Nuo bu­vu­sios šlo­vės iki liū­de­sė­lio: „Mes vi­si esa­me gi­mi­nės per Aly­taus mies­to so­dą” (6)

Saulė Pinkevičienė
Žalioji oazė ir Dzūkijos sostinės simbolis – Alytaus miesto sodas. Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
Žalioji oazė ir Dzūkijos sostinės simbolis – Alytaus miesto sodas. Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
„Nė­ra tos die­nos, kad ne­pa­gal­vo­čiau apie šį 5,5 hek­ta­rų plo­tą ma­no gim­to­jo Aly­taus cen­tre – apie Mies­to so­dą, ku­ria­me aš už­au­gau ir ku­ria­me so­di­nin­ku dir­bo ma­no tė­tis Sta­sys Mar­cin­ke­vi­čius“, – sa­ko Al­do­na Mar­cin­ke­vi­čie­nė, drau­ge su Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­mi pa­kvie­tu­si aly­tiš­kius į gy­vą eks­kur­si­ją Mies­to so­do ta­ke­liais. Ji bu­vo ku­pi­na giedrų pri­si­mi­ni­mų ir jaut­rių pa­mąs­ty­mų. Iš­si­ski­riant Al­do­na da­vė na­mų dar­bų už­duo­tį: na­tū­ra­lia­me pu­šy­ne, ku­ria­me 1931 me­tais baigtas formuoti Mies­to so­das, au­go pus­an­tro tūks­tan­čio pu­šų, o kiek jų au­ga da­bar? Pa­si­ro­do, pa­ti Al­do­na su anū­kais skai­čiuo­ti ban­dė, bet šis darbas dar vis nepabaigtas. Bū­tų tik­rai įdo­mu, juo labiau kad šiemet Miesto sodui sukanka 90 metų.

Kip­ro Pet­raus­ko var­das ne­pri­gi­jo

„Joks tik­ras aly­tiš­kis ne­va­di­na Mies­to so­do par­ku, nes par­kas – tai tar­si jo „pa­var­dė“, juk so­viet­me­čiu taip ir va­di­no­si – „Aly­taus kul­tū­ros ir po­il­sio par­kas“, – S.Mar­cin­ke­vi­čie­nė ne­gai­li kom­pli­men­tų aly­tiš­kiams, sa­ky­da­ma, kad jie tu­ri pui­kią tau­ti­nę ir is­to­ri­nę at­min­tį.

Kuo pa­si­reiš­kė ši at­min­tis?

Kaip liu­di­ja len­te­lė so­de, 1939 me­tais jam bu­vo su­teik­tas dai­ni­nin­ko Kip­ro Pet­raus­ko var­das, ta­čiau taip ir ne­pri­gi­jo, nes aly­tiš­kiams ne­pa­ti­ko. Kaip „ne­pri­li­po“ ir aikš­te­lei, esan­čiai ar­čiau­siai Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos, le­ni­ni­nio kom­jau­ni­mo var­das. Iš tik­rų­jų ši suo­liu­kais įrė­min­ta aikš­te­lė bu­vo su­pro­jek­tuo­ta vai­kams, net smė­lia­dė­žės iš­kas­tos, ta­čiau ne­at­lai­kė kon­ku­ren­ci­jos su ša­lia so­do, Lais­vės An­ge­lo aikš­tės pu­sė­je, įreng­ta erd­ve su ka­ru­se­le ir sū­py­nė­mis. Ten ir pa­trau­kė ma­žie­ji aly­tiš­kiai, o be pa­skir­ties li­ku­si so­do aikš­te­lė kaž­ko­kio ap­va­laus rau­do­no ju­bi­lie­jaus pro­ga bu­vo pa­va­din­ta „pionierių“ ar „kom­jau­ni­mo“. Ži­no­ma, mies­tie­čiai jos taip nie­ka­da ne­va­di­no.

„Ir šian­dien aikš­te­lės cen­tre au­ga ąžuo­las. Ge­rai pri­si­me­nu, kaip tė­tė py­ko, kad kom­jau­nuo­liai me­dį pa­so­di­no, o lais­tyt pa­mir­šo. Ąžuo­liu­kas iš­gy­ve­no, nes tė­tei bu­vo bran­gus kiek­vie­nas au­ga­las, ne­svar­bu, ko­kia pro­ga pa­so­din­tas, jis jį ir lais­tė kasdien, kol prigijo“, – pri­si­me­na A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Ket­vir­tą­ja so­di­nin­ke ne­ta­po

„Vai­ke­li, tu gal ma­mos ne­tu­ri?“ – su šyp­se­na šian­dien Al­do­na pri­si­me­na, kaip jos tė­tį už­kal­bi­no jaut­ria­šir­dė tuo me­tu Aly­tu­je re­zi­da­vu­sio so­vie­tų de­san­ti­nin­kų pul­ko ka­ri­nin­ko žmo­na, ku­riai į akį kri­to ma­ža mer­gai­tė, kas­dien laks­čiu­si ša­lia so­di­nin­ko Mies­to so­do ta­kais.

„Ma­ma dir­bo bu­hal­te­re kny­gy­ne, tai­gi bu­vo tar­si sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad man kur kas įdo­miau leis­ti lai­ką at­ro­dė su tė­te so­de“, – sa­ko ji. 1959 me­tais, kai S.Mar­cin­ke­vi­čius ta­po tre­čiuo­ju Mies­to so­do so­di­nin­ku, Al­do­na šei­mo­je dar bu­vo vien­tur­tis vai­kas. Neužilgo gi­mė se­suo Sta­sė, šian­dien Aly­tu­je pui­kiai ži­no­ma ir ger­bia­ma gy­dy­to­ja kar­dio­lo­gė Sta­sė Šlia­žie­nė.

„Tė­tė ma­ne kar­tu at­si­ve­dė į sa­vo dar­bą, kai man bu­vo maždaug ketve­ri. Al­gą tuo me­tu Mies­to so­do dar­buo­to­jams mo­kė­da­vo gre­ti­mai esan­čiuo­se ra­jo­no kul­tū­ros na­muo­se. Man bu­vo skir­tos ka­pei­kos nuo tė­tės al­gos už tai, kad spau­dos kios­ke prie pa­što tris kar­tus per sa­vai­tę nu­pirk­da­vau po du eg­zem­plio­rius laik­raš­čių „Sportas“ ir „Vakarinės naujienos“ ir juos pa­ka­bin­da­vau sten­de ša­lia so­di­nin­ko na­me­lio. Tuo­me­ti­nio kul­tū­ros na­mų di­rek­to­riaus Al­gi­man­to Au­gus­taus­ko žo­džiais ta­riant, ma­no pa­rei­gos bu­vo „mies­to so­do in­struk­to­riaus“, – pri­si­me­na A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Pro­fe­si­nį ke­lią ji taip pat pa­si­rin­ko ne be tė­tės įta­kos, nes jis, kaip pa­ti sa­ko, „suplanavo, kad bū­čiau ket­vir­to­ji Mies­to so­do so­di­nin­kė“. Tuo me­tu kraš­to­vaiz­džio spe­cia­lis­tų stu­di­jų Lie­tu­vo­je dar ne­bu­vo, tad Al­do­na ta­po moksline ag­ro­no­me, bet... ne ket­vir­tą­ja Mies­to so­do so­di­nin­ke.

Ir tam bu­vo tė­tės va­lia. 1982 me­tais, jau sirg­da­mas, jis pa­kvie­tė pa­ly­dė­ti į so­dą, pa­si­dai­rė, pa­ma­tė ke­lias rie­tu­ves už­deg­tų šiukš­lių... Sa­ko, žiū­rėk, duk­re­le, lieps­nos lai­žo pu­šų la­jas, čia jau ne ma­no mies­to so­das ir tu jo so­di­nin­ke ne­bū­si… Be­je, dar vie­ną ir, de­ja, pas­ku­ti­nį kar­tą S.Mar­cin­ke­vi­čius mies­to so­de lan­kė­si 2003 me­tų rug­sė­jo mė­ne­sį, kai tuo­me­ti­nės mies­to sa­vi­val­dy­bės spe­cia­lis­tės, at­sa­kin­gos už kul­tū­ros pa­vel­dą, bu­vo pa­kvies­tas pa­dė­ti iden­ti­fi­kuo­ti is­to­ri­nius mies­to so­do ąžuo­lus. Bet aš vis dar tu­riu vil­tį, kad ka­da nors, su­tvar­kęs Jau­ni­mo par­ką, Ku­ror­to par­ką bei ki­tas ža­li­ą­sias erd­ves, Aly­tus pa­ga­liau at­sig­ręš į mies­to so­dą šei­mi­nin­ko žvilgs­niu. Ir gal­būt mies­to so­das vėl tu­rės tik­rą šei­mi­nin­ką – so­di­nin­ką. Be­je, ir vie­nas iš tri­jų ma­no pa­čios vai­kų, so­di­nin­ko Sta­sio Mar­cin­ke­vi­čiaus anū­kų, yra di­plo­muo­tas eko­lo­gas, tai­gi vil­ties dar tru­pu­tį tu­riu“, – sa­ko liūd­nai nu­si­šyp­so­ju­si Al­do­na.

„Į so­dą nu­ei­nu ir... liū­de­sė­lis“

Mies­to so­do is­to­ri­ją pra­ėju­sį sek­ma­die­nį drau­ge su A.Mar­cin­ke­vi­čie­ne pa­sa­ko­jo jos ben­dra­min­tė, so­do is­to­ri­jos ži­no­vė ir pa­ti tik­riau­sia jo my­lė­to­ja mu­zie­ji­nin­kė Vil­man­tė Pet­ru­se­vi­čie­nė. Tai ji prieš ke­le­tą me­tų su­da­rė so­do pla­ną, ku­ria­me rau­do­nai pa­žen­kli­no net 11 gė­dos – „kiau­lių ta­kų“, ra­gi­no aly­tiš­kius sau­go­ti sa­vo par­ką ir ne­min­dy­ti jo ža­lių­jų zo­nų. 2015 me­tais Vil­man­tė drau­ge su Al­do­na aktyviai prisijungė prie ini­cia­ty­vi­nės gru­pės so­dui at­gai­vin­ti ir pa­ren­gė pa­ro­dą apie jo is­to­ri­ją.

„Vil­man­tė tu­ri to­kį taik­lų po­sa­kį, sa­ko, „liū­de­sė­lis“, kai į so­dą nu­ei­nu. Ži­no­ma, čia kaip ir žmo­gaus gy­ve­ni­me – ačiū tiems, ku­rie Mies­to so­dą su­pro­jek­ta­vo, prie jo lop­šio sto­vė­jo, ačiū trims so­di­nin­kams, įdė­ju­siems tiek iš­ma­ny­mo ir mei­lės. O šian­dien ma­tau ny­ki­mą, bet tur­būt vis­ką dar ga­li­ma pa­tai­sy­ti, rei­kia tik no­ro ir ži­no­ji­mo, ką da­rai“, – sa­ko A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Prie šian­die­nos „liū­de­sė­lio“ ap­raiš­kų Mies­to so­de ji ve­dė ir eks­kur­si­ją. Štai ša­lia fon­ta­no au­ga eu­ro­pi­nis kuk­me­dis, se­niau­sias Pie­tų Lie­tu­vo­je ir la­bai ver­tin­gas. Šį au­ga­lą iš Ka­ra­liau­čiaus au­to­bu­su par­si­ve­žė S.Mar­cin­ke­vi­čius, me­dis so­de au­go 60 me­tų, o šios žie­mos ne­at­lai­kė, iš­lū­žo nuo snie­go, nes iki to jau bu­vo ne­tin­ka­mai pri­žiū­ri­mas. Pa­si­ro­do, fon­ta­ną va­lan­ti įmo­nė nuo­plo­vas su dum­blu iš­pil­da­vo po jaut­riu au­ga­lu. Da­bar kuk­me­dis gy­do­mas, bet ar pa­vyks jį iš­sau­go­ti – ne­ži­nia.

Šią žie­mą nu­ken­tė­jo ir dau­giau au­ga­lų, bet kal­ta ne tik gam­ta – iš­lau­žy­tos jau­nos pu­šai­tės, nes ant ne­įša­lu­sios pa­klo­tės va­žia­vo tech­ni­ka tvar­ky­ti ša­kų. Ša­lia fon­ta­no ta­kais – net­gi sun­kias­vo­rė. „Ne­ma­ty­ti da­ly­kai, ge­rai, kad tė­tės akys ne­ma­tė“, – sa­ko Al­do­na.

„Bu­vo spau­do­je toks straips­nis taik­liu pa­va­di­ni­mu, kad Mies­to so­dui da­bar la­biau­siai rei­kia my­lin­čio so­di­nin­ko. Tai yra tik­ra tie­sa, nes ir ma­no tė­tė, ir jo pirm­ta­kai tė­vas ir sū­nus Fai­tu­šai, ku­rių pa­li­ki­mą jis kruopš­čiai sau­go­jo, bu­vo ne tik sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­lai, bet ir la­bai my­lin­tys sa­vo dar­bą, gyvąją gamtą žmo­nės“, – įsi­ti­ki­nu­si A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Ji pa­si­džiau­gia ypa­tin­ga eks­kur­si­jos vieš­nia – Vik­to­ri­ja Ur­ma­na­vi­čiū­te, ant­ro­jo Mies­to so­do so­di­nin­ko Alek­san­dro Fai­tu­šo pro­anū­ke, jo duk­ters Re­gi­nos anūkė. „Ponia Regina dažnai kartodavo, kad mes vi­si esa­me gi­mi­nės per Mies­to so­dą“, – sa­ko Al­do­na, ku­ri ži­no dau­gy­bę is­to­ri­jų, su­si­ju­sių su Mies­to so­du, bet kar­tu tai yra ir Aly­taus kul­tū­ros is­to­ri­jos, ir ne­ju­čia pa­gal­vo­ji, ko­kia nuo­dė­mė, kad šių is­to­ri­jų ne­pa­sa­ko­ja­ma gar­siai: kny­go­je, fil­me ar bent gy­vo­se eks­kur­si­jo­se Mies­to so­de.

Iš kva­po at­skir­da­vo, ko­kios spal­vos ro­žė

Sa­vo is­to­ri­jas Mies­to so­de tu­rė­jo net suo­le­liai, tie­sa, jie bu­vo ki­to­kie nei da­bar, o ko­kie – nė­ra rei­ka­lo ap­ra­ši­nė­ti. Te­rei­kia nu­ei­ti į Kraš­to­ty­ros mu­zie­jų ir pa­ma­ty­si­te sa­vo aki­mis, au­ten­tiš­ką Mies­to so­do suo­le­lį yra at­kū­ręs ta­len­tin­gas res­tau­ra­to­rius Jo­nas Uo­sai­tis.

„Tė­tė so­de tu­rė­jo sa­vo suo­le­lį ir vi­si tai ži­no­jo. Bū­da­vo, kad suo­le­lis už­im­tas, o ta­ke­liu at­ei­na so­di­nin­kas, tai sė­din­ty­sis pa­šo­ka ir už­lei­džia“, – pa­sa­ko­ja A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė. Ji taip pat me­na, kaip, par­va­žia­vęs iš Vil­niaus, iš au­to­bu­sų sto­ties na­mo Liš­kia­vos gat­vė­je per Mies­to so­dą žings­niuo­da­vo po­etas An­ta­nas Jo­ny­nas su savo neatski­riama palydose žmona Stase. Jis ir­gi mė­go pri­sės­ti ant „sa­vo­jo“ suo­le­lio, ša­lia ro­žy­no. „Ma­čiau ne kar­tą, kaip po­etas, o jis bu­vo ne­re­gys, pa­uos­ty­da­vo ro­žę ir iš kva­po spė­da­vo, ko­kia jos spal­va, ir at­spė­da­vo“, – pri­si­me­na Al­do­na.

Be­je, ar ži­no­te, kad Aly­taus mies­to so­de 6–7 de­šimt­me­ty­je at­si­ra­do tur­būt pir­mo­ji Aly­taus ben­druo­me­nė? Tai bu­vo va­di­na­mo­ji pen­si­nin­kų ta­ry­ba, vie­tos in­te­li­gen­tų bū­re­lis, ku­rie so­de su­si­tik­da­vo pa­ben­drau­ti ant dvie­jų suo­le­lių prie fon­ta­no, bet ne­re­tai ir mies­to pro­ble­mas ap­tar­da­vo.

Al­do­na at­si­me­na, kaip kar­tą Aly­tu­je ne­to­lie­se Mies­to so­do kam­ba­rį iš­si­nuo­mo­ję va­sa­ro­to­jai pa­ra­šė skun­dą, kad Mies­to so­de per gar­siai gro­ja mu­zi­ka. Šis skun­das pa­sie­kė Vyk­do­mą­jį ko­mi­te­tą. Gin­ti S.Mar­cin­ke­vi­čiaus sto­jo pen­si­nin­kų ta­ry­ba, ku­ri iš­dės­tė val­džiai sa­vo po­žiū­rį, kad, gir­di, esa­me aly­tiš­kiai, čia gy­ve­na­me, o at­va­žia­vu­sie­ji te­gul de­ri­na­si. Tie­sa, mu­zi­ka vis dėl­to bu­vo šiek tiek pri­til­dy­ta.

Vie­tos dva­sia

S.Mar­cin­ke­vi­čius Mies­to so­do so­di­nin­ku dir­bo iki 1980 me­tų. Nuo ta­da iki šian­die­nos so­das la­bai pa­si­kei­tė. Re­konst­ruo­tas fon­ta­nas, ku­ris ne­la­bai pa­na­šus į se­ną­jį. „Vis pra­šau aly­tiš­kių ir ne­va­din­ti jo se­nuo­ju so­do fon­ta­nu, ku­ris bu­vo pa­na­šus į bal­tą gul­bę, ir la­bai nu­ken­tė­jo ka­ro me­tu, nes į jį pa­tai­kė bom­ba. Tė­tis kiek­vie­ną pa­va­sa­rį pats už­glaisty­da­vo fon­ta­no dugną, tvar­kė su­trū­ki­nė­ju­sias sie­ne­les. Sa­ky­da­vo, kad to­kį fon­ta­ną jis pa­vel­dė­jo iš so­di­nin­kų Fai­tu­šų, va­di­na­si, tu­ri jį sau­go­ti“, – pa­sa­ko­ja A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Se­na­ja­me Aly­taus fon­ta­ne gy­ve­no auk­si­nės žu­ve­lės, ku­rios žie­mo­da­vo pen­kia­lit­riuo­se stik­lai­niuo­se Mar­cin­ke­vi­čių na­muo­se. Al­do­na pri­si­me­na, kad ma­ma pa­va­sa­rį gar­siai ap­gai­les­tau­da­vo, kad štai ki­ti tu­ri dau­giau lais­vų pa­lan­gių ir ga­li už­si­au­gin­ti po­mi­do­rų dai­gų. Ži­no­ma, ant jų na­mų pa­lan­gių au­go ir įvai­riau­sių gė­lių so­di­nu­kų, ku­rie vė­liau puoš­da­vo Mies­to so­dą, nes įsi­gy­ti jų anuo­met ne­bu­vo kur ir lėšų tam nebuvo skiriama.

„Aly­tiš­kiai bu­vo la­bai ben­druo­me­niš­ki, pa­si­tai­ky­da­vo, kad iš to­li­mes­nių ke­lio­nių, pa­vyz­džiui, Ode­sos, par­vež­da­vo ro­žių ša­ke­lių ir duo­da­vo tė­tei padaugin­ti. Jis net­gi jau bu­vo iš­mo­kęs sa­vo tal­ki­nin­kus, kad kirp­ti ša­ke­lę, kuri būtų tinkama skiepijimui akute, rei­kia su še­šiais pum­pu­rė­liais ir vež­ti įdė­tą ža­lio­je bul­vė­je“, – pa­sa­ko­ja A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Da­bar prie fon­ta­no au­ga ki­tos ro­žių rū­šys, o ir gė­ly­no for­ma pa­si­kei­tu­si. Ne­be­li­ko ir iš gė­lių iš­dė­lio­to už­ra­šo pie­ve­lė­je prie­šais dabartinį teismo pastatą „Me­nas pri­klau­so liau­džiai“ bei laik­ro­džio ir ka­len­do­riaus, ku­rio da­tą kiek­vie­ną anks­tų ry­tą į prie­kį „per­stum­da­vo“ so­do pri­žiū­rė­to­ja, liau­dies me­ni­nin­kė Ju­li­ja Ba­ra­naus­kie­nė.

Į eks­kur­si­ją at­ėjo ir ki­tos il­ga­me­tės so­do dar­buo­to­jos Pran­ciš­kos Sta­nai­tie­nės duk­ros Ada ir Ma­ry­tė, joms tai bu­vo ypa­tin­gas va­ka­ras, pa­dvel­kęs vai­kys­te ir ro­žė­mis, kaip ta­da, kai po pa­mo­kų at­bėg­da­vo į Mies­to so­dą.

Bu­vo pri­si­min­ti ir ki­ti il­ga­me­čiai mies­to so­do. dar­buo­to­jai: An­ta­nas Ja­ciuns­kas, Mo­tie­jus Krū­ve­lis, Vla­das Mi­la­nas, Ma­ri­ja Fu­ra­je­va ir ki­ti. Iš­ti­sus me­tus mies­to so­de dar­ba­vo­si tik vie­nas so­di­nin­kas, vi­si ki­ti dar­buo­to­jai dirb­da­vo tik šil­tuo­ju me­tų lai­ku.

Ir šian­dien so­das Aly­taus cen­tre yra ne tik sau­go­mas kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas, bet ir ypa­tin­ga vie­ta dau­ge­liui aly­tiš­kių, me­nan­ti pra­bė­gan­tį lai­ką, šei­mos, as­me­ni­nę ir mies­to is­to­ri­ją. Ar so­das šian­dien pri­žiū­ri­mas taip, kaip de­rė­tų, ko­kia jo at­ei­tis – tik­rai ne vien pro­fe­sio­na­lių kraš­tot­var­ki­nin­kų, ar­bo­ris­tų, daž­niau­siai iš sve­tur pa­kvie­čia­mų, rei­ka­las, nes čia gy­ve­na mū­sų vie­tos dva­sia – ge­nius lo­ci.

 

 

 

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Galiu patvirtinti, kad Stasys Marcinkevičius buvo labai darbštus, sąžiningas ir širdimi atsidavęs Miesto sodo tikras šeimininkas. Straipsniu prisimintas ir tuo pagerbtas antrasis Miesto sodo sodininkas Aleksandras Faitušas, kurį man, kaip savo kaimyną, teko matyti gyvą ir palydint... Labai geras straipsnis, reikia tokių daugiau, kol esama gyvų Alytaus miesto istorijos liudininkų.

    Komentaras

    Šiandien miesto sodas primena apleistą karšinčių. O kadaise buvo alytiškių pasididžiavimo objektas, į kurį vesdavome savo svečius. Teliko tik malonūs širdžiai prisiminimai. Prisimenate baltųjų akacijų kvapą? O tą ant kampo augusį klevą, kuris rudenį nusidažydavo vario raudoniu? O beržų alėją? Ir šokių aikštelę bei visus atsimenančią bilietų kontrolierę, prisimenate?

    Komentaras

    Autorė papasakojo "gūdžių okupacijos laikų" savo visai nebaisius prisiminimus... tėveliai dirbo, vaikučiai galėjo net gi tėvelių darbe bėgioti paskui tėvelius ir žaisti, kai mamytės nenusidirbdamos dirbo knygynuose buhalterėmis... Tiesa, eiliniai alytiškiai norėję didesnių atlyginimų, eidavo dirbti "pagal išdirbį" į Alytaus gamyklas ar "stroijkes", kurių Alytuje buvo labai daug ir darbo rankų jose visuomet trūko...

    Komentaras

    Ir aš liūdžiu,kad valdžia pinigus kiša į trinkekes,o ne miesto istorijos išsaugojimą.Dedasi pliusiukus statydami paminklus partizanams,už šimtus tūkstančių žaidimų aikšteles.Gaila senojo,mielo parko.

    Komentaras

    puikus straipsnis...tiek naujo sužinojau apie miesto sodo istoriją....deja ten nėra vieno šeimininko-sodininko. Kaip ir miestas neturi gaspadoriaus. Pakloja naujus šaligatvius, o vėliau sunkiasvorė technika sulaužo. Suoliukus, šiukšledėžes išspardom....nemokam saugoti savo miesto. Jaunimas parke sėdi ant suoliukų užsilipę su kojomis.skaudu.

    Komentaras

    The Sexual Enhancement Supplements Market analysis includes the product segment and geographical landscapes. The report offers an up-to-date analysis regarding the current global market scenario, the latest trends and drivers, and the overall market environment. The market is driven by the strong prevalence of ED, availability of supplements in multiple dosage forms, and increasing demand for sexual enhancement supplements. In addition, a strong prevalence of ED is anticipated to boost the growth of the market as well. This study identifies the rapid growth of e-commerce as one of the prime reasons driving the sexual enhancement supplements market growth during the next few years.

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.