Naujo kle­bo­no mi­si­joje Pir­ma­me Aly­tuje – ir pa­min­klas istoriniam Lie­tu­vos ka­ti­nui

„Aly­taus nau­jie­no­se“ ap­si­lan­kė nau­jai pa­skir­tas Pir­mo­jo Aly­taus Šv. Liud­vi­ko pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Ma­rius Ta­lu­tis (nuotr.). Šian­dien tę­sia­me po­kal­bį su gar­biu re­dak­ci­jos sve­čiu apie ke­lio­nes au­to­sto­pu, ar­che­o­lo­gi­nius ty­ri­mus bei vaiz­duo­tę pri­im­ti žmo­gų, tar­si Die­vas žiū­rė­tų į ma­žus vai­kus.

Kiek­vie­nas ku­ni­gas ku­ria pa­ra­pi­jos is­to­ri­ją

„At­vy­ki­mą į Aly­tų pa­va­din­čiau ne­ma­žu gy­ve­ni­mo pa­si­kei­ti­mu. Iki šiol gy­ve­nau ma­žuo­se mies­te­liuo­se, ne­ži­no­jau, ką reiš­kia sto­vė­ti ei­lė­je prie švie­so­fo­ro. Ker­na­vė, kur tar­nys­tę at­li­kau pas­ta­ruo­sius me­tus, tu­ri 200 gy­ven­to­jų. Pa­ži­no­jau vi­sus, ži­no­jau kiek­vie­no šuns var­dą. Aly­tus įdo­miai nu­tei­kia. Ne­si­skun­džiu, vis­kas ge­rai, ge­ra pa­tir­tis, tik rei­kės pa­to­bu­lin­ti vai­ra­vi­mo įgū­džius“, – tei­gia dva­si­nin­kas.

Kle­bo­no Ma­riaus klau­sė­me: „Koks esa­te ku­ni­gas – ben­druo­me­nės vie­ny­to­jas, ti­kė­ji­mo ne­šė­jas ir ko­kio ku­ni­go šian­dien rei­kia ti­kin­tie­siems?“

„Nei toks, nei toks. Ži­nau, kad esu nu­si­dė­jęs, sil­pnas žmo­gus. Ne­tu­riu iš­anks­ti­nio nu­si­sta­ty­mo nei apie žmo­gų, nei apie vie­tą. Kai sun­ku žmo­gų pri­im­ti, įjun­giu vaiz­duo­tę, kaip Die­vas žiū­ri į ma­žus vai­kus.

Ku­ni­gus į pa­rink­tas pa­ra­pi­jas ski­ria vys­ku­pai, pa­si­tar­da­mi su pa­čiais dva­si­nin­kais. Aš ne­bu­vau pir­ma kor­ta, ku­ri bu­vo mes­ta Aly­tui. Vi­su­mą ma­to vys­ku­pas, ku­ni­gų ge­bė­ji­mai skir­tin­gi,  vie­ni ga­li at­lik­ti di­de­lius re­mon­tus, ki­ti – pa­sto­ra­ci­nį dar­bą. Kaž­kas ga­li ir su­griau­ti kil­nius tiks­lus. Bet kiek­vie­nas ku­ni­gas for­muo­ja pa­ra­pi­jos is­to­ri­ją. Tė­ve­lis Bro­nis­lo­vas No­vels­kis (1905–1931–1991), tar­na­vęs Šv. Liud­vi­ko pa­ra­pi­jo­je, iš­ėjo prieš 33-ejus me­tus, bet ir šian­dien jį me­na pa­ra­pi­jie­čiai. Dzū­kai – kal­būs žmo­nės, štai vie­nas ma­ne pa­si­ga­vo ir pa­sa­ko­ja, kaip su­tuo­kė. O ku­ni­gas Zig­mas Gus­tai­nis – kaip šios vie­tos sim­bo­lis. Yra ku­ni­gų, ant ku­rių ka­po de­ga žva­kės ir nie­ka­da ne­vys­ta gė­lės.

Vie­ni ku­ni­gai sės­lūs, ki­ti – ke­liau­nin­kai. Aš esu ke­liau­nin­kas. Kiek tar­nau­siu Aly­tu­je – ne­nu­ma­ty­ta. Pa­sky­rė vys­ku­pas, gal bū­siu čia n me­tų, o gal ry­toj iš­si­kel­siu. Man pa­tin­ka va­ži­nė­ji­mas au­to­sto­pu. Sto­vi gat­vė­je iš­tie­sęs ran­ką, toks lais­vas, ne­ži­nai, kas su­stos, bet ma­ne tai ve­ža.“ Ku­ni­gas pri­du­ria, kad per­kel­ti­ne pras­me da­bar jį „ve­ža“ ke­lias Aly­tus–Ne­mu­nai­tis, tai jau sep­tin­tas jo per­kė­li­mas, tar­si  ke­liau­jant au­to­st­o­pu  su­tik­ta pa­ve­žė­jan­ti ma­ši­na.

Ar vys­ku­pi­ja „sko­li­na“ dva­si­nin­kus ki­tai vys­ku­pi­jai? Ne, bet įma­no­ma. Aš še­še­riems me­tams bu­vau „pa­sko­lin­tas“ Puns­ko pa­ra­pi­jai. Čia „pa­ge­dau“ kaip aukš­tai­tis, pra­dė­jau dzū­kuo­ti. Kaž­ku­ris po­etas pa­tei­kė to­kią fi­lo­so­fi­nę įžval­gą, kad žmo­gaus ki­lęs iš ten, kur iš­mo­ko vaikš­čio­ti. Aš to iš­mo­kau Aukš­tai­ti­jo­je, Ši­mo­ny­se. Ši­mo­nių ka­pi­nė­se pa­lai­do­tas ma­no tė­tis, ma­ma gy­ve­na Mo­lė­tuo­se, se­suo – Ig­na­li­no­je“, – su šei­ma su­pa­žin­di­na kle­bo­nas Ma­rius. 

Ko ver­tas ge­rė­jan­tis gy­ve­ni­mas, jei gims­ta­mu­mas kryps­ta į nu­lį?

Pir­ma­jam Aly­tui kle­bo­nas Ma­rius yra su­gal­vo­jęs mi­si­ją – pa­sta­ty­ti pa­min­klą pir­ma­jam Lie­tu­vos ka­ti­nui at­min­ti. 

„Do­va­no­ju žmo­nėms to­kią idė­ją, nes yra ne­ma­žai ver­sli­nin­kų, ku­rie iš ka­ti­nų daug už­dir­ba. Pre­kiau­ja mais­tu, tei­kia ve­te­ri­na­ri­jos pa­slau­gas, ku­rios kai­nuo­ja dau­giau nei žmo­gaus svei­ka­ti­ni­mas. Gal at­si­ras­tų di­de­lis ka­čių my­lė­to­jas, ku­ris no­rė­tų įam­žin­ti šio gy­vū­nė­lio svar­bą? O Aly­tus tu­ri tam tei­sę, pri­vi­le­gi­ją, mo­ty­vą. Aly­taus pi­lia­kal­nio te­ri­to­ri­jo­je bu­vo ap­tik­ti ka­ti­no griau­čiai. Tai­gi, Aly­tus ga­li įam­žin­ti tai. To­kią in­for­ma­ci­ją esu ga­vęs iš pro­fe­so­riaus Alek­sie­jaus Luch­ta­no, ku­ris gy­ve­na Ker­na­vė­je. Jo ži­nio­mis, se­niau­sie­ji ka­ti­no griau­čiai ras­ti Aly­tu­je, ka­si­nė­jant pi­lia­kal­nį, da­tuo­ja­mi XI­II a., Vil­niu­je ir Ker­na­vė­je – vė­les­nio lai­ko. Ka­ti­nų at­ėji­mas į žmo­nių gy­ve­ni­mą yra svar­bus, nes jie nai­ki­na grau­ži­kus, ku­rie nai­ki­ną mū­sų mais­tą. Žmo­nės dėl ne­su­nai­kin­to mais­to tam­pa tur­tin­ges­ni, o pa­min­klo ka­ti­nui Lie­tu­vo­je nė­ra.

Kaip gy­ve­na Ker­na­vės ka­ti­nas Nag­lis? Esu ga­vęs po­ra ži­nu­čių, jis iš­ti­ki­mas pi­lia­kal­niams, daug ben­drau­ja su čia ap­si­lan­kan­čiais žmo­nė­mis, my­la­vi­mų ir glos­ty­mų jam ne­trūks­ta.

Daž­nai gir­džiu įjaut­rin­tą klau­si­mą, ar lei­siu į Šv. Liud­vi­ko baž­ny­čią at­si­ves­ti ke­tur­ko­jų. Ne­su­griū­va baž­ny­čia įė­jus ka­ti­nui ar šu­ne­liui, bet ves­tis au­gin­ti­nius dėl ki­tų pa­ra­pi­jie­čių er­zi­ni­mo ne­rei­kė­tų. Gy­vū­nė­lis be nuo­dė­mės, bet baž­ny­čia – mal­dos vie­ta, o ne tvar­te­lis. Gra­žus mo­men­tas yra gy­vū­nų pa­lai­mi­ni­mas ru­de­nį“, – pa­sa­ko­ja nau­ja­sis Pir­mo­jo Aly­taus pa­ra­pi­jos ku­ni­gas M.Ta­lu­tis.

Dva­si­nin­ko gim­ta­die­nis – spa­lio 4-ąją, Šv. Pran­ciš­kaus, gy­vū­nų glo­bė­jo die­ną. Tad mei­le gy­vū­nams jis ir yra ap­do­va­no­tas. Po­pie­žius, ku­rio var­das Pran­ciš­kus, nė­ra iš­lei­dęs įsta­ty­mo, ku­ris gy­vū­nams draus­tų už­ei­ti į baž­ny­čią. O ir Šven­ta­sis Raš­tas by­lo­ja, jog Die­vas žmo­gų su­kū­rė kar­tu su gy­vū­nais. Tai reiš­kia, kad žmo­gus ne­ga­li nu­tol­ti nuo šių su­tvė­ri­mų – tu­ri gy­ven­ti jų drau­gi­jo­je.

„Pro­ble­ma tai, kad kar­tais gy­vū­nė­lis už­ima žmo­gaus vie­tą. Štai jau­na po­ra, au­gi­nan­ti šu­niu­kų, abe­jo­ja ar ver­ta gim­dy­ti. Jie nu­spren­džia, kad vai­kas at­neš per daug įsi­pa­rei­go­ji­mų, o juk tu­ri­me di­de­lę pro­ble­mą – ma­žą gims­ta­mu­mą. Ko ver­ta sta­tis­ti­ka apie ge­rė­jan­tį gy­ve­ni­mą, jei gims­ta­mu­mas kryps­ta į nu­lį? 

Spaus­din­tas žo­dis – kaip baž­ny­čios var­pas

Sve­čias „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­jo­je iš­sa­kė ir pa­ta­ri­mų žur­na­lis­tams. „Žmo­gų ga­li­ma la­bai grei­tai nu­lin­čiuo­ti, nu­brauk­ti jo gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus. Pa­lin­kė­čiau pa­ma­ty­ti ir žmo­gaus šei­mą, ir jo ap­lin­ką. Ži­niask­lai­da tu­ri ge­rų tiks­lų, pa­vyz­džiui, pa­de­da žmo­gui ap­si­va­ly­ti, su­sto­ti. Ra­šy­ti­nė spau­da tu­ri ir sak­ra­li­nį, tra­di­ci­nį tęs­ti­nu­mą. Ži­nau at­ve­jį, kai gy­ven­to­jas, ne­svar­bu koks oras, ke­lis ki­lo­met­rus  ei­na par­si­neš­ti laik­raš­čio ir vi­so ra­jo­no ži­nių ja­me. Pa­sau­lis ei­na į prie­kį, bet vis­kas taip tra­pu. Spaus­din­tas žo­dis – kaip baž­ny­čios var­pas...

Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14027-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.

© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas