Nau­ji „At­ža­ly­no” ak­to­riai ir sen­bu­viai ruo­šia­si į Aly­tų

Auš­ra Po­ciū­tė
Komentarai (1)
2019 Kovas 6
„At­ža­ly­nas“
„At­ža­ly­nas“ yra apie tą pra­ras­tą­ją kar­tą, už­au­gu­sią tar­pu­ka­riu, apie žmo­nes, ku­rie tu­rė­jo ide­a­lų ir ti­kė­jo gra­žia at­ei­ti­mi, bet at­ėjo ka­ras ir dau­gu­ma jų kar­tos at­sto­vų bu­vo nu­žu­dy­ti. Li­kę gim­na­zis­tai, jau­ni vai­ki­nai ėjo į miš­kus, ko­vo­jo. Dmit­ri­jaus Mat­ve­je­vo nuotr.
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dra­mos te­at­ro spek­tak­ly­je pa­gal Ka­zio Bin­kio pje­sę „At­ža­ly­nas“ pa­si­kei­tė pa­grin­di­nių vaid­me­nų ak­to­riai. Nuo šiol pa­grin­di­nį he­ro­jų naš­lai­tį Pet­rą Ke­rai­tį Jo­no Vait­kaus re­ži­suo­ta­me spek­tak­ly­je vai­di­na Man­tas Bar­vi­čius, o jo ge­riau­sią drau­gą Ja­sių – To­mas Šeč­kus. Jau­nie­ji ak­to­riai ir spek­tak­lio sen­bu­viai Vy­tau­tas Anu­žis bei Po­vi­las Bud­rys kal­ba apie šio kū­ri­nio ak­tu­a­lu­mą šian­dien. Spek­tak­lis ko­vo 15 die­ną bus pa­ro­dy­tas Aly­taus kul­tū­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos cen­tre. K.Bin­kio 1938 me­tais pa­ra­šy­to „At­ža­ly­no“ cen­tre – be kal­tės ap­kal­tin­tas jau­nuo­lis. Net ir nie­ki­na­mas, jis ne­at­si­ža­da ver­ty­bių, ne­si­liau­ja ti­kė­jęs gy­ve­ni­mu ir ki­tais žmo­nė­mis. Tai nuo­tai­kin­ga, įtai­gi dra­ma, al­suo­jan­ti tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos op­ti­miz­mu ir no­ru au­ko­tis – ver­ty­bė­mis, ku­rių taip trūks­ta šian­dien.    

To­mas Šeč­kus: po šio spek­tak­lio jau­čiuo­si tar­si pa­da­ręs ge­rą dar­bą

Vei­kė­ją Ja­sių vai­di­nan­tis J.Vait­kaus mo­ki­nys ak­to­rius T.Šeč­kus sa­ko: „Ma­no nuo­mo­ne, spek­tak­lis yra apie gra­žią dvie­jų jau­nuo­lių drau­gys­tę, pa­si­au­ko­ji­mą, pa­si­ti­kė­ji­mą vie­no ki­tu ir iš­ti­ki­my­bę. O jei pla­čiau pa­žiū­rė­tu­me, tai „At­ža­ly­nas“ yra apie tą pra­ras­tą­ją kar­tą, už­au­gu­sią tar­pu­ka­riu, apie žmo­nes, ku­rie tu­rė­jo ide­a­lų ir ti­kė­jo gra­žia at­ei­ti­mi, bet at­ėjo ka­ras ir dau­gu­ma jų kar­tos at­sto­vų bu­vo nu­žu­dy­ti. Li­kę gim­na­zis­tai, jau­ni vai­ki­nai ėjo į miš­kus, ko­vo­jo.

Tą pa­tį sa­ko ir Ka­zio Bin­kio sū­nus, ku­rio bal­so įra­šą gir­di­me spek­­tak­lio me­tu. Jis kal­ba apie jau­nus žmo­nes, ku­rie gul­dė sa­vo gal­vas, kad iš­lais­vin­tų tė­vy­nę. Il­gai­niui jų maiš­tas per­ėjo į ty­les­nį pa­si­prie­ši­ni­mą, per me­ną, li­te­ra­tū­rą, mu­zi­ką. Ta dva­sia žmo­nė­se iš­li­ko ir pra­trū­ko per Są­jū­dį. Ma­nau, kad spek­tak­lis yra apie žmo­nes iki par­ti­za­ni­nio ka­ro, ir kal­ba apie tai, ko­kie jie bu­vo do­ri, švie­sūs, nai­vūs.

Ar Pet­ro ir Ja­siaus si­tu­a­ci­ja ga­li­ma tarp šiuo­lai­ki­nio jau­ni­mo? Ma­nau, kad tik­rai taip. Tie­siog no­riu ti­kė­ti, kad ki­taip ir bū­ti ne­ga­li. Gal mū­sų kar­ta kal­ba ki­ta kal­ba, ne taip gra­žiai ir tai­syk­lin­gai kaip spek­tak­ly­je, bet pa­si­au­ko­ji­mas ir iš­ti­ki­my­bė yra pa­ma­ti­nės žmo­gaus ver­ty­bės. Man at­ro­do, te­at­re tu­ri bū­ti to­kie spek­tak­liai, ku­rie ug­dy­tų eti­ką, kul­tū­rą ben­drau­jant vie­nam su ki­tu. Po šio spek­tak­lio vi­sad jau­čiuo­si tar­si bū­čiau pa­da­ręs ge­rą dar­bą.“ 

Vy­tau­tas Anu­žis: tai do­ras spek­tak­lis

„Bu­vo sėk­min­gos ir la­bai įdo­mios re­pe­ti­ci­jos su nau­jais jau­nais ak­to­riais. Jie bu­vo la­bai pa­si­ruo­šę, su­si­do­mė­ję Ka­zio­ Bin­kio pje­se ir Jo­no­ Vait­kaus į spek­tak­lį įdė­ta dva­sia. Ma­nau, kad jų įsi­lie­ji­mas bu­vo la­bai or­ga­niš­kas, sklan­dus ir jie at­li­ko la­bai nuo­šir­dų na­mų dar­bą: įsi­gi­li­no į tą lai­ko­tar­pį, to me­to žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kius, is­to­ri­nį fo­ną. Bu­vo ge­ra žiū­rė­ti į dar­bo ir me­no žyg­dar­biams pa­si­ren­gu­sius ak­to­rius.

Prieš pen­ke­rius me­tus „At­ža­ly­nas“ vi­są ak­to­rių an­sam­blį la­bai už­deg­da­vo, jis bu­vo re­pe­tuo­ja­mas su la­bai šva­ria nuo­sta­ta ir di­de­liu re­ži­sie­riaus asis­ten­tės Re­gi­nos Ga­ruo­ly­tės at­si­da­vi­mu, ku­ri, sa­ky­čiau, yra spek­tak­lio sie­la. Nie­kuo­met ne­bū­da­vo at­sai­naus, ru­ti­ni­nio san­ty­kio, tai mus pa­čius vi­sad pa­ky­lė­da­vo. Tos gra­žios, la­bai pa­pras­tos tei­gia­mos ver­ty­bės: są­ži­nin­gu­mas, do­ra, pa­si­au­ko­ji­mas, drau­gys­tė.

Į šį spek­tak­lį kvie­čia­me žiū­ro­vus, ku­rie iš­si­il­gę pa­pras­tu­mo, nuo­šir­du­mo, ge­ru­mo ir tik­rų da­ly­kų, ieš­kan­tys pa­tvir­ti­ni­mo sa­vo orien­ty­ruo­se. Jie su­ras tai „At­ža­ly­ne“, nes tai la­bai do­ras spek­tak­lis.

Ge­rų žmo­nių yra ir šiais lai­kais. Nie­kas ne­si­kei­čia. Yra ne­do­ry­bių ir ydų jau­nuo­se žmo­nė­se, ir yra do­ri ge­ri žmo­nės. Ir tu nie­ko ne­pa­da­ry­si. Iš kur, ko­dėl – aš ne­ži­nau...

Ne­se­niai vai­di­nau Na­ta­ną Gin­ta­ro Var­no spek­tak­ly­je Kau­ne, tai la­bai gra­žiai yra pa­sa­ky­ta šia te­ma: „Aš ži­nau, kaip do­ras žmo­gus gal­vo­ja; ir ži­nau, kad nėr ša­lies, ku­rioj do­rų žmo­nių ne­bū­tų.“ Čia ra­šo Le­sin­gas aš­tuo­nio­lik­ta­ja­me am­žiu­je apie dvy­lik­to­jo am­žiaus Je­ru­za­lę, ir tai sta­to­me dvi­de­šimt pir­ma­ja­me am­žiu­je. Tai­gi vis­kas pa­sau­ly­je yra ly­giai taip pat.“

Man­tas Bar­vi­čius: po pir­mo spek­tak­lio bu­vau šo­ki­ruo­tas

T.Šeč­kaus ben­dra­kur­sis, da­bar jau bai­gęs Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­ją M.Bar­vi­čius sa­ko: „Spek­tak­lio ko­man­da mus pri­ėmė šil­tai, pa­lai­kė ir da­vė pui­kių pa­ta­ri­mų. Re­ži­sie­riaus asis­ten­tė Re­gi­na­ Ga­ruo­ly­tė la­bai pa­dė­jo „įve­di­mo“ pro­ce­se, or­ga­ni­zuo­da­ma at­ski­ras re­pe­ti­ci­jas su ak­to­riais. Bu­vo ma­lo­nu kur­ti ir įdo­mu įsi­lie­ti į spek­tak­lį, ka­dan­gi tai pir­ma to­kia ma­no pa­tir­tis. Jau vai­di­nau tri­juo­se „At­ža­ly­no“ ro­dy­muo­se. Įspū­džiai yra la­bai skir­tin­gi.

Pir­ma­ja­me spek­tak­ly­je bu­vo vien moks­lei­viai. Bu­vau šo­ki­ruo­tas, kaip jie šū­ka­vo spek­tak­lio me­tu, ko­men­ta­vo lyg žiū­rė­da­mi fil­mą. Dar ne­bu­vau su­si­dū­ręs su to­kia pa­aug­lių au­di­to­ri­ja. O ki­ti du ro­dy­mai vy­ko tar­si baž­ny­čio­je, žiū­ro­vai la­bai įdė­miai ir jaut­riai se­kė spek­tak­lį.

Spek­tak­ly­je įžvel­giu ne tik są­ži­nin­gu­mo ir do­ros te­mą, bet ir tvir­tu­mo. Pet­ras la­bai va­lin­gas, jis ži­no, ką no­ri da­ry­ti, ir la­bai tuo ti­ki. To­kio už­tik­rin­tu­mo da­bar ma­žai. Jau­čiu tai ir pats. Pet­ro po­zi­ci­ja įkve­pia, nes da­bar mes tu­ri­me tiek daug pa­si­rin­ki­mų, kad kar­tais ne­be­drįs­ta­me tvir­tai ap­si­spręs­ti.

Jei klau­sia­te, ko aš sie­kiu šiuo vaid­me­niu, tai tie­siog la­bai no­rė­čiau ne­pa­keis­ti įspū­džio, ku­rį pats pa­ty­riau žiū­rė­da­mas spek­tak­lį. Su­teik­ti žiū­ro­vui švie­sų, įkve­pian­tį jaus­mą. Be­si­ruo­šiant vaid­me­niui, ma­niau, kad rei­kia su­gal­vo­ti tam tik­rų spren­di­mų, pri­si­tai­ky­mų, bet re­ži­sie­rius Vait­kus pa­sa­kė, kad rei­kia kuo nuo­šir­džiau vai­din­ti. O nuo­šir­du­mas yra, ko ge­ro, su­dė­tin­giau­sias ke­lias. Ne iro­ni­zuo­ti, ne juo­kin­ti, o nuo­šir­džiai per­teik­ti vei­kė­jų is­to­ri­ją.“ 

Po­vi­las Bud­rys: ne­rei­kia bi­jo­ti pa­pras­tu­mo

Kla­sės auk­lė­to­ją vai­di­nan­tis P.Bud­rys sa­ko: „Taip, tai pa­pras­ta, nai­vu, net ir mums pa­tiems bu­vo toks įspū­dis, kai pir­mą kar­tą skai­tė­me pje­sę, bet juk kiek­vie­na­me žmo­gu­je yra ir to nai­vu­mo, ir pa­pras­tu­mo. Vi­si esa­me kaž­ka­da ga­vę pir­mą­jį laiš­ką, tu­rė­ję ge­riau­sią drau­gą ar drau­gę. Žiū­rė­da­mi šį spek­tak­lį žmo­nės tai at­si­me­na, to­dėl „At­ža­ly­nas“ yra vi­siems ar­ti­mas.

Tai ben­dras pa­bu­vi­mas. Žiū­riu, kaip pa­gy­ve­nę žmo­nės šil­tai pri­ima, ir vi­sai ki­taip bū­na, kai spek­tak­lį žiū­ri vien mo­kyk­los. Ge­riau­sia, kai bū­na miš­ri pub­li­ka, tuo­met vai­kai pri­žiū­ri­mi su­au­gu­sių­jų tam­pa dė­me­sin­ges­ni, kas vyks­ta sce­no­je. O jei bū­na vien tik mo­ki­niai, tai jie juk vai­di­na vie­ni prieš ki­tus. Ku­ris drą­ses­nis, ku­ris iš­si­šoks. Ir tai la­bai su­pran­ta­ma. Dė­me­sį iš­lai­ky­ti dau­giau nei 45 mi­nu­tes jiems sun­ku. Bet šiaip da­bar gast­ro­lė­se pa­vyks­ta la­bai nuo­šir­dūs spek­tak­liai. Ben­dra at­mo­sfe­ra bū­na la­bai jau­ki. Toks šil­tas jaus­mas ap­lan­ko po spek­tak­lio, at­ro­do, kad vi­si la­biau žmo­nė­mis pa­si­jau­čia. Ne po vie­ną, o vi­si kar­tu.

Jei spek­tak­lis su­ža­di­na ki­tiems šil­tą jaus­mą, tai la­bai ge­rai, nes gy­ve­ni­me tos ši­lu­mos ir at­vi­ru­mo kar­tais la­bai trūks­ta. Te­at­rai da­bar sten­gia­si ki­taip pa­trauk­ti dė­me­sį. O to pa­pras­tu­mo, vi­si gi ži­nom, kad kar­tais pa­si­ilgs­tam. Aiš­ku, ir mums, ak­to­riams, kar­tais bai­su pa­si­ro­dy­ti to­kiems pa­pras­tiems, nuo­šir­diems, nes to­kie jau no­rim bū­ti įdo­mūs, su­dė­tin­gi, ne­pa­pras­ti. Tad pa­pras­tu­mas tam­pa ver­ty­be.“

„At­ža­ly­nas“ ko­vo 15 die­ną 18 val. bus pa­ro­dy­tas Aly­taus kul­tū­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos cen­tre. Bi­lie­tus pla­ti­na „Ti­ke­ta“. 

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.