Ne­da Mi­liaus­kai­tė: „Ge­riau­sia, ką esu iš­gir­du­si iš se­ne­lių, tai, kad jiems esu kaip duk­ra, ku­rios jie pa­si­ilgs­ta ir lau­kia at­ei­nant”

– Po ko­kių stu­di­jų įsi­lie­jo­te į šį dar­bo ko­lek­ty­vą? Kiek lai­ko dir­ba­te sa­va­ran­kiš­kai?

– Bai­giau ki­ne­zi­te­ra­pi­jos stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te, tuo­met vis­kas pa­si­su­ko taip, kad su­grį­žau gy­ven­ti į sa­vo gim­tą mies­tą – Aly­tų.

Grį­žu­si sie­kiau su­ras­ti dar­bo vie­tą, ku­rio­je ga­lė­čiau sa­ve re­a­li­zuo­ti ir dirb­ti pa­gal pro­fe­si­ją. Ir štai va­sa­rą jau skai­čiuo­siu pir­mus me­tus nuo­sta­bia­me ko­lek­ty­ve Aly­taus mies­to re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tre.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te to­kį, sa­ky­čiau, net la­bai sun­kų, dar­bą?

– Vi­suo­se dar­buo­se su­si­du­ria­me su sun­ku­mais, jei­gu sten­gia­mės ge­rai dirb­ti. Jau nuo la­bai se­niai ži­no­jau, kad at­ei­ty­je dirb­siu su žmo­nė­mis ir dar­bas bus su­si­jęs su ju­dė­ji­mu. O kai sa­vo ži­nio­mis ir pa­stan­go­mis ga­li pa­dė­ti ir gy­dy­ti žmo­nes, tai ir yra ge­riau­sia, ką šis dar­bas man duo­da.

Džiau­giuo­si ga­lė­da­ma pri­si­dė­ti prie žmo­nių svei­ka­tos ge­ro­vės, dirb­da­ma jau­čiuo­si rei­ka­lin­ga ir at­sa­kin­ga už tai, ką da­rau.

– Daž­nai gir­di­mas žo­džių de­ri­nys – ori se­nat­vė. Ar tik­rai oriai jau­čia­si žmo­gus, ku­rio sa­vi­jau­ta rū­pi­na­si sve­ti­mi? Juk šimt­me­čiais ar­ti­mų­jų slau­ga ir glo­ba bu­vo lai­ko­ma šei­mos pro­ble­ma ir tik iš­skir­ti­niais at­ve­jais – val­diš­kų na­mų.

– Ko ge­ro, nė vie­nas iš mū­sų ne­si­jau­čia­me ge­rai, kai ne­ga­li­me sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti. Se­ny­vo am­žiaus žmo­nėms daž­nai pa­gal­ba yra dau­giau ar ma­žiau rei­ka­lin­ga.

Ne vi­si ar­ti­mie­ji tu­ri są­ly­gas ir ga­li­my­bes slau­gy­ti bei pri­žiū­rė­ti sa­vo ar­ti­mą. Tai­gi mū­sų glo­bos na­muo­se ku­ria­me ap­lin­ką, ku­rio­je se­ne­liai jaus­tų­si jau­kiai, ge­rai ir pa­to­giai.

– Vie­nas an­ti­kos lai­kų iš­min­čius yra pa­sa­kęs: iš se­nat­vės ne­si­juok – juk tu į ją ei­ni. Ar Jū­sų svei­ka­ti­na­mi se­ne­liai mo­ka ir mėgs­ta pa­si­juok­ti iš sa­vo se­nat­vės? Juk mankš­ti­na­te ir op­ti­mis­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių se­ne­lių.

– Ži­no­ma, kad yra se­ne­lių, ku­rie nu­si­tei­kę op­ti­mis­tiš­kai, jie daž­nai juo­kau­ja, kad jau ne tie me­tai to­kiems pra­ti­mams, bet vis tiek juos at­lie­ka. Vi­suo­met šyp­se­ną su­ke­lia pra­ti­mai, ku­rie rei­ka­lau­ja ko­or­di­na­ci­jos, kai rei­kia at­lik­ti kas­dien ne­įpras­tus veiks­mus.

Se­ne­lius mo­ty­vuo­ja nau­jos prie­mo­nės ir mankš­tos pa­kei­ti­mo ap­lin­ka, ypač gry­na­me ore. Taip pat sma­giau mankš­tin­tis gru­pė­je nei po vie­ną. Tuo­met mankš­ta tam­pa nau­din­ga ne tik fi­ziš­kai, bet ir psi­cho­lo­giš­kai, nes mankš­ti­nan­tis gru­pė­je vy­rau­ja juo­kas ir tei­gia­mos emo­ci­jos.

– Ko­kį ne­ti­kė­tą kom­pli­men­tą esa­te iš­gir­du­si iš sen­jo­rų? Ar jie daž­nai pri­si­me­na sa­vo jau­nys­tę, ly­gi­na kar­tų ge­bė­ji­mus, kal­ba apie anū­kus? Ap­skri­tai, ko­kio am­žiaus žmo­gus, jau­ni­mo aki­mis, jau yra sen­jo­ras?

– Ko ge­ro, jau­ni­mo aki­mis, sen­jo­ras yra gar­baus am­žiaus žmo­gus. Pa­ti dirb­da­ma su se­ne­liais sten­giuo­si pa­lai­ky­ti glau­dų ry­šį, klau­sau­si jų is­to­ri­jų apie jau­nys­tę ir pra­bė­gu­sį gy­ve­ni­mą. Be­veik vi­si sa­ko, kad ge­riau­si lai­kai jau pra­ei­ty­je, nes da­bar jau vis­kas ki­taip, jiems li­ko tik ra­miai pa­sen­ti…

Ge­riau­sia, ką esu iš­gir­du­si iš se­ne­lių, tai, kad jiems esu kaip duk­ra, ku­rios jie pa­si­ilgs­ta ir lau­kia at­ei­nant. Ge­ra gir­dė­ti, kai se­ne­liai pa­sa­ko, kad iš ma­nęs no­ri pa­si­sem­ti ener­gi­jos, ir juo­kia­si, kad to­kią ener­gi­ją tu­rė­jo tik jau­nys­tėj.

– Ar ne­svei­kuo­jan­tys sen­jo­rai – reik­lūs?

– Ko ge­ro, kiek­vie­nas, pa­si­ju­tęs blo­gai, no­ri­me bū­ti iš­girs­tas, ap­rū­pin­tas ir gau­ti rei­kia­mą pa­gal­bą. Ži­no­ma, nor­ma­lu, kad bū­na die­nų, kai sen­jo­rai ne­svei­kuo­ja, bū­na ne­mo­ty­vuo­ti ir pik­ti.

Ta­čiau tai ne­trun­ka il­gai ir dir­bant rei­ka­lau­ja šiek tiek dau­giau pa­stan­gų nei įpras­tai.

– Ar žmo­nės bi­jo dar gi­les­nės se­nat­vės? O gal jie jau iš­mo­ko ją pri­si­jau­kin­ti?

– Dau­gu­ma se­ne­lių su­pran­ta, kad sens­tant pa­si­kei­čia ne­ma­žai da­ly­kų, prie ku­rių rei­kia pri­si­tai­ky­ti. Ta­čiau jie su­vo­kia, kad kuo esi se­nes­nis, tuo esi tur­tin­ges­nis sa­vo pa­tir­ti­mi.

– Jū­sų se­nat­vės kva­pas ne­bau­gi­na? Dau­ge­lis jau­nų žmo­nių ne­ran­da jo­kio ry­šio su se­nais žmo­nė­mis, jų ne­ver­ti­na.

– Tik­rai ne. La­bai re­tai pa­tir­tis ir iš­min­tis kal­ba jau­no žmo­gaus lū­po­mis, daž­niau­siai pa­tir­tį per­duo­da tik daug per gy­ve­ni­mą ma­tęs žmo­gus.

Iš se­nų žmo­nių ga­li­ma tiek daug pa­si­mo­ky­ti, juk jie yra su­kau­pę vi­so gy­ve­ni­mo iš­min­tį. Su to­kiu po­žiū­riu į se­ny­vo am­žiaus žmo­gų ir dir­bu sa­vo dar­bą.

– Su­lau­kia­te pa­dė­kų iš sen­jo­rų, jų ar­ti­mų­jų? Už ką daž­niau­siai dė­ko­ja, jei ap­skri­tai lin­kę dė­ko­ti?

– Sen­jo­rai vi­suo­met pa­dė­ko­ja, už tai, kad ne­už­mirš­tu at­ei­ti, kad pa­ke­liu nuo­tai­ką, mo­ty­vuo­ju, ska­ti­nu pa­si­mankš­tin­ti ir ge­rai pra­leis­ti lai­ką.

Ten­ka su­si­dur­ti ir su gi­mi­nai­čiais, ku­rie taip pat pri­si­de­da prie pa­dė­kų, džiau­gia­si, kad rū­pi­nuo­si se­ne­lių ge­ra nuo­tai­ka ir fi­zi­niu ak­ty­vu­mu.

– Se­nat­vė, tar­si upė, ku­rios ne­be­už­tvenk­si. Ko pa­lin­kė­tu­mė­te liūd­nam se­no­liui ir ką ga­li­te pa­sa­ky­ti links­mam se­no­liui?

– Se­nų bū­na vi­so­kių, kar­tais se­ne­liai bū­na ir links­mi, ir liūd­ni, ta­čiau vi­so­se si­tu­a­ci­jo­se pa­de­da ben­dra­vi­mas, ge­ras žo­dis ir dė­me­sys.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie sa­ve. Sa­vo po­mė­gius. Ką lais­va­lai­kiu vei­kia­te da­bar, kai dar daug ką re­gu­liuo­ja ko­vi­das?

– Džiau­giuo­si grį­žu­si gy­ven­ti į Aly­tų, ku­ria­me jau­čiuo­si ge­riau­siai. Ma­no lais­va­lai­kis, taip kaip ir dar­bas, yra su­si­jęs su ju­dė­ji­mu. Mėgs­tu pa­si­vaikš­čio­ti, bė­gio­ti, va­ži­nė­ti dvi­ra­čiu, rie­du­čiais ir daug lai­ko leis­ti gam­to­je.

Ko­vi­das iš­mo­kė ne­sku­bė­ti ir ver­tin­ti tai, ką tu­ri­me vi­sai ša­lia. Pan­de­mi­jos me­tu dar dau­giau iš­nag­ri­nė­jau apy­lin­kes, sky­riau lai­ko sa­viug­dai ir svei­ka­tai.

– Ar jau­ni­mui Aly­tus – ge­ras mies­tas?

– Kar­tais per kas­die­ny­bę ir ru­ti­ną už­mirš­ta­me ir ne­su­si­mąs­to­me, koks nuo­sta­bus yra Aly­tus. Šis mies­tas pa­si­žy­mi ne­pa­pras­tai gra­žia gam­ta, o sa­vo in­fra­struk­tū­ra pui­kiai tin­kan­tis tiek jau­ni­mui, tiek šei­moms.

Mėgs­tan­tiems ak­ty­vų lais­va­lai­kį yra be­ga­lė ga­li­my­bių. Ge­ra bū­ti šio mies­to da­li­mi ir pri­si­dė­ti prie jo to­bu­li­ni­mo.