Ne­da Mi­liaus­kai­tė: „Ge­riau­sia, ką esu iš­gir­du­si iš se­ne­lių, tai, kad jiems esu kaip duk­ra, ku­rios jie pa­si­ilgs­ta ir lau­kia at­ei­nant” (2)

Kineziterapeutė-masažuotoja Neda Miliauskaitė parenka senjorams patinkančių mankštos formų ir sveikatinimasis tampa smagiu socialiniu reginiu.
Kineziterapeutė-masažuotoja Neda Miliauskaitė parenka senjorams patinkančių mankštos formų ir sveikatinimasis tampa smagiu socialiniu reginiu.
Ki­ne­zi­te­ra­peu­tė-ma­sa­žuo­to­ja Ne­da Mi­liaus­kai­tė be­veik prieš me­tus pa­pil­dė Aly­taus me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tro dar­buo­to­jų ben­druo­me­nę. Šian­dien jos dar­bu džiau­gia­si cen­tro Glo­bos sky­riaus gy­ven­to­jai ir Re­a­bi­li­ta­ci­jos sky­riaus pa­cien­tai. „Sa­ko­ma, kad su se­nu kaip ir su vai­ku ne kiek­vie­nas ran­da kal­bą. Ne­da yra sa­vo dar­bo ži­no­vė, pui­kiai mo­kan­ti pri­ei­ti prie kiek­vie­no žmo­gaus, ne­svar­bu, kiek de­šim­čių me­tų jam bū­tų. La­bai džiau­giuo­si ir tuo, kad ši spe­cia­lis­tė po stu­di­jų ne­pa­si­li­ko dirb­ti did­mies­ty­je, o su­grį­žo į Dzū­ki­jos sos­ti­nę. Sa­vo kraš­tą ver­ti­nan­čius jau­nus žmo­nes aš la­bai ger­biu“, – tei­gia Aly­taus me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tro va­do­vė Ir­ma Mas­ke­liū­nie­nė. Jau­ną me­di­ci­nos spe­cia­lis­tę N.MI­LIAUS­KAI­TĘ kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Po ko­kių stu­di­jų įsi­lie­jo­te į šį dar­bo ko­lek­ty­vą? Kiek lai­ko dir­ba­te sa­va­ran­kiš­kai?

– Bai­giau ki­ne­zi­te­ra­pi­jos stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te, tuo­met vis­kas pa­si­su­ko taip, kad su­grį­žau gy­ven­ti į sa­vo gim­tą mies­tą – Aly­tų.

Grį­žu­si sie­kiau su­ras­ti dar­bo vie­tą, ku­rio­je ga­lė­čiau sa­ve re­a­li­zuo­ti ir dirb­ti pa­gal pro­fe­si­ją. Ir štai va­sa­rą jau skai­čiuo­siu pir­mus me­tus nuo­sta­bia­me ko­lek­ty­ve Aly­taus mies­to re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tre.

 

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te to­kį, sa­ky­čiau, net la­bai sun­kų, dar­bą?

– Vi­suo­se dar­buo­se su­si­du­ria­me su sun­ku­mais, jei­gu sten­gia­mės ge­rai dirb­ti. Jau nuo la­bai se­niai ži­no­jau, kad at­ei­ty­je dirb­siu su žmo­nė­mis ir dar­bas bus su­si­jęs su ju­dė­ji­mu. O kai sa­vo ži­nio­mis ir pa­stan­go­mis ga­li pa­dė­ti ir gy­dy­ti žmo­nes, tai ir yra ge­riau­sia, ką šis dar­bas man duo­da.

Džiau­giuo­si ga­lė­da­ma pri­si­dė­ti prie žmo­nių svei­ka­tos ge­ro­vės, dirb­da­ma jau­čiuo­si rei­ka­lin­ga ir at­sa­kin­ga už tai, ką da­rau.

 

– Daž­nai gir­di­mas žo­džių de­ri­nys – ori se­nat­vė. Ar tik­rai oriai jau­čia­si žmo­gus, ku­rio sa­vi­jau­ta rū­pi­na­si sve­ti­mi? Juk šimt­me­čiais ar­ti­mų­jų slau­ga ir glo­ba bu­vo lai­ko­ma šei­mos pro­ble­ma ir tik iš­skir­ti­niais at­ve­jais – val­diš­kų na­mų.

– Ko ge­ro, nė vie­nas iš mū­sų ne­si­jau­čia­me ge­rai, kai ne­ga­li­me sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti. Se­ny­vo am­žiaus žmo­nėms daž­nai pa­gal­ba yra dau­giau ar ma­žiau rei­ka­lin­ga.

Ne vi­si ar­ti­mie­ji tu­ri są­ly­gas ir ga­li­my­bes slau­gy­ti bei pri­žiū­rė­ti sa­vo ar­ti­mą. Tai­gi mū­sų glo­bos na­muo­se ku­ria­me ap­lin­ką, ku­rio­je se­ne­liai jaus­tų­si jau­kiai, ge­rai ir pa­to­giai.

 

– Vie­nas an­ti­kos lai­kų iš­min­čius yra pa­sa­kęs: iš se­nat­vės ne­si­juok – juk tu į ją ei­ni. Ar Jū­sų svei­ka­ti­na­mi se­ne­liai mo­ka ir mėgs­ta pa­si­juok­ti iš sa­vo se­nat­vės? Juk mankš­ti­na­te ir op­ti­mis­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių se­ne­lių.

– Ži­no­ma, kad yra se­ne­lių, ku­rie nu­si­tei­kę op­ti­mis­tiš­kai, jie daž­nai juo­kau­ja, kad jau ne tie me­tai to­kiems pra­ti­mams, bet vis tiek juos at­lie­ka. Vi­suo­met šyp­se­ną su­ke­lia pra­ti­mai, ku­rie rei­ka­lau­ja ko­or­di­na­ci­jos, kai rei­kia at­lik­ti kas­dien ne­įpras­tus veiks­mus.

Se­ne­lius mo­ty­vuo­ja nau­jos prie­mo­nės ir mankš­tos pa­kei­ti­mo ap­lin­ka, ypač gry­na­me ore. Taip pat sma­giau mankš­tin­tis gru­pė­je nei po vie­ną. Tuo­met mankš­ta tam­pa nau­din­ga ne tik fi­ziš­kai, bet ir psi­cho­lo­giš­kai, nes mankš­ti­nan­tis gru­pė­je vy­rau­ja juo­kas ir tei­gia­mos emo­ci­jos.

 

– Ko­kį ne­ti­kė­tą kom­pli­men­tą esa­te iš­gir­du­si iš sen­jo­rų? Ar jie daž­nai pri­si­me­na sa­vo jau­nys­tę, ly­gi­na kar­tų ge­bė­ji­mus, kal­ba apie anū­kus? Ap­skri­tai, ko­kio am­žiaus žmo­gus, jau­ni­mo aki­mis, jau yra sen­jo­ras?

– Ko ge­ro, jau­ni­mo aki­mis, sen­jo­ras yra gar­baus am­žiaus žmo­gus. Pa­ti dirb­da­ma su se­ne­liais sten­giuo­si pa­lai­ky­ti glau­dų ry­šį, klau­sau­si jų is­to­ri­jų apie jau­nys­tę ir pra­bė­gu­sį gy­ve­ni­mą. Be­veik vi­si sa­ko, kad ge­riau­si lai­kai jau pra­ei­ty­je, nes da­bar jau vis­kas ki­taip, jiems li­ko tik ra­miai pa­sen­ti…

Ge­riau­sia, ką esu iš­gir­du­si iš se­ne­lių, tai, kad jiems esu kaip duk­ra, ku­rios jie pa­si­ilgs­ta ir lau­kia at­ei­nant. Ge­ra gir­dė­ti, kai se­ne­liai pa­sa­ko, kad iš ma­nęs no­ri pa­si­sem­ti ener­gi­jos, ir juo­kia­si, kad to­kią ener­gi­ją tu­rė­jo tik jau­nys­tėj.

 

– Ar ne­svei­kuo­jan­tys sen­jo­rai – reik­lūs?

– Ko ge­ro, kiek­vie­nas, pa­si­ju­tęs blo­gai, no­ri­me bū­ti iš­girs­tas, ap­rū­pin­tas ir gau­ti rei­kia­mą pa­gal­bą. Ži­no­ma, nor­ma­lu, kad bū­na die­nų, kai sen­jo­rai ne­svei­kuo­ja, bū­na ne­mo­ty­vuo­ti ir pik­ti.

Ta­čiau tai ne­trun­ka il­gai ir dir­bant rei­ka­lau­ja šiek tiek dau­giau pa­stan­gų nei įpras­tai.

 

– Ar žmo­nės bi­jo dar gi­les­nės se­nat­vės? O gal jie jau iš­mo­ko ją pri­si­jau­kin­ti?

– Dau­gu­ma se­ne­lių su­pran­ta, kad sens­tant pa­si­kei­čia ne­ma­žai da­ly­kų, prie ku­rių rei­kia pri­si­tai­ky­ti. Ta­čiau jie su­vo­kia, kad kuo esi se­nes­nis, tuo esi tur­tin­ges­nis sa­vo pa­tir­ti­mi.

 

– Jū­sų se­nat­vės kva­pas ne­bau­gi­na? Dau­ge­lis jau­nų žmo­nių ne­ran­da jo­kio ry­šio su se­nais žmo­nė­mis, jų ne­ver­ti­na.

– Tik­rai ne. La­bai re­tai pa­tir­tis ir iš­min­tis kal­ba jau­no žmo­gaus lū­po­mis, daž­niau­siai pa­tir­tį per­duo­da tik daug per gy­ve­ni­mą ma­tęs žmo­gus.

Iš se­nų žmo­nių ga­li­ma tiek daug pa­si­mo­ky­ti, juk jie yra su­kau­pę vi­so gy­ve­ni­mo iš­min­tį. Su to­kiu po­žiū­riu į se­ny­vo am­žiaus žmo­gų ir dir­bu sa­vo dar­bą.

 

– Su­lau­kia­te pa­dė­kų iš sen­jo­rų, jų ar­ti­mų­jų? Už ką daž­niau­siai dė­ko­ja, jei ap­skri­tai lin­kę dė­ko­ti?

– Sen­jo­rai vi­suo­met pa­dė­ko­ja, už tai, kad ne­už­mirš­tu at­ei­ti, kad pa­ke­liu nuo­tai­ką, mo­ty­vuo­ju, ska­ti­nu pa­si­mankš­tin­ti ir ge­rai pra­leis­ti lai­ką.

Ten­ka su­si­dur­ti ir su gi­mi­nai­čiais, ku­rie taip pat pri­si­de­da prie pa­dė­kų, džiau­gia­si, kad rū­pi­nuo­si se­ne­lių ge­ra nuo­tai­ka ir fi­zi­niu ak­ty­vu­mu.

 

– Se­nat­vė, tar­si upė, ku­rios ne­be­už­tvenk­si. Ko pa­lin­kė­tu­mė­te liūd­nam se­no­liui ir ką ga­li­te pa­sa­ky­ti links­mam se­no­liui?

– Se­nų bū­na vi­so­kių, kar­tais se­ne­liai bū­na ir links­mi, ir liūd­ni, ta­čiau vi­so­se si­tu­a­ci­jo­se pa­de­da ben­dra­vi­mas, ge­ras žo­dis ir dė­me­sys.

 

– Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie sa­ve. Sa­vo po­mė­gius. Ką lais­va­lai­kiu vei­kia­te da­bar, kai dar daug ką re­gu­liuo­ja ko­vi­das?

– Džiau­giuo­si grį­žu­si gy­ven­ti į Aly­tų, ku­ria­me jau­čiuo­si ge­riau­siai. Ma­no lais­va­lai­kis, taip kaip ir dar­bas, yra su­si­jęs su ju­dė­ji­mu. Mėgs­tu pa­si­vaikš­čio­ti, bė­gio­ti, va­ži­nė­ti dvi­ra­čiu, rie­du­čiais ir daug lai­ko leis­ti gam­to­je.

Ko­vi­das iš­mo­kė ne­sku­bė­ti ir ver­tin­ti tai, ką tu­ri­me vi­sai ša­lia. Pan­de­mi­jos me­tu dar dau­giau iš­nag­ri­nė­jau apy­lin­kes, sky­riau lai­ko sa­viug­dai ir svei­ka­tai.

 

– Ar jau­ni­mui Aly­tus – ge­ras mies­tas?

– Kar­tais per kas­die­ny­bę ir ru­ti­ną už­mirš­ta­me ir ne­su­si­mąs­to­me, koks nuo­sta­bus yra Aly­tus. Šis mies­tas pa­si­žy­mi ne­pa­pras­tai gra­žia gam­ta, o sa­vo in­fra­struk­tū­ra pui­kiai tin­kan­tis tiek jau­ni­mui, tiek šei­moms.

Mėgs­tan­tiems ak­ty­vų lais­va­lai­kį yra be­ga­lė ga­li­my­bių. Ge­ra bū­ti šio mies­to da­li­mi ir pri­si­dė­ti prie jo to­bu­li­ni­mo.

 

 

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.