Pet­ro Sa­bai­čio po­mė­giai, gy­ve­ni­miš­kos tie­sos ir kuk­lus pa­ste­bė­ji­mas: „Esu pri­si­lie­tęs prie šven­to žmo­gaus, po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus”

Po­mė­gį ska­ti­na tu­ri­mas ama­tas

Tu­ri­mu ama­tu – smul­kių na­mų reik­me­nų tai­sy­mu – be­si­ver­čian­tis aly­tiš­kis P.Sa­bai­tis jau pen­kio­li­ka me­tų ko­lek­cio­nuo­ja su­ve­ny­ri­nius ba­te­lius. Jų tu­ri su­rin­kęs per 350. Vy­rui ne­leng­va iš­var­dy­ti vi­sas ša­lis, iš ku­rių par­vež­ti jo kau­pia­mi eks­po­na­tai: Šve­di­ja, Ai­ri­ja, Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė, Nor­ve­gi­ja, Lat­vi­ja, Es­ti­ja. Gal to­li­miau­sia ša­lis – Ka­na­da, ba­tą iš ten Pet­rui par­ve­žė bi­čiu­lis iš Bal­ti­jos cir­ko, ar­tis­tas aly­tiš­kis Da­rius Ščes­nu­le­vi­čius.

„Jau ne­pa­sa­ky­siu, ku­ris su­ve­ny­ras bu­vo pir­ma­sis. Da­lis ba­tų tu­ri pa­skir­tį – ba­tas-žva­kė, ba­tas-tau­pyk­lė ar skė­ti­nė, pa­ka­ba, raktų pa­ka­bu­kas, pieštukinė, gė­ri­mo ta­ra, šo­ko­la­das. Val­go­mi ba­tai trum­pa­am­žai, te­ko jų ir iš­mes­ti. Tu­riu ba­tu­kų ir su sva­rov­skiais. Ne­iš­ski­riu nė vie­no, są­ra­šų ne­da­rau, bet ma­nau, kad 70 pro­cen­tų jų yra tik­rai man do­va­no­ti drau­gų, gi­mi­nai­čių“, – pa­sa­ko­ja Pet­ras.

Jis su­tin­ka su pa­ste­bė­ji­mu, kad ko­lek­ci­nin­kui leng­va ir kar­tu su­dė­tin­ga nu­pirk­ti do­va­ną. Ži­nai, kuo jis pa­si­džiaugs, bet kad tik­rai pra­džiu­gin­tų, rei­kia nu­pirk­ti to­kį va­rian­tą, ko­kio ko­lek­ci­jo­je dar nė­ra.

„Pa­si­džiau­giu va­ly­da­mas dul­kes, pa­si­gė­riu. Jei ne­klys­tu, po­li­ti­kė Vi­li­ja Blin­ke­vi­čiū­tė yra su­rin­ku­si ne­ma­žą ba­tų ko­lek­ci­ją“, – tę­sia po­kal­bį pa­šne­ko­vas. Jis tei­gia, kad bu­fe­tu­ke, nors ir tvar­kin­gai su­dė­ti, ba­tu­kai ne­kaip at­ro­dė, jis įsi­gi­jo vit­ri­nas.

„Ma­no tė­tis bu­vo lin­kęs sa­ky­ti – už pi­ni­gus ir dur­nas pa­da­rys, bet tu be pi­ni­go pa­da­ryk. Aš pa­da­riau. Iš Kau­ne ban­kru­ta­vu­sios fo­to­atel­jė nu­si­pir­kau vit­ri­nas, ku­rio­se bu­vo su­dė­ti fo­to­apa­ra­tai. Man la­bai ti­ko, nes spin­tos tu­rė­jo ap­švie­ti­mą. Pa­vy­ko sau­giai sta­čias spe­cia­liu trans­por­tu par­si­vež­ti į Aly­tų. Vit­ri­nų du­re­lės san­da­riai už­si­da­ro, ne tiek daug pri­dul­ka“, – iš Pet­ro žo­džių trauk­ti ne­rei­kia.

Ba­tai – jo ama­tas. Kai sto­jo lais­va Lie­tu­va, Pet­ro žo­džais ta­riant, jam ne­si­no­rė­jo ki­tiems tar­nau­ti. Jis ėmė­si ama­to, tai­sė smul­kius na­mų reik­me­nis – ran­ki­nu­kus, ba­tus. Jį kaip bat­siu­vį su­si­ra­do vie­no Šal­či­nin­kų ra­jo­no baž­nyt­kai­mio var­pi­nin­kas ir pa­pra­šė var­pams dir­žus pa­siū­ti. Su­ta­rus at­ve­žė iš­dirb­tą ver­šio odą. Pa­sak Pet­ro, tai se­no­kai bu­vo, bet mie­lą dar­bą, įspū­din­gą už­sa­ky­mą, iki šiol me­na.

La­bai svar­bu pa­ža­dė­jus iš­te­sė­ti

„Au­gau Meš­ku­čių kai­me. Ma­no tė­tis bu­vo sta­lius, sta­ty­bi­nin­kas, kai­mo kal­vis, ma­ma šei­mi­nin­kau­da­vo šven­tė­se, ruoš­da­vo pui­kius sta­lus. Ama­tui ir aš pa­si­da­viau ir tuo džiau­giuo­si“, – sa­ko 56-erių vy­ras ir pri­du­ria, jog mėgs­ta pa­de­juo­ti, pa­si­guos­ti, kad jam te­ko ir spy­rių į už­pa­ka­lį gau­ti. Bu­vo lai­kas, ne­sle­pia jis, kaip ne­mo­kė­jo iš­ger­ti tik tau­rės, ant­ros. Pats džiau­gia­si, ačiū Die­vui sa­ko, kad su­pra­to, jog jei ne­mo­ki ės­ti, ne­rei­kia im­ti di­de­lio šaukš­to.

Var­da­die­nius Pet­ras šven­čia sa­vų žmo­nių ra­te, džau­gia­si, kad tu­ri ma­mą, ku­riai 83-eji, bro­lių, bi­čiu­lių. Pa­pras­tai su­si­rink­ti mėgs­ta drau­go kai­mo so­dy­bo­je „Imil­sa“.

„Iš tie­sų tu­riu drau­gų. Ir ne­ma­žai. Lai­kau­si nuo­sta­tos, kad vien tik pas drau­gus pats ei­ti ne­tu­ri, rei­kia ir pas sa­ve juos pa­si­kvies­ti, kad ir ta­vo na­mus pri­tap­ta­lin­tų, ar dar lan­gą įsi­sma­gi­nę iš­dauž­tų. Ne­su už­si­da­ręs, mėgs­tu ben­drau­ti, pa­si­tar­ti. Pa­tin­ka drau­gams da­ry­ti ge­ra, net pi­ni­gų pa­sko­lin­ti. Kaip šian­dien ver­ti­nu tai, kad ko­ro­na­vi­ru­so siau­tė­ji­mo me­tu vaikš­čio­jau po vie­šą­sias mies­to erd­ves, dau­gia­bu­čius ir dez­in­fe­ka­vau laip­ti­nes. Ir tą da­riau ne­mo­ka­mai.

Ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kau pi­ni­gų, jei pa­im­čiau, jaus­čiau­si tik­rai ne­kaip, tai bū­tų prie­šiš­ka ma­no tu­ri­mai sa­va­no­riš­ku­mo sam­pra­tai. Iki da­bar jau­čiu pa­ki­li­mą, kad pa­dė­jau žmo­nėms. Vie­nas gy­ven­to­jas pa­vai­ši­no me­du­mi, ki­ti dė­ko­jo žo­džiais. Bu­vau lau­kia­mas, ne taip kaip prieš rin­ki­mus su skra­ju­tė­mis“, – jaus­min­gas Pet­ro mo­no­lo­gas.

Pa­klaus­tas, ko­kie žmo­nės yra jo pa­žįs­ta­mų žmo­nių ra­te, ati­ta­rė, kad la­bai įvai­rūs. Yra ir po­li­ti­kų, „Tė­viš­kės na­mų“ sa­va­no­rių. Jam te­ko lies­ti po­pie­žių Pran­ciš­kų hos­pi­so li­go­ni­nė­je Vil­niu­je lau­kiant pa­lai­mi­ni­mo. Žmo­nės bu­vo tie­siog pa­mi­šę dėl šio šven­to žmo­gaus pri­si­lie­ti­mo.

„Pa­si­kar­to­siu, bet daug tu­riu pa­žįs­ta­mų, nors, ki­ta ver­tus, gal jie ma­nęs ne­pa­žįs­ta ar ne­pri­pa­žįs­ta. Ir vi­si ma­no klien­tai yra man vie­no­di, ne­skirs­tau jų į pa­rei­gy­bes, ne­su­reikš­mi­nu jų pos­tų. Ne­su ir už­kie­tė­jęs po­li­ti­kas, bet jei ta­pau par­tie­čiu, el­giuo­si są­ži­nin­gai. Man la­bai svar­bu pa­ža­dė­jus iš­te­sė­ti. Nors la­bai leng­va ža­dė­ti. Pa­pras­tai, ku­ris ne­su­ge­ba pa­da­ry­ti ran­ko­mis, pa­da­ro tik lie­žu­viu. O tai yra blo­gai“, – P.Sa­bai­tis jau ne pir­mą kar­tą pa­tvir­ti­na sa­vo tie­są, kad mėgs­ta at­vi­ru­mą ir kal­ba at­vi­rai.

Sa­ko, net tvo­ra, ku­ri juo­sia jo tu­ri­mas val­das, yra že­ma, ne­už­si­ba­ri­ka­da­vo, neuž­si­tvė­rė nuo kai­my­nų. Jam rei­kia žmo­nių, rei­kia ben­dra­vi­mo. Rei­kia ir dar­bo. Kol kas jo ne­sto­ko­ja – Li­kiš­kė­lių gat­vė­je tu­ri­mo­je bat­siu­vyk­lo­je du­rys, ypač ru­dens ir pa­va­sa­rio se­zo­nais, vars­to­mos. Tai pel­nin­giau­sias me­tas. Ki­tais me­tų lai­kais pa­ja­mos ma­žes­nės, Pet­ras sa­ve nu­ra­mi­na, kad tuo­met ir iš­lai­dos yra ma­žes­nės. Sa­vait­ga­lius lei­džia tė­viš­kė­je, ten veik­los ne­trūks­ta. At­vi­rai sa­ko, kad kar­tais lau­kia lie­taus, kaip po­il­sio nuo ūkio dar­bų.

Jo ama­tui ko­ją ki­ša pi­gi ki­nų ava­ly­nė. Juk už eu­rą nu­si­pirk­tos už 50 eu­ro cen­tų ne­si­im­si tai­sy­ti. O Pet­ras lai­ko­si tos nuo­sta­tos, kad vi­sus dar­bus, ku­rių imie­si, rei­kia at­lik­ti ko­ky­biš­kai.

Me­ro pa­va­din­tas Aly­taus gar­be

„Aly­tus man – šven­tas mies­tas. Gy­ven­ti Vil­niu­je, Kau­ne ne­no­rė­čiau dėl spūs­čių. Ma­lo­nios ir ma­no gy­ve­na­ma­ja­me kam­pe at­si­ran­dan­čios per­mai­nos. Džiau­giuo­si, kad is­to­ri­nė­je vie­to­je, ant py­li­mo, prie Dai­li­džių eže­rė­lių, ver­sli­nin­kai pa­sta­tė lo­ko­mo­ty­vą. Ja­me veiks ka­vi­nu­kė, ma­žas mu­zie­jus. Sma­gu, kad žmo­nės ri­zi­kuo­ja, ku­ria, ne­lau­kia ga­ta­vų kar­ve­lių. Liūd­no­ka dėl nu­se­ku­sios Dai­li­dės“, – Pet­ras kal­ba jau kaip Ulo­nų se­niū­nai­ti­jos se­niū­nai­tis.

Vi­są sa­vo se­niū­nai­ti­ją jau apė­jęs de­šim­tis kar­tų. „Aš esu žmo­gus dar tos kar­tos, ku­ri mo­ka pa­si­da­lin­ti. Mums sve­ti­mas po­sa­kis – pi­ni­gai val­do mus. Gal kar­tais pik­to­kai, ka­te­go­riš­kai el­giuo­si, bet esu žo­džio žmo­gus“, – ne­liaup­si­na Pet­ras sa­vęs gra­žiais žo­džiais. Prie­šin­gai, kal­ba sa­vi­kri­tiškai.

„Pet­rai, Jūs esat Aly­taus gar­bė!“ – taip sa­va­no­rį Pet­rą Sa­bai­tį ka­ran­ti­no pra­džio­je ver­ti­no Aly­taus mies­to me­ras Ne­ri­jus Ce­siu­lis.