma po vie­ną gum­bų sluoks­nį. Ga­li­ma ant dė­žės dug­no įpil­ti sluoks­nį dur­pių. De­dant gum­bus rei­kia pa­žiū­rė­ti, kad jų ake­lės bū­tų vir­šu­je.

Šal­nų ne­bi­jo pu­pos, tad jas so­din­ti ga­li­ma vos tik pra­ši­lus dir­vai. Anks­ti pa­so­din­tos pu­pos iš­ven­gia ama­rų ata­kų.

Šie­met ne­pa­li­ki­te sa­vo dar­žų be pet­ra­žo­lių. Kaip tei­gia vais­ta­žo­lių ži­no­vas Juo­zas Va­si­liaus­kas, vi­sos šio au­ga­lo da­lys yra nau­din­gos, nes tu­ri daug ge­le­žies, fos­fo­ro, ka­lio, kal­cio, man­ga­no. Pet­ra­žo­lės tin­ka su­ma­žė­jus skran­džio sul­čių rūgš­tin­gu­mui, ža­di­na ape­ti­tą, ge­ri­na virš­ki­ni­mą. Pet­ra­žo­lės tin­ka die­ti­nei mi­ty­bai, ser­gant ke­pe­nų ir tul­žies pūs­lės li­go­mis. Jo­se gau­su vi­ta­mi­no C ir mik­ro­ele­men­tų, tin­ka pro­sta­tos už­de­gi­mui mal­šin­ti, pa­de­da pu­čiant pil­vui, kai su­trin­ka mė­ne­si­nių cik­las. Pet­ra­žo­lių šak­ni­mis gy­do­mi inks­tų dieg­liai. Nėš­čio­sioms pet­ra­žo­lių var­to­ti ne­re­ko­men­duo­ja­ma.

Jei įgė­lė uo­das, bi­tė ar vaps­va, įkan­di­mo vie­tą pa­try­nus švie­žia pet­ra­žo­le, su­ma­žė­ja skaus­mas ir nie­žu­lys.

Švie­žios pet­ra­žo­lės de­ra su žu­vies pa­tie­ka­lais, sriu­bo­mis, pa­da­žais, su ba­zi­li­kais, kra­pais, svo­gū­nų laiš­kais. Tin­ka ji pa­tie­ka­lams puoš­ti, gra­žes­nė gar­ba­no­to­ji, nors vi­ta­mi­nų ji tu­ri ma­žiau už ly­gia­la­pę. Pet­ra­žo­les ga­li­ma džio­vin­ti, sū­dy­ti, šal­dy­ti, nau­do­ti ga­mi­nant ža­lu­my­nų svies­tą. Pet­ra­žo­lės vei­kia bak­te­ri­ci­diš­kai, to­dėl jų ant­pi­lu gy­do­mos dan­te­nos, nai­ki­na­mas ne­ma­lo­nus bur­nos kva­pas.

Koks dar­žas be ri­di­kų? Jie val­go­mi tik ža­li, ver­tin­giau­si yra ne­pjaus­ty­ti. Re­mian­tis gy­dy­to­ju fi­to­te­ra­peu­tu J.Va­si­liaus­ku, la­bai nau­din­gi ri­di­kų šak­nia­vai­sių alie­ju­je esan­tys sie­ros jun­gi­niai sti­mu­liuo­ja skran­džio sul­čių ir tul­žies iš­si­sky­ri­mą, in­ten­sy­vi­na mik­ro­cir­ku­lia­ci­ją skran­džio ir žar­ny­no sie­ne­lė­se, to­dėl ge­riau virš­ki­na­mas mais­tas. Ri­di­kė­lių ląs­te­lie­na re­gu­liuo­ja žar­ny­no pe­ri­stal­ti­ką, ša­li­na iš or­ga­niz­mo cho­les­te­ro­lį. Tin­ka ate­ro­sklerozės pro­fi­lak­ti­kai ir ser­gant gast­ri­tu.

Ri­di­kų cho­li­nas ska­ti­na or­ga­niz­mą ga­min­ti fos­fo­li­pi­dus, sau­gan­čius ke­pe­nis nuo rie­ba­li­nės di­stro­fi­jos. As­kor­bo rūgš­tis pa­de­da su­si­da­ry­ti gli­ko­ge­nui, dėl to pa­ge­rė­ja ke­pe­nų veik­la, ri­di­kuo­se yra la­bai daug ka­lio drus­kų, jos pa­de­da ša­lin­ti iš or­ga­niz­mo van­de­nį ir val­go­mą­ją drus­ką. Tin­ka var­to­ti, kai su­trin­ka šir­dies rit­mas ir for­muo­ja­si šir­dies neu­ro­zė.

Ta­čiau vi­suo­met no­rė­da­mi pa­si­svei­ka­tin­ti šio­mis dar­žo­vė­mis, pa­si­kon­sul­tuo­ki­te su šei­mos gy­dy­to­ju, ku­ris tiks­liau pa­tars, pa­re­ko­men­duos.

O nuo­tai­kai pa­kel­ti pa­siū­ly­si­me skai­ty­to­jo at­siųs­tą anek­do­tą.

Ke­lei­vi­nio lai­vo ka­pi­to­nas tu­rė­jo pa­pū­gą. Lai­ve dir­bo fo­ku­si­nin­kas, ku­ris links­mi­no ke­lei­vius. Pa­pū­gai jo fo­ku­sai bu­vo taip at­si­bo­dę, kad ji per jo pa­si­ro­dy­mus šauk­da­vo: „Jis kor­tą pa­slė­pė ran­ko­vėj!“ „Triu­šis – po sta­lu!“ „Ke­pu­rė­je yra sky­lė!“ Žo­džiu, pa­pū­ga ir fo­ku­si­nin­kas vie­nas ki­tam di­de­lės mei­lės ne­jau­tė. Kar­tą ki­lo aud­ra, lai­vas pa­sken­do, tik fo­ku­si­nin­kas su pa­pū­ga iš­si­gel­bė­jo. Plū­du­riuo­ja abu vi­du­ry van­de­ny­no ant kaž­ko­kio rąs­to ir ty­li. Ty­li va­lan­dą, dvi… Pa­pū­ga ne­iš­ken­čia: „Ge­rai, ge­rai, pa­si­duo­du… Grei­čiau sa­kyk, kur lai­vą pa­dė­jai? 

    Komentaras

    labai išmintingas straipsnio pavadinimas ir trumpai pataikyta. Kad tik prabilus apie politiką iš kart lūpos užsičiaupė. - Taip Gamta gražina atgal ir suprato. Buvo prieš rinkimai į miesto tarybą ir ant šantažų žemiau žmoniškumo ribos rinkos. Gavos krizė per valdymą. Ir perėjus į būsimą jau rinktą tarybą. Kur svarbiausi alytiškiams klausimai priiminėjami tik tarybos narių balsų dauguma. Kur jau besibaigianti šios kadencijos taryba priėmė strategijas iki 2021 metų - reiškia ir už būsimą tarybą nors galėjo palaukt - pagal kurią analizę padarė žiniasklaida ir kaip ponams alytiškiams pateikė ir tik perskaityt reikėjo, kad blogės. Bet vėl prisirinko dar ir vėl kaip spiaudydami į šulinius iš kurių ir atsigert dar buvo įmanoma -tad tik užčiaupt lūpeles belieka. Kaip pretendentai į merus vienas nesuvokia ką už jo nugaros bendražygiai jau šioje kadencijoj prikrėtę ir į naują įvedė, kitas - kitas.. ? Jau per rinkimus abu kaip lyderiai situacijų suvaldyt nesugebėjo kur už jų nugarų tas pats kas prispiaudė sočiai ir jiems į ateity. Dėl alytiškių, kuriems bendros gerovės lygis dėl apie 50 tūkstančių gyventojų, seniai dzin.. Apart kaip atskirom grupėm po politika išgyvent. O tai, kad nesiorentuoja per savivaldą Alytuj rodo pavyzdys. Prieš kelis mėnesius žiniasklaida ir viešina. Kad Alytaus m. savivaldybė neįsisavina apie 68 proc. ministerijos skirtos paramos socialinėms reikmėms. Dzin visiems. Dabar savivaldybė n kartą pardavinėja Ulonų gatvėje buvusį ir iki šiol gerai įrengtą profilaktoriumą. Reiškia kaip anose kadencijose panaikino taryba ši profilaktoriumą buvo sakoma. Atseit trūksta lėšų išlaikyt. Tų trūkstamų lėšų dydis sudarė virš 100 tūkstančių eurų. Reiškia normalioje savivaldoje šiuo metu, kur pasimatė, kad nepanaudota 68 proc. paramos kas sudarė ir virš 100 tūkstančių eurų -per mėnesį galėjo ištaisyt ir lėšas nukreipt į šio pardavinėjamo profilaktoriumo veiklos atnaujinimą. Bet, kadangi lygio ir rimto rūpesčio ypač silpnais žmonėm nėra -tai geriau apie turgaus kainas diskutuot. Nes ir savivaldoj esmėj jau kaip ir turgaus dėsniai, tik kitais masteliais, veikia. Kas ką brangiau parduos ar pigiau nupirks.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.