Mu­di­ta Ma­ka­vec­kie­nė: „Kad at­si­kra­ty­čiau sie­lą gniuž­dan­čių nuos­kau­dų ir pa­jaus­čiau be­ga­li­nį pa­leng­vė­ji­mą, kad krū­ti­nė­je ne­tel­pan­tį džiaugs­mą už­kel­čiau į aukš­čiau­sią kal­ną, tu­riu ra­šy­ti”

Mudita Makaveckienė
Mudita Makaveckienė: „Iš tiesų, posmuodama tarmiškai pasijuntu lyg žuvis vandenyje.“
Tei­gia­ma, kad kiek­vie­no Dzū­ki­jos kai­mo po­tar­mė ki­ta, net to kai­mo kiek­vie­na kar­ta tu­ri sa­vo kal­bą. Mu­di­ta Ma­ka­vec­kie­nė, au­gu­si Len­ki­jos pa­sie­ny­je, Bielėnuose, kur pro vir­tu­vės lan­gą kaip ant del­no ma­tė kai­my­ni­nės ša­lies kal­vin­gą pei­za­žą, pui­kiai kal­ba ir net ri­muo­ja ei­lė­raš­čius sa­vo ma­me­lės Izabelės tar­me. Ko­dėl Mu­di­ta sa­vo kū­ry­bo­je at­si­su­ko į tar­miš­ku­mą, kaip ki­to at­spal­vio jos pos­mus pri­ima skai­ty­to­jai ir apie tai, ko­dėl iki šiol ji nė­ra iš­lei­du­si sa­vo po­ezi­jos kny­gos, ak­ty­viai ku­rian­čią li­te­ra­tę kal­bi­na Al­do­na Ku­dzie­nė.

– Mu­di­ta – la­bai re­tas sans­kritiškos kil­mės var­das. Gal ži­no­te šio var­do Jums sky­ri­mo is­to­ri­ją?

– Il­gą lai­ką ma­niau, jog ma­no var­das yra lat­viš­kas, bet vi­sai ne­se­niai su­ži­no­jau, kad tarp lat­viš­kų var­dų jo nė­ra. Pa­na­šų var­dą – Mu­di­te – at­ra­dau in­dų var­dy­ne. Ko ge­ro, Jūs – tei­si, pri­sky­ru­si ma­na­jam sans­kritišką kil­mę.

Kaž­ka­da ma­no ma­mos se­suo iš­vy­ko gy­ven­ti į Lat­vi­ją. Man gi­mus, ji trum­pam par­vy­ko ir ta­po ma­no krikš­ta­mo­te. Taip ir ga­vau šį keis­tą var­dą, dėl ku­rio pu­sę sa­vo gy­ve­ni­mo kom­plek­sa­vau. Iki šio­lei vi­so­je Lie­tu­vo­je ne­tu­riu sa­vo var­do ant­ri­nin­kės. Iš tie­sų tai nė­ra tik­ra­sis ma­no var­das gi­mi­mo liu­di­ji­me, bet tai te­gul lie­ka ma­žy­te pa­slap­ti­mi tiems, kas ma­nęs ne­pa­žįs­ta.

– Te­lie­ka pa­slap­ti­mi, juk tai ne pa­grin­di­nė mū­sų po­kal­bio te­ma. Jau ne pir­mą kar­tą gir­džiu Jus skai­tant sa­vo po­ezi­ją tar­miš­kai ir gal­vo­ju, kad tur­būt net ir pro­fe­sio­na­lus skai­to­vas taip jaut­riai, taip už­ka­bi­na­mai ne­pa­skai­ty­tų ta tar­me, ko­kia Jūs kal­ba­te nuo anks­ty­vos vai­kys­tės. Tik­riau­siai tik pa­tys au­to­riai tar­miš­kus ei­lė­raš­čius tu­rė­tų skai­ty­ti. Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie sa­vo vai­kys­tę, apie žmo­nes, ku­rie Jus su­po, tuos ne­įkai­no­ja­mus tar­mės iš­tek­lius, tą vie­nau­ti pa­lik­tą gim­ti­nės tro­be­lę.

– Dė­ko­ju Jums už ža­vė­ji­mą­si ma­no tar­miš­ko­mis ei­lė­mis bei jų skai­ty­mu, kam gi ne­ma­lo­nios pa­gy­ros? Juo­kau­ju, ži­no­ma. Aš dau­giau lin­ku­si še­šė­ly­je bū­ti. Kiek­vie­ną kar­tą iš­ei­da­ma į sce­ną skai­ty­ti, iš­gy­ve­nu au­di­to­ri­jos bai­mę. Ne­duok­die, jei­gu klau­sy­to­jui ne­su­ge­bė­siu įtai­giai per­teik­ti sa­vo ei­lė­raš­čio. Kar­tais tas per­dė­tas jau­du­lys man ko­ją pa­ki­ša.

Su­tin­ku su Jū­sų nuo­mo­ne, kad tar­miš­kus ei­lė­raš­čius yra leng­viau pa­čiam au­to­riui skai­ty­ti, nes tik jis, ma­no ma­ny­mu, ge­riau­siai jau­čia nuo­tai­kos ban­ga­vi­mą, jos at­spal­vius, in­to­na­vi­mo sub­ti­ly­bes, ži­no kir­čio vie­tą kiek­vie­na­me tar­miš­ka­me žo­dy­je.

Na, o apie vai­kys­tę. Au­gau di­de­lė­je šei­mo­je, bu­vau ant­ras vai­kas tarp tri­jų se­se­rų ir tri­jų bro­lių.

Ne­ry­pau­siu da­bar dėl sa­vo sun­kios vai­kys­tės, tik pri­si­pa­žin­siu, kad vi­są lai­ką pa­vy­dė­jau sa­vo drau­gei, au­gan­čiai tri­jų vai­kų šei­mo­je. Mū­sų kai­me bu­vo ke­le­tas to­kių šei­mų, tad vi­si pa­na­šų var­gą ne­šė­me, nes nuo pat ma­žų die­nų dir­bo­me įvai­rius na­mų liuo­bos bei že­mės ūkio dar­bus. Be to, vy­res­niems vai­kams bu­vo pri­va­lu ma­žuo­sius pri­žiū­rė­ti. Tai­gi, lais­vos va­lan­dė­lės mums bu­vo tar­si auk­si­nės.

Šei­mo­je tik­rai ne­trū­ko duo­nos, tė­vų rū­pi­ni­mo­si mu­mis bei mei­lės, ta­čiau nė­ra na­mų be dū­mų…

Aš nuo pat ma­žu­mės pa­si­žy­mė­jau sa­vo vik­ru­mu, smal­su­mu, do­mė­ji­mu­si ap­lin­ka, no­ru dai­nuo­ti, ar­tis­tiš­kai per­pa­sa­ko­ti gir­dė­tas is­to­ri­jas. Pri­si­me­nu, kar­tais ma­no klau­si­nė­ji­mai su­au­gu­siuo­sius iš­ves­da­vo iš kan­try­bės, nes aš ne­at­sto­da­vau tol, kol ne­gau­da­vau aiš­kaus at­sa­ky­mo. Tik ma­no se­ne­lė, ku­ri ypač ma­ne my­lė­jo, nie­ka­da ne­pri­trūk­da­vo nei lai­ko, nei kan­tru­mo su ma­ni­mi pa­ben­drau­ti.

Nuo pat vai­kys­tės ma­ne su­po dzū­kiš­kai kal­ban­tys žmo­nės. Aš iš sa­vo kai­me­lio nie­kur ko­jos ne­bu­vau iš­kė­lu­si iki tol, kol bai­giau Ašt­rio­sios Kir­snos vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Ži­no­ma, mo­kyk­lo­je kal­bė­jo­me li­te­ra­tū­ri­ne kal­ba, o po pa­mo­kų vėl „at­si­riš­da­vo“ dzū­kiš­kų žo­džių mai­šas.

Ma­no ma­me­lė tu­rė­jo gra­žų, skam­bų bal­są. Ji kal­bė­jo gy­vai ir raiš­kiai, bu­vo są­mo­jin­ga, nie­ka­da ki­še­nė­je rei­kia­mo žo­džio nei­eš­ko­jo. Iš jos lū­pų dzū­kiš­ka šne­ka, pil­na spal­vin­gu­mo, lie­te lie­jo­si. Dar ir da­bar gir­džiu tą skam­be­sį.

O tro­be­lė. De­ja, tro­be­lė jau dvy­li­ka me­tų tuš­čia, jau nė­ra kam tos sa­vi­tos, tar­miš­kos kal­bė­se­nos jo­je lie­ti.

Gal to­dėl aš da­bar ir ėmiau sa­vo gim­tą­ja tar­me ra­ši­nė­ti, nes kuo to­liau, tuo daž­niau sa­vo ma­me­lės bal­są gir­džiu. Be to, imu ma­ny­ti, jog tai ji ma­ne iš ana­pus tam dar­bui lai­mi­na.

– Ko ge­ro, Jums kaip te­ra­pi­ja – pos­muo­ti tar­miš­kai?

– Iš tie­sų, po­smuo­da­ma tar­miš­kai pa­si­jun­tu lyg žu­vis van­de­ny­je. Esu ki­lu­si iš Laz­di­jų ra­jo­no, tad ir tar­mę, tiks­liau – po­tar­mę, rei­kė­tų įvar­dy­ti kaip laz­di­jie­tiš­ką. Iš­ties ji gru­bo­ka, ties­mu­kiš­ka, ta­čiau ko­kia be­bū­tų, ji man – pa­ti mie­liau­sia.

– Su­ti­ki­te, kad tar­mė duo­da daug ža­ve­sio. Jū­sų tar­mė, tiks­liau po­tar­mė – gru­bes­nė, bet vi­siems dzū­kams sa­va. Tar­miš­kai po­ezi­jai kom­po­zi­to­riams tur­būt ne­leng­va bū­tų su­kur­ti mu­zi­ką?

– Aš ma­nau, jog kom­po­zi­to­riams tai ne­ak­tu­a­lu. Jei­gu tik pa­no­rė­tų, tik­rai su­kur­tų. Gal­būt jie ir ku­ria, tik mes ne­sa­me to­kių dai­nų gir­dė­ję. Jei­gu ei­lė­raš­tis tu­ri sa­vo ri­mą, rit­mą, skam­be­sį – ko­dėl gi jis ne­ga­lė­tų dai­na pa­virs­ti?

Ne­gi se­no­vė­je liau­dis ne­kū­rė sa­vo vai­kams lop­ši­nių gim­tą­ja tar­me, ne­ap­dai­na­vo sa­vo pras­min­gų dar­bų?

– Sa­ko­te, kad sa­vo kū­ry­bo­je ne­se­niai at­sig­rę­žė­te į tar­mę. O ap­skri­tai, ka­da pa­ra­šė­te pir­mą ei­lė­raš­tį, apie ką jis bu­vo?

– Tar­miš­kai pos­muo­ti ėmiau vi­sai ne­se­niai – per­nai ru­de­nį. Pir­ma­sis ma­no tar­miš­kas ei­lė­raš­tis ga­vo pa­va­di­ni­mą „Ki­ba ru­duoj?“

O ap­skri­tai pa­tį pir­mą­jį sa­vo ei­lė­raš­tį pa­ra­šiau prieš dvidešimt še­šerius me­tus, skaus­min­gai iš­gy­ven­da­ma tuo­me­tės ypač lie­tin­gos va­sa­ros da­ro­mą ža­lą gam­tai ir žmo­gui. Su juo sėk­min­gai de­biu­ta­vau „Aly­taus nau­jie­no­se“. Ge­rai pri­si­me­nu tik vie­nin­te­lę šio ei­lė­raš­čio fra­zę „Pas­ku­ti­nė švie­sio­ji vil­tis – va­sa­ro­jus…“

– Kaip sa­ve kū­ry­bo­je va­di­na­te – li­te­ra­te, ei­liuo­to­ja, po­ete, kū­rė­ja?

– Kū­ry­bo­je sa­vęs ne­lai­kau nei po­ete, nei kū­rė­ja, man pa­tin­ka li­te­ra­te bū­ti. Ne kiek­vie­nas ra­šan­ty­sis nu­si­pel­no lau­rų vai­ni­ko, ma­nau, kad tam rei­kia įgim­to ta­len­to. Tik Die­vo pa­lai­min­tie­ji ga­li kil­ti į žvaigž­des, pri­pa­ži­ni­mo spar­nus įga­vę.

– Sla­py­var­džio ne­tu­ri­te?

– Ne­tu­riu aš nei sla­py­var­džio, nei gar­baus po­eto var­do. Ne­gi nuo to lai­min­ges­nė ar­ba, at­virkš­čiai, ne­lai­min­ges­nė bū­siu?

– Da­bar vėl ma­din­gų trio­le­tų esa­te su­kū­ru­si?

Ka­dan­gi ma­dų ne­si­vai­kau, tai­gi ir vėl ma­din­gų trio­le­tų ne­ra­šau, o gal jų net­gi ir ne­mo­kė­čiau ra­šy­ti. Tik­rai ži­nau, jog yra daug ga­bes­nių už ma­ne, te­gul jie sėk­min­gai ku­ria ir džiu­gi­na skai­to­vų šir­dis. Sa­kau tai ga­na nuo­šir­džiai. Aš nie­kuo­met ne­gai­liu šil­tų žo­džių bet ku­riam ra­šan­čia­jam, ypač kny­gą iš­lei­du­siam.

– Kū­ry­ba už­si­i­man­tys žmo­nės lin­kę sa­ky­ti, kad juos mai­ti­na įspū­džiai. O kas Jus ska­ti­na pa­jaus­ti tą pos­mų py­ni­mą­si, tą jaus­mą, kad jau rei­kia už­ra­šy­ti? Štai Do­nal­das Ka­jo­kas apie po­ezi­ją yra taip pa­sa­kęs: „Po­ezi­ja – ypa­tin­gos su­kaup­ties me­tu su­gau­ta vib­ra­ci­ja, ku­rią per­duo­di žo­džiais.“

– Kaip ir kiek­vie­nam jaut­rios sie­los žmo­gui, taip ir man la­bai svar­bu iš­sa­ky­ti tai, ką jau­čiu, kas ma­ne džiu­gi­na ar­ba ke­lia ne­ri­mą, žei­džia.

Daug ką no­rė­čiau pa­keis­ti gy­ve­ni­me, bet tai ne ma­no va­lio­je. Kad at­si­kra­ty­čiau sie­lą gniuž­dan­čių nuos­kau­dų ir pa­jaus­čiau be­ga­li­nį pa­leng­vė­ji­mą, kad krū­ti­nė­je ne­tel­pan­tį džiaugs­mą už­kel­čiau į aukš­čiau­sią kal­ną, tu­riu ra­šy­ti.

Bal­tas po­pie­riaus la­pas vi­suo­met pe­ri­ma iš ma­nęs vi­sa, ko daž­niau­siai ne­su­ge­ba pri­im­ti ša­lia esan­tis žmo­gus. Taip ir pi­na­si pos­mai vie­nas su ki­tu, ne­si­rink­da­mi nei te­mų, nei tam tik­ro me­tų lai­ko, nei pa­ros da­lies, nei ma­no am­žiaus pai­sy­da­mi.

– Pri­si­mi­niau min­tį jau­nos po­etės, tik jos pa­var­dės da­bar ne­pa­sa­ky­siu. Min­tis maž­daug to­kia: ei­lė­raš­tis tu­ri bū­ti kaip tu­ne­lis, ku­rį ka­sa dvie­se – iš vie­nos pu­sės kū­rė­jas, iš ki­tos – skai­ty­to­jas. Kai kū­rė­jo pirš­tai po že­me ap­čiuo­pia skai­ty­to­jo pirš­tus – ei­lė­raš­tis pa­vy­kęs, jei jie pra­ka­sa pro­šal – ei­lė­raš­čio nė­ra. Ar tai min­čiai pri­tar­tu­mė­te?

– Daž­nas sa­ko­me, kad ra­šo­me sau, ta­čiau kaž­ko­dėl esa­me lin­kę sa­vo kū­ry­ba da­ly­tis su skai­ty­to­ju. Ar ji pa­sieks skai­ty­to­jo vi­dų, mes ne­nu­tuo­kia­me, ta­čiau iš anks­to bi­jo­me nu­vil­ti skai­ty­to­ją ir nu­si­vil­ti pa­tys sa­vi­mi.

Pri­ta­riu tos po­etės nuo­mo­nei, jog be­ka­sant ei­lė­raš­čio tu­ne­lį, kū­rė­jo pirš­tai bū­ti­nai tu­ri su­si­tik­ti su skai­ty­to­jo pirš­tais, ant­raip ei­lė­raš­tis bus pa­smerk­tas žlug­ti.

– Ne­su svar­bi ver­tin­to­ja, bet ne­mo­ku ir ne­no­riu klau­sy­tis pos­mų, ku­rie ne­pa­sie­kia, ne­iš­ju­di­na ma­no jaus­mų, ne­tu­ri psi­cho­lo­giš­ku­mo. Va, Jū­sų „Sen­mer­gė“, „Mei­lės at­stum­ci“ nuo bir­že­lio, kai juos iš­gir­dau, ra­my­bės ne­duo­da. Ko­kia jų at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja?

– Nuo­šir­džiai džiau­giuo­si, kad Jūs tei­gia­mai įver­ti­no­te ma­no dzū­kiš­ka tar­me pa­ra­šy­tus ei­lė­raš­čius – „Sen­mer­gė“ bei „Mei­lės at­stum­ci“. Pir­ma­ja­me ei­lė­raš­ty­je do­mi­nuo­ja ma­no kai­me gy­ve­nu­sios keis­tuo­lės sen­mer­gės pa­veiks­las, ku­ri la­bai no­rė­jo iš­te­kė­ti. Ant­ra­ja­me per­tei­kiau se­no, vie­ni­šo žmo­gaus da­lią, su­ta­pa­tin­da­ma ją su šuns Ru­dzio li­ki­mu.

– Kas Jums yra ei­lė­raš­čio gro­žis, ap­skri­tai gro­žis?

– Ne­ma­nau, jog ei­lė­raš­tis yra vien žo­džių žais­mas, kaip kaž­ka­da te­ko gir­dė­ti. Jo gel­mė­je, ma­no ma­ny­mu, tu­ri sly­pė­ti pras­min­ga min­tis, ku­rią no­rė­tu­mei at­ras­ti, iš­gvil­den­ti bei pa­mąs­ty­ti, kas dar po­teks­tė­je li­ko. Ne vi­sa­da man pa­vyks­ta to­kį ei­lė­raš­tį su­kur­ti.

Vi­sa, kas jaut­riai su­vir­pi­na sie­lą, kas ją pa­ky­lė­ja virš ba­na­lu­mo, lėkš­tu­mo, kas su­ža­di­na no­rą su­grįž­ti prie per­skai­ty­tų ei­lu­čių dar ir dar – yra ei­lė­raš­čio gro­žis. Ap­skri­tai gro­žis man pra­si­de­da nuo ty­ro vai­ko žvilgs­nio ir tę­sia­si iki su­au­gu­sio­jo vi­daus, švy­tin­čio dva­si­nė­mis ver­ty­bė­mis.

O jei­gu kuk­liau – gro­žį aš įžvel­giu daug kur: lau­ko žo­ly­ne, ne­įpras­tos for­mos me­džio ša­ke­lė­je, ak­me­nė­ly­je, ant laum­žir­gio spar­nų. Gir­džiu jį drie­žo vik­ru­me, lie­taus šna­rė­ji­me, var­lės kur­ki­me, net­gi var­nos krank­sė­ji­me. Vis­ko ne­pa­jėg­siu iš­var­dy­ti, nes to gro­žio ap­link ma­ne tiek, kad akys raibs­ta.

– Sa­ko­te var­nos krank­sė­ji­me. O aš jau daug me­tų ža­viuo­si kran­kliais, jų gy­ve­ni­mo bū­du, ry­šiu su žmo­nė­mis. Tai nuo­sta­būs paukš­čiai ir la­bai iš­min­tin­gi. Dar pa­sa­ky­ki­te, koks Jū­sų ry­šys su ti­kė­ji­mu?

– Iš­pa­žįs­tu ka­ta­li­kų ti­kė­ji­mą, bet ne­su uo­li baž­ny­čios lan­ky­to­ja, re­to­kai jo­je lan­kau­si. Sten­giuo­si gy­ven­ti taip, kad ne­rei­kė­tų akių nu­leis­ti prieš bet ku­rį žmo­gų. Ma­nau, jog tu­riu ry­šį su dan­gu­mi, nes daug pra­na­šiš­kų sap­nų ma­ne ap­lan­kė.

– Kiek ra­šan­čiam žmo­gui svar­bi sa­vi­kri­tika?

– Kal­bant apie ra­šy­mą, drįs­tu teig­ti, kad dar nie­kam ne­pa­ken­kė įžval­gaus kri­ti­ko pa­sta­ba ar pa­ties ra­šan­čio­jo sa­vi­kri­tika. Ma­nau, kad kiek­vie­nas, prieš im­da­mas plunks­ną į ran­kas, tu­rė­tu­me at­sa­kin­giau pa­sver­ti sa­vo min­tis ir ati­džiau pa­žvelg­ti į sa­ve iš ša­lies. Juk ne­sa­me vai­kai, kad ne­ga­li­me įver­tin­ti sa­vo ge­bė­ji­mų ar­ba, kad pa­ta­ri­mus pri­im­tu­me kaip įžei­di­mą.

– Bū­siu kan­di, bet man vi­suo­met ke­lia šyp­se­ną tai, kad vos ke­le­tą kū­ri­nių su­ri­ma­vu­si mo­te­ris iš­trau­kia į vie­šu­mą sa­vo mer­gau­ti­nę pa­var­dę ir, pa­si­ju­tu­si svar­bia po­ete, ima kal­bė­ti apie sa­vo po­ezi­jos kny­gą. Kaip ver­ti­na­te ku­rian­čio žmo­gaus su­si­reikš­mi­ni­mą? Juk toks gau­sus kie­kis rim­tos, pra­smin­gos, skai­ty­to­jams ar­ti­mos po­ezi­jos Jū­sų kū­ry­bi­nia­me krai­ty­je, o kny­gos dar nė­ra. Ko­dėl skriau­džia­te skai­ty­to­ją? Ir pa­var­dės mer­gau­ti­nės ne­ži­no­me. Prieš ką pro­tes­tuo­ja­te, po­ete? Juk ne vie­na pa­ste­biu, kai Jus kvie­čia pa­skai­ty­ti sa­vos kū­ry­bos – au­di­to­ri­ja net ūž­te­li nuo lau­kia­mos pa­lai­mos.

– Ne­trokš­tu su­si­reikš­min­ti, nes ne­tu­riu dėl ko. Sa­vo kū­ry­bą au­gi­nu, bran­di­nu po tru­pu­tį, vis dar se­miuo­si pa­tir­ties iš to­bu­lu­mo šu­li­nio, ku­rį pri­pil­do ta­len­tin­gie­ji. Jau dau­gel me­tų ra­ši­nė­ju apie šį bei tą, bet nie­kaip ne­pri­si­ruo­šiu iš­leis­ti kny­gos, nes ne­su tik­ra, ar tai yra bū­ti­na. Vi­si pui­kiai ži­no­me – kny­gy­nų, bib­lio­te­kų len­ty­nos lūž­ta nuo kla­si­kų kū­ry­bos, tik imk ir skai­tyk. Ži­nau, kad ma­no mer­gau­ti­nė pa­var­dė po­pu­lia­ru­mo man nei pri­dės, nei atims, to­dėl vi­sur su sa­vi­mi „ne­šio­juo­si“ da­bar­ti­nę pa­var­dę.

– Kaž­kas iš se­no­vės kla­si­kų yra pa­sa­kęs, kad po­ezi­ja – jau­nys­tės už­si­ė­mi­mas, bran­džia­me am­žiu­je rei­kia im­tis pro­zos. Šiuo žan­ru ne­si­do­mi­te?

– Man ga­na to, kad esu Aly­taus ap­skri­ties li­te­ra­tų klu­bo „Tėk­mė“ na­rė. Džiau­giuo­si, jog daž­nai tu­riu ga­li­my­bę klau­sy­to­jams pa­skai­ty­ti ne tik sa­vo, bet ir ki­tų au­to­rių ei­lė­raš­čius bei pro­zą.

Tik­riau­siai po­ezi­ja taip ir liks vie­nin­te­lis ma­no iš­mė­gin­tas žan­ras, nes jau vė­lu į ne­iš­plės­tus pro­zos dir­vo­nus dai­ry­tis. Be to, dar vis bė­gu į „Vo­lun­gė­lės“ dar­že­lį ma­žų­jų džiaugs­mais pa­gy­ven­ti bei at­gai­vos iš mei­lės del­nų at­si­ger­ti.

Jū­sų pa­gei­da­vi­mu, siun­čiu po­rą dzū­kiš­kų ei­lė­raš­čių, tuos, ku­riuos jau ne vie­nas skai­ty­to­jas yra gir­dė­jęs.

 

* * *

Sen­mer­gė

Cik­rai ne­lang­va vie­nai man be dzie­do, –

Pa­gy­nė strė­nas no dar­bų sun­kių.

Nak­cim sap­nu­ju bal­tų šlio­bį, žie­dų

Ir va­lio­nų su rū­tų vai­ni­ku.

 

Tei­sy­bė, aš jau ne pir­mos jau­nys­tės,

Bet neš­pėt­na, da vis kvac­ka, strai­na.

Das­bry­do ši­dzi­ni­mų man klau­sy­cis,

Kad aš ber­nų bai­daus, kad aš – čiud­na.

 

Nei vie­no kai­mo liūr­bio ne­pri­sto­siu,

Ba kož­nas my­li čėr­kų pa­ki­loc,

Ver­ciau jau aic už vy­ro yl­gu no­siu,

Kat­rį anuo­syk spė­jau pas­da­boc.

 

Rai­kės pa­rinkc kiau­ši­nių, sū­rų, svies­to

Ir su­ba­toj in jo­mar­kų va­žuoc,

Kad vėl su­scik­tau su naš­liu iš mies­to, –

Mes vie­nas ki­tam cin­kam, kam me­luoc?

 

Tai kas, kad bis­kį kri­vid­na jo no­sis,

Kad tu­ri pa­au­gy­tus tris vai­kus,

Ale žmo­gus – ra­zum­nas, ne pi­jo­kas,

Sus­ža­ny­sim, abiem spa­kai­na bus.

 

Mei­lės at­stum­ci

Ko žū­rai, Ru­dzi, ko tep spok­sai,

Ko spit­ri­nies man in akis?

Gal mis­li­ni – aš ne­iš­mok­siu

Tep kap ir tu kaukc per nak­cis?

 

Ži­nok ir man ap­kar­to dzie­nos,

In dū­šų brau­nas abel­ga,

Iš pro­to va­ro mė­ne­sie­na,

Šal­ci kam­pai ir vie­nu­ma.

 

Abu­du, Ru­dzi, mes pa­na­šūs –

Pa­se­nį, mei­lės at­stum­ci,

Ap­lin­kui mus – jau­ni ir gra­žūs,

Ba­go­ci ir una­ris­ci.

 

Ne­lįs­kim, kur mu­miem ne­rai­kia,

Ge­rau ne­pyk­dzy­kim mes tų,

Kat­riej kel­nių kleš­nes pa­srai­tį

Lank­cy­nių ai­na dėl daik­tų.

 

Su­mins jiej mus in juo­dų ža­mį

Ak­lai in nie­kur bėg­da­mi,

Pa­strau­kim sau in ke­lio gra­bį,

Ve­liai jau li­kim pa­mirš­či.

 

Ak­šį ar­ciau, ko sto­vi, Ru­dzi, –

Aš pa­ke­den­siu tau kud­las.

Pa­šo­ki­nėk, kau­lus pa­ju­dzyk,

Pa­jausk šil­tas ma­no ran­kas...