Nuo bu­vu­sios šlo­vės iki liū­de­sė­lio: „Mes vi­si esa­me gi­mi­nės per Aly­taus mies­to so­dą”

Kip­ro Pet­raus­ko var­das ne­pri­gi­jo

„Joks tik­ras aly­tiš­kis ne­va­di­na Mies­to so­do par­ku, nes par­kas – tai tar­si jo „pa­var­dė“, juk so­viet­me­čiu taip ir va­di­no­si – „Aly­taus kul­tū­ros ir po­il­sio par­kas“, – S.Mar­cin­ke­vi­čie­nė ne­gai­li kom­pli­men­tų aly­tiš­kiams, sa­ky­da­ma, kad jie tu­ri pui­kią tau­ti­nę ir is­to­ri­nę at­min­tį.

Kuo pa­si­reiš­kė ši at­min­tis?

Kaip liu­di­ja len­te­lė so­de, 1939 me­tais jam bu­vo su­teik­tas dai­ni­nin­ko Kip­ro Pet­raus­ko var­das, ta­čiau taip ir ne­pri­gi­jo, nes aly­tiš­kiams ne­pa­ti­ko. Kaip „ne­pri­li­po“ ir aikš­te­lei, esan­čiai ar­čiau­siai Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos, le­ni­ni­nio kom­jau­ni­mo var­das. Iš tik­rų­jų ši suo­liu­kais įrė­min­ta aikš­te­lė bu­vo su­pro­jek­tuo­ta vai­kams, net smė­lia­dė­žės iš­kas­tos, ta­čiau ne­at­lai­kė kon­ku­ren­ci­jos su ša­lia so­do, Lais­vės An­ge­lo aikš­tės pu­sė­je, įreng­ta erd­ve su ka­ru­se­le ir sū­py­nė­mis. Ten ir pa­trau­kė ma­žie­ji aly­tiš­kiai, o be pa­skir­ties li­ku­si so­do aikš­te­lė kaž­ko­kio ap­va­laus rau­do­no ju­bi­lie­jaus pro­ga bu­vo pa­va­din­ta „pionierių“ ar „kom­jau­ni­mo“. Ži­no­ma, mies­tie­čiai jos taip nie­ka­da ne­va­di­no.

„Ir šian­dien aikš­te­lės cen­tre au­ga ąžuo­las. Ge­rai pri­si­me­nu, kaip tė­tė py­ko, kad kom­jau­nuo­liai me­dį pa­so­di­no, o lais­tyt pa­mir­šo. Ąžuo­liu­kas iš­gy­ve­no, nes tė­tei bu­vo bran­gus kiek­vie­nas au­ga­las, ne­svar­bu, ko­kia pro­ga pa­so­din­tas, jis jį ir lais­tė kasdien, kol prigijo“, – pri­si­me­na A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Ket­vir­tą­ja so­di­nin­ke ne­ta­po

„Vai­ke­li, tu gal ma­mos ne­tu­ri?“ – su šyp­se­na šian­dien Al­do­na pri­si­me­na, kaip jos tė­tį už­kal­bi­no jaut­ria­šir­dė tuo me­tu Aly­tu­je re­zi­da­vu­sio so­vie­tų de­san­ti­nin­kų pul­ko ka­ri­nin­ko žmo­na, ku­riai į akį kri­to ma­ža mer­gai­tė, kas­dien laks­čiu­si ša­lia so­di­nin­ko Mies­to so­do ta­kais.

„Ma­ma dir­bo bu­hal­te­re kny­gy­ne, tai­gi bu­vo tar­si sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad man kur kas įdo­miau leis­ti lai­ką at­ro­dė su tė­te so­de“, – sa­ko ji. 1959 me­tais, kai S.Mar­cin­ke­vi­čius ta­po tre­čiuo­ju Mies­to so­do so­di­nin­ku, Al­do­na šei­mo­je dar bu­vo vien­tur­tis vai­kas. Neužilgo gi­mė se­suo Sta­sė, šian­dien Aly­tu­je pui­kiai ži­no­ma ir ger­bia­ma gy­dy­to­ja kar­dio­lo­gė Sta­sė Šlia­žie­nė.

„Tė­tė ma­ne kar­tu at­si­ve­dė į sa­vo dar­bą, kai man bu­vo maždaug ketve­ri. Al­gą tuo me­tu Mies­to so­do dar­buo­to­jams mo­kė­da­vo gre­ti­mai esan­čiuo­se ra­jo­no kul­tū­ros na­muo­se. Man bu­vo skir­tos ka­pei­kos nuo tė­tės al­gos už tai, kad spau­dos kios­ke prie pa­što tris kar­tus per sa­vai­tę nu­pirk­da­vau po du eg­zem­plio­rius laik­raš­čių „Sportas“ ir „Vakarinės naujienos“ ir juos pa­ka­bin­da­vau sten­de ša­lia so­di­nin­ko na­me­lio. Tuo­me­ti­nio kul­tū­ros na­mų di­rek­to­riaus Al­gi­man­to Au­gus­taus­ko žo­džiais ta­riant, ma­no pa­rei­gos bu­vo „mies­to so­do in­struk­to­riaus“, – pri­si­me­na A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Pro­fe­si­nį ke­lią ji taip pat pa­si­rin­ko ne be tė­tės įta­kos, nes jis, kaip pa­ti sa­ko, „suplanavo, kad bū­čiau ket­vir­to­ji Mies­to so­do so­di­nin­kė“. Tuo me­tu kraš­to­vaiz­džio spe­cia­lis­tų stu­di­jų Lie­tu­vo­je dar ne­bu­vo, tad Al­do­na ta­po moksline ag­ro­no­me, bet... ne ket­vir­tą­ja Mies­to so­do so­di­nin­ke.

„Ir tam bu­vo tė­tės va­lia. 1982 me­tais, jau sirg­da­mas, jis pa­kvie­tė pa­ly­dė­ti į so­dą, pa­si­dai­rė, pa­ma­tė ke­lias rie­tu­ves už­deg­tų šiukš­lių... Sa­ko, žiū­rėk, duk­re­le, lieps­nos lai­žo pu­šų la­jas, čia jau ne ma­no mies­to so­das ir tu jo so­di­nin­ke ne­bū­si… Be­je, dar vie­ną ir, de­ja, pas­ku­ti­nį kar­tą S.Mar­cin­ke­vi­čius mies­to so­de lan­kė­si 2003 me­tų rug­sė­jo mė­ne­sį, kai tuo­me­ti­nės mies­to sa­vi­val­dy­bės spe­cia­lis­tės, at­sa­kin­gos už kul­tū­ros pa­vel­dą, bu­vo pa­kvies­tas pa­dė­ti iden­ti­fi­kuo­ti is­to­ri­nius mies­to so­do ąžuo­lus. Bet aš vis dar tu­riu vil­tį, kad ka­da nors, su­tvar­kęs Jau­ni­mo par­ką, Ku­ror­to par­ką bei ki­tas ža­li­ą­sias erd­ves, Aly­tus pa­ga­liau at­sig­ręš į mies­to so­dą šei­mi­nin­ko žvilgs­niu. Ir gal­būt mies­to so­das vėl tu­rės tik­rą šei­mi­nin­ką – so­di­nin­ką. Be­je, ir vie­nas iš tri­jų ma­no pa­čios vai­kų, so­di­nin­ko Sta­sio Mar­cin­ke­vi­čiaus anū­kų, yra di­plo­muo­tas eko­lo­gas, tai­gi vil­ties dar tru­pu­tį tu­riu“, – sa­ko liūd­nai nu­si­šyp­so­ju­si Al­do­na.

„Į so­dą nu­ei­nu ir... liū­de­sė­lis“

Mies­to so­do is­to­ri­ją pra­ėju­sį sek­ma­die­nį drau­ge su A.Mar­cin­ke­vi­čie­ne pa­sa­ko­jo jos ben­dra­min­tė, so­do is­to­ri­jos ži­no­vė ir pa­ti tik­riau­sia jo my­lė­to­ja mu­zie­ji­nin­kė Vil­man­tė Pet­ru­se­vi­čie­nė. Tai ji prieš ke­le­tą me­tų su­da­rė so­do pla­ną, ku­ria­me rau­do­nai pa­žen­kli­no net 11 gė­dos – „kiau­lių ta­kų“, ra­gi­no aly­tiš­kius sau­go­ti sa­vo par­ką ir ne­min­dy­ti jo ža­lių­jų zo­nų. 2015 me­tais Vil­man­tė drau­ge su Al­do­na aktyviai prisijungė prie ini­cia­ty­vi­nės gru­pės so­dui at­gai­vin­ti ir pa­ren­gė pa­ro­dą apie jo is­to­ri­ją.

„Vil­man­tė tu­ri to­kį taik­lų po­sa­kį, sa­ko, „liū­de­sė­lis“, kai į so­dą nu­ei­nu. Ži­no­ma, čia kaip ir žmo­gaus gy­ve­ni­me – ačiū tiems, ku­rie Mies­to so­dą su­pro­jek­ta­vo, prie jo lop­šio sto­vė­jo, ačiū trims so­di­nin­kams, įdė­ju­siems tiek iš­ma­ny­mo ir mei­lės. O šian­dien ma­tau ny­ki­mą, bet tur­būt vis­ką dar ga­li­ma pa­tai­sy­ti, rei­kia tik no­ro ir ži­no­ji­mo, ką da­rai“, – sa­ko A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Prie šian­die­nos „liū­de­sė­lio“ ap­raiš­kų Mies­to so­de ji ve­dė ir eks­kur­si­ją. Štai ša­lia fon­ta­no au­ga eu­ro­pi­nis kuk­me­dis, se­niau­sias Pie­tų Lie­tu­vo­je ir la­bai ver­tin­gas. Šį au­ga­lą iš Ka­ra­liau­čiaus au­to­bu­su par­si­ve­žė S.Mar­cin­ke­vi­čius, me­dis so­de au­go 60 me­tų, o šios žie­mos ne­at­lai­kė, iš­lū­žo nuo snie­go, nes iki to jau bu­vo ne­tin­ka­mai pri­žiū­ri­mas. Pa­si­ro­do, fon­ta­ną va­lan­ti įmo­nė nuo­plo­vas su dum­blu iš­pil­da­vo po jaut­riu au­ga­lu. Da­bar kuk­me­dis gy­do­mas, bet ar pa­vyks jį iš­sau­go­ti – ne­ži­nia.

Šią žie­mą nu­ken­tė­jo ir dau­giau au­ga­lų, bet kal­ta ne tik gam­ta – iš­lau­žy­tos jau­nos pu­šai­tės, nes ant ne­įša­lu­sios pa­klo­tės va­žia­vo tech­ni­ka tvar­ky­ti ša­kų. Ša­lia fon­ta­no ta­kais – net­gi sun­kias­vo­rė. „Ne­ma­ty­ti da­ly­kai, ge­rai, kad tė­tės akys ne­ma­tė“, – sa­ko Al­do­na.

„Bu­vo spau­do­je toks straips­nis taik­liu pa­va­di­ni­mu, kad Mies­to so­dui da­bar la­biau­siai rei­kia my­lin­čio so­di­nin­ko. Tai yra tik­ra tie­sa, nes ir ma­no tė­tė, ir jo pirm­ta­kai tė­vas ir sū­nus Fai­tu­šai, ku­rių pa­li­ki­mą jis kruopš­čiai sau­go­jo, bu­vo ne tik sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­lai, bet ir la­bai my­lin­tys sa­vo dar­bą, gyvąją gamtą žmo­nės“, – įsi­ti­ki­nu­si A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Ji pa­si­džiau­gia ypa­tin­ga eks­kur­si­jos vieš­nia – Vik­to­ri­ja Ur­ma­na­vi­čiū­te, ant­ro­jo Mies­to so­do so­di­nin­ko Alek­san­dro Fai­tu­šo pro­anū­ke, jo duk­ters Re­gi­nos anūkė. „Ponia Regina dažnai kartodavo, kad mes vi­si esa­me gi­mi­nės per Mies­to so­dą“, – sa­ko Al­do­na, ku­ri ži­no dau­gy­bę is­to­ri­jų, su­si­ju­sių su Mies­to so­du, bet kar­tu tai yra ir Aly­taus kul­tū­ros is­to­ri­jos, ir ne­ju­čia pa­gal­vo­ji, ko­kia nuo­dė­mė, kad šių is­to­ri­jų ne­pa­sa­ko­ja­ma gar­siai: kny­go­je, fil­me ar bent gy­vo­se eks­kur­si­jo­se Mies­to so­de.

Iš kva­po at­skir­da­vo, ko­kios spal­vos ro­žė

Sa­vo is­to­ri­jas Mies­to so­de tu­rė­jo net suo­le­liai, tie­sa, jie bu­vo ki­to­kie nei da­bar, o ko­kie – nė­ra rei­ka­lo ap­ra­ši­nė­ti. Te­rei­kia nu­ei­ti į Kraš­to­ty­ros mu­zie­jų ir pa­ma­ty­si­te sa­vo aki­mis, au­ten­tiš­ką Mies­to so­do suo­le­lį yra at­kū­ręs ta­len­tin­gas res­tau­ra­to­rius Jo­nas Uo­sai­tis.

„Tė­tė so­de tu­rė­jo sa­vo suo­le­lį ir vi­si tai ži­no­jo. Bū­da­vo, kad suo­le­lis už­im­tas, o ta­ke­liu at­ei­na so­di­nin­kas, tai sė­din­ty­sis pa­šo­ka ir už­lei­džia“, – pa­sa­ko­ja A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė. Ji taip pat me­na, kaip, par­va­žia­vęs iš Vil­niaus, iš au­to­bu­sų sto­ties na­mo Liš­kia­vos gat­vė­je per Mies­to so­dą žings­niuo­da­vo po­etas An­ta­nas Jo­ny­nas su savo neatski­riama palydose žmona Stase. Jis ir­gi mė­go pri­sės­ti ant „sa­vo­jo“ suo­le­lio, ša­lia ro­žy­no. „Ma­čiau ne kar­tą, kaip po­etas, o jis bu­vo ne­re­gys, pa­uos­ty­da­vo ro­žę ir iš kva­po spė­da­vo, ko­kia jos spal­va, ir at­spė­da­vo“, – pri­si­me­na Al­do­na.

Be­je, ar ži­no­te, kad Aly­taus mies­to so­de 6–7 de­šimt­me­ty­je at­si­ra­do tur­būt pir­mo­ji Aly­taus ben­druo­me­nė? Tai bu­vo va­di­na­mo­ji pen­si­nin­kų ta­ry­ba, vie­tos in­te­li­gen­tų bū­re­lis, ku­rie so­de su­si­tik­da­vo pa­ben­drau­ti ant dvie­jų suo­le­lių prie fon­ta­no, bet ne­re­tai ir mies­to pro­ble­mas ap­tar­da­vo.

Al­do­na at­si­me­na, kaip kar­tą Aly­tu­je ne­to­lie­se Mies­to so­do kam­ba­rį iš­si­nuo­mo­ję va­sa­ro­to­jai pa­ra­šė skun­dą, kad Mies­to so­de per gar­siai gro­ja mu­zi­ka. Šis skun­das pa­sie­kė Vyk­do­mą­jį ko­mi­te­tą. Gin­ti S.Mar­cin­ke­vi­čiaus sto­jo pen­si­nin­kų ta­ry­ba, ku­ri iš­dės­tė val­džiai sa­vo po­žiū­rį, kad, gir­di, esa­me aly­tiš­kiai, čia gy­ve­na­me, o at­va­žia­vu­sie­ji te­gul de­ri­na­si. Tie­sa, mu­zi­ka vis dėl­to bu­vo šiek tiek pri­til­dy­ta.

Vie­tos dva­sia

S.Mar­cin­ke­vi­čius Mies­to so­do so­di­nin­ku dir­bo iki 1980 me­tų. Nuo ta­da iki šian­die­nos so­das la­bai pa­si­kei­tė. Re­konst­ruo­tas fon­ta­nas, ku­ris ne­la­bai pa­na­šus į se­ną­jį. „Vis pra­šau aly­tiš­kių ir ne­va­din­ti jo se­nuo­ju so­do fon­ta­nu, ku­ris bu­vo pa­na­šus į bal­tą gul­bę, ir la­bai nu­ken­tė­jo ka­ro me­tu, nes į jį pa­tai­kė bom­ba. Tė­tis kiek­vie­ną pa­va­sa­rį pats už­glaisty­da­vo fon­ta­no dugną, tvar­kė su­trū­ki­nė­ju­sias sie­ne­les. Sa­ky­da­vo, kad to­kį fon­ta­ną jis pa­vel­dė­jo iš so­di­nin­kų Fai­tu­šų, va­di­na­si, tu­ri jį sau­go­ti“, – pa­sa­ko­ja A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Se­na­ja­me Aly­taus fon­ta­ne gy­ve­no auk­si­nės žu­ve­lės, ku­rios žie­mo­da­vo pen­kia­lit­riuo­se stik­lai­niuo­se Mar­cin­ke­vi­čių na­muo­se. Al­do­na pri­si­me­na, kad ma­ma pa­va­sa­rį gar­siai ap­gai­les­tau­da­vo, kad štai ki­ti tu­ri dau­giau lais­vų pa­lan­gių ir ga­li už­si­au­gin­ti po­mi­do­rų dai­gų. Ži­no­ma, ant jų na­mų pa­lan­gių au­go ir įvai­riau­sių gė­lių so­di­nu­kų, ku­rie vė­liau puoš­da­vo Mies­to so­dą, nes įsi­gy­ti jų anuo­met ne­bu­vo kur ir lėšų tam nebuvo skiriama.

„Aly­tiš­kiai bu­vo la­bai ben­druo­me­niš­ki, pa­si­tai­ky­da­vo, kad iš to­li­mes­nių ke­lio­nių, pa­vyz­džiui, Ode­sos, par­vež­da­vo ro­žių ša­ke­lių ir duo­da­vo tė­tei padaugin­ti. Jis net­gi jau bu­vo iš­mo­kęs sa­vo tal­ki­nin­kus, kad kirp­ti ša­ke­lę, kuri būtų tinkama skiepijimui akute, rei­kia su še­šiais pum­pu­rė­liais ir vež­ti įdė­tą ža­lio­je bul­vė­je“, – pa­sa­ko­ja A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Da­bar prie fon­ta­no au­ga ki­tos ro­žių rū­šys, o ir gė­ly­no for­ma pa­si­kei­tu­si. Ne­be­li­ko ir iš gė­lių iš­dė­lio­to už­ra­šo pie­ve­lė­je prie­šais dabartinį teismo pastatą „Me­nas pri­klau­so liau­džiai“ bei laik­ro­džio ir ka­len­do­riaus, ku­rio da­tą kiek­vie­ną anks­tų ry­tą į prie­kį „per­stum­da­vo“ so­do pri­žiū­rė­to­ja, liau­dies me­ni­nin­kė Ju­li­ja Ba­ra­naus­kie­nė.

Į eks­kur­si­ją at­ėjo ir ki­tos il­ga­me­tės so­do dar­buo­to­jos Pran­ciš­kos Sta­nai­tie­nės duk­ros Ada ir Ma­ry­tė, joms tai bu­vo ypa­tin­gas va­ka­ras, pa­dvel­kęs vai­kys­te ir ro­žė­mis, kaip ta­da, kai po pa­mo­kų at­bėg­da­vo į Mies­to so­dą.

Bu­vo pri­si­min­ti ir ki­ti il­ga­me­čiai mies­to so­do. dar­buo­to­jai: An­ta­nas Ja­ciuns­kas, Mo­tie­jus Krū­ve­lis, Vla­das Mi­la­nas, Ma­ri­ja Fu­ra­je­va ir ki­ti. Iš­ti­sus me­tus mies­to so­de dar­ba­vo­si tik vie­nas so­di­nin­kas, vi­si ki­ti dar­buo­to­jai dirb­da­vo tik šil­tuo­ju me­tų lai­ku.

Ir šian­dien so­das Aly­taus cen­tre yra ne tik sau­go­mas kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas, bet ir ypa­tin­ga vie­ta dau­ge­liui aly­tiš­kių, me­nan­ti pra­bė­gan­tį lai­ką, šei­mos, as­me­ni­nę ir mies­to is­to­ri­ją. Ar so­das šian­dien pri­žiū­ri­mas taip, kaip de­rė­tų, ko­kia jo at­ei­tis – tik­rai ne vien pro­fe­sio­na­lių kraš­tot­var­ki­nin­kų, ar­bo­ris­tų, daž­niau­siai iš sve­tur pa­kvie­čia­mų, rei­ka­las, nes čia gy­ve­na mū­sų vie­tos dva­sia – ge­nius lo­ci.